Rūta Paitian

2010–2020 m. laikotarpis Lietuvos metalo scenai buvo ypatingas. Pradėjo kurtis grupės, kurių nariai buvo gimę jau po 1990-ųjų. Muzikines madas ėmė diktuoti veržli karta, nebemačiusi sovietmečio ir ištroškusi scenos. Ko gero, neatsitiktinai pirmoje minimo dešimtmečio pusėje sparčiai ėmė rastis įvairių metalo srovių grupių, galėjusių savo muziką atlikti tiek naujai įsikūrusiuose klubuose, tiek dideliuose ir mažuose festivaliuose. 

Išsiplėtusi metalo subžanrų įvairovė padėjo spręsti ir išsprendė antrajame nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje kilusį opų trve vs posers klausimą (rezultatas – visos metalo srovės yra geros). Atsivėrusiomis netrukdomo keliavimo galimybėmis sparčiai ėmė naudotis jaunosios grupės.

Jei pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais koncertai užsienyje dar atrodė kaip kažkas iš fantastikos srities, tai 2010–2020 m. jie tapo įprastu reiškiniu. Įspūdžiais iš šių kelionių buvo galima čia ir dabar dalytis itin išpopuliarėjusiuose socialiniuose tinkluose.

Kuo pasižymėjo trečiasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis Lietuvos metalo scenoje? Kaip socialiniai tinklai prisidėjo prie grupių veiklos sklaidos? Kas tuo metu vyko? Savo įspūdžiais sutiko pasidalyti šešios 2010–2020 m. susikūrusios Lietuvos metalo grupės: „Awakening Sun“ (2011 m. modernusis metalas), „Black Spikes“ (2018 m. modernusis metalas), „Juodvarnis“ (2011 m. progresyvusis metalas), „Phrenetix“ (2012 m. thrash metal), „Sisyphean“ (2014 m. juodmetalis) ir „Ūkanose“ (2012 m. folkmetalis). 

Atkurtos nepriklausomybės karta pradeda muzikuoti

2010–2020 m. Lietuvos sunkiosios muzikos scenoje buvo išties spalvingi ir vaisingi. „Susikūrė daug jaunų, naujų grupių, gimusių jau laisvoje šalyje. Jie nematė sovietinių laikų ir visų tų nesąmonių, todėl tai puikiai atsispindi ir muzikoje. Žmonės reiškėsi daug laisviau ir patys tapo atviresni įvairioms idėjoms. Ieškota savitumo, nebesistengiant kopijuoti to, kas anksčiau buvo matyta užsienio ar vietiniuose festivaliuose iš kitų šalių grupių. Lietuvos metalo scena, nors jau ir turėjo savo veidą, jį gerokai modernizavo, padėjo tvirtus pamatus ateičiai bei prisidėjo prie lietuviškos muzikos atpažinimo užsienyje, ne tik Lietuvoje“, – dalijasi folkmetalio grupės „Ūkanose“ gitaristas Linas Petrauskas.

Nauja karta atėjo su šviežiomis idėjomis, o grupių skaičius augo kaip ant mielių. Neretai tas pats muzikantas grodavo bent keliose skirtingose grupėse. Jei asmenys, gimę 1944–1962 m., laikomi kūdikių bumo karta, tai trečiojo atkurtos nepriklausomybės dešimtmečio pirmoje pusėje susikūrusios Lietuvos metalo grupės galėtų būti laikomos „muzikantų būmerių“ karta, itin gausiai papildžiusia šalies sunkiosios muzikos sceną. 

Nuo 2012 m. Vilniuje vykęs konkursas „Metro Rock Battle” pritraukdavo įvairių žanrų grupių, tarp jų ir metalistų. Šis konkursas parodė, kiek daug tuo metu buvo susikūrusių naujų grupių: „Visas rudens sezonas atrodė it vienas didelis vakarėlis su keturiomis naujomis, skirtingų žanrų grupėmis kiekvieną savaitgalį, bent porą mėnesių“, – teigia thrash metal grupės „Phrenetix“ vokalistė Lina Vaštakaitė. 

