Nuo džiazo iki metalo: trumpai apie lietuviškos scenos leidinius
- 2020 m. rugsėjo 29 d.
Vitalijus Gailius
Vladimir Chekasin / Alexey Kruglov – „Aspect Ratio“
Praėjus kiek daugiau nei 20 metų, šįmet klausytojus pasiekė jųdviejų albumas „Aspect Ratio“, kuriame sugulė dar 2017 m. užfiksuota medžiaga, gimusi po ilgos pertraukos vėl susibėgus seniems bičiuliams.
„Aspect Ratio“, kaip ir galima tikėtis, peržengia griežtas stilių ribas ir galėtų būti padėtas į lentynėlę prie užrašo „contemporary music“. Šis terminas ypač paslankus ir talpus, todėl puikiai tinka apibūdinti dueto kuriamai muzikai.
Albumas prasideda nuo Čekasino vokalinių žaidimų, prie kurių ilgainiui prisijungia saksofonas. Vladimiras jau kurį laiką aktyviai eksperimentuoja su vokalu. Siekdamas suteikti vokalui naujų spalvų naudoja looperius, efektų pedalus. Klausantis „Aspect Ratio“ aiškiai girdima, kad medžiaga lipdoma būtent aplink vokalą. Čekasino balso užduotas tonacijas, tempus ir motyvus organiškai perima ir savaip pergromuluoja instrumentai.
Be to, svarbu pabrėžti, kad daugelyje kūrinių vokalinė partija nėra grįsta lingvistine prieiga, bet priešingai – Vladimiras atsispiria nuo scat vokalinės manieros ir žaidžia murmesiais, šnabždesiais ar bando mėgdžioti aplinkos garsus. Tačiau dalyje kūrinių girdime Kruglovo rašytus tekstus. Jie atliekami rusų kalba ir pasižymi žodžių žaismu bei abstraktumu. Galiausiai į visišką transą nugramzdina kompozicija „Locus VI“. Joje girdime sluoksniuojamas Vladimiro vokalo partijas, gravituojančias stačiatikių sakralinės muzikos tradicijos link ir sukuriančias itin erdvišką, kontempliatyvią atmosferą.
Instrumentinė „Aspect Ratio“ pusė ne mažiau įdomi nei vokalinė. Kūrinyje „Locus III“ įspūdingai saksofonu atliekama partija primena ne šį instrumentą, bet operinį moters sopraną. Techniškai ir teoriškai išprusę muzikantai, naudodami išplėstines grojimo technikas, klausytojui atveria unikalų garsyną, kuriame neretai galima aptikti net ir folklorinei muzikai būdingų fragmentų.
Šių bičiulių duetas kiek primena legendinio Roscoe Mitchello ir Moor Mother bendrą darbą, kuriame taip pat jungiasi tekstai ir muzika. Tačiau, kitaip nei kolegos iš JAV, Vladimiras ir Aleksejus įterpia tik jiems patiems ar jų regionui būdingų elementų, taip ne sekdami kažkieno kito istoriją, bet kurdami savo pačių pasakojimą.
Albumas „YouTube“ platformoje.
Vladimir Chekasin / Vladimir Tarasov – „La Sonata Grande“
Lietuvos džiazo pilioriai – du Vladimirai, 2018 m. Šendženo mieste vykusiame festivalyje „OCT-LOFT Jazz“ pristatė programą „La Sonata Grande“. Tai buvo šios programos premjera, kurią vėliau turėjo progos išgirsti ir Lietuvos publika. Galiu duoti nukirsti visus penkis rankos pirštus, kad visi šios programos pasirodymai buvo skirtingi ir unikalūs, bet vieną iš šių garsinių artefaktų galime turėti savo rankose. Nedidelė Kinijos leidykla „Old Heaven Books“ išleido pasirodymo festivalyje „OCT-LOFT Jazz“ medžiagą. Leidinys pristatytas LP ir CD / DVD formatais. Taigi, nebuvusiems Šendžene tai puiki proga įvertinti dviejų meistrų talentus.
