Nuo vargonų iki laisvosios improvizacijos: įdomiausių 2020 m. I ketvirčio albumų apžvalga
- 2020 m. balandžio 20 d.
Vitalijus Gailius
Muzika nenutyla net pačiais sunkiausiais laikotarpiais. Ji gali pritilti, įgauti kitas formas, bet vis tiek vienokiu ar kitokiu būdu skamba. Muzika – puiki užuovėja nuo aplink siaučiančių negandų. Dabar, kai iki pandemijos kiekvieno iš mūsų laiką godžiai rijusios veiklos aprimo (tiesą sakant, jos pasirodė ne tokios egzistenciškai svarbios), galime mėgautis neregėta prabanga – lėta laiko tėkme – ir skirti daugiau laiko muzikai. O muzikinių naujienų Lietuvoje per pirmąjį šių metų ketvirtį pasirodė išties nemažai. Labiausiai džiugina ne kiekybė, o leidinių įvairumas ir kokybė. Naujus įrašus melomanams pristatė ne tik senieji scenos vilkai, bet ir jaunesnioji karta. Šiame tekste kviečiu žvilgtelėti į keletą albumų, kurie paliko giliausius pėdsakus mano atmintyje.
Arturas Bumšteinas – Orgelsafari
Apie A. Bumšteiną ir jo kūrybą galima kalbėti labai daug. Narplioti jo kūrybinį kelią po siūlelį, ieškoti pačių netikėčiausių muzikinių sprendimų ir kultūrinių intertekstų. Tai, be abejonės, vienas įdomiausių kompozitorių ir garso menininkų, kuriam svarbus ne tik pats garsas, bet ir už garso slypinti istorija. Ir šįmet Arturas pristatė jau ketvirtąją vargonų epopėjos dalį – „Orgelsafari“.
Viskas prasidėjo dar 2008 m., kai A. Bumšteinas keliaudamas po Europą įrašinėjo lankomose šalyse aptiktus vargonus. Nesvarbu, ar jie stovėjo bažnyčioje, ar muzikos mokykloje, ar filharmonijoje, ar dar bala žino kur. Net nesvarbu, ar jie techniškai tvarkingi. Jei vargonai patekdavo į Arturo akiratį, jų pasakojimai būdavo užfiksuojami. Per ilgiau nei dešimtmetį trunkantį projektą kompozitorius surinko solidų audioarchyvą, kuriame apstu unikalių, iš vargonų vamzdžių išlaisvintų garsinių liudijimų.
Iš šio projekto gimę kūriniai yra skambėję tarptautiniuose festivaliuose (pvz., Holland Festival). Taip pat išleisti kompaktinėse plokštelėse. Pirmajame serijos leidinyje „Stories from Organ Safari“ vargonų garsynas buvo perdirbtas kompiuteriais, praturtintas fliugelhornų, kanklių, violončelės ir kitų instrumentų garsais. Vėlesniame „Organ Safari Lithuania“ buvo sutelkti tik Lietuvos bažnyčiose užfiksuotų vargonų garsai, pernelyg jų neperdirbant ir nepapildant. O „Organ Archipelago“ vėl išgirdome greta vargonų skambančias kalimbas ir įrašytus aplinkos garsus. Taigi Arturas vis dreifuoja nuo gryno vargonų skambesio prie bandymų juos praturtinti papildomomis priemonėmis.
Šių metų albume sugulė garsai, įrašyti Vokietijos ir Čekijos pasienio bažnyčiose. Šio, vadinamojo Saksonijos turo, medžiaga 2017 m. pirmą kartą pristatyta Schaubühne Lindenfels festivalyje Leipcige. Albume vėl girdime paprastą, neapdorotą vargonų garsą, tačiau, kaip būdinga Arturui, nemaža dalis medžiagos pereina kompiuterinių efektų filtrą, taip tarsi apjungiant praeitį ir dabartį. A. Bumšteinas tiesiog žaidžia garsu. Daro tai organiškai ir išradingai, viską supindamas į ambient / drone stilistikos pynę, kurioje taip pat girdime subtiliai įterptus aplinkos garsus (vartomi lapai, žingsniai bažnyčios grindimis, žmonių balsai). Garsai pamažu sluoksniuojami, bandoma atskleisti skirtingus vargonų registrus. Verta išskirti albumo masteringą – ypač dėl to, kad subtiliai žaidžiama skirtingais garso kanalais, taip sukuriant labai erdvišką garso pojūtį.