Metalistai randa savo namus

Jaunos grupės galėjo savo kūrybą klausytojams pristatyti ir naujai atsivėrusiose erdvėse, tokiose kaip 2012 m. klube „nArauti“ Vilniuje ir 2016 m. klube „Lemmy“ Kaune. Jei Kaune veikiantis klubas savo pavadinimu akivaizdžiai suponuoja mintį, kad metalistai jame yra laukiami, tai „nArauti“ iš pradžių tokių ketinimų neturėjo.

„Matyt, dažnas dabar nepatikėtų, kad jau legenda tapęs klubas tik atsidaręs negalvojo įsileisti metalistų. Tačiau, kai vis tik tą padarė, klubo savininkai labai greit suprato, kokia gera ir barui dosni publika renkasi į metalo koncertus. Na, o dabar tai yra puiki vieta augti jaunoms grupėms – geresnio pavyzdžio raidai nesugalvotume“, – teigia progresyvaus metalo grupės „Juodvarnis“ atstovai. 

Galbūt gero pavyzdžio vedinos ir didesnės erdvės ėmė įsileisti metalistus. Muzikos klubų „Kablys“, „Legendos“, „Loftas“ scenose antroje minimo dešimtmečio pusėje jau buvo galima išvysti Lietuvos sunkiosios muzikos atlikėjų (pačiai yra tekę lankytis 2020 m. pradžioje vykusiame „Vilkų žiemos“ metalo festivalyje Vilniaus klube „Kablys“).  

Trečiajame atkurtos nepriklausomybės dešimtmetyje šalia didžiųjų sunkiosios muzikos festivalių, tokių kaip „Kilkim Žaibu“, „Mėnuo Juodaragis“, „Devilstone“ vyko ir mažesnieji, tokie kaip: „Daubos Griaucmas“, „Suvirintojai“, „Ont Grindų“, „Lentpjūvė“, „Swampfest“ ir kiti. Juose jaunos grupės galėjo pristatyti savo kūrybą, na, o tos, kurioms dar trūko drąsos pasirodyti gyvai, prisistatinėjo socialiniuose tinkluose. 

Socialiniai tinklai leidžia greičiau pristatinėti savo kūrybą 

Jei anksčiau apie būsimus koncertus ar pačias grupes buvo galima sužinoti fenzinuose ar interneto forumuose, tai išpopuliarėjus socialiniams tinklams visa ši informacija persikėlė į juos. Grupės ėmė kurti savo profilius ir jų aprašymus, pristatyti naujausią kūrybą, skelbti renginius bei nuorodas į juos. „Facebook“ renginių kalendorius iš dalies pakeitė popierinius darbo kalendorius, nes priminė ir tebeprimena ne net tik apie artimųjų ar draugų gimtadienius, bet ir apie koncertus. 

Informacinių technologijų tobulėjimas įgavo pagreitį, įgalindamas net ir pradedančiuosius muzikantus čia ir dabar įsirašinėti pirmuosius kūrybos vaisius. Namų studijos tapo įprastu reiškiniu, kuriuo galėjo pasinaudoti tiek pradedantieji, tiek pažengusieji muzikantai ir taip skleisti savo muziką. 

„Internetas atvėrė duris daugeliui muzikantų į platų muzikinio pasaulio lauką. Jis palengvino kūrybos ir žinių sklaidą, suteikė galimybę mokytis iš kitų, ieškoti įvaizdžio įkvėpimo, lengviau susisiekti su koncertų ar festivalių organizatoriais ir taip plėsti koncertinę veiklą. Ne mažiau svarbus ir technologinis šuolis – muzikantai išmoko įrašyti savo kūrinius namuose ir, neinvestuodami tūkstančių eurų į profesionalias studijas, galėjo greičiau ir laisviau skleisti savo muziką“, – teigia modernaus metalo grupės „Awakening Sun“ vokalistas Ernestas Skripkiūnas. 

