Kalbino Vitalijus Gailius

Besidomintieji Lietuvos sunkiąja muzika gal vis dar prisimena Dusetose užgimusį kolektyvą „Rotary Pump“. Kelerius metus gyvavęs darinys evoliucionavo į „Juodvarnį“, tvirtais sparnais mojantį virš Lietuvos metalo padangės. Bemaž dešimtmetį skaičiuojantis pagan / black metal kolektyvas didelio dėmesio sulaukė 2014 m., kai išleido debiutinį albumą „Šauksmai iš praeities“ ir nugalėjo nacionalinėje „Wacken Metal Battle“ atrankoje bei atstovavo Lietuvai viename didžiausių metalo muzikos festivalių „Wacken Open Air“ Vokietijoje.

Po poros metų pasirodė antrasis grupės darbas „Mirusio žmogaus kelionė“. Gerokai solidžiau skambančiame albume atsiskleidė muzikantų polinkis į progresyviąją žanro pusę. O svarbiausia, kad „Juodvarnio“ vyrukams pavyko suderinti epišką nuotaiką ir technišką grojimą.

Rugpjūčio 28 d. „Juodvarnis“ išleidžia trečiąjį grupės albumą „Nerimo dienos“. Apie nerimą, brandą ir muziką kalbamės su „Juodvarnio“ nariais: Pauliumi Simanavičiumi (gitara, vokalas), Augustinu Bėkšta (būgnai) ir Modestu Juškėnu (gitara).

---

Vos susitikus prasitarėte, kad daug laiko skiriate artėjančio albumo išleidimo darbams.

M. J.: Išties didžiąją dalį laiko suvalgo būsimas albumas. Reikia derinti viršelio atspalvius, atributikos dizainą ir t. t. Be to, stengiamės grįžti į repeticijų ritmą. Norime pasiruošti koncertams, nes dėl visiems puikiai žinomų priežasčių neturėjome galimybės fiziškai repetuoti. Dirbome individualiai. Be abejo, kiekvienas turime ir kitų, su grupe nesusijusių veiklų.

Pristatymo koncertas numatytas festivalyje „Mėnuo Juodaragis“.

P. S.: Taip, rugpjūčio 27–30 d. vyksiančioje sumažintoje festivalio versijoje, vadinamoje „Kaukynėmis“. Turime minčių ateityje surengti albumo pristatymo koncertus didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tačiau dėl COVID-19 kol kas negalime nieko garantuoti. Darome tai, kas mūsų valioje, o jei kažkas nepavyks, būsime ramūs, kad ne dėl mūsų kaltės.

Turbūt lygiai toks pat neapibrėžtumas ir dėl galimų koncertų užsienyje.

P. S.: Šnekamės su mūsų bookingo agentūra Lietuvoje „Mercury Booking“. Yra planų koncertams rudens pabaigoje ar žiemos pradžioje. Užsienio organizatoriai domisi, bet neskuba nieko garantuoti. Dalis svetur turėjusių įvykti koncertų buvo perkelta į 2021-ųjų pavasarį.

Naująjį albumą „Nerimo dienos“ vadinate brandžiausiu grupės darbu. Man branda atsiskleidė per techninius aspektus. Turiu galvoje albumo garso suvedimą, masteringą. Lyginant su praėjusiais albumais, kur kas geriau skamba būgnai bei gitaros. O kaip jūs patys suvokiate savąją brandą? „Nerimo dienų“ išskirtinumą?

P. S.: Vienareikšmiškai esame labiausiai patenkinti būtent technine, kokybine skambesio puse. Su šiuo albumu priartėjome prie beveik šimtaprocentinio turėtos vizijos išpildymo. Regis, pasiekėme nepasiekiamą tikslą – bemaž visas mūsų galvose glūdėjusias idėjas perkėlėme į kompaktinę plokštelę. Gal ir natūralu, kad su trečiuoju albumu pavyko pasiekti tokį brandų rezultatą, nes turime reikiamos patirties. Juolab kad visą šį laiką dirbome ne tik su „Juodvarniu“, bet ir su kitomis grupėmis, tad įdirbis garso režisūros srityje gerokai didesnis (aš ir Augustinas esame garso režisieriai).

