Milita Lozoraitytė

„Lietuvoje roko muzika niekada nebuvo masiškai populiari – išskyrus trumpą Atgimimo laikotarpį 1986–1991 metais.“ – Gintautas Babravičius

Istoriškai į šiuos ketverius metus (1986–1991) galėtų sutilpti tarsi visiškai atskira Lietuvos roko istorijos epocha. Tai laikotarpis, kurį daugelis vadina lietuviško roko aukso amžiumi. Kodėl?

Nes pirmą kartą ši muzika tapo ne tik subkultūra ar Vakarų aidu, bet ir gyvu socialiniu įrankiu, padėjusiu tautiniam Atgimimui išaugti.

Mados, garsai ir nauja tapatybė

1984–1986 m. Lietuvos roko scena pradėjo vis drąsiau ir garsiau reikštis. Muzikologas Darius Užkuraitis pasakoja, kad šį laikotarpį prisimena labai ryškiai.

Pašnekovas pasakoja, jog 1984 m. įstojo į tuometinę Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – red. past.), tačiau po dviejų mėnesių teko keliauti į karinę tarnybą.

„Išvykau iš vokalinių instrumentinių ansamblių eros, o grįžau 1986 metais jau į visai kitokią Lietuvą. Vos grįžęs sutikau savo gerą draugą Povilą Meškėlą, kuris papasakojo apie savo grupę ir pakvietė į kitą dieną vyksiantį koncertą Vilniaus Baltupių vidurinėje mokykloje. Nuėjęs ten pamačiau mokyklos salėje grojančius jaunus, juodai apsirengusius muzikantus su odiniais drabužiais, metaliniais spygliais ir grandinėmis – tai buvo „Katedra“. Jie grojo gryną metalinį roką. Tuomet aš supratau, kad, jeigu jau mokyklose leidžia atlikti tokią muziką, vadinasi, visuomenėje ir politikoje įvyko stiprūs pokyčiai.“

Įdomu, kad 9-ojo dešimtmečio vidurys tapo tarsi kertiniu tašku roko muzikos plėtrai. Iki 1985 m. rokeriai buvo atidžiai kontroliuojami valdžios, jų atliekamos programos nuolat peržiūrinėjamos, o apie oficialią sceną buvo sunku net įsivaizduoti. Po 1985-ųjų roko grupės Lietuvoje jau galėjo laisvai dėlioti atliekamas programas, atsirado vis daugiau progų ir vietų koncertuoti.

Paklausus, kokios vyravo mados, D. Užkuraitis teigia, kad: „Mano karta augo su sunkiuoju roku, tad šio stiliaus grupės buvo stipriausiai dominuojančios. Tačiau radosi ir kitos stilistikos: nuo „Kardiofono“, kuris eksperimentavo elektro-punk stiliumi, iki „BIX“ su postpanko skambesiu ir pankų kultūrą atstovaujančių „WC“ ar „Už Tėvynę!“.

Kiekvienas galėjo rasti tai, kas jam artima. 1986–1987 m. prasidėjo saviraiškos ir individualumo paieškos, o muzika tapo ta erdve, kurioje visi galėjo eksperimentuoti.“

Beveik institucionalizuotas rokas

Atsiradusi laisvė roko muzikai natūraliai paskatino šios muzikos rinkos augimą. Ėmė kurtis naujos scenos ir platformos muzikams pasireikšti. Pirmieji pradėti organizuoti nedidelio masto festivaliai – „Opus“, „Studentiški balsai“, o vėliau, anot Mindaugo Peleckio [1], pirmąja Atgimimo kregžde tapusi „Lituanika“. 

Roko paklausa išaugo, o jaunimas suprato, kad ši muzika gali tapti platesne laisvės raiškos forma. 1986 m. gruodžio mėnesį savo veiklą pradeda vykdyti Kauno roko klubas, o 1987 m. sausio mėnesį įsteigiamas ir Vilniaus roko klubas. Šie klubai ne tik tapo koncertų organizatoriais, vienijo savo miestų grupes, bet ir bylojo apie tai, kad pradėjo burtis roko muzikos bendruomenės.