Dėl sumažėjusių investicijų įrašams jam pritaria kita modernaus metalo grupė „Black Spikes“, tačiau jos atstovės pastebi, kad ši situacija kelia ir naujų iššūkių dėl išskirtinumo: „Šis amatas tapo prieinamas visiems, įrašai gali būti atliekami iš namų. Žinoma, tai paskatino ir didžiulę muzikos pasiūlą, kuri lemia, kad kuo toliau, tuo sudėtingiau grupėms tampa išsiskirti ar nustebinti klausytojus“. 

Jei anksčiau Lietuvą pasiekdavo vėluojančios pasaulinės sunkiosios muzikos tendencijos, tai interneto dėka ši situacija pasikeitė: „Muzika tapo labiau sofistikuota, modernesnė, atsirado reakcija į vyraujančias pasaulines tendencijas. Žvelgiant į ankstesnę Lietuvos muzikos istoriją, būtų galima pastebėti, kad modernios tendencijos (pvz., 2000-ųjų nu metal) Lietuvos terpėje prigydavo ne itin greitai. Maždaug šiame dešimtmetyje Lietuvos scena tapo imlesnė ir atviresnė“, – mintimis dalijasi juodojo metalo grupės „Sisyphean“ gitaristas Kamil Urbanovič. 

Ernestas Skripkiūnas, grupė „Awakening Sun“: „Kol esu gyvas, šis projektas judės į priekį, todėl atėjus senatvei nebus ko kaltinti dėl neišsipildžiusių svajonių“

2011 m. gegužės 25 d. įvyko pirmoji modernaus metalo grupės „Awakening Sun“ repeticija. Vyrukai atėjo su trenksmu, nesivadovaudami anksčiau nusistovėjusiu požiūriu, kad pirmiausia reikia pagroti kartu metus ar dvejus, vėliau įsirašyti albumą, išsileisti muzikinį klipą ir tik tada pristatyti grupę socialiniuose tinkluose. 

„Nuo pat pradžių turėjome aiškų tikslą – groti moderniau nei dauguma tuo metu esančių kolektyvų ir siekti „amerikietiško“ skambesio. Įrašėme albumą net neturėdami jokios paskyros, būdami visiškai nežinomi. Tų pačių metų spalio pabaigoje išleidome singlą, po mėnesio – vaizdo klipą, o gruodį surengėme debiutinį pasirodymą pilname klube ,,Metro” su legendine ,,Mandragora’’ (1998 m. Vilniuje susikūrusi melodic death metal grupė – aut. past.) Taip prasidėjo mūsų kelias: ryžtas, noras, savotiškas naglumas ir greitas tempas buvo tai, kuo buvome kitokie“, – prisimena grupės vokalistas Ernestas. 

2013 m., vos po dvejų metų nuo susikūrimo, kolektyvas leidosi į trijų mėnesių turą, kurio metu surengė 72 koncertus (iš planuotų 80) 20-tyje Europos šalių. „Tai buvo gyvenimo istorija ir kelionė, kurios turbūt niekas neperspjaus: 18 metų vaikinai su būgnininku iš Didžiosios Britanijos, rastu žiūrint „YouTube“ būgnų koverius, nusprendė užkariauti Europą. Šis turas buvo tikras nuotykis. Susidūrėme su fizinėmis, finansinėmis ir emocinėmis problemomis, kurias sprendėme kasdien, stengdamiesi išgyventi ir atlaikyti tai, kas buvo suplanuota prieš daugiau nei pusmetį“. 

Atkaklumas atsipirko – „Awakening Sun“ perklausų skaičiai „Spotify“ platformoje gali nustebinti ne vieną. Daina „Void Silence“ iš 2019 m. albumo „Into the Light“ turi daugiau kaip 1,2 mln. perklausų, o grupės turai užsienyje šiandien jau beveik tapę savotiška legenda.

Grupė „Black Spikes“: „Scena yra šventovė, į kurią reikia lipti pasiruošus, pasitempus ir tinkamai apsirengus“

Dar vienas kolektyvas savo kūrybinį kelią pradėjo itin sparčiai. 2018 m. susiformavusios modernaus metalo grupės „Black Spikes“ pirmojo koncerto vieta išties solidi – Kauno „Žalgirio arena“. „Pasirodėme su Šarūnu Mačiuliu, kartu atlikome „Poliarizuotų stiklų“ kūrinį. Labai simboliška – legendiniai rokeriai tarsi atvedė mus, jaunąją karta, į didžiąją scena“, – įspūdingu grupės scenos debiutu dalijasi „Black Spikes“ narės. 

Po šio pasirodymo sekė laimėtas plokštelės leidimas muzikos klubo „Tamsta“ organizuojame konkurse „Garažas“, kuriuo „Black Spikes“ sėkmingai pasinaudojo. Vėliau – koncertai, filmavimai televizijoje, netgi dalyvavimas „Eurovizijos“ atrankose. 

Kaip teigia pačios grupės narės, „Black Spikes“ kelyje netrūko pakilimų, ir nuosmukių: narių kaita, neigiami komentarai, finansiniai iššūkiai. Vis dėlto grupė nepasidavė – įdėtos pastangos atnešė vaisų. 2025 m. dainos „Imperatorė“ vaizdo klipas iš mini albumo „Nil“ sulaukė didelio populiarumo, o tai atkreipė „Napalm Events“, tarptautinės koncertų organizavimo ir atlikėjų bookingo agentūros, dirbančios su roko ir metalo scenos atlikėjais, dėmesį. 

„Reikšmingiausias ir geriausias mūsų koncertas vyko šiais metais per „Kilkim Žaibu“ festivalį. Po klipo „Imperatorė“ išpopuliarėjimo mus pastebėjo austrų kompanija „Napalm Events“ – jie atvyko mūsų gyvai pamatyti ir išgirsti. Buvo daug streso, tačiau padarėme viską, ką tuo metu galėjome, ir mums pavyko. Kitą dieną gavome kontraktą. Neįtikėtinas jausmas – kiekvieno muzikuojančio metalisto svajonė“, – džiaugiasi „Black Spikes“ narės, besiruošiančios 2026 m. laukiančiam turui po Europą su dviem žymiomis sunkiojo metalo grupėmis – „Infected Rain“ (Moldova) ir „Butcher Babies“ (JAV) – bei naujo albumo pasirodymui.

Grupė „Juodvarnis“: „Sunkioji muzika – maištas prieš neteisybę laimi tos grupės, kurios nemeluoja“

2011 m. susikūrusi progresyvaus metalo grupė „Juodvarnis“ nuo pat veiklos pradžios savo kūryboje analizuoja žmogaus egzistencijos tamsiąsias ir šviesiąsias puses. „Jeigu reikėtų išreikšti vidinius savo jausmus, jie skambėtų, kaip „Juodvarnis“, – teigia vienas šios grupės gerbėjas. 

Taip pat ši grupė yra atsakinga už maždaug kas penkto Lietuvos metalisto stilių (ko gero nereikia sakyti, kad mintyje turiu 2020 m. išleisto albumo „Nerimo dienos“ atributikos marškinėlius ir džemperius). 

„Juodvarnis“ nuo pat pradžios albumus didžiąja dalimi įsirašinėjo savarankiškai ir pradėjo sąmoningai kurti savo pačių žanrą, ką daro iki šiol.

„Niekada nesivaikėme konkretaus žanro standartų, nesistengėme kurti šabloniškai. Tikime, kad tai kūryboje jaučiasi ir daro mus unikaliais“, – kalba „Juodvarnio“ atstovai.

Grupės „Juodvarnis“ atstovai teigia, kad džiaugiasi visais savo darbais. Jau netrukus – 2026 m. sausio 23 d. pasirodys naujausias grupės albumas „Tėkmės“: „Jie visi (albumai – aut. past.), tarsi mūsų vaikai, kuriuos išleidžiame į pasaulį, o jame jie jau patys gyvena savo gyvenimą. Neįmanoma nuspėti, kokią reakciją sukels viena ar kita daina. Dažnai būna, jog tos dainos kurios mums būna mėgstamiausios, iš publikos nesusilaukia didelio dėmesio, ir atvirkščiai“. 

Linas Petrauskas, grupė „Ūkanose“: „Per lietuvišką folkmetalį norisi skleisti baltišką kultūrą plačiai už šalies ribų“

2012 m. susikūrusi folkmetalio grupė „Ūkanose“ yra pavyzdys, kaip galima suburti dviejų skirtingų žanrų gerbėjus. Ir lietuviško folkloro, ir metalo gerbėjai lankosi grupės koncertuose, kurie, bėgant laikui, vis labiau plečiasi.

Dainose pasakojama apie senovės lietuvių istorinius mūšius, jų gyvenimo būdą ir pasakojimus, o visa tai perteikiama metalo skambesiu. 

„Mūsų žanre nėra daug grupių. Tai mums padėjo, ir kartu kenkė. Buvo gana sunku rasti, su kuo kartu pagroti dėl per didelių žanrinių skirtumų, o veiklos pradžioje skambėjome gerokai kitaip, nei dabar“, – teigia grupės gitaristas Linas. 

Noras reprezentuoti lietuvišką kultūrą su visomis jos tradicijomis yra viena varomųjų grupės „Ūkanose“ jėgų. „Visi žino vikingus, slavus, keltus, tačiau tik kelios grupės yra baltiško metalo vėliavnešiai. Todėl su „Ūkanose“ norime skleisti baltišką ir lietuvišką kultūrą už Lietuvos ribų, supažindinti kitus su mūsų tradicijomis bei folkloru“, – pasakoja Linas.

Patriotiškumas ir lietuviško metalo garsinimas šiam kolektyvui nėra svetimas ir už tiesioginės kūrybinės veiklos ribų. 2017 m. „Ūkanose“ gitaristas Linas Petrauskas pasikvietė olandų dokumentinio filmo apie sunkiąją muziką „Same Music, Different People“ (filmas pasirodė 2019 m., jį galima rasti „YouTube“ platformoje) kūrėjus atvykti į Lietuvą. Atvykusius svečius jis kartu su kitu grupės nariu, būgnininku Viliumi Garba, vežiojo po Vilnių ir Kauną, kad šie susitiktų su vietinėmis grupėmis.

„Buvo labai linksma ir kartu gera, kad bent dvylika minučių iš tų dviejų dienų buvo skirta Lietuvos metalui. Metalistai, kurie žiūrėjo ir žiūrės šį dokumentinį filmą, galės išgirsti ką nors apie mūsų sceną. Gal viena ar kita grupė turės galimybę plačiau išvažiuoti“, – dalijasi Linas.

Lina Vaštakaitė, grupė „Phrenetix“: „Groti grupėje ir būti muzikantu – labai sunkus darbas, reikalaujantis daugybės finansinių ir fizinių resursų“

2012 m. susikūręs lietuviškojo thrash metal kolektyvas „Phrenetix“ tapo maloniu saulės spinduliu lietuviškojo metalo padangėje. Tuo metu tai buvo bene vienintelė grupė Lietuvos metalo scenoje, turėjusi tris narius su profesionaliu muzikiniu išsilavinimu ir grupės sudėtimi, specialiai orientuota į amerikietiškojo thrash metal legendų „Metallica“ pavyzdį. 

„Grojame senosios mokyklos thrashą, labiau akcentuotą į unikalius rifus ir gitaros partijas, o ne vien į energiją. Žinoma, mūsų gitaristė ir vokalistė Lina yra savaime unikali – tiek savo kūryba ir grojimu, tiek itin plačiu požiūriu į muziką. Nors grojame seną stilių, bet semiamės įkvėpimo iš kitų žanrų: seno roko, disko, grunge, šiek tiek džiazo ir klasikos. Kuo daugiau semiesi įkvėpimo iš skirtingų žanrų, tuo sunkiau atsekti, iš kur mūsų partijos atsiranda“, – teigia „Phrenetix“ gitaristas Paulius Navickas.