„Orgelasfari“ – dar viena puiki vargonų epopėjos dalis. Regis, daugeliui gana tolimas instrumentas, kurį dažniausiai girdime kelis kartus per metus didžiųjų religinių švenčių metu, lankydamiesi bažnyčioje, A. Bumšteino dėka įgauna naują pavidalą ir atveria naujų potyrių klausančiajam. Tradiciškai safaris reikšdavo kelionę į Afriką, siekiant sumedžioti vadinamąjį Didįjį penketą, bet Arturo atveju nesinorėtų, kad šis safaris pasibaigtų penktuoju įrašu.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Ginc – Oneirologija
Ginc – tai būgnininkas, perkusininkas Gintautas Gascevičius, kurį daugelis žino kaip bene žymiausios Šiaulių grupės „Bix“ narį. Bet „Bixai“ – tik dalelė viso to, ką Gintautas yra nuveikęs ir veikia šiuo metu. O norintiems pažinti šį muzikantą geriau, rekomenduojame paskaityti ne taip seniai pasirodžiusį interviu.
Pastaruosius kelerius metus Gintas aktyviai pluša ties soline kūryba, kurioje bando užmegzti savitą dialogą su mušamaisiais (ne)instrumentais, o 2020-ieji tapo trečiojo G. Gascevičiaus solinio albumo „Oneirologija“ gimimo metais. Naujasis Gintauto tvarinys prasideda kūriniu „Sienamene“. Klausytojas girdi ritmingą bruzdesį, kuriam įkandin seka švelni, saksofono garsą primenanti pulsacija. Po minutės prisijungia aukštu registru atliekama styginių linija. Pradžioje tai šiek tiek disonuoja su minėtąja žemesnio registro pulsacija, bet kuriam laikui ją pakeičia sopraninio saksofono tembrą primenantys fragmentai, kurie sumažina skirtumą tarp aukštų ir žemų garsų. Ir kuo tolyn į „Oneirologiją“, tuo keisčiau. Nuo industrinio metalo pasažų „Bevardyje“ iki grojimo metronomais kūrinyje „Pacemaker“ ar netgi apie mediciną šnabždančios moters balso kompozicijoje „Anatominis“.
Klausantis albumo galima pajusti perkusinių instrumentų akcentavimo slinktis. Antai pirmuose trijuose kūriniuose perkusija tampa bemaž lygiavertė kitų instrumentų / garsų partnerė, tačiau nuo „Varnos“ perkusijos vaidmuo išryškėja kiek labiau, o sulig „Faustu“ vėlei kiek atslūgsta, kol galiausiai „Oneirologija“ baigiasi pučiamųjų instrumentų, vadinamosios bulgarkės ir elektroninių garsų kokteiliu „Motodafe“.
Lyginant su ankstesniais G. Gascevičiaus darbais – „Fonografijomis“ ir „Varava“ – naujasis albumas išlaiko panašią estetinę kryptį, kuriai būdingos akustinių ir elektroninių garsų samplaikos, aplinkos garsų intarpai ir ne tik mušamųjų instrumentų įterpiniai. Albumas labai įvairus, kaip ir mūsų sapnai – beprotiškai siurrealūs, o kartais perdėm buitiški. Kartais tu sklendi pintinėje, kurią neša drugiai virš ryto saulės nutvieksto ežero, o kartais rudens lietuje skęstančiame skersgatvyje gauni peilį į nugarą. Šis įvairumas yra ir albumo stiprybė, ir silpnybė. Viena vertus, „Oneirologija“ – dinamiškas ir nuoboduliu nekvepiantis įrašas, kita vertus, dėl aktyvaus žaidimo garsais, kaitaliojančio albumo nuotaikas, juntama vientisumo stoka. Atsižvelgiant į sapno idėjos daugialypiškumą, tai atrodytų pateisinama, tačiau iš klausytojo perspektyvos norėtųsi labiau išgryninto muzikinio pasakojimo, kaip, pvz., 2018 m. albume pademonstravo plačiai perkusiją naudojantis kvintetas „Die Milchstrasse Flockt“.
Albumas „Spotify“ platformoje.
Adas – Mikroritmika
Lietuvos muzikos padangėje egzistuoja kreivą muziką grojanti trijulė „Sheep Got Waxed“, kurios nariai ne tik aktyviai vaškuoja aveles, bet ir entuziastingai įsitraukia į kitus muzikinius projektus. Vienas iš trijulės Adas Gecevičius pagaliau atitrūko nuo begalės šalutinių darbų ir publikai pristatė solinį albumą „Mikroritmika“. Dviem iš trijų sheepų (Simonui ir Adui) jau išleidus solinius albumus, galima pajuokauti, kad galbūt ne už kalnų ir trečiojo (Pauliaus) kompakto pasirodymas.
„Mikroritmika“ prasideda hiphopu dvelkiančiu „Hit Me Houston“, bet Ado ritmikos netrunka įsibėgėti. Klausytojui siūlomas labai platus muzikinių žanrų asorti: kampuotas glitchas, jausmingas r&b, šaltas techno ir rafinuotas IDM „Mikroritmikoje“ gauna šlovės minučių. Kiekvienoje kompozicijoje mainantis žanrams, vis dėlto galima apčiuopti bendrą vardiklį – ritmiką. Adas – tikrai puikus būgnininkas, ir šiame albume, tyrinėdamas skirtingus žanrus, koncentruojasi į tai, ką sugeba geriausiai – mušamųjų partijas. O jos debiutiniame albume tikrai solidžios. Nėra tūkstantį kartų girdėtų šabloninių kvadratų, Adas narplioja kur kas sudėtingesnes metrines struktūras, naudoja poliritmiką, taip išmušdamas klausytoją iš komforto zonos.
Turint omeny džiazinę Ado patirtį, iš muzikinės pusės „Mikroritmiką“ būtų galima traktuoti kaip tolimą džiazui. Albume kur kas ryškesnės skirtingų elektroninės muzikos žanrų skambesio detalės. Adas konstruoja savo pasakojimą pasitelkdamas sintezatorius, drum padus ir kitas priemones, o akustinis būgnų skambesys tarsi lieka mažiau svarbus. Kita vertus, tai, ką „Mikroritmikoje“ išdarinėja A. Gecevičius, yra kuo tikriausias džiazas. Taip drąsiai plakti skirtingus komponentus į viena, žaisti, regis, diametraliai priešingais žanrais turbūt gali tik džiazo ragavęs muzikantas.
Galų gale šis labai margas albumo pavidalas atveria nemažą bėdą. Tie 20 kūrinių kiek išsibalansuoja, stokojama jungčių tarp skirtingų dalių. Albumas skamba tarsi kūrėjo eskizų rinkinys, kurio atskiras dalis būtų galima plėtoti ateities darbuose. Šioje vietoje norisi prisiminti kitą fenomenalų Lietuvos būgnininką – Marijų Aleksą ir jo projektą „MAPS“, kuriame artėjama prie elektroninės šokių muzikos, bet, priešingai, labai aiškiai išlaikomas vientisumas per afrikietiškas ritmines struktūras.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Julius Aglinskas – Daydreamer
Jaunoji Lietuvos kompozitorių karta stebina savo kūrybingumu. Antai prieš kelerius metus išleista rinktinė „Far Away but Ever Closer: Young Lithuanian Composers Abroad“ puikiai atskleidė labai savitą užsienyje reziduojančių jaunųjų lietuvių kompozitorių požiūrį į garsyną. Bet gimtinėje likę kūrėjai jiems tikrai nenusileidžia. Rita Mačiliūnaitė, Juta Pranulytė ar Dominykas Digimas rašo nuostabias kompozicijas. O štai šįmet labai raiškiai apie save prabilo dar vienas jaunosios kartos balsas – Julius Aglinskas, išleidęs albumą „Daydreamer“, įrašytą kartu su Londono kolektyvu „Apartment House“, kuriam vadovauja lietuviškų šaknų turįs britų violončelininkas Antonas Lukoszevieze.
„Daydreamer“ pamatas – fortepijonas. Lėtai, vos juntamai kintantys akordai lydi beveik nuo pirmos iki paskutinės albumo minutės. Viena ranka užgaunamas akordas, kita – pavienės natos. Garsui leidžiama sklisti ilgai, jis nėra gesinamas. Fortepijono partija, regis, parašyta vengiant bet kokių staigių ir šaižių kūrinio pokyčių. Atsisakoma kontrastais grįstų komponavimo taisyklių. Jaunasis kompozitoriaus nesiekia disonansais klausytoją išmušti iš vėžių, manipuliuoti kardinaliais tempo pasikeitimais ar viską nušluoti galingais crescendo. Priešingai, „Daydreamer“ labai minimalistiškas ir trapus. Dar kiek ir, atrodo, klausytojas apčiuops magiškosios Arvo Pärto tylos apraiškas.
Fortepijoną praturtina smuiko ir violončelės legato. Taip dar labiau sustiprinamas lėtos tėkmės pojūtis ir išlaikomas nuotaikos tęstinumas. Tas pats pasakytina ir apie kitus instrumentus (gitarą, klarnetą, fleitą ir kt.), kurie Juliaus kompozicijose orientuojami į vieno garso ar natos tąsą ir kinta labai lėtai. Viskas jungiasi į vienalytį srautą, kuris perkopia akademinį minimalistinės klasikinės muzikos suvokimą ir artėja prie ambient / drone žanrų estetikos.
„Daydreamer“ VIII dalyje girdimas fortepijono ostinato primena seriale „Tvin Pyksas“ girdimo „Laura Palmer's Theme“ kūrinio motyvą. Galbūt tai intertekstas, savotiška duoklė D. Lynchui? Atsakyti galėtų tik pats Julius. Bet toks kompozitoriaus sprendimas būtų suprantamas, nes tarp „Tvin Pykso“ ir „Daydreamer“ tikrai yra šis tas bendra.
„Daydreamer“ sudaro 12 dalių, tačiau jos tik formaliai skirsto kūrinį į tam tikrus etapus. Tai ištisas vienas svajingas kūrinys, sužadinantis plačią klausytojo emocijų amplitudę. Matyt, ne veltui pats Julius interviu šį darbą įvardijo būsenos albumu. Ir toji būsena išties magiška. Kol kas tai vienas jautriausių, intymiausių šįmet girdėtų leidinių.
Albumą galima įsigyti internetu.
Ganelin / Gotesmanas / Mockūnas – September 2018
Viačeslavas Ganelinas, Arkadijus Gotesmanas ir Liudas Mockūnas – trys asmenybės, be kurių sunku įsivaizduoti Lietuvos džiazo ir improvizacinės muzikos sceną. Tai trys skirtingos kartos, skirtingi instrumentai, skirtingos patirtys, bet bendras savito skambesio siekis.
„September 2018“ – koncertinė medžiaga, įrašyta, kaip sufleruoja albumo pavadinimas, 2018 m. rugsėjį. O jei visiškai tiksliai – rugsėjo 20 d. vieno iš „Improdimensijos“ ciklo koncerto metu. Tąsyk nedidelė „MAMA Studios“ salytė buvo kimšte prikimšta norinčių savo akimis ir ausimis įsitikinti šios trijulės meistriškumu.
Albumas prasideda V. Ganelino sintezatoriaus fragmentu, kuris jau netrukus praturtinamas fortepijono garsais, švelniu L. Mockūno klarnetu ir subtilia A. Gotesmano perkusija. Pamažu vystosi kūrinio linija. Prabėgus penketui minučių girdime laipsniškai kylantį fortepijono pasažą, kurį organiškai pratęsia L. Mockūnas. Šioje vietoje tarsi baigiasi įvadinė dalis ir muzikantai žengia tolyn į improvizuotą kelionę.
Įrašą narstant po kaulelį būtų galima parašyti solidų straipsnį. 62 minutės ir 9 sekundės slepia daugybę įdomių techninių ir emocinių niuansų. Tačiau norėtųsi išskirti V. Ganelino vaidmenį „September 2018“ muzikinėje genezėje. Būtent jis gali būti laikomas šios koncertinės medžiagos vairininku. Viačeslavas valdo kūrinio dinamiką. Forte ir piano kaitą visų pirma juntame per jo rankomis valdomą fortepijono ir sintezatoriaus duetą, puikiai jaučiamą Liudo ir Arkadijaus.
V. Ganelino dominavimas formuojant albumo dramaturginę liniją nereiškia, kad apribojama L. Mockūno ir A. Gotesmano saviraiškos laisvė. Tokio kalibro muzikantus vargu ar pavyktų užgožti. Liudas pademonstruoja ne tik daugeliui pažįstamas galingas saksofono papliūpas, bet ir švelniąją savo pusę. Būtent tuo šis įrašas labai įsimintinas. L. Mockūnas dažnai linkęs talžyti klausytoją išties griežta grojimo maniera, o „September 2018“ jį girdime kur kas lyriškesnį ir melodingesnį.
Arkadijus kaip visuomet užtikrintai ir subtiliai dėlioja ritminius akcentus. O labiausiai stebina nuo 31 minutės prasidedantis jo ir Liudo pasirodymas. Viačeslavui atsitraukus, girdisi kiek aprimusios, nors vis dar aktyvios Liudo trumpų natų salvės, o Arkadijus pradeda groti labai groove‘išką ritmą ir, rodosi, tik mažos akimirkos betrūksta iki peršokimo į funk / jazz rock ritmą. Išgirsti tokį Arkadijų išties netikėta.
„September 2018“ – įvairus, bet ir labai vientisas albumas, slinktys tarp skirtingų temų organiškos ir neblaškančios klausytojo, o muzikantai puikiai jaučia vienas kitą. Vietomis trio atliekama muzika įgauna kinematografiškumo. Vienintelis niuansas, kuris kiek kritikuotinas – įraše paliktas bisas, kuris, nutilus plojimams po romios ir lyriškos pagrindinės programos pabaigos, atrodo atitrūkęs nuo to, ką girdėjome iki tol.
Albumas internetu neprieinamas. Norintiems įsigyti įrašą rekomenduojama susisiekti su „MAMA Studios“ administracija arba tiesiogiai su muzikantais.
