Milita Lozoraitytė

Festivalis „Lituanika“ šiandien prisimenamas retai, nors sovietmečio Lietuvos roko istorijoje jis žymi kertinį tašką. Tai buvo vienas pirmųjų didelio masto oficialių renginių, leidusių rokui subujoti devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Gimęs tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo, festivalis tapo kultūriniu paradoksu – valdžios „globojamas“, bet jos viduje po truputį laužantis sistemines taisykles.

Tai buvo renginys, atsiradęs prisidedant komjaunimui, tačiau jo organizatoriai ir dalyviai greitai peržengė leistinas ribas – nuolatos derindami oficialią retoriką su Ezopo kalba, ideologinius šūkius – su tautine simbolika, o privalomuosius „internacionalinę draugystę“ skatinančius renginius – su roko laisvės skambesiu. „Lituanika“ gimė sistemos viduje, bet kūrė visai kitokią tikrovę – tą, kurioje rokas galėjo tapti ne tik muzika, bet ir tylia, daug kam atpažįstama maišto forma.

Roko scena Lietuvoje 9-ojo dešimtmečio pradžioje: misija išgyventi

Devintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos roko scena dar buvo fragmentiška, bet jau aiškiai gyvavo. Atsirado naujų grupių, pradėti rengti pirmieji festivaliai – 1981–1983 m. įvyko „Studentiški balsai“ Kaune ir 1979–1982 m. „Opus“ Vilniuje. Pastarąjį organizavo Vilniaus statybos inžinerijos institutas (dabar VILNIUS TECH – red. past.), kuriame veikė grupė „Saulės laikrodis“ – vienas ryškiausių to meto progresyvaus roko vardų.

Tačiau net ir švelnėjant režimui, valdžios kontrolė niekur nedingo. „Opus“ festivalyje išgarsėjęs „Saulės laikrodis“ buvo greitai nutildytas – po 1984 m. vykusios festivalio „Baltijos jaunystė“ perklausos komisija nusprendė, kad grupės naujas repertuaras „propaguoja nihilistines nuotaikas“ [1].

Muzikologas Darius Užkuraitis prisimena, jog stebėjo įvykusią perklausą, o po jos „Saulės laikrodžiui“ buvo uždrausta vykdyti savo tolimesnę veiklą.

Toks likimas grėsė daugeliui kūrėjų. Norint išlikti, būti oficialiu atlikėju ir iš šios savo veiklos uždirbti pajamas, reikėjo balansuoti tarp išgyvenimo ir pasipriešinimo ribos: gauti leidimus, atitikti repertuaro gaires, įtraukti ideologiškai „saugių“ kūrinių. Prisitaikymas tapo vienintele išlikimo taktika – būdu apžaisti sistemą, kalbėti tarp eilučių ir išsaugoti bent tokią kūrybinę laisvę.

„Lituanika“ – pasipriešinimas, gimęs iš sistemos vidaus

1985-ieji Sovietų Sąjungoje įsiminė kaip perestroikos (liet. persitvarkymo) laikotarpio – politinio ir kultūrinio atšilimo – pradžia. Lietuvoje šie metai sutapo su roko muzikos pakilimu ir pirmojo „Lituanikos“ festivalio gimimu. Renginį inicijavo komjaunimui priklausęs internacionalinis klubas „Lituanika“, iki tol rengdavęs vakarėlius ir užsienio grupių koncertus VRM (Vidaus reikalų ministerijos, dabar Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto) rūmuose. Klubo prezidento pareigas ėjo Mindaugas Černiauskas, vėliau tapęs vienuoliu ir dabar žinomas kaip brolis Marija Elijas.

Festivalio ir klubo pavadinimą įkvėpė režisieriaus Raimondo Vabalo filmas „Skrydis per Atlantą“ (1983), pasakojęs Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbį. Herojinė tarpukario istorija tapo užmaskuotu laisvės siekiu, o „filme atsidūręs Dariaus kreipimasis į jaunimą tapo mūsų klubo moto“, – prisimena klubo narys ir vienas iš festivalio organizatorių Algimantas Miknevičius.

Vis dėlto norint surengti festivalį, klubo nariams reikėjo prisitaikyti prie santvarkos taisyklių. Festivalis privalėjo turėti „taikos“ ar „internacionalizmo“ poskonį, taip pat paraleliai vykdyti įvairias kultūrines veiklas (ekskursijas, kino filmų peržiūras, mitingus). Tik įgyvendinus šiuos reikalavimus festivalis galėjo įvykti. „Reikia suprasti to meto realybę. „Lituanikos“ klubas tuo metu neturėjo jokio savarankiško juridinio statuso, o to statuso šiaip paprastai niekas ir negalėdavo gauti“, – teigia A. Miknevičius. Visos veiklos – nuo salės nuomos iki leidimų – turėjo būti derinamos per komjaunimą ar kitas valdžios institucijas.

Pirmasis, 1985 m. VRM rūmuose surengtas „Lituanikos“ festivalis buvo kuklus: šalia roko grupių pasirodė džiazo ir instrumentinės muzikos kolektyvai (tarp jų ir džiazo ansamblis, vadovaujamas legendinio Vladimiro Čekasino!). Festivalyje apsilankė tuo metu pagarsėjęs muzikos kritikas ir vadybininkas Artiomas Troickis, vėlesniais metais taip pat prisidėjęs prie „Lituanikos“ organizavimo darbų.

Savo knygoje „Back in the USSR“ jis prisimena Vilnių kaip „gražiausią Baltijos miestą ir dar neatrastą žemę rokeriams“. Jam į akis krito tai, ką pastebėjo daugelis: džiazas Lietuvoje klestėjo, tačiau rokas dar tik buvo bepradedąs atrasti savo sceną. Tuo pat metu didžiausią įspūdį jam paliko svečiai iš Kaukazo regiono – jų profesionalumas, stilistika ir drąsa. Lietuviški kolektyvai atrodė santūrūs, suvaržyti sistemos ir besistengiantys neperžengti neapibrėžtų ribų [2]. A. Miknevičius pripažįsta: „Stilistikos, apie kurią svajojome, buvo tikrai labai nedaug. Na bet kažkur reikėjo pradėti. Svarbiausia, kad renginys įvyko.“

Kažkas atsitiko?

Tačiau jau po metų „Lituanika“ subrendo ir stipriai transformavosi: organizatoriai perėmė patirtį iš Estijos, Kaliningrado ir Sankt Peterburgo renginių, o prie organizacinės komandos prisijungė nauji žmonės, ryškiai prisidėję prie festivalio meninės raiškos formavimo – tai Margarita Starkevičiūtė, Dovydas Bluvšteinas ir Artiomas Troickis.

1986 m. festivalis tapo ryškesnis ir drąsesnis – džiazo stilistikos visiškai nebeliko, pasirodžiusios grupės grojo tik roko muziką. Festivalis sulaukė didžiulio dėmesio ir pasisekimo. Būtent čia legendinės Lietuvos grupės „Antis“ ir „Foje“ pirmą kartą išėjo į didžiąją sceną. Jų pasirodymai atvėrė naują Lietuvos roko etapą, o festivalį stebėjęs režisierius Artūras Pozdniakovas netrukus šias grupes pakvietė filmuotis filme „Kažkas atsitiko“. D. Užkuraitis prisimena šį filmą, kuris puikiai atskleidė, kaip sparčiai per porą metų užaugo Lietuvos roko scena: „[Filmas] dar labiau paryškino, kaip stipriai keitėsi muzikos pasaulis Lietuvoje. Per trumpą laiką įsikūrė daugybė grupių, kiekviena su savitu skambesiu. Skirtingai nei šiandien, kai madingą grupę kopijuoja dešimtys kitų. Tuo metu kiekviena jų turėjo savitą braižą: „Katedra“, „Poliarizuoti stiklai“, „Antis“, „Foje“ – visos šios grupės skambėjo unikaliai.“

Įveikti draudimus ir atsiriboti

Žinomas koncertų apšvietėjas Norvydas Birulis prisimena, jog įgyvendinti ir techniškai aprūpinti festivalį buvo be galo sunku: „Apie garso ir vaizdo kokybę kalbėti tikrai neverta... Iš mano darbo pusės būdavo taip – ką susirandi, su tuo ir švieti. <...> Tačiau susirinkusiems klausytojams buvo visiškai vienodai. Jie pagaliau pamatė kultinius dievukus, apie kuriuos tik geriausiu atveju galėjo perskaityti ar išgirsti nutrintą jų įrašą.

