Milita Lozoraitytė

Kai 1960-ųjų pabaigoje ir 70-aisiais Vakarų pasaulyje skambėjo „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ar „Led Zeppelin“ garsai, Lietuvoje jų aidai buvo iš pradžių labai fragmentiški.

Sužinoti, kas tie naujieji scenos karaliai, užkariavę Vakarų jaunimo širdis, čia buvo galima tik per tarptautines radijo bangas, importinius žurnalus ir plokšteles bei pasakojimus tų, kuriems tekdavo reta laimė pabuvoti „anapus geležinės uždangos“.

Tačiau net ir šių, atrodytų, nedidelių, bet išties reikšmingų veiksnių pakako įžiebti kibirkštį ir užkurti nebesustabdomą ir nesukontroliuojamą roko muzikos judėjimo mechanizmą sovietinėje Lietuvoje.

Tai kokia buvo ta pati pradžia? Kaip nieko neturėdami ir nieko nežinodami muzikai ir entuziastai sugebėjo padaryti tai, kas atrodė buvo neįmanoma? 

„Nuo Šteteno prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos ant žemyno nusileido geležinė uždanga“, Winstonas Churchillis, 1946 m. kovo 5 d.

Kuo labiau drausi – tuo labiau norėsis. Juk natūralu, jog uždrausto vaisiaus skonis visados viliojo žmogų, o ypač – jaunimą. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje įsigalėjo įsitikinimas, kad Vakarų kultūra – pavojingas, ideologiškai užkrėstas virusas, kurį būtina izoliuoti. Tai apėmė ne tik liberalią mąstyseną ar meną, bet ir vis sparčiau Vakaruose kylantį roko skambesį.

Nors roko muzika buvo nepageidaujama jaunojo sovietinio piliečio repertuare, visgi kiekvienas norintis rado būdų, kaip ją atrasti. Sovietmečiu Lietuvoje populiariosios muzikos scenoje karaliavo estrados žanras – blizgantis, tvarkingas ir ideologiškai sterilus. Tačiau šio tipo muzika jaunimo kultūrai buvo ne tik svetima, bet ir instinktyviai skatino priešintis, ieškoti ir domėtis tuo, kas buvo draudžiama. 

Kompozitorius Mindaugas Urbaitis interviu metu pasakoja, kad roko muzika susidomėjo apie 1965 m., kai jam buvo maždaug dvylika ar trylika metų: „Prisimenu, kai gavau pirmąją plokštelę, kurią man atsiuntė draugai iš Lenkijos. Ji buvo labai maža, su vos dviem „The Beatles“ dainomis – „Ticket To Ride“ ir „Girl“. Išgirdęs šią muziką supratau, jog nenoriu būti smuikininkas – panorau pats kurti dainas ir pradėjau mokytis groti gitara.“

Nugrotos kasetės, plokštelių juodoji rinka, savadarbiai instrumentai ir „Kertukai“

Kiek vėliau vykusių roko maršų organizatorius Gintautas Babravičius teigė, kad „sovietinė valdžia ribojo vakarietišką muziką gana griežtai“. Vis dėlto šios muzikos entuziastai rasdavo būdų apeiti griežtus ribojimus. 

M. Urbaitis prisimena, jog gautus įrašus persirašydavo naudodamas magnetofoną. Tiesa, vėliau tokie įrašai būdavo kopijuojami dar po keletą kartų, kol iš jų nelabai kas likdavo – tik brazdesys ir vos girdima dainos užuomina.

G. Babravičius šalia kopijuojamų magnetofono juostų taip pat prisimena ir minkštąsias plokšteles bei susigalvotą „juodosios rinkos“ verslo modelį.

Vilniuje nelegaliai iš entuziastų nusipirkta plokštelė keliaudavo į Kauną, ten būdavo parduodama su antkainiu, o gauti pinigai iškart investuojami į kitą plokštelę, kuri vėl sugrįždavo pardavimui į Vilnių. 

Plokštelių ir jų įrašų sklaida buvo nepaprastai svarbus roko muzikos plitimo įrankis, tačiau lygiaverčiai svarbus buvo ir radijas. Roko muzikos entuziastai praktiškai šventai klausydavo Vokietijos, Lenkijos, Liuksemburgo ar JAV radijo stočių, kurios į savo eterį leisdavo roko muzikos hitus, ko atvirkščiai tuo metu nedarė ir netoleravo sovietinė žiniasklaida. 

Pradėjus domėtis šia muzika, natūralu, jog ims kilti noras mėginti ją atlikti. Tačiau čia iškyla bėda – instrumentų, dominavusių roko grupių sudėtyse, įsigyti Lietuvoje buvo labai sunku, praktiškai neįmanoma. Todėl juos muzikantai ėmėsi gamintis patys.

M. Urbaitis pasakoja, jog noras išmokti groti bosine gitara kilo dėl to, jog norėjo būti panašus į legendinį „The Beatles“ bosistą ir dainų autorių Paulą McCartney.

Kadangi tokio tipo gitaros įsigyti buvo neįmanoma, