Rūta Paitian

2026 metais Lietuvos moderniojo metalo grupė „Black Spikes“ leidosi į didelį turą po Europą su dviem garsiomis grupėmis – „Butcher Babies“ ir „Infected Rain“. Per kiek daugiau nei mėnesį ji surengė 28 koncertus 15-oje Europos šalių. Skaičiai įspūdingi. Sekant grupės narių įspūdžius, kuriais jie dalijosi socialiniuose tinkluose, o vėliau skaitant grupės „Bix“ būgnininko Gintauto Gascevičiaus knygą „Ginc ir išminties pedalas arba kaip mokytis groti lengvai ir išradingai“, kurioje jis užsiminė kaip sekėsi „Bix“ ir „Foje“ sovietmečiu ir ankstyvuoju atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu pristatyti savo muziką už Lietuvos ribų, kilo mintis susieti ankstyvąsias Lietuvos grupių patirtis užsienyje su dabartimi.

Tad kaip lietuvių grupėms pavyko prasimušti Vakaruose? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai išvykus koncertuoti už šalies ribų? Kokių patirčių grupė „Black Spikes“ parsivežė iš savo turo po Europą?

Įžvalgomis sutiko pasidalyti grupių „Katedra“ (1986–1991 m.) ir „Rojaus tūzai“ vokalistas Povilas Meškėla, grupės „Bix“ būgnininkas Gintautas Gascevičius, buvęs grupės „Foje“ klavišininkas ir akardeonistas Arnoldas Lukošius, death metal grupės „Regredior“ vokalistas ir gitaristas Marijus Berenis, buvęs šios grupės vadybininkas Tomas Balaišis–Sėkla, buvęs death metal grupės „Conscious Rot“ būgnininkas ir vokalistas Juodas, vėliau sukūręs grupę „Shadowdances“, bei grupės „Black Spikes“ vokalistė Agnieška Vrubliauskienė. 

Turavimas sovietmečiu: rokenrolinis polėkis, sunkumai kertant sienas ir akiračio praplėtimas

Lietuva nepriklausomybę atgavo 1990 m. kovo 11 d., tačiau ir iki šios visiems lietuviams reikšmingos datos šalyje nestigo svarbių įvykių, susijusių su šalies muzikos scena. 1985 m. praūžė pirmoji „Lituanika“ – tarptautinis muzikos festivalis, padėjęs ne vienai jame pasirodžiusiai grupei suburti gausų gerbėjų ratą. Festivalyje dalyvavo roko, pankroko ir metalo grupės.

Viena pirmųjų Lietuvos metalo scenos atstovių buvo 1986 m. susikūrusi sunkiojo metalo grupė „Katedra“. Jau kitais metais ji pasirodė trečiajame festivalyje „Lituanika“ (1987 m.) ir sulaukė pasiūlymo koncertuoti užsienyje. „Buvo toks Muzikos jaunimo klubas (MJK), kuris mums („Katedrai“) 1987–1988 m. pasiūlė išvažiuoti į užsienį. Teko koncertuoti Suomijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje (Gotlando saloje). Pirmasis koncertas užsienyje su grupe „Katedra“ įvyko 1988 m. festivalyje „Pop Ilosaari“ Suomijoje. Keliavome autobusu iki Talino, po to keltu iki Suomijos. Paskui mus pasiėmė autobusiukas ir juo pasiekėme Joensū miestą, kuriame ir vyko festivalis. Gyvenome viešbutyje. Pinigų neturėjome“, – pasakoja P. Meškėla, vėliau dalindamasis įspūdžiai iš grupės turo Vokietijoje.

„Pamenu, Vokietijoje dalyvavome tokiame „Rock In Church“ festivalyje, kuris vyko prie bažnyčios. Ten vietinis kunigas sukviesdavo skinhedus, metalistus, pankus ir kitą spalvotą publiką vienam tikslui – kad jie tarpusavyje nesikapotų ir įsivyrautų taika“.

Pasak jo, galimybę koncertuoti užsienyje ir suburti gausų gerbėjų ratą grupė pelnė atkakliu darbu. „Mes nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro kasdien repetavome. Norėjome būti geriausiais. Jei tu kietas, esi vertas scenos, jei šūdmalys – 2–3 metai ir tavęs nebėra. Atsigręždamas į tuos laikus, galiu drąsiai pasakyti, kad tuo metu ir toje vietoje mes iš tikrųjų buvome geriausi. Tikiuosi, kad kitų grupių muzikantai, kurie dabar jau nebegroja, neįsižeis“.

Sovietmečiu kelionės į užsienį nebuvo dažnas reikalas, galimybės išvykti buvo itin apribotos. Norint iškeliauti už Sovietų Sąjungos ribų, reikėjo pereiti kone Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ aprašytus devynis pragaro ratus ir kiekviename iš jų susidurti su viena už kitą bjauresnėmis totalitarinės sistemos biurokratinėmis kliūtimis. Procesą labai sunkino ir tai, kad nemažai grupių, grojusių sovietmečiu ir gavusių leidimus koncertuoti užsienyje, ten pasilikdavo pasiprašiusios politinio prieglobsčio. Vienas tokių pavyzdžių – glam metal grupė iš Kauno „Tigro metai“, susikūrusi 1986 m., o jau 1989 m. atsisakiusi SSRS pilietybės ir atsidūrusi JAV.

„Žinau, kad apie 1988–1989 m. grupė „SBS“ (1979 m. susikūrusi Lietuvos sunkiojo roko grupė – aut. past.) vyko ne koncertuoti, o tiesiog bandė pabėgti, bet skirtingai, nei „Tigro metams“, jiems to padaryti nepavyko. Panašiu laikotarpiu „Katedra“ buvo sulaukusi kvietimo koncertuoti Italijoje. „Turėjome vizas, nuvykome iki Lenkijos sienos, tačiau mus sustabdę rusų pasieniečiai apsuko mus atgal ir neišleido, nes prieš tai ten buvusi muzikos grupė pasiprašė politinio prieglobsčio“, – pasakoja P. Meškėla.

Grupei „Katedra“ pirmieji turai praplėtė pažinčių ratą, padėjo įgyti daugiau patirties ir pamatyti, kaip stipriai sunkiosios muzikos scena Lietuvoje skyrėsi nuo scenos užsienyje. Lietuvos muzikantai, kaip ir visi kiti gyventojai, vis dar buvo užspausti sovietinio režimo, o Vakaruose jautėsi muzikos laisvė, vietiniai muzikantai turėjo žymiai geresnius instrumentus. Visa tai patiriant ėmė augti grupės ambicijos ir pasitikėjimas savimi.

„Pasijutome žymiai stipresni ir supratome, kad iš tikrųjų esame kieta grupė. Be to, Ričardas Laginauskas ir Romas Rainys iš Suomijos parsivežė gitaras. Patikėkit, tais laikais tai buvo daugiau nei daiktas“, – prisimena buvęs grupės „Katedra“ vokalistas P. Meškėla. Sovietmetis neatsiejamas nuo prekių deficito. Muzikos instrumentai nebuvo išimtis, tad pergalingas grįžimas su naujomis gitaromis, buvo didžiulis įvykis. 

Nepriklausomybės atgavimo reikšmė lietuviškajai alternatyvai

Lietuvos nepriklausomybės atgavimas buvo svarbus įvykis ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje. Po penkiasdešimties metų į pasaulio žemėlapį sugrįžusi Lietuva buvo įdomi visiems, taip pat ir užsieniečiams koncertų organizatoriams.

„Tuo metu pati Lietuva pasaulyje buvo naujiena. Apie ją pradėjo daugiau kalbėti žiniasklaida, netrukus ji vėl atsirado pasaulio politiniame žemėlapyje. Buvo akivaizdus susidomėjimas tuo, kas vyksta Lietuvoje, ir tas smalsumas mums tikrai padėjo“, – prisimena grupės „Bix“ būgnininkas Gintautas Gascevičius. 

1987 m. susikūrusi grupė „Bix“ gana greitai ėmė turuoti užsienyje. Po pirmojo pasirodymo 1988 m. Lenkijoje vykusiame festivalyje „Gdańska Zima“, sekė koncertai Prancūzijoje, Olandijoje, Italijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Skandinavijos šalyse ir Vokietijoje (1989 m. vykusiame „Bix“ koncerte pasirodė ir dar šlovės nepasiekusi amerikiečių grupė „Nirvana“), taip pat daugiau nei pusę metų trukęs turas JAV.

G. Gascevičius teigia, kad „Bix“ sėkmę lėmė nuoseklus darbas ir tuometinio šviesaus atminimo grupės vadybininko Mariaus Brasiūno įdirbis mezgant ryšius. Paklaustas, ar išvykus svetur neteko patirti kultūrinio šoko, G. Gascevičius atsako: „Pirmą kartą patekus į Vakarų Europos klubus, žinoma, buvo tam tikras kultūrinis šokas. Visų pirma pats klubų profesionalumas, organizavimo lygis, klubų infrastruktūra, personalo darbas. Tai buvo absoliučiai kitaip nei Lietuvoje.

Gal didžiausia problema pradžioje buvo ne tai, kaip į mus žiūrėjo kiti, o kaip mes patys jautėmės. Atvykome iš mažiau išsivysčiusio krašto ir patys save šiek tiek nuvertindavome. Bet gana greitai supratome, kad muzikine prasme tikrai nesame kažkokie antrarūšiai, adaptavomės ir tapome smagiai turuojanti to koncertinio judėjimo dalimi.“

Su grupe „Bix“ 1991 m. JAV turavo ir kita lietuvių grupė „Foje“, kuri koncertavo ir Europos miestuose. Nors sienos atsivėrė, jas kertant vis dar pasitaikydavo sunkumų. Netrūko ir finansinių iššūkių.

„Važiuojant į Čekiją 1993 m. Lenkijos-Čekijos pasienio punkte kažkur kalnuose niekas nežinojo, kad su Lietuva jau yra bevizis režimas. Gal valandą skambino į Prahą, naktis, niekas nekelia ragelio, šalta, bet galiausiai praleido. Pinigų nebuvo, taupydami benziną vos nenuriedėjome nuo Tatrų, nes užsirakino autobusiuko vairas gesinant variklį. Prahoje dar šiek tiek uždirbome maistui. Gyvenome pas studentus ir jų draugus. Mums tada padėjo lietuvių kalbą studijavusios čekės, ten apsimetę studentais labai pigių talonų maistui universiteto valgykloje turėjome, nakvojome pas ką priimdavo – klubai siūlė pas „jaunimą“, kambarėlius užkulisiuose“, – pasakoja buvęs grupės „Foje“ klavišininkas, akordeonistas Arnoldas Lukošius.

Anuomet finansinių sunkumų turuojant būta daugiau, bet išaugus lietuvių emigrantų skaičiui užsienyje atsirado publika, kuriai koncertuojant galima užsidirbti.

„Pagrindinis vėlesnių mūsų ir daugelio dabartinių didesnių Lietuvos žvaigždžių koncertų užsienyje skirtumas nuo tų pirmųjų – dabar važiuojama groti tautiečiams emigrantams turint labai aiškų komercinį planą, o tuomet buvo romantika, naivumas ir jokių šansų uždirbti“, – teigia A. Lukošius.

Pirmieji lietuviškojo mirties metalo pasirodymai užsienyje

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalyje ėmė kurtis metalo grupės, daugiausia grojusios death ir black metal. Užsienyje teko koncertuoti tokioms grupėms kaip „Ghostorm“, „Ruination“, „Conscious Rot“, „Obtest“ ir kitoms. Tačiau viena pirmųjų, pramušusių vartus mirties ir juodmetalio atstovams, buvo grupė „Regredior“. 

1991 m. iš didelio noro kurti tai, ko Lietuvoje dar nebuvo ar buvo labai mažai, susikūrė death metal grupė „Regredior“. Vos metus gyvavusiai grupei buvo pasiūlyta sudalyvauti 1992 m. Lenkijoje vykusiame festivalyje „S'thrash'ydło“. Grupės „Regredior“ vokalistas ir gitaristas Marijus Berenis prisimena, kad pinigų kelionei prisitaupė iš anksto, o kiti grupės nariai buvo pasiėmę daiktų, kuriuos galėtų parduoti Lenkijos turguje, kad turėtų už ką sugrįžti namo. Bet pinigų vis tiek neužteko.

„Į Lenkiją važiavome už savo pinigus, autobusais ir traukiniu. Grįžtant pinigų beveik nebeliko – nusigavome tik iki Lietuvos–Lenkijos pasienio. Ten teko nakvoti stotyje, tiesiog ant žemės. Buvo žiauriai šalta. Grįžome namo visi purvini ir labai pavargę“, – prisimena M. Berenis. 

Pačią pirmą kelionę M. Berenis vertina kaip skirtingų civilizacijų susidūrimą.

„Pasijutome kaip pirmykščiai žmonės, patekę į civilizuotą pasaulį: neturėjome normalių instrumentų, buvome apsirengę bet kaip, marškinėlius su užsienio grupių logotipais buvome pasidarę patys – atrodėme kaip valkatos normaliame muzikiniame festivalyje“, – įspūdžiais dalijasi „Regredior“ vokalistas ir gitaristas. Jis prisimena, kaip Lenkijoje vykusio koncerto metu bosistui sugedo bosinė gitara ir šis, neturėdamas ką daryti, likusią grupės pasirodymo dalį praleido sėdėdamas ant būgnininko pakylos.

Tiesa, su instrumentais susijusių techninių nesklandumų netrūko dar iki grupės pasirodymo „S'thrash'ydło“ festivalyje. „Pirmosios kelionės metu net neturėjome normalių gitaros dėklų. Bent jau aš savo gitarą vežiausi įsikišęs į kuprinę, o viršų tiesiog apvyniojęs antklode“, – išradingą būdą apsaugoti gitarą prisimena M. Berenis. 

Antrąja grupės „Regredior“ kelione į užsienį pasirūpino grupės vadybininkas Tomas Balaišis–Sėkla. „Regredior“ vadybininku jis tapo pakviestas grupės būgnininko Lino Mažeikos (dabar Lino Karaliaus). Nors ankstesnės tokios veiklos patirties neturėjo, užsispyręs ėmė paštu siųsti grupės demonstracinius įrašus užsienio įrašų leidykloms, koncertų organizatoriams, zinams ir visur, kur tik buvo įmanoma.

„Kokiais 1992–1995 m. bendravimas vyko laiškais. Parašai laišką, įdedi į voką kasetę ir išsiunti. Tokių laiškų daugybė buvo išsiųsta. Galiausiai pastangos atsipirko ir pavyko suderinti grupei „Regredior“ koncertų turą Vokietijoje su vokiečių death metal grupe „Postmortem“, – prisimena T. Balaišis–Sėkla.

Po vadybininko įdėto triūso, apsirūpinusi geresniais instrumentais ir pasisėmusi patirties iš ankstesnės kelionės, grupė „Regredior“ 1994 m. išvyko į Vokietijoje vykusį penkių koncertų turą. Atlygio už koncertus grupė negavo, bet nuvykus į Vokietiją jos apgyvendinimu ir kitais patogumais pasirūpino grupė „Postmortem“.

„Gyvenome dažniausiai pas muzikantus svečiuose, butuose, o po miestus važinėjome dviem autobusiukais. Mums atiteko senas „Volkswagen“, kuris, ko gero, buvo pritaikytas kroviniams vežti, nes gale neturėjo langų. Jame buvo labai linksma sėdėti ir rūkyti, nes jis prastai vėdinosi, ir po pusvalandžio važiavimo autobusiukas panašėjo į dujų kamerą. Pamenu, gal ir ne visą laiką turėjome ko pavalgyti, bet alaus netrūko nė vieną dieną“, – prisimena M. Berenis.

Vietoje grupės „Regredior“ būgnininko į Vokietiją keliavo tuometinis grupės „Conscious Rot“ būgnininkas Juodas, kuriam muzikavimas užsienyje praplėtė akiratį, padėjo kitaip matyti ir vertinti savo repeticijas, inventorių ir vaizdą scenoje.

„Tai buvo 90-ųjų pradžia, Lietuvoje mes virėme savo sultyse, todėl išvažiavus svetur buvo neįkainojama pamatyti kitą koncertų organizavimo lygį, grupių pasirengimą, techninį lygį ir elgesį scenoje. Tas turas Vokietijoje paliko ryškius įspūdžius, praplėtė supratimą apie pasaulį, leido suprasti, kad mes – tik mažytė jo dalis ir kad pasaulis už Lietuvos ribų dar spalvingesnis, įvairiapusiškesnis.“ 

„Regredior“ vadybininkas Sėkla prisimena didžiulius skirtumas tarp Lietuvos ir Vokietijos, ypač transporto priemonių ir geresnės muzikinės aparatūros prasme, tačiau teigia, kad muzikavimo kokybe „Regredior“ nenusileido kitiems muzikantams: „Gal ir neturėjome tokios geros aparatūros, kaip tuo metu koncertavusios grupės, bet muzikine prasme nebuvome prastesni už juos.“

Po „Regredior“ turo Vokietijoje kitos Lietuvos sunkiosios scenos atstovės klausdavo patarimų, kaip ir ką daryti, tačiau didelio masto turų užsienyje nebuvo. Vėliau keitėsi kartos, keitėsi dešimtmečiai, išaugo Lietuvos metalo muzikos scena, o kartu su ja ir muzikantų ambicijos. 2013 m., vos po dvejų metų nuo susikūrimo, moderniojo metalo kolektyvas „Awakening Sun“ leidosi į trijų mėnesių turą, kurio metu surengė 72 koncertus (iš planuotų 80) 20-tyje Europos šalių. Tai bene rekordiškiausias pasiekimas, kurio dar niekas neatkartojo (apie tai plačiau galima pasiskaityti „Sunkiosios muzikos raida Lietuvoje 2010–2020 m.: ambicingos grupės supažindina pasaulį su lietuvišku metalu“).

Tačiau 2026 m. žymėjo naują erą Lietuvos metalo muzikoje: pirmąjį laimėjimą į Lietuvos muzikos apdovanojimus M.A.M.A. pirmą kartą įtrauktoje „Metų metalo muzikos grupės“ kategorijoje (sveikinimai grupei „Luctus“), tarptautinės Vilniaus knygų mugės „Muzikos salėje“ įkurtą „Metalo paviljoną“ ir koncertų turą per 15 šalių su dviem tarptautinio lygmens žanro atstovėmis.

Singlas, padėjęs užkariauti Europą

Aštuonerius metus gyvuojanti moderniojo metalo grupė „Black Spikes“ ypatingos sėkmės sulaukė 2025 m., pasirodžius singlui „Imperatorė“, į kurį atkreipė dėmesį „Napalm Events“ – tarptautinė koncertų organizavimo ir atlikėjų užsakymo agentūra, dirbanti su roko ir metalo scenos atlikėjais.

Tais pačiais metais jos atstovai, pamatę gyvą grupės pasirodymą festivalyje „Kilkim Žaibu“, pasiūlė bendradarbiauti. Nepraėjo nė metai, o „Black Spikes“ per truputį daugiau nei mėnesį apkeliavo 15 Europos šalių, kuriose surengė 28 koncertus. Per šį laikotarpį išaugo grupės žinomumas, gerokai išsiplėtė klausytojų auditorija.

„Pagrindinė taisyklė labai aiški – sėkmė koreliuoja su tuo, kiek darbo įdedi. Labai daug tam ruošėmės fiziškai, morališkai ir finansiškai. Turo metu susipažinome su begale įdomių žmonių ir turėjome vieną geriausių patirčių gyvenime. Komentaruose žmonės nuolat dalijasi savo įspūdžiais iš mūsų koncertų, apie mus kalba, ir tai yra nuostabu. Be šio aspekto, turas padėjo mums kaip grupei tobulėti – suteikė galimybę prisijaukinti įvairaus dydžio scenas, mokytis valdyti jaudulį ir tvarkytis stresinėse, netikėtose situacijose, pavyzdžiui, kai koncerto metu kažkas lūžta, plyšta ir pan.“, – teigia grupės „Black Spikes“ vokalistė Agnieška Vrubliauskienė.

Ne viena metalo grupė sovietmečiu ar ankstyvuoju atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu į turus veždavosi stipriųjų gėrimų, kuriuos galėtų parduoti ir taip užsidirbti pinigų pragyvenimui užsienyje. Grupei „Black Spikes“ to daryti jau neprireikė. Turo metu dalį išlaidų dengė grupės atributikos pardavimai.

„Didžiausias iššūkis yra finansai – tokio turo vien logistika kainuoja daugiau nei kelias dešimtis tūkstančių, neskaičiuojant visos įrangos, reikiamų dokumentų paruošimo išlaidų ir pragyvenimo turo metu. Pajamų iš koncertų neturėjome, vienintelis būdas padengti bent dalį išlaidų yra grupės atributikos pardavimas, į kurią prieš važiuojant taip pat reikėjo investuoti. Neturint stabilaus finansinio užnugario, toks turas tiesiog nėra įmanomas“, – įžvalgomis dalijasi A. Vrubliauskienė.

Apkeliavus 15 Europos šalių ir surengus juose 28 koncertus, A. Vrubliauskienė mano, kad Lietuvos muzikantų keliai užsienyje dar nėra praminti, o lietuviškoji sunkiosios muzikos scena nėra gerai žinoma užsieniečiams. Nepaisant to, vokalistė džiaugiasi, kad nereikėjo groti pustuštėms salėms.

„Esminis skirtumas, kuris mus be galo nudžiugino, buvo tai, kad praktiškai visi klausytojai užsienyje būdavo susirinkę nuo pat koncerto pradžios. Lietuvoje esame įpratę, kad kai groja pirma grupė, žmonės tik pradeda rinktis, tad buvome pasiruošę groti pustuštėms salėms. Ir buvo neįtikėtina pamatyti, kad mums grojant salės jau buvo pilnos“. 

Epilogas

Lietuviškosios scenos atstovų kelias į užsienį yra spalvingas: nuo kelionių su vien entuziazmo pilnomis piniginėmis, nakvojimo autobusų stotyje ir stipriųjų gėrimų bei daiktų pardavinėjimo turguose iki pasirodymų su didžiaisiais sunkiosios scenos atstovais. Nors sienas kirsti tapo lengviau, finansiniai iššūkiai išliko. Nepaisant to, Lietuvos metalo bendruomenės ir jos atstovų pastangos garsinti sunkiąją sceną ne tik šalyje, bet ir tarptautiniu mastu leidžia nedrąsiai tikėtis, kad turų tik daugės, o lietuviškasis metalas bus vis geriau žinomas ir dažniau matomas užsienio scenose.

---

   

   

   

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.