Programa „La Sonata Grande“ – tai dvilypė, klasikinę ir džiazo muziką jungianti muzikinė kelionė, kurios atspirties taškas – Sergejaus Prokofjevo Septintosios fortepijoninės sonatos temos. Abu kūrėjai nieku gyvu aklai neseka Prokofjevo partitūra. Priešingai, turimą medžiagą perinterpretuoja ir Prokofjevui užvelka solidų džiazinį / improvizacinį rūbą.
Žinoma, Prokofjevo temas atpažinti galima, tačiau galiausiai ribos tarp griežtai notuotos temos ir improvizacijos ima blukti. Du Vladimirai tarsi už nosies vedžioja klausytoją ir galiausiai jį „apgauna“, priversdami pamiršti ribas tarp klasikinės ir džiazo muzikos, pamesti tą vienintelį siūlo galą, t. y. Prokofjevo temas, ir ištirpti naujai gimstančiame garsiniame potyryje. Ypač sužavėjo antrosios dalies viduryje efektingas Vladimirų crescendo, užbaigiamas stipriu saksofono ir perkusijos fortissimo. Albumas labai dinamiškas – nuo gana vėjavaikiškų pasižaidimų akordais sintezatoriaus klaviatūroje iki delikačių perkusijos garsų, tačiau visa medžiaga labai organiška, pasižyminti aiškia dramaturgine linija.
Kaip ir anksčiau aptartame albume, taip ir šiame Čekasinas daug dėmesio skiria vokalui. Naudoja tuos pačius looperius, efektų pedalus ir scat vokalo techniką. Be to, įraše užfiksuota, kaip aktyviai Vladimiras bendrauja su publika. Kviečia kartu atsipalaiduoti, kvėpuoti vienu ritmu, tarsi susilieti į bendrą visumą, tapti kūrinio dalimi – tai pagyvina pojūčius ir klausytojui namuose.
Klausantis „La Sonata Granda“ neapleidžia jausmas, kad greta Prokofjevo įterpiamos ir pačių muzikantų kūrybos citatos. Pavyzdžiui, antroje programos dalyje galima aptikti sąsajų su garso takeliu filmui „Taxi Blues“ ar Čekasino albumu „Prisiminimai“.
Perkusinė albumo pusė labai spalvinga. Tarasovas kaip visuomet žaidžia plačiu setu su įvairiais būgneliais, varpeliais, skambaliukais ir t. t. Šįkart kiek labiau į ausis krito ir maloniai stebino vis prasimušantys afrikietiškų ritmų intarpai.
Taigi, albumas gyvas, kunkuliuojantis ir be galo dinamiškas. Tačiau kiek nuvylė įrašo kokybė. Kartais galima išgirsti publikos šnabždesius, be to, labai iškelta aukštų dažnių juosta. Norėtųsi geriau subalansuoto garso. Nepaisant to, tai puikias emocijas sukeliantis darbas.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Liudas Mockūnas / Agustí Fernandez – „Improdimensions“
Albumą sudaro šešios dalys, iš kurių trys įrašytos 2018 m. lapkritį, o kitos – 2019 m. gruodį, koncertų „Improdimensijos“ renginiuose metu. Ši metų pertrauka suteikia klausytojui galimybę įvertinti įraše užfiksuotos medžiagos pokyčius. Ir skirtumų yra: pirmojoje dalyje girdime mažiau harmonizuotą, griežtesnėmis frazuotėmis grįstą dueto skambesį, o štai antrojoje atsiskleidžia ryškesnes melodines linijas turintys kompoziciniai elementai, daugiau erdvės suteikiama Agustí ir Liudo soluotėms.
„Improdimensions“ demonstruoja įspūdingą abiejų muzikantų techninį bagažą ir lakią garsinę vaizduotę. Apie Liudo gebėjimus iš saksofono išgauti įvairius papsėjimus, plerpimus ir šokinėjimą per skirtingus registrus prišnekėta jau tikrai daug. Norėtųsi tik išskirti paskutinę albumo kompoziciją, kurioje Mockūnas groja kontrabosiniu klarnetu, jau spėjusiu tapti jo vizitine kortele. Pirmojoje jos dalyje girdime ritmišką pulsaciją, labai primenančią hipnotizuojančius Colino Stetsono saksofoninius viražus.
Fernandezas – ne mažiau įspūdingas atlikėjas. Visų pirma įraše labai akcentuojamas fortepijono perkusiškumas. Ir ne tik grojant staccato. Agustí nevengia daužyti instrumento korpuso ir išnaudoti fortepijono, sakykime, ne pagal paskirtį, arba imtis vadinamųjų išplėstinių technikų (gnaibyti stygas, ant jų dėti daiktus ir t. t.). Ypač įsiminė ketvirtoji kompozicija, kurioje Agustí tarsi leidžia natai skambėti ilgiau, bet ją grubiai, lyg kirviu, gesina pedalu, sukurdamas savotišką aritmijos pojūtį. Taip pat Fernandezas ypač akcentuoja kairės rankos partijas, kuriomis bando užpildyti boso vietą.
Žanriškai albumą būtų sunku priskirti vien tik laisvajam džiazui ar improvizacinei muzikai. „Improdimensions“ medžiaga ypač palanki mėgstantiems narstyti stilistines įtakas. Čia galima aptikti klasikinės ir šiuolaikinės akademinės muzikos bruožų, skirtingų erų džiazo ar net garso meno apraiškų.
„Improdimensions“ sunkiai nuspėjamas, bet draugiškas klausytojui albumas. Tai nėra radikalus, be galo intensyvus free jazz, kokį girdime, pavyzdžiui, Peterio Broztmano įrašuose. Priešingai, tai gana lengvai prisijaukinamos formos muzika. Šis ispaniškai lietuviško ar lietuviškai ispaniško dueto įrašas galėtų būti puikus leidinys iki šiol bijojusiems nerti į laisvesniąją muziką. Tai išties puikiai subalansuotas įrašas, kuriame netrūksta netikėtumų. Dave’o Liebmano / Anthony Braxtono braižą primenančios saksofono soluotės, monumentalūs fortepijono crescendo, primenantys melancholiškas kompozitoriaus Julius Eastmano kompozicijas, o galiausiai į nieką kitą nepanašūs, nepakartojami improvizaciniai momentai. Visa tai telpa Mockūno ir Fernandezo improdimensijose.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Juodvarnis – „Nerimo dienos“
Papildomos pastraipos nusipelno grupės įkūrėjo Pauliaus vokalas. Sulig debiutiniu „Šauksmai iš praeities“ jis įrodė turįs gerus vokalinius sugebėjimus ir galįs ne tik riaumoti, bet ir dainuoti švariai. „Nerimo dienose“ šis jo talentas, gero suvedimo ir masteringo dėka, tik dar labiau išryškinamas. Be to, ypač į ausis krenta sklandus vokalo manierų pakeitimas: iš švaraus į šiurkštų, arba atvirkščiai, pereinama labai sklandžiai ir be pauzių. Metalo įrašuose neretai einama kita kryptimi – kūrinio struktūroje aiškiai indikuojamos vietos, kuriose vokalistas naudoja vieną ar kitą vokalo manierą, o tarp jų įsiterpia nors ir trumpos, bet pauzės. O Paulius viską atlieką labai vientisai.
Galima tik pridurti, kad be Pauliaus švaraus vokalo „Juodvarnis“ skambėtų nykiau. Būtent vokalas grupės kūryboje, mano ausims, yra viena svarbiausių dedamųjų, svariai sustiprinančių epišką, kiek melancholišką nuotaiką.
Instrumentinė „Juodvarnio“ pusė taip pat džiugina. Ieškant žanrinių epitetų apibūdinti „Juodvarnio“ muziką, greičiausiai reikėtų prisiminti progressive, black, pagan, symphonic ar net groove / djent žanrų įtakas. Ypač bandant analizuoti būgnų ritmines struktūras ar gitaros rifuotes. Klausantis „Nerimo dienų“ bene dažniausiai galvoje sukasi progresyviojo blacko klasikų „Enslaved“ vardas. Sunku būtų grupei išsiginti šių norvegų įtakos. Tačiau fragmentiškai „Juodvarnyje“ pasigirsta ir kitų grupių. „Iš amžių šaknų“ įžanga privertė prisiminti izraeliečius „Melechesh“, o „Triukšmo vaikų“ pradžia – kultinius „Mayhem“ ir jų opusą „De Mysteriis Dom Sathanas“.
Nepaisant kitų grupių atspindžių, „Juodvarnis“ sugeba skambėti savitai ir prie to labai smarkiai prisideda lietuviški tekstai bei daugybė įdomių garsinių detalių. Grupės nariai į „Nerimo dienas“ įpynė įvairių perkusinių instrumentų (pvz., tamburiną), sitarą, simfoninių intarpų, kurie priduoda albumui daugiau spalvų. Be to, interviu grupės nariai užsiminė, kad vienoje kompozicijoje įterpė tamburiną, atkartojantį dvigubų bačkų ritmą. Galiu tik pasakyti, kad pavyko rasti šią vietą. Nesakysiu kur, „Nerimo dienų“ klausykitės įdėmiai!
Stiprus ir solidus „Juodvarnio“ įrašas vėl paskatina atsigręžti į mūsų šalies sunkiąją sceną ir džiaugtis, kad vis atsiranda kokybišką metalą grojančių kolektyvų. Pastaruosius kelerius metus kalbėdami apie Lietuvos metalo perspektyvas bene dažniausiai linksniavome „Erdve“ ir „Au-dessus“ vardus, bet nuo šiol nepamirškime ir „Juodvarnio“.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Mantvydas Leonas Pranulis – „Liar Who Fell in Love with Truth“
Pavadinimas atrodo labai asmeniškas, tarsi paties autoriaus savęs apibūdinimas. Tokį įspūdį dar sustiprina ir pati pirma kompozicija „Everything“, kurioje pats Pranulis, regis, dalinasi savo patirtimi ir žmogiškos būties supratimu. Įkandin jo anglų kalba įkalbamo teksto, skamba labai melancholiškas saksofono, mušamųjų ir fortepijono trio.
Iš pirmo žvilgsnio viskas labai gražu, tačiau vis neapleidžia distancijos tarp muzikanto ir klausytojo jausmas. Angliškai atliekamas tekstas ima atrodyti kiek dirbtinas, laužytas ir stokojantis jausmo. Tikėtina, kad lietuviškai tekstas būtų skambėjęs kur kas emociškai stipriau. Be to, Pranulio balso tembras nėra sodrus, raiškus, tad kito vokalisto pasirinkimas taip pat galėjo pagerinti situaciją. Tačiau muzikinė šio kūrinio pusė emociškai labai stipri, o ir pati teksto žinutė, nors ir gali pasirodyti triviali, yra pamatinė žmonijos istorijoje – meilė pačia plačiausia prasme.
Po labai ramaus įžanginio kūrinio, albumas pasuka labai netikėtomis kryptimis. Tai kampuotas, IDM / glitch potėpiais kvepiantis „Take It All“, įrašytas kartu su atlikėja Monikaze, bemaž techno stiliumi skambantis „Amadoda“, įrašytas kartu su „El Chico Fuendre“, tada vėl puiki džiazroko kompozicija „Binary Lights“ kartu su „Brave Noises“ ir kiti kūriniai. Kiekviena kompozicija atspindi vis kitokį žanrą, estetiką. Ypač stipriai nuskamba baigiamasis „Global Warning“ (feat. Andrius Šiurys), kuris tampa tarsi garsiniu koliažu, dreifuojančiu noise stilistikos link su fone girdimais Gretos Thunberg kalbų fragmentais. Galbūt triukšme skendintis Gretos balsas simbolizuoja mus visus, negirdinčius, jog gamtą taip pat reikia mylėti? Tai tik viena iš interpretacijų.