Publikai buvo nesvarbu, kad po 10 kartų buvo stabdomi pasirodymai dėl techninių kliūčių, ar kad per salės švilpimą negalėdavai nieko girdėti, nes garsiakalbiai buvo labai prastos kokybės. Visiems buvo viskas gerai – visi džiaugėsi, kad vyksta kažkas kitokio, kažkas artimo jiems.“

Vis dėlto festivalis negalėjo egzistuoti be komjaunimo kontrolės. Reikalauta dainų vertimų į rusų kalbą, grupių priklausomybės oficialioms įstaigoms. „Po ilgų diskusijų jie nusileido“, – sako A. Miknevičius. Nepaisant spaudimo, festivalis išsaugojo kūrybinę dvasią ir vis labiau tolo nuo peršamos ideologijos.

1987 m. „Lituanika“ dar labiau išsiplėtė ir šį kartą persikėlė į Vilniaus sporto rūmus. Renginys sulaukė dar didesnio populiarumo: „Tiek žmonių be bilietų bandė prasiveržti, kad dužo stiklinės durys“, – prisimena A. Miknevičius. Festivalyje dalyvavo apie 30 grupių, o per šešias dienas įvyko 12 koncertų, kuriuos iš viso aplankė apie 30 000 žiūrovų. Tarp pagrindinių ir laukiamiausių 1987 m. festivalio dalyvių buvo ne tik jau subrendusi grupė „Antis“, bet ir tokios ryškios užsienio žvaigždės kaip Viktoras Cojus iš grupės „Kino“, Gunnaras Grapsas bei „Nautilus Pompilius“.

Pasak A. Miknevičiaus, V. Cojus buvo sužavėtas festivalio atmosfera ir publikos reakcijomis: „Jam didelę nuostabą kėlė šaukianti minia. Publika tiesiog pašėlo.“ Prisimindamas, kaip teko koncertuoti su grupe „Antis“ festivalyje „Lituanika–87“, kompozitorius Vaclovas Augustinas teigia, jog „salė buvo absoliučiai pilna žmonių, visos vietos nusėstos, parteris pilnas stovinčių. Mums tai buvo nauja ir džiugino kiekvieną sekundę.“

1987 metai – „tai aukso amžius roko muzikai Lietuvoje. Jokia komjaunuolių, komunistų partijos ar KGB jėga negalėjo sulaikyti roko muzikos tėkmės“, – teigia Miknevičius.

Laisvės šuolis

Po 1987 m. festivalio organizacinė komanda nusprendė visiškai atsiriboti nuo komjaunimo, tačiau tai nebuvo taip lengva. A. Miknevičius prisimena, jog komjaunimas šantažavo, ketino atimti „Lituanikos“ vardą, buvo susidūrta su kliūtimis bandant išsinuomoti salę. Tačiau organizatoriai nepasidavė daromai įtakai ir po metų „Lituanika“ įvyko dar kartą. 

1988 m. „Lituanika“ buvo jau atvira – skirta Dariaus ir Girėno skrydžio 55-mečiui. Ta proga festivalio organizatoriai paminėjo šią sukaktį su vinilinės plokštelės įrašo perklausa, kuriame skambėjo Dariaus kreipimasis į Lietuvos jaunimą, fone skambant Lietuvos himnui.

Nors tuomet jau būrėsi tokios organizacijos kaip „Sąjūdis“, tačiau A. Miknevičius teigia, kad žmonės dar vis jautė baimę: „Jūs net neįsivaizduojate, kokia buvo reakcija [išklausius įrašo]. Visi galvojo, kad mus išsprogdins.“

Festivalio sceną papuošė ikoniškais tapę trispalvės spalvų sparnai su užrašu „Lituanika“, sukurti Lino Pikšrio. „Pamenu, kai montavome tą dekoraciją, žiūrėjome ir nežinojome, kuo čia visa tai baigsis. Tikrai galvojome, jog ateis vyrukai pilkais švarkais ir lieps išardyti dekoraciją. Jau pats festivalio pavadinimas buvo labai ant ribos. Apsimesdavome, jog čia Tarybinė Lietuvos Respublika ir čia lotynų kalba sugalvotas pavadinimas. Aišku, visi kišenėje laikėme špygą ir supratome, apie ką čia yra iš tikrųjų“, – prisimena N. Birulis.

Šį kartą festivalis tapo nebe internacionalinis, o tarptautinis – svečiavosi grupės iš tuometinės Vakarų Vokietijos (VFR), Lenkijos, Suomijos, Nyderlandų. A. Miknevičius prisimena, kaip grupės „Die Toten Hosen“ lyderis Andreas Frege pasirodymo metu šoko nuo scenos į minią: „To dar mes nebuvome matę.“ Rokerių pašėlusi dvasia, minios šūksniai, plevėsuojančios Lietuvos trispalvės – visa tai liudijo apie atsiaučiančius laisvės vėjus.

Pabaiga dar nereiškia pabaigos

Tačiau nors ir iškovojus nepriklausomybę nuo komjaunimo, tai, deja, buvo paskutinis „Lituanikos“ festivalis. Paklaustas, kodėl klubas „Lituanika“ nebetęsė savo veiklos, A. Miknevičius atsakė: „Neatrodė, jog galima iš tokio darbo gyventi ir pragyventi. Mes buvome jauni, kas dar studijavo, kas jau po truputį šeimas kūrė. Šiandien iš tokio verslo uždirbami padorūs pinigai, tačiau tada tai buvo nuostolinga veikla.“ Visgi, verta pabrėžti, kad „Lituanika“ anot A. Troickio buvo vienintelis Sovietų Sąjungoje vykęs roko festivalis, kuris išlaikė tęstinumą – jis surengtas keturis kartus iš eilės ir padarė didelę įtaką roko muzikos plėtrai šioje šalyje. 

Po 1988 m. „Lituanikos“ organizatoriai taip pat prisidėjo organizuojant „Pasaulines lietuvių dienas“, o 2015 m. „Lituanika“ po 30 metų atgimė dar vienam kartui. Šiemet, švenčiant šio festivalio 40-metį, galima pamatyti, jog renginys neabejotinai stipriai prisidėjo prie Lietuvos roko kultūros iškilimo. Gintautas Babravičius pripažįsta, jog „festivalis „Lituanika“ man, kaip žmogui, kuris anksčiau aktyviai domėjosi ir rengė diskotekas, tačiau gyvenimas buvo nukreipęs kitais keliais, sužadino norą grįžti prie muzikos. „Lituanika“ įkvėpė kurti „Jaunimo muzikos klubą“, kuris vėliau rengė aibę renginių, įskaitant ir Roko maršus.“

Tikriausiai tokių žmonių buvo ne vienas. Sužadintas jaudulys, intriga, laisvė suteikė progą roko muzikai per kelerius metus užkrėsti visą tautą savo gaivališka energija. Paklaustas, kiek svarbus „Lituanikos“ festivalis tapo Lietuvos protesto kultūrai, G. Babravičius teigė: „Reikėjo daug nuveikti, kad renginys įvyktų ir pavyktų. Dėl to tai buvo vienas pirmųjų vinukų į sovietinės sistemos grabą. Galima drąsiai sakyti, jog festivalis „Lituanika“ buvo ne tik kultūrinis renginys, bet ir pasipriešinimo sovietinei sistemai forma. Ar tą pasipriešinimą galima prilyginti žmonėms, kurie atvirai kovojo, kurie buvo sodinami į psichiatrines ligonines už savo idėjas? Be abejo, ne. Tačiau „Lituanika“, kaip ir kiti roko muzikos renginiai tuo metu, bandė atlikti savo vaidmenį kolaboruodami su sistema ir neperžengdami tam tikrų ribų.“

*** 

Naudoti interviu:

Algimantas Miknevičius, interviu autorės, 2024 m. gruodžio 10 d.
Gintautas Babravičius, interviu autorės, 2025 m. balandžio 03 d.
Vaclovas Augustinas, interviu autorės, 2024 m. gruodžio 11 d.
Norvydas Birulis, interviu autorės, 2024 m. gruodžio 11 d.

Literatūra:

[1] Šaltenis, Liudas (1984). „Baltijos jaunystės–84“ siurprizai. Komjaunimo tiesa, Nr. 172 (rugsėjo 7 d.), p. 3. 
[2] Troitsky, Artemy (1988). Back in the USSR: The True Story of Rock in Russia. Boston: Faber and Faber, p. 113. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.