Grupė „Phrenetix“ nuo pat savo veiklos pradžios subūrė ištikimų gerbėjų ratą tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, o albumai liudija nueitą kelią. „Džiaugiuosi albumu „Exuviae“ (2021 m. išleistas „Phrenetix“ albumas, – aut. past.), nes tai buvo viena sudėtingiausia kūrybinių patirčių. Tačiau kai klausau tų dainų, esu visiškai pamiršusi, kad mes įrašėme tą albumą, ir galiu nuoširdžiai pasimėgauti muzika“, – džiaugiasi „Phrenetix“ vokalistė ir gitaristė Lina. 

Jos atsidavimas muzikai – įkvepiantis, bet didžiulis intensyvumas ne kartą yra privedęs prie perdegimų. „Visada yra tas persiplėšimo jausmas. Juokauju, kad per penkiolika metų, ko gero, nesu ištarusi frazės „neturiu, ką veikti”, – sako Lina.

Grupė „Sisyphean“: „Grupėje svarbiau turėti žmogų su panašia pasaulėžiūra ir muzikiniu skoniu nei tuščios dvasios aukšto rango muzikantą“

2014 m. Lietuvos metalo sceną papildė juodojo metalo grupė „Sisyphean“. 2017 m. išleidę debiutinį albumą „Illusions of Eternity“, muzikantai ėmė dar sparčiau auginti kokybiško juodmetalio gerbėjų ratą. Pats albumas tapo kelrode žvaigžde, atnešusia supratimą, kuria kryptimi siekiama judėti. 

„Nuo pirmojo albumo pajudėjome gana modernaus black metal skambesio link, kurį galbūt būtų galima lyginti su Prancūzijos ar Islandijos scenos grupėmis. Tai buvo pirmoji brandi mūsų kūrybos sėkla — tiek kolektyviai, tiek individualiai — momentas, kai iš tiesų pradėjome perprasti virves ir suprasti, kur einame“, – prisimena grupės „Sisyphean“ gitaristas Kamil Urbanovič.

Grupei nesvetimas eksperimentavimas – jie pasitelkia metaforas, simboliką, įvairius literatūrinius elementus, leidžiančius klausytojui lengviau susitapatinti su tekstais. Kartais į kūrybą įsilieja ir mažiau žinomi aspektai. 

„Apskritai, poezija „Sisyphean“ kūryboje yra itin svarbi, o daina niekada neatrodytų visiškai užbaigta be tinkamai apgalvoto teksto. Įvairios idėjos, technikos ir elementai nuolat kyla į paviršių. Pavyzdžiui, visai neseniai atradome ir pradėjome naudoti prozodiją – elementą, kuris sulieja poeziją su muzikine instrumentuote“, – su mažai žinomais terminais supažindina grupės „Sisyphean“ gitaristas Saulius Bielskis.

Tinkama vieta ir laikas: užsimezgę turai užsienyje

Beveik kiekviena iš kalbintų grupių turi įdomių istorijų, susijusių su užsienio gastrolėmis. Daug datų, skirtingos šalys, įvairi publika. Nuo baikerių klubų, perrūkytų ir koncertus stabdančių erdvių iki teatro salių – tokiomis sąlygomis teko skleistis lietuviškam metalui pasaulyje. Kiekviena kelionė praturtindavo muzikantus. 

„Manau, interneto ir kelionių dėka atsirado supratimas, kad esame lygiaverčiai pasaulio scenos dalyviai, grupės nebebijo komercinės metalo pusės“, – teigia grupės „Phrenetix“ vokalistė Lina. 

Vienos grupės, tokios kaip juodojo metalo kolektyvas „Sisyphean“, 2022 m. koncertų turo metu su lenkų juodmetalistais „Mgła“ ir Naujosios Zelandijos ekstremalaus metalo grupe „Ulcerate“, dirbo su aukšto lygio techniniu personalu, anksčiau bendradarbiavusiu su „Mayhem“ ir „Watain“, ir mokėsi amato subtilybių. 