M. J.: Kūrybinė pusė taip pat pasistūmėjusi į priekį. „Nerimo dienas“ galima laikyti brandesne antrojo mūsų albumo tąsa. Bent jau iš instrumentinės pusės. „Mirusio žmogaus kelionėje“ stengėmės ieškoti sudėtingesnių, progresyvesnių muzikinių sprendimų, sugalvoti įmantresnių instrumentinių partijų. Ir galbūt šiuo atžvilgiu antrajame albume kiek užsižaidėme, tam tikrais momentais net perspaudėme. Kurdami „Nerimo dienas“ stengėmės konsoliduoti kūrybines mintis, nepersižaisti su konkrečių instrumentų partijomis ir išgauti dar vientisesnį skambesį.

P. S.: Ir su įrašo kokybe, ir su pačia kūryba tapo aiškiau, kaip mūsų mintis, idėjas perteikti muzikoje, neužsižaidžiant ir neprigrojant per daug, o kaip tik gal net per mažai. Gerokai aiškiau žinojome, ko norime ir kaip tai padaryti. Būtent čia toji branda. Žinoma, pačią kūrybą galime vertinti įvairiai. Kai kuriems žmonėms vis dar geriausias yra mūsų pirmasis albumas. Kiti myli ir vertina mūsų antrąjį darbą. Bet atmetus skonio reikalus, mums patiems „Nerimo dienos“ atrodo solidžiausiai.

A. B.: Pačios idėjos tapo brandesnės. Pamenu mūsų diskusijas, kad reiktų rašyti tekstus apie tai, kas aktualu čia ir dabar. Pirmojo albumo teminis laukas labiau sietas su istorija ir mitologija, antrajame tarsi kūrėme jau savo mitologiją, o trečiajame visi tie vaizdiniai lieka, bet remdamiesi archetipais, vaizdiniais pasakojame apie tai, kas mums svarbu dabar, kas mus neramina, kas gąsdina, ir kartu norime ištraukti iš viso to šviesą ir galų gale išeiti į kažkokį gėrį. Manyčiau, tai brandos požymis.

„Nerimo dienos“ atspindi dabartinę pasaulio būklę?

P. S.: Pavadinimo mintis buvo kiek gilesnė nei vien dabartinė situacija. Norėta į nerimą pažvelgti labiau iš filosofinės pusės, nes tai moderniam pasauliui būdinga būsena. Taip pat atskleisti, kaip tokiame pasaulyje jaučiasi žmogus. Būtent toks yra albumo leitmotyvas.

Albumo masteringas atliktas „Fascination Street Studios“ kartu su Tony Lingrenu, kuris yra dirbęs su tokiais kolektyvais kaip „Enslaved“, „Amorphis“, „Dimmu Borgir“ ir kt. Kaip su juo susipažinote?

P. S.: Mes labai vertiname „Fascination Street Studios“ produkciją. Seniai norėjome su jais padirbėti. Tiesiog parašėme el. laišką ir viskas. Nereikėjo ieškoti jokių aplinkinių kelių. Maloniai susibendravome, nuvykome ir ten atlikome masteringą, paskutinę albumo darbų dalį.

Albume klausytojai ras A. Mamontovo kūrinio „Trys“ iš albumo „Šiaurės Naktis. Pusė Penkių“ koverį. Kodėl pasirinkote būtent šį, atrodytų, labai asmenišką, lyrišką kūrinį?

P. S.: Tiesą sakant, nežinau, kokia šio kūrinio istorija. O tą Mamontovo albumą labai mėgstu. Turbūt apskritai vienas geriausių lietuviškų albumų. Prieš kelerius metus man toptelėjo mintis, kaip „Trys“ galėtų suskambėti doom metalo rėmuose. „Juodvarnio“ muzikantams esu kelis kartus apie šį savo sumanymą užsiminęs, bet tai būdavo daugiau pasvarstymai be jokių konkretybių. Bet šįmet, likus gal savaitei iki būgnų partijų įrašų, vos ne paskutinį vakarą prisėdau namie ir padariau labai primityvų koverio demo įrašą. Augustinui sakau, klausyk, čia labai paprastas būgnų ritmas, jei liks laiko įrašius visas suplanuotas dainas, pabandom įrašyti ir šią. Iki vizito įrašų studijoje šio kūrinio nebuvome repetavę.

A. B.: Studijoje su šia daina buvo smagiausia. Atrodė, kad jau viskas, nebepajėgsi, bet dar turi iš savęs išspausti paskutines jėgas. Įdomiausia buvo tai, kad su „Trimis“ patyrėme tikrąjį studijinės kūrybos procesą – būtent pačioje studijoje. Įrašydavau savo partiją, tada su Pauliumi paklausydavome, nuspręsdavome, ką koreguoti, tada vėl pergrodavau. Tai buvo tikroji kūryba, nes kitus kūrinius buvome atrepetavę ir juos reikėjo tiesiog atkalti.

M. J.: Šis kūrinys į įrašų procesą įnešė naujo improvizacinio žavesio. Pati daina savo nuotaika tinka mūsų albumui. Žinoma, tematiškai ji šiek tiek kitokia, bet iš bendro konteksto neiškrenta ir suteikia papildomų atspalvių. Apskritai gerą koverį padaryti labai sudėtinga. Prisibijai, nes nesinori nesugadinti originalios dainos. Nutinka, kad koveris pranoksta originalą ir sukelia daugiau emocijų. Bet yra ir visiškai priešingų pavyzdžių.

P. S.: Taip jau yra, kad muzikantams išsinuomoti studiją mėnesiui, joje dirbti ir kurti darosi beveik neįmanoma. Tai gali sau leisti tik labai didelės žvaigždės. O mes, pavyzdžiui, būgnams turėjome dvi dienas ir vieną vakarą. Viską susistatyti, susiderinti, išdėlioti mikrofonus ir t. t. – tai atima daug laiko, todėl vietos improvizacijai beveik nelieka. O su šia daina turėjome malonumo paimprovizuoti. Augustinas buvo taip nusikalęs, kad net prigulė pailsėti pusei valandos prieš paskutinės dainos įrašą. Metalo būgnai reikalauja daug fizinės jėgos, o groti reikėjo dvi dienas po 7–8 valandas. Bet jis atsigavo, įsijungė turbūt koks penktas kvėpavimas ir įrašėm. Nusiunčiau dainą Andriui, kuris vos po penkių minučių atrašė, kad gerai, darykit. Jei Andrius būtų neleidęs jos viešinti, man vis tiek būtų buvę smagu, nes padarėme tai, ko senokai norėjosi. Padarėme stiprią aranžuotę. Harmonija nepasikeitė, tik tonacija kita, vokalas aukštesnis.

Albume girdime sitarą, sarodą ir kitų tokio žanro muzikai nebūdingų instrumentų. Kuriam iš jūsų šovė mintis juos įkomponuoti į „Juodvarnio“ kūrybą?

P. S.: Jau antrajame albume naudojome netradicinius instrumentus, o „Nerimo dienose“ norėjome tai tęsti. Matyt, filmų muzikos įtaka. Sitara kažkaip skambėjo galvoje, norėjosi ją panaudoti kūrinio „Sielos dugne“ įžanginėje dalyje. Pasiskolinome sitarą iš draugo. Neturėjau jokio supratimo, kaip ja groti. Man tereikėjo C akordo, tad susiderinau ir šiaip taip sugrojau. Visiškas kosmosas tas instrumentas. Augustinas norėjo įtraukti daugiau perkusinių elementų. Taip albume atsirado džembės, bongai, tamburinas, šamaniniai būgnai ir net lietaus lazda.

A. B.: Kartais norisi tų saldainiukų ausiai. Išmėtyti subtiliai garsus, įterpti ko nors netikėto. Tokie garsai prideda papildomo šarmo.

P. S.: Jie nedominuoja albume, bet įneša savitumo. Tas įvairių garsų įterpimas gal net įdomiausias mums kaip garso režisieriams. Vienoje dainoje klausytojai išgirs stiprų dvigubos bačkos ritmą, kurį tyliai tyliai, vienoje pusėje atkartoja tamburinas. Visa tai praplečia skambesį, bet tik gerai įsiklausius pavyks viską išgirsti. Beje, net ir field recordingą panaudojome. Rašydamas magistrinį darbą (mes su Augustinu studijavome LMTA garso režisūrą) apie lietuvių triukšmo muziką, susipažinau su Audrium Šimkūnu. Jis man tiek visko prirodė. Parodė, ką galima padaryti su pjeziniais ar povandeniniais mikrofonais. Važiavome kartu įsirašinėti garsų albumui. Tai ne šiaip sintezatorių garsai, bet, pavyzdžiui, radijo bokšto lynų vibracijų garsai.

Pirmąjį albumą išleido rusų leidybinė kompanija „Der Schwarze Tod“, antrąjį leidote savarankiškai, o dabar šiuos darbus patikėjote vietinei „Dangaus“ leidyklai. Ar nebuvo noro bandyti ieškoti užsienio leiblo?

P. S.: Šiais laikais leidyklos funkcija gerokai pasikeitusi. Tai nebėra vienintelis būdas atlikėjams pasiekti savo klausytoją. Užsienio kompanijos buvo susidomėjusios, bet pasiūlymai nepasirodė vertingi ir vargu ar naudingi pačiai grupei. Sąlygos, kurias mums siūlė, tiesiog netiko. Svarbu ir žmonės, kurie ketina leisti mūsų albumą. Ar jiems tai įdomu? Ar jiems artimos mūsų idėjos? Ar jie tai tiesiog mato kaip produktą, kurį nori išleisti ir užsidirbti, netgi be jokio aiškaus plano, kaip tai padaryti. Manėm, kad vėl teks leidyba užsiimti patiems, bet netikėtai Ugnius Liogė iš „Dangaus“ parodė didžiulį susidomėjimą ir entuziazmą. Daug su juo kalbėjomės apie leidybinius procesus, suprantame, kad tai daugiau nei tik medžiagos pateikimas fiziniu formatu. Su „Dangumi“ atradome labai gerą santykį tarp to, kiek darbo turime įdėti mes, o kiek jie.

Jūsų pavadinimas lietuviškas, kaip ir visų dainų tekstai. Ar neatrodo, kad anglų kalba padėtų lengviau rasti kelią į užsienio rinkas?

P. S.: Metalo scenoje vis daugėja pavyzdžių, kai grupės su keisčiausiais pavadinimais ir dainuojančios gimtąja kalba sulaukia tarptautinio pripažinimo bei groja didžiausiuose festivaliuose. Visų pirma į galvą šauna, žinoma, islandai. Švedijoje šia tema kalbėjomės su T. Lindgrenu. Jis pasakojo, kad būdamas jaunesnis nesiklausė grupių, kurių tekstų nesuprasdavo, bet ilgainiui jo požiūris pakito, nes anglų kalba kuriančių kolektyvų apstu, o štai tekstai kita kalba skamba unikaliau. T. Lindgrenas prasitarė, kad, nors ir nieko nesupranta, jam įdomu dirbti su mūsų medžiaga, juolab kad pati muzika puikiai perteikia emocijas. Taigi, mūsų kalba duoda unikalumo ir išskirtinumo, nors tokiu būdu ir gali būti kiek sunkiau sulaukti pirminio dėmesio. Tačiau tikrai neplanuojame persivadinti ar rašyti dainų angliškai.

M. J.: Bent keletas apžvalgininkų teigė nesuprantantys, apie ką dainuojame, bet kūrinių atmosfera, nuotaika tiesiog puiki. Beje, leisdami savo muziką visuomet pridedame angliškus tekstų vertimus. Iki šiol jokių neigiamų atsiliepimų dėl savo gimtosios kalbos vartojimo nesame sulaukę. Kaip pastebėjo Paulius, nors kiek ir apsunkina, bet kelio į didesnes rinkas sava kalba tikrai neužkerta.

Be jūsų minėtos Islandijos, dar į galvą ateina Lenkijos scena. Ten daug grupių (pvz., „Mgła“, „Furia“) dainuoja lenkiškai ir yra gerai žinomos užsienyje. Kaip manote, kas lemia, kad vieni prasimuša, o kiti ne? Rinkos dydis, skambesio išskirtinumas?

P. S.: Kompleksiškas dalykas. Išskirtinumas, rinka. Viskas svarbu. Žinoma, kai gyveni valstybėje, kurioje yra 40 mln. gyventojų, kur kas paprasčiau turėti tvirtą namų bazę ir nuo jos atsispyrus eiti į užsienį. Žinoma, labai daug lemia pati muzika, jos tradicija, bet rinkos dydis tikrai svarbus aspektas.

Lietuva, Baltijos šalys, žvelgiant iš Vakarų perspektyvos, vis dar yra šioks toks paribys. Tačiau susidomėjimas mūsų kraštais pamažu auga, galima išgirsti kalbų apie kažkokius baltic bruožus. Čia atvažiuoja koncertuoti vis daugiau grupių, o mūsiškiai taip pat aktyviau koncertuoja svetur. Tiek mūsų, tiek latvių ar estų scenose yra pavyzdžių, kad mūsų regiono metalas gali atsidurti pasauliniame žanro žemėlapyje. Nebesame visiškai pilka zona, apie kurią niekas nežino. Manau, kad mūsų laukia šviesi ateitis. Tikimės, kad „Juodvarnis“ taip pat spės įlipti į šitą traukinį.

Lietuvos metalo ateitį vertinate pozityviai. Man vis dar juntamas tam tikras vėlavimas. Pvz., thrash metalo iškilimas. Nuo šio žanro atgimimo Vakaruose reikėjo palaukti, kol Lietuvoje iškilo tokios grupės kaip „Phrenetix“. O kai vėluoji, labai sunku įšokti į traukinį ir sudominti Vakarus. Kaip atrodo jums? Kuo išskirtinė Lietuvos metalo scena? Už ko galime kabintis kelyje į Vakarus?

P. S.: Mano manymu, klaidinga būtų kurti grupę galvojant apie tai, kas bus madinga. Lietuviams turbūt geriausiai sekasi black metalas ir jo požanriai. Tam įtakos, tikėtina, turi mūsų šiaurietiškas mentalitetas. Tokie kolektyvai kaip „Au-dessus“, „Luctus“, „Erdve“ yra puikūs pavydžiai, atrandantys klausytoją ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. „Juodvarnio“ muzikoje taip pat nesunku pajusti juodojo metalo įtakas. Tik mūsų muzika melodingesnė, turinti daugiau progresyvumo, bet išlaikome tą atšiaurų skambesį. Taigi, man atrodo, svarbiausia išskirtinumas, unikalumas, o ne bandymas pataikyti į madą Vakaruose. Lenkų, islandų scenos būtent dėl to ir tapo patrauklios. Reikia nebijoti eksperimentuoti, nebijoti savęs, mažiau dairytis į tai, kas populiaru.

A. B.: Išskirtinumas pasimato vėliau. Jam įvertinti reikia ilgesnės laiko distancijos. Esu įsitikinęs, kad įvyks baltiškos scenos sprogimas. Visi pradės eiti į plačiuosius vandenis ir po kokių 10 metų pamatysime, kas yra kas. Jau dabar jaučiasi scenos gyvybingumas, profesionalėjimas ir labai daug kunkuliuojančios energijos.

P. S.: Ilgą laiką lietuviai gydėsi ir vis dar kažkiek gydosi savo vidinį provincialumą. Kurį laiką vyravo atsainus požiūris į muziką, pasakymai, kad to nedarysiu, tas nepatinka ir t. t. Bet dabar situacija sparčiai gerėja. Muzikantai vis dažniau ieško galimybių išmokti ko nors naujo, perlipti per save. Viešumoje to nesimato, bet tarp muzikantų tai akivaizdu. Visi ėmė kur kas aktyviau bendrauti tarpusavyje, dalintis idėjomis, sėkmingomis ir nesėkmingomis patirtimis. Seniau rūpėdavo tik savas daržas. Labai smagu būti tokios atviros mūsų metalo scenos, kad ir kokia ji maža būtų, dalimi. Tai duoda daug daugiau naudos nei bandymai kažką daryti užsisklendus vieniems. Be to, turime įdėti daug darbo. Kitaip gerų rezultatų tikėtis sunku.

M. J.: Taip ir turi būti. Pasaulis juk yra atviras. Šiandien, kaip niekad anksčiau, turime puikias galimybes prieiti prie daugybės skirtingos muzikos. Tereikia susirasti tai, kas tau naudinga, įdomu, ir prie to uoliai dirbti. Unikalumas pats savaime tavęs neiškels. Reikia daug dirbti. Tiek kūrybiškai, tiek viešinantis. Reikia turėti aiškius tikslus ir jų siekti.

Stebint iš šalies atrodo, kad kūrybiškumą Lietuvos metalo scenoje teigiamai veikia išlaisvėjęs mąstymas. Anksčiau buvo labai ryškus bendruomenės požiūris, kad turi groti vadinamąjį true metalą, o jei, ginkdie, imsiesi kokių nors eksperimentų, būsi apšauktas žanro išdaviku. Dabartinė karta atrodo kur kas laisvesnė, nebespraudžianti savęs į ortodoksinius stiliaus rėmus.

P. S.: Pats metalas labai evoliucionavo. Muzikantai nebebijo eksperimentuoti, semtis idėjų iš pačių įvairiausių žanrų, o ir publika yra tam subrendusi. 10 dešimtmetyje muzikantai stengėsi labiau daryti, kaip kažkas daro ten kažkur užsienyje. Ir jei tik buvai kažkoks kitoks, susilaukdavai atitinkamų replikų. Kolegos papasakoja apie tuometines realijas. Galėdavai užsidirbti į nosį už tai, kad tau patinka „Manowar“. Jei „Juodvarnis“ 10 dešimtmetyje padarytų A. Mamontovo koverį, tai kas žino, gal kas nors padegtų mūsų studiją (juokiasi). Bet šis laisvėjimo procesas labai natūralus. Laisvėja visuomenė, laisvėja klausytojai, laisvėja muzikantai. Tai globalus, ne tik su muzika susijęs reiškinys.

M. J.: Bėgame nuo mus ribojančių stereotipų. Mus reikėtų laikyti trečiąja karta po nepriklausomybės atkūrimo. Pirmieji pradėjo groti 1990-aisiais, antrieji apie 2000-uosius ir tada atėjo mūsų karta, paėmusi instrumentus į rankas maždaug 2010-aisiais. Bet net ir tos grupės, kurios egzistavo tarp 2000–2007 m. ir tebėra aktyvios, sėmėsi įkvėpimo iš platesnio žanrų spektro. Kalbant apie muzikinius trendus, šioks toks vėlavimas vis dar juntamas. Nepaisant to, kad visi turime internetą ir galime vos kelių mygtukų paspaudimu gauti daugybę informacijos. Visgi žanrų ir požanrių maišymaisi labai gajūs šių dienų muzikiniame gyvenime.

Labai mėgstu pasižiūrėti „Amoeba“ jutūbo kanalo laidą „What's In My Bag?“, kurioje įvairūs muzikantai parduotuvėje renkasi muzikos įrašus, taip atskleisdami savo muzikinį skonį. Tad kas patektų į jūsų pirkinių krepšelį? Ar klausotės tik metalo?

A. B.: Dažniausiai turbūt klausausi roko, metalo, taip pat world music. Mane domina įvairių šalių folkloras, ypač skandinavų. Retsykiais pasiklausau dark jazz. Man patinka viskas, kas keista. Kartais būna, kad „Youtube“ atrandi kokią dainuojančią Turkijos bobutę, kuri pažeria įdomių garsų, netradicinių dermių. Štai šiandien klausiau „DakhaBrakha“, kuriuos galima pavadinti post-folku.

P. S.: Maždaug pusę manojo grojaraščio sudaro gitarinė muzika. Nebūtinai rokas ar metalas. Dažnai nutinka taip, kad užsėdu ant kokios grupės ar stiliaus. Pernai pavasarį sukau vien grunge’ą, buvo taip gerai, taip puikiai klausėsi. Mėgstu ambientą. Neturiu favoritų šiame žanre, bet reguliariai užsidedu kokį nors ambientinį grojaraštį. Patinka šiuolaikinė filmų muzika. Nevengiu sintezatorinės elektronikos. Šiaurietiškas folkloras puikiai klausosi tamsiuoju metų laiku. Nuo studijų laikų labai stipriai imponuoja JAV minimalizmo kompozitoriai. O šiandien, važiuodamas automobiliu, klausiausi „Def Leppard“, nes vasara ir man smagu.

M. J.: Daugiausia klausausi roko ir metalo. Bet požiūris į muziką labai platus ir kuo toliau, tuo platėja. Taipogi mėgstu filmų muziką, šiuolaikinę (contemporary) muziką, nespjaunu net ir į popžanrą. Nematau nieko blogo pasiklausyti Adelės ar Sia, nes tai profesionali, kokybiška muzika. Jau kuris laikas kabina progresyvūs, avangardo link dreifuojantys garsai. Žavi žmonių išmonė, netradicinės ritmikos, harmonijos. Žinoma, tai paveikia ir mūsų pačių atliekamą muziką.

Susitikus užsiminėte, kad kitą savaitę leisitės į kelionę dviračiais po Vakarų Lietuvą. Esate aktyvūs dviratininkai?

A. B.: Man tiesiog patinka būti gamtoje. Žygiai, dviračiai ir t. t. Geriausios mintys kyla, kai kojos pradeda judėti. Ne medituojant, bet būtent judant.

P. S.: Esame gamtos fanai. Užaugau kaime, tad dviratis man – pagrindinė transporto priemonė. O Vilniuje – patogiausia ir greičiausia, ypač spūsčių metu.

M. J.: Vis norisi kur nors nuvažiuoti, pamatyti gamtos didingumą. Kaip tik neseniai žiūrėjau televizijos laidą su jau buvusiu Lietuvos politiku. Jis pasakė labai gražią mintį, kad gamta nedaro stiliaus klaidų. Turime atsigręžti į tai, kas aplink mus.

P. S.: Be to, nebūtina niekur toli važiuoti. Prieš porą savaičių plaukiau baidare Ūlos upe. Atsiveriantys skardžiai buvo fantastiški!

---