Mantvydas Leonas Pranulis: „Muzika – tai tobulesnė kalba“

  • 2019 m. sausio 2 d.

Kalbino Vitalijus Gailius

Klavišininkas Mantvydas Leonas Pranulis – jaunas, iniciatyvus, talentingas, įvairiapusiškas ir socialiai sąmoningas muzikantas bei kompozitorius. Vos susitikę išsiaiškinome, kad vargonininkas, kompozitorius ir choro dirigentas Leonas Pranulis – jo senelis. Tačiau su muzika susiję ir kiti M. L. Pranulio šeimos nariai. Mama Snieguolė Pranulienė (Dikčiūtė), sesė Juta Pranulytė bei kitas senelis Povilas Dikčius – taip pat kompozitoriai. Pirmuosius formalaus muzikinio ugdymo žingsnius M. L. Pranulis žengė Karoliniškių muzikos mokykloje, vėliau mokėsi Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, o šiuo metu studijas tęsia Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 

Dar besimokydamas muzikos mokykloje M. L. Pranulis tapo Klasikos ir džiazo bei Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkursų laureatu. Vėliau, subūręs ansamblį „Brave Noises“, kuris iki šiol yra viena pagrindinių jo veiklos krypčių, 2015 m. laimėjo ne tik 10-ąjį „Vilnius Jazz Young Power“ konkursą, bet ir geriausio instrumentininko prizą. 2017 m. Klaipėdos džiazo festivalyje muzikantas kartu su grupe „Allergy+“ tapo nugalėtojais konkurse „Jazz talentai“.

Jo biografijoje ne tik muzika. M. L. Pranulis yra išbandęs save kine ir kaip aktorius, ir kaip garso takelių kūrėjas, šiuo metu aktyviai bendradarbiauja su teatro žmonėmis kurdamas muziką spektakliams, taip pat prisideda ir inicijuoja skirtingas socialines grupes sujungiančius projektus.

Stebėti M. L. Pranulį scenoje – tikras malonumas. Nesvarbu, ar grotų didelėje scenoje, ar tiesiog mažyčiame „Studium P“ kambarėlyje, jis visuomet atrodo paskendęs garse ir atsidavęs tam, ką daro. Jo veikloje nėra vietos falšui. Tai empatiškas, jautrus ir idėjiškai stiprus kūrėjas.


Pats ir groji, ir užsiimi komponavimu. Paklaustas, kas esąs, turbūt nebėgi nuo muzikanto ir kompozitoriaus etikečių, bet ar esi linkęs save sieti su kokiomis nors muzikinėmis tradicijomis, stiliais, mokyklomis?

Viskas prasidėjo nuo džiazo, kuris yra puikus atspirties taškas, atveriantis plačias perspektyvas. Vėliau pasirinkau kompozicijos studijas. Žmonės, su kuriais augau, taipogi pasuko skirtingais keliais. Vieni į laisvąją improvizaciją, antri tęsė džiazo studijas, atsirado tokių, kurie susidomėjo populiariąja muzika. Tačiau šiuo gyvenimo etapu konkrečiai apsibrėžti žanrais ar mokyklomis tikrai negalėčiau. Vis dar jaučiuosi ieškantis.

Bet tos paieškos gali užsitęsti visą gyvenimą.

Taip, tikėtina, kad taip ir nutiks, bet nemanau, kad tai blogai. Galėčiau nebent tam tikras gaires nubrėžti, kur link pats krypstu. Tai būtų minimalistinės, nu-jazz, indie muzikos kryptys.

O ar laikai save kieno nors mokiniu?

Ne, tiesiog nesu niekieno mokinys. Kita vertus, dabar studijuodamas kompoziciją pas Joną Jurkūną pirmą kartą gyvenime jaučiu, jog tam tikra prasme tampu mokiniu.

Norėtųsi pakalbėti apie pačią kūrybos kilmę. Neseniai teko žiūrėti A. Tarkovskio „Stalkerį“. Filme Rašytojas klausia, kas verčia žmones kurti muziką ir jos klausytis. Ar esi apie tai pagalvojęs?

Iš pradžių muzika man buvo jausmų išraiška. Būtina ir labai reikalinga tuo momentu. Rodėsi, kad kažkas tiesiog veržiasi iš manęs paties. Muzika – tai tobulesnė kalba. Vežė galimybė materializuoti jausmus pasitelkiant tobulesnę formą. Ir jei žmogus turi galimybę išreikšti save šia kalba – puiku! Man muzika – tai kalbėjimosi būdas. 