„Jie mus išmokė turavimo realybės: ko tikėtis, ko prašyti, ką visada reikia pasidaryti patiems. Tai neįkainojama patirtis – pasišnekėti su kolegomis muzikantais, suprasti, kaip gimsta jų kūryba, kaip ji rašoma. Iš to taip pat pasiėmėme daug idėjų“, – sako „Sisyphean“ gitaristas Kamil. 

Kitos grupės, kaip „Awakening Sun“, „Ūkanose“ ir „Phrenetix“ džiaugiasi užmegztomis pažintimis ir koncertiniais mainais. „Kas „pramušė“ į keliolikos koncertų turus, tai kontaktai, kuriuos užmezgėme per tas kelių koncertų gastroles: tinkama vieta, tinkamas laikas ir reikiamas žmogus pasitaikys anksčiau ar vėliau, jeigu nesustoji to daryti“, – džiaugiasi „Phrenetix“ gitaristas Paulius.

Nepaisant galbūt kiek suromantizuotos turavimo pusės, grupės pripažįsta, kad tai – nelengvas išbandymas. Vieniems tekdavo daugiau nei parą važiuoti į vieną pusę, po koncerto beveik iškart skubėti į kitą, taip ir nespėjant kokybiškai pabendrauti su gerbėjais. Kitiems reikėjo miegoti autobusiukuose, esant itin žemai temperatūrai, o vėliau, jau sergant, atlaikyti likusius turo koncertus. „Kiek kartų miegota, kiek kartų sušalęs ir nemiegojęs groji dešimčiai žmonių. Visos tos patirtys buvo nuostabios“, – teigia Paulius.

Visur gerai, bet namie geriausia

Ne viena tuo laikotarpio aktyvi grupė turėjo galimybę koncertuoti užsienyje ir patikrinti, ar tikrai kaimyno žolė yra žalesnė. Dauguma teigia – nė velnio! 

Muzikantai pasakoja, kad Lietuvoje turime labai lojalią metalistų bazę, gausiai susirenkančią į koncertus. „Kiekviename koncerte susirenka solidi publika, vietinės grupės surenka pilnas sales, palaikymas scenoje – nežmoniškas. Kitos net ir kaimyninėse šalyse taip nebūna, arba būna tik labai didelėms grupėms. Lietuviai myli metalą ir palaiko grupes. Labai smagu iš užsieniečių sulaukti komentarų po koncertų, kad jie, tarkime, net Lenkijoje nesurenka pusės tiek žmonių, kiek Vilniuje. Ir taip jau kuris laikas“, – teigia modernaus metalo grupės „Juodvarnis“ atstovai, su kuriais sutinka ir thrash metal grupės „Phrenetix“ nariai. 

„Mūsų metalo bendruomenė yra labai lojali ir palaikanti, tad koncertuose galime sulaukti keleto šimtų žmonių. Mes šimto žmonių koncertą Vilniuje laikytume nepavykusiu, o Vakarų ir Centrinės Europos šalyse daug kam šis skaičius yra absoliutus lūkesčių viršijimas“.

Epilogas 

2010–2020 m. sunkiosios muzikos raida Lietuvoje buvo ypatinga. Nepriklausomybės kartos muzikantai ją formavo nebesivadovaudami sovietmečiu matytomis realijomis – kūrėsi bendrystės. Jei ankstesniais laikotarpiais dažniau buvo galima matyti konkurencijos apraiškų, šiame etape jų beveik neliko. Grupės padėjo ir tebepadeda vienos kitoms: koncertų metu, įrašų procese, taip pat džiaugiasi tarpusavio pasiekimais tarptautinėje arenoje, suvokdamos, kad tai – sėkmė ne vienai grupei, o visam lietuviško metalo fenomenui. Ne vienas pašnekovas tvirtino, kad be bendruomeniškumo nieko nebūtų pasiekę. 

Kokiomis aktualijomis gyvena grupės, susikūrusios po 2020 m.? Apie tai – kitame straipsnyje.

---

Nuorodos:

   

   

   

   

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.