Ieškant įvairios literatūros apie tai, kaip galėjo atrodyti šių klubų veikla, akis užkliuvo už nedidelio Arūno Marcinkevičiaus parengto straipsnio „Rokas ir metalas šėlsta Vilniuje“ [2]. Straipsnyje aprašoma, kad du kovo vakarus sostinės lengvosios atletikos manieže vyko Vilniaus roko klubo atidarymas.

Teksto autorius absoliučiai negaili kritikos renginiui: „<...> buvo tokių dalyvių, kurie menkai tegrabaliojo stygas. Kiti dainavo neturėdami balso <...> per ilgos pertraukos grupėms keičiantis <...> Nesuprastų dalykų mėgdžiojimo ir blogo skonio, žinoma, buvo nemažai.“ Autoriui taip pat užkliuvo ir atlikėjų išvaizda: auskarai ausyse bei įvairiaspalvis veido grimas.

Nors tai jau buvo 1987 m., tačiau kritikos roko stiliui žiniasklaidoje tikrai netrūko. Kiek šioje kritikoje yra tiesos, sunku pasakyti, tačiau prie straipsnio pridėtas trumpas interviu su psichologu Eugenijumi Laurinaičiu užgynė roko muzikos fanus. Čia teigiama, kad „šėlimas, besiklausant jo [metalo], leidžia susikurti juos [jaunimą] vienijantį jausmą „mes“. Tai paaugliams gyvybiškai būtina“.

Suvienyti jaunimą

Mintis vienyti jaunimą per juos dominančią muziką kilo ir „Roko maršų“ organizatoriams. 1986 m. rudenį savo veiklą pradėjo „Jaunimo muzikos klubas“ (toliau JMK), kuris 1988 m. persiorganizavo į LOS (laisvalaikio organizavimo susivienijimą) „Centrą“.

Tai buvo pirmoji nepriklausoma profesionali vadybinė struktūra, sugebėjusi organizuoti didelio masto renginius, turėti etatinius darbuotojus, reklamos bei techninio serviso aptarnavimo skyrius.

JMK (vėliau LOS „Centras“) per kelerius metus padėjo pakeisti Lietuvos roko muzikos sceną ir paversti ją realiu reiškiniu. Jų iniciatyva surengti tokie koncertai kaip „Svečiuose pas rokenrolą“, „Kalėdinė Antis“, festivaliai „Vilnius Rock“, „Rock forum“, „Blues forum“, „Vilnius jazz“ bei, žinoma, kiek vėliau – ir „Roko maršai“.

Roko maršas – pasiekti visą Lietuvą

Roko maršai, vykę 1987–1989 metais, neabejotinai tapo bene svarbiausiu roko muzikos reiškiniu tautinio Atgimimo laikais. Įvairioje spaudoje ne kartą minima, jog idėja rengti atviro pobūdžio koncertus gimė grupės „Antis“ lyderiui Algirdui Kaušpėdui, po sėkmingo filmo „Kažkas atsitiko“ filmavimų. 

JMK narys ir vienas klubo vadovų Gintautas Babravičius interviu metu priduria, jog pilna Roko maršo koncepcija buvo išgvildenta daugelio klubo narių iniciatyva. Galiausiai nusistovėjo mintis rengti keliaujančius renginius, kurie vyktų atvirose erdvėse. Lietuvoje toks reiškinys roko muzikos srityje buvo pakankamai nauja patirtis, nes daugelis koncertų vykdavo uždarose salėse, siekiant savotiškai kontroliuoti situaciją.

Pirmasis, 1987-ųjų, Roko maršas tapo ir pirmuoju tokio pobūdžio koncertų ciklu bei buvo skirtas tik įsikūrusio Lietuvos kultūros fondo paramai. Pagrindiniais veidais tapo „Antis“, taip pat dalyvavo grupės „Ad libitum“, „Katedra“, „Foje“, „Bix“ ir latviai „Jumprava“.

G. Babravičius pabrėžia, kad renginio tikslas buvo pritraukti jau ryškėjančias žvaigždes: „Roko maršo scena buvo vienas iš postūmių jiems [grupėms] išeiti į aukščiausią lygą“. Todėl Roko maršas reikšmingai prisidėjo prie tokių grupių, kaip „Foje“ ir „Bix“, įsitvirtinimo masinėje scenoje.