Kalbant apie klausymąsi – situacija analogiška. Klausydamiesi muzikos ieškome to, kas užgauna mūsų jausmus, eidami į koncertą tikimės hepeningo, stebuklo. To, ką sunku apibrėžti žodžiais. Viskas labai glaudžiai susiję su jausmais ir akimirkos, kad įsitrauki į čia ir dabar vykstantį procesą, pojūčiu. Tai stipresni dalykai nei tie, kuriuos išgyvename kasdienybėje. 

Bet ar tai galioja popmuzikai? Atrodo, kad gylio ten mažiau...

Kaip kokiu atveju. Nevertėtų visko suvienodinti. Aš pats paanalizuoju struktūras – šiuo aspektu popgabaluose viskas gerai. Bet taip, ten pamirštamas intuityvus, žmogui reikalingas jausminis aspektas, tiesos paieškos. Žinoma, yra tokių grupių kaip „Radiohead“, kurios lyg ir patektų į tą popkategoriją, bet savo kūryboje suderina ir emocinę, jausminę prasmę.

Tęsiant muzikos galios temą, pats bendradarbiauji su „Stalo teatru“, vykdote projektus, į kuriuos įtraukiate neįgaliuosius. Ar teisinga būtų sakyti, kad muzika ugdo empatiją?

Be abejonės. Šiuo konkrečiu atveju, pasitelkę muziką, įtraukiame vieną iš mūsų visuomenės socialinių grupių – neįgaliuosius. Atsiranda tam tikras moralinis, dorybinis matmuo. Būti su šiais žmonėmis, padėti jiems man labai malonu. Tai nuostabus dalykas. Vėlgi galime sugrįžti prie muzikos kaip kalbos. Būtent per muziką mes tam tikra prasme su jais kalbamės, sumažiname atskirtį iki minimumo. Muzikos vertinimas iš meninės perspektyvos tampa nebe toks svarbus, daug svarbiau – socialinis aspektas. Muzikoje labai svarbu atrasti kontaktą su visais.

Tavo kūrybiniame kelyje – ne tik muzika. 2013 m. nusifilmavai Marijos Kavtaradzės trumpo metro filme „Pasakyk, kad neskaudės“, kuris buvo įtrauktas į San Sebastiano filmų festivalio studentų programą. Kaip atsidūrei kine?

Esu nusifilmavęs ir dar keliuose filmuose, bet šitas vaidmuo turbūt ryškiausias. Vienu metu svarsčiau apie aktoriaus kelią. Buvau net įstojęs į aktorinį. Bet ilgainiui supratau, kad turiu pasirinkti vieną – būti aktoriumi arba kurti muziką. Grįžau prie muzikos. Aktoriaus karjera pasiliko antrame plane. Žinoma, tikrai nesinori dėti riebų brūkšnį ir sakyti, kad daugiau niekada negrįšiu prie aktorystės. Ateityje mielai kur nors nusifilmuočiau.

Bet sąlytis su vizualiaisiais menais nedingo. Aktyviai bendradarbiauji su teatro žmonėmis. Pastaruoju metu tavo muzika skambėjo Žilvino Vingelio spektaklyje „Sonio Bliuzas“, Kamilės Gudmonaitės „Dvi Korėjos“ ir Saulės Degutytės „Sibiro Haiku“. 

Mano tėtis buvo teatro režisierius (šviesios atminties Vilniaus senamiesčio teatro vadovas, aktorius ir režisierius Valdas Pranulis, – V. G.). Teatras lydėjo nuo pat vaikystės. Taip susiklostė, kad gana artimai bendrauju su teatro žmonėmis. Randame bendrą kalbą. Visuomet jutau potraukį garso ir vaizdo sintezei, norėčiau gyvenime judėti šia performatyvia kryptimi. Pirmąjį 2019-ųjų pusmetį įvyks garso spektaklio „Vaikiški žmonės“ premjera.

Pameni pirmąjį spektaklį, kuriam parašei muziką?

Taip, berods tai buvo interopera „Meilė be mirties smėlynuose“. Dalyvavo tiek profesionalūs aktoriai, tiek neįgalieji. Kartu grojo Kazimieras Jušinskas ir Domas Snarskis.

Vaizdas, vizualumas tau labai svarbus. Nekyla minčių pasinerti į videoprojekcijų, vizualizacijų nišą, jungiant tai su muzika?