Albume labai daug featų, bet svarbiausia, kad Pranulis nebando kitų atlikėjų įterpti į savo sugalvotus rėmus, o leidžia jiems išlaikyti savo skambesio bruožus, nepamesti individualumo, taip sąmoningai tarsi atsidurdamas antrame plane.
Albumas „Liar Who Fell in Love with Truth“ labai įvairus. Ir muzikaliai gali būti sudėtinga juo mėgautis kaip visuma. Intensyvus šokinėjimas per žanrus kiek apsunkina įsijautimą į visą medžiagą, darosi sudėtinga pajusti tęstinumą. Tačiau, atsispiriant nuo albumo pavadinimo bei įžanginio kūrinio „Everything“ teksto ir žvelgiant konceptualiai, galima tokią įrašo struktūrą interpretuoti kaip tos visa apimančios meilės išraišką. Mylėti reikia bendrai, o ne selektyviai. Meilės nusipelno visi, o ne tik tie, kurie mums patinka. Ir, kol to nesuprasime, liksime melagiai sau ir kitiems.
Albumas „Pakartot“ platformoje.
FreeFS – „Malafa“
„FreeFS“ – tai trio, už kurio slepiasi du kauniečiai – puikus pedagogas ir multiinstrumentininkas Arnas Mikalkėnas ir vienas įdomiausių jaunosios kartos džiazo / improvizacinės muzikos gitaristų Tadas Petkevičius-Grajauskas, ir vienas klaipėdietis – saksofonininkas ir uostamiesčio džiazo ramstis Kęstutis Sova.
Albumas prasideda nuo titulinės kompozicijos „Malafa“, kurią išgirdęs netrunki suprasti, kad turi reikalų su jazzcore. Pankovi būgnai ir gitara bei labai įdomiai skambantis saksas. Nesu tikras, bet spėju, kad Sova šį kūrinį grojo į saksofono taurę įsikišęs plastikinį butelį, nes tembras tikrai atrodo kitoks, nei įprastai. Ir, tiesą sakant, jis labai patraukia klausytojo dėmesį bei priduoda kūriniui daugiau šarmo.
Na, o toliau, viskas lekia lyg karuselėje. Aiškiai struktūruotos kompozicijos ir paprastos ritminės struktūros netrunka įsirėžti į galvą. Net nepajunti, kaip imi koja mušti ritmą. Tačiau, turint omeny trio muzikantų polinkį į free jazz bei improvizacinę muziką, net ir jazzcore rėmuose jie sugeba pabėgti į mažiau apibrėžtas lankas, kaip kūrinyje „Potatoes“. Taip tarsi atiduodami duoklę istoriškai Lietuvoje dominuojančiam laisvajam džiazui.
Vietiniame kontekste iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jazzcore’inė prieiga ganėtinai nauja Lietuvos scenoje. Bet prisiminkime ankstyvuosius „Sheep Got Waxed“, kurių kūryboje netrūko punk ar tiesiog roko apraiškų. Panašių džiazovai pankovų sąskambių galima rasti „Džiazlaif“, „Kanalizacijos“ ir kitų jaunosios kartos Lietuvos grupių/projektų kūryboje. Vis dėlto vietinėje scenoje „FreeFS“ skamba gana išskirtinai.
Tarptautiniu lygmeniu „FreeFS“ turėtų būti sudėtingiau. Pankdžiazas – gerokai išsemtas žanras, turintis labai stiprius grandus. Turbūt vienas paskutiniųjų rimtų pareiškimų šiame žanre buvo ir tebėra italų trio „ZU“, kuris pastaruoju metu dreifuoja ambient / drone / ritual muzikos link.
Taigi, vos 21 minutę trunkantį „FreeFS“ debiutą vertinčiau kaip bandymą pažaisti su jazzcore’ine forma, ironiškai pažvelgti į patį džiazą ir galbūt tiesiog pasimėgauti senu geru pankroku. Tačiau, jei trio ambicijos tuo neapsiribos, tikėtina, kad šie tikrai puikūs muzikantai klausytojus dar sugebės nustebinti.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