Politinės idėjos ir tautinio pakilimo nuotaikos tapo integruota koncertų dalimi, todėl roko renginiai sutraukė ir tuos žmones, kurie iki tol šios muzikos nesiklausė. Muzika veikė kaip kanalas, per kurį buvo išreiškiamas bendras visuomenės lūkestis, ir būtent dėl šio politinio užtaiso rokas tuo laikotarpiu pradėjo dominti ne tik jaunimą, bet ir likusią visuomenės dalį.

Roko maršas apkeliavo didžiausius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, taip pat kiek mažesnius Tauragę ir Kėdainius. Nors 1987 m. Roko maršo renginius dar akylai stebėjo partiniai funkcionieriai, organizatoriai neoficialiai siejo save su Lietuvos laisvės idėjomis, o tai sukūrė „šventinio patriotizmo“ precedento formą, kuri tapo didžiųjų Sąjūdžio mitingų repeticija.

Politiniu krūviu įkrauti roko muzika

Politiniai procesai itin paspartėjo 1988 metais, įsikūrus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei. Šiame kontekste ir pats Roko maršas įgavo naują veidą – jis tapo politiniu renginiu ir visiškai atsiskyrė nuo oficialios ideologijos.

Nors pirmasis Roko maršas oficialiai vyko „globojamas“ komjaunimo (kitaip nebuvo įmanoma vykdyti veiklų), jau antrajam Roko maršui, rėmusiam Sąjūdį, komjaunimas nebedarė jokios įtakos.

G. Babravičiaus žodžiais: „Mes iš esmės visada darėme, ką norėjome, o jie nesikišo į mūsų veiklas. Visgi iš JMK į LOS „Centrą“ 1988 m. sausį reorganizavomės ne dėl kokių nors ypatingų politinių priežasčių – tai buvo paprasčiausias perėjimas iš saviveiklinio–visuomeninio į normalų „etatinį“ darbą.“

Nors Roko maršai ir koncertai tapo neatskiriama Atgimimo laikotarpio simbolika, svarbu suvokti, kad jie nepakeitė paties politinio proceso krypties. Politiniai pokyčiai vyko dėl daug gilesnių struktūrinių veiksnių – Sąjūdžio augimo, ekonominių ir ideologinių sovietinės sistemos krizių. Tačiau rokas suteikė šiems procesams emocinį foną ir padėjo idėjoms sklisti greičiau, ryškiau ir įtaigiau. Muzika veikė kaip suvienijantis impulsas, kuris Atgimimo žinutes padarė gyvas, patrauklias ir lengviau pasiekiamas plačiajai visuomenei.

Antrasis Roko maršas įvyko 1988 m. vasarą, ir šį kartą jau drąsiau buvo išsakomos mintys apie Lietuvos nepriklausomybę, keliamos trispalvės, o į roko koncertus pradėjo rinktis ne tik jaunimas, bet ir įvairios visuomenės grupės: „Į Roko maršo koncertus ateidavo ir vyresnio amžiaus moterys, su vakarinėmis suknelėmis ir aukštakulniais bateliais. Joms „šimtas metų“ ta roko muzika ir tikriausiai daugiau niekada gyvenime nesilankys tokiame koncerte. Bet tą sykį visi ėjo, visi klausė tokių grupių kaip „Antis“, „Katedra“, „Už Tėvynę!“, nes šie koncertai vyko po Sąjūdžio, Nepriklausomybės ir Lietuvos vėliava“, – pasakoja G. Babravičius.

Pajausti vieningumą

Roko Maršas atvėrė duris muzikai ir laisvėjimui, įtraukdamas jaunimą veikti ir prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės judėjimo. Trečiąjį Roko maršą oficialiai rėmė Lietuvos invalidų draugija, tačiau pagrindinė idėja buvo reikalauti Lietuvoje esančių karinių bazių ir gamyklų naikinimo. Kartu renginių metu paminėtos ir Molotovo-Ribentropo pakto 50-osios metinės bei jo pasekmės Lietuvai.