Be abejo, vilioja tokie dalykai ir norisi ieškoti naujų išraiškos formų, sintezių. Tik, deja, viskam nepakanka laiko. Vasarą pabuvojęs Berlyne ir pamatęs, kiek ten visko daug vyksta, supratau, kad Lietuvoje jauniesiems menininkams dar yra daug erdvės, kurioje galima atrasti kažką naujo. Minėtasis garso spektaklis savotiškai taps vienu pirmųjų mano bandymų sujungti vaizdą (teatrą) ir muziką.

Esi dalyvavęs „Poezijos pavasario“, „Vilniaus lapų“ renginiuose. Koks tavo santykis su tekstu? Kiek tekstas svarbus kuriant muziką ar apskritai gyvenime?

Santykis su tekstu – banguojantis. Mokykloje buvau labai pasinešęs ant poezijos. Net pats bandžiau rašyti. Tai buvo tapę dar viena jausmų išraiškos forma. Vėliau šis polėkis kiek atslūgo. Kartais tekstas labai svarbus, kartais jis lieka kažkur greta. Pastaruosius pusantrų metų niekaip neatsikratau Hermano Hesse’s „Sidhartos“ (šia knyga paremtas minėtasis M. L. Pranulio garsinis spektaklis „Vaikiški žmonės“, – V. G.). Tai buvo, tebėra ir nežinau kiek dar bus tam tikro gyvenimo etapo knyga. Ji suteikia įkvėpimo, krypties pojūtį. Negalėčiau pasakyti, kad esu visiškai su tekstais susitapatinęs, tačiau tam tikrais etapais jie man tikrai gyvybiškai svarbūs.

Tau artimesnė poezija?

Mokykloje, taip, buvau linkęs į poeziją, bet dabar aktualesnė proza. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Poezijoje daug simbolikos, interpretacijų ir kt., o dabar norisi tekstų, kuriuose rastum kažkokį gyvenimo apibendrinimą. Tam tikra prasme norisi aiškumo.

Grįžkime prie teatro. Tekstas ten taip pat labai svarbus. Koks jo vaidmuo kuriant muziką spektakliams?

Analizuodami tekstą dažniausiai atsižvelgiame į jame glūdinčius dramaturginius, emocinius, jausminius aspektus. Muzika teatre panašesnė į tapybą. Tarytum apipavidalinimas to, kas vyksta.

Žvelgdamas iš šalies į tavo kūrybą pastebiu nuorodų į religiją, pvz., kai kurie „Brave Noises“ debiutinio albumo kūrinių pavadinimai, minėtoji H. Hesse’s knyga ir kt. Ar pats reflektuoji tą religinį dėmenį? 

Tikrai taip. Mano gyvenimas neatsiejamas nuo religijoje glūdinčių klausimų. Visoje savo kūryboje – tekstuose, muzikoje – ieškau, pavadinkime taip, religijos filosofijos apraiškų. Mano įsitikinimu, viskas, ką darome, veda į vieną tikslą, kurio apsakyti negalime. Gyvenimas – tai tabula rasa. Filosofiniu požiūriu, tai man labai svarbu. Iš to kyla vertybės, dorybės, tiesos paieškos. Man ypač aktualus buvimo čia ir dabar suvokimas. Laikausi nuomonės, kad viskas turi eiti per tam tikrą dvasingumo prizmę. Nebūtina to gretinti su konkrečiu dievu, dogmomis, bet, mano įsitikinimu, aukštesnės formos už šias, kurias interpretuoja mūsų ribotas protas, bet kokiu atveju egzistuoja. Žinai, kad kažkas yra, kažkoks kelias. Būtent visa kūryba ir yra apie šį kelią, kuris man glaudžiai susijęs su dvasiniais gyvenimo aspektais. Tai ėjimas į aukštesnę sąmonės, sąmoningumo būseną.

Muzika tampa savotišku apsivalymo ritualu.

Neabejotinai. Prisiminkime senovinius ritualus, šamaniškas apeigas. Esminė ritualo išraiška visuomet buvo garsas. Joje yra apvalantysis matmuo. Tai, ką dabar daro Armantas Gečiauskas (Arma Agharta), – taip pat modernūs ritualai. Tas jausmas, kurį mes su chebra patiriame grodami ar po koncertų, – tai tikrai galima pavadinti apsivalymu. Viską išgyveni čia ir dabar, susikoncentruoji į kažką, kas perkopia tavo mintis, problemas. Totaliai pasineri į garso materijos valdymą. O jei dar klausytojas tą pajunta – nuostabu! Muzika tikrai turi labai stiprią apvalančiąją jėgą.

Dėl grojimo kaip ir aišku, bet kaip iš klausytojo pozicijų? Turint muzikinį išsilavinimą, nedingsta klausymosi malonumas?

Dingsta, bet čia toks dalykas, kurį privalai įveikti. Pradėjęs mokytis vis labiau imi suprasti, kad iš tiesų nieko nežinai. Nereikia iš savęs reikalauti tobulybės. Reikia kartais tiesiog daryti ir nesukti galvos. Jei pradedi galvoti kategorijomis, kad štai čia gerai, o čia jau blogai, jei imi vertinti, tuomet pasidaro labai sunku. Pravartu atsiriboti nuo to akademinio pasaulio, nevertinti. Akademinė terpė, mokslai turi atverti daugiau galimybių, kad gebėtum geriau save išreikšti, o ne riboti. Nesąmonė mokytis, jei tai atima iš tavęs džiaugsmą.

Aš pats stengiuosi išlaikyti ribą tarp akademinio ir neakademinio pasaulio. Nuėjęs pas kokius rimtesnius kompozitorius, kurie kalba apie grynuosius tonus, apie tam tikras griežtas matematines struktūras, suprantu, kad tai mane spaudžia į rėmus. Aš labiau intuityvistas – visgi atėjau iš džiazo.

Norėtųsi paliesti Lietuvos džiazo scenos gyvenimą. Vilniuje jaunimas, žiūrint iš šalies, rodos, noriai šliejasi prie tokių asmenybių kaip Liudas Mockūnas, Dalius Naujokaitis, dalyvauja vieni kitų projektuose ir panašiai. Tokios tarytum savotiškos grupelės egzistuoja. Kaip pačiam atrodo, ar galima pastebėti kokį nors susiskaldymą?  

D. Naujokaitis, L. Mockūnas ar Juozas Milašius – inovatyvūs, atviri idėjoms, aktyvūs kūrėjai. Jie yra savotiškas reiškinys ir jauną kūrėją tokios asmenybės traukia, norisi jomis sekti. Jaunimui reikia reiškinio, o ne senų idėjų tąsos. Kas, mano galva, yra normalu.

Pati scena atrodo pakankamai stabiliai. Gal tik norėtųsi atkreipti dėmesį, jog egzistuoja tam tikra trintis tarp tradicinį džiazą atliekančių muzikantų ir linkusių į improvizacinę, laisvąją muziką. Tai visiems gerai žinoma, tik stengiamasi to nepastebėti. Aišku, niekas tarpusavyje pernelyg atvirai ir nesikala. Bet turint omeny, kad gyvename mažoje šalyje, mūsų ir taip yra nedaug, tai tos įtampėlės nėra naudingos. Pats stengiuosi laikytis vidurio ir nepriskirti savęs nei vienai pusei.

Bet čia, matyt, bendra XXI amžiaus bėda. Teko skaityti apie šio amžiaus tendencijas, kur buvo teigiama, kad šis laikmetis – labai narcisistinis. Kad ir kas ką darytų, visi mano, kad būtent jie viską daro teisingiausiai ir geriausiai. O jei priklauso kokiai bendruomenei, tai pamažu šventai įtiki, kad ši maža bendruomenė yra kažkoks absoliutas. Atrodo, kad niekas nekvestionuoja reliatyvizmo slypinčio kiekviename subjekte.

Pats esi baigęs J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, toliau tęsi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ar tenkina muzikos studijų kokybė Lietuvoje?

Man Kelpšoje buvo visai neblogai. Susikroviau ten gerą žinių bagažą. Žinoma, jaučiasi sovietizmo dvelksmas, užkerpėjimas. Norėtųsi, kad viskas labiau modernėtų ir tobulėtų.

Nesinori sakyti, kad LMTA viskas tik blogai, bet daug kas yra pasenę, pedagoginė sistema atgyvenusi. Konkrečiai kompozicijos studijų programa – aiški, gerai struktūruota, studentas gauna daug vertingos informacijos, dėstytojai kompetentingi, patyrę. O džiazo studijose trūksta struktūros, dėmesio studentui, visi gana atsainūs. Sunku tokioje aplinkoje rasti motyvacijos. Kad eitum į priekį, reikia konkurencingumo. Žinoma, yra tikrai labai stiprių ir įkvepiančių dėstytojų, bet bendra studijų atmosfera slogi. Ir jei neketini išvykti iš Lietuvos, tai tobulėti čia gana problemiška. Manyčiau, kad trūksta pasišventusių žmonių, kurie galėtų ką nors pakeisti. Pats jaučiu potraukį pedagoginei veiklai. Galbūt po kokių 10 metų tam paskirsiu dalį savęs.

Ką manai apie Lietuvos jaunimo galimybes prasimušti į Vakarus? Atrodo, kad meistriškumo, idėjų mums netrūksta, bet atkreipti didžiųjų muzikos rinkos žaidėjų dėmesį sekasi gana sunkiai.

Manyčiau, kad viena priežasčių, jog tie didieji muzikos industrijos žaidėjai neskiria pakankamo dėmesio mūsų rinkai. Bet nereikia pamiršti, kad turime „Sheep Got Waxed“, kurie braunasi tolyn. Pasirodė „12 Points“ festivalyje ir kitur. Būčiau linkęs juos matyti kaip tą pirmąją mūsų perspektyvą. Galbūt ateityje kažkas didesnio išeis ir iš „Džiazlaif“. 

Apskritai kalbant, eiti į užsienio rinkas dabar palankus laikas. Tiesiog reikia skirti daug dėmesio vadybai, stengtis daryti kokybiškus įrašus. Ir tai galioja beveik visoms šalims. Konkurencija milžiniška, labai daug naujų muzikantų, grupių, įrašų. Tai reikalauja, kad būtų pasiūlyta kažkas reikšmingo.

Su „Brave Noises“ kol kas vadyba užsiimame daugiau patys. Šiuo metu dėl M. Stumbro ir D. Snarskio studijų negalime daug ir aktyviai koncertuoti, bet su šia grupe tikrai turime planų ateičiai. Sausį kaip tik surengsime keletą koncertų ir planuojame kibti į antrojo albumo įrašymo darbus.

Ar, be „Brave Noises“, horizonte dar yra kitų planų? Gal plėtosite projektą „Parxess 600“?

Su „Parxess 600“ tikėtina, kad dar pagrosim, bet kol kas šis projektas lieka antrame plane. Labiau noriu susikoncentruoti į savo paties kūrybą, kompozicijų rašymą, teatrą, todėl mažinu šalutinių projektų kiekį. Be to, sausį/vasarį pasirodys mano solinis albumas, kuriame išgirsite daugybę kviestinių muzikantų. Tai bus multižanrinis įrašas. Jame išgirsite elektronikos, džiazo, etno, indie, meditacinės muzikos apraiškų. Šiek tiek rizikuoju taip stipriai eksperimentuodamas su skirtingais stiliais, bet bendra albumo koncepcija bus paremta konkrečia istorija. Pagaliau įgyvendinsiu savo senas idėjas. 

Taip pat planuose trio su Daliumi Naujokaičiu ir Simonu Šipavičiumi. Kartu vasaros pradžioje leisimės į turą po Vokietiją. Prieš tai, žinoma, pabandysime pagroti Lietuvoje ir, jei pavyks, Lenkijoje.

Sprendžiant iš pristatytų ateities planų, daug ir intensyviai dirbi. Pavyksta pragyventi iš muzikos?

Šiuo metu taip. Pasitaiko sunkesnių periodų, bet kažkaip pavyksta. Ieškantys pastovumo neretai imasi pedagoginės veiklos. Pats, kaip minėjau anksčiau, taip pat pasvarstau apie tokią galimybę ateityje. Pragyventi galima, bet nėra labai lengva. Turi varyti, varyti, varyti. Nuolatos intensyviai dirbti, o toks didelis tempas sukelia nemažai streso.

Ar galėtum įvardyti keletą albumų, kuriuos laikytum esminiais savo, kaip kūrėjo, kelyje.

Tai būtų Ambrose Akinmusire „The Imagined Savior is Far Easier to Paint“, Arvo Pärto „Für Alina“, „Tabula Rasa“ arba „Sillentium“, bet turbūt labiausiai „Für Alina“, nes joje daugiausiai to less is more. Ir dar vienas – „Aerosmith“ rinkinys „Greatest Hits“. Sakyčiau, šie įrašai atspindi tai, kas tam tikru metu formavo mano muzikinę pajautą.


0