1989 m. Roko maršo koncertai vyko įvairiuose Lietuvos miestuose, ir nors į renginius buvo renkamasi jau ne taip gausiai, vis dėlto dalyviai liko vieningi. Dalyvavo visas būrys muzikantų – ne tik roko grupės iš Lietuvos, bet ir lietuvių suburtos grupės iš JAV ir Kanados, ir būtent tai tapo pagrindiniu trečiojo maršo skiriamuoju bruožu.

Roko maršai nebuvo tik muzikiniai renginiai – tai tapo tarsi vieša, bendruomeniška erdvė, kurioje žmonės galėjo pajausti vieningumą. Tačiau kyla klausimas, ar Atgimimo dinamika būtų buvusi kitokia, jei Roko maršų nebūtų. Tikėtina, kad esminiai politiniai pokyčiai būtų įvykę vis tiek – jų varomoji jėga slypėjo visoje visuomenėje.

Visgi Roko maršai Atgimimui suteikė savotiško žavesio ir unikalios išraiškos formos. Tai buvo erdvė, kur politinis judėjimas įgavo emocinį, jaunatvišką, kūrybišką pavidalą, kuris ir šiandien išlieka vienu ryškiausių epochos simbolių.

Žvilgsnis iš vidaus

Kai šiandien kalbame apie roko muzikantus kaip apie revoliucijos herojus, iš tiesų nesunku tai hiperbolizuoti. Kompozitorius, grupės „Antis“ narys Vaclovas Augustinas teigia: „Gal nereikėtų roko muzikos per daug mistifikuoti. Sakoma, kad roko muzikantai buvo tikri kovotojai prieš tarybų valdžią, bet mes tokie nebuvome… Tuo metu buvo kur kas rimtesnių dalykų, kaip, pavyzdžiui, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Man asmeniškai muzika buvo tiesiog įdomi.“ Jo mintis nubrėžia labai aiškią ribą: rokas tapo politinis todėl, kad visuomenė jam suteikė politinę prasmę.

Ne visi muzikantai, pasirinkdami domėtis roko muzika, sąmoningai buvo nusiteikę kovoti su esama politine struktūra. Tačiau domėjimasis sovietinei valdžiai nepalankia niša natūraliai privedė prie to, ką šiandien vadiname „Dainuojančia revoliucija“.

Pabaiga ir grįžimas į nišą

Po 1991 m. visuomenės susidomėjimas roko muzika po truputį ėmė blėsti. Roko atsitraukimas į savo natūralią nišą nėra nei praradimas, nei neigiamas pokytis. Muzikiniai žanrai visada cirkuliuoja: prieš Atgimimą masinėje erdvėje dominavo estrada, šiandien – popmuzika.

Rokas Lietuvoje liko alternatyvios kultūros dalimi, o jo trumpalaikis masiškumas buvo išskirtinai istorinio momento rezultatas, o ne ilgalaikės muzikos rinkos transformacijos ženklas.

1986–1991 m. rokas Lietuvoje tapo masinis tik todėl, kad sutapo su perestroika (liet. persitvarkymu), Sąjūdžiu ir politiniu virsmu. Po to – kaip pastebi G. Babravičius – jis vėl tapo tuo, kuo visada buvo: nišiniu ir alternatyviu žanru, kuriame telpa laisvė, bet ne masiškumas. Roko aukso amžius Lietuvoje buvo trumpas, bet intensyvus – galbūt todėl toks ryškus?

---

Kiti ciklo straipsniai:
Uždraustas vaisius saldesnis: rokas kaip pasipriešinimo balsas sovietmečio Lietuvoje
Festivalis „Lituanika“: sulaužyti sistemą iš vidaus

---

Naudoti interviu:
Darius Užkuraitis, interviu autorės, 2024 m. gruodžio 11 d. 
Gintautas Babravičius, interviu autorės, 2025 m. balandžio 03 d. ir 2025 m. spalio 29 d. 
Vaclovas Augustinas, interviu autorės, 2024 m. gruodžio 11 d.

Literatūra:
[1] Peleckis, Mindaugas (2011). „Atgimimo laikų kronika“. Lietuvos rokas: ištakos ir raida. Vilnius: Mintis, p. 176–183. 
[2] Arūnas Marcinkevičius (1987). „Rokas ir metalas šėlsta Vilniuje“. Gimtasis kraštas, Nr. 15 (balandžio 9–15 d.), p. 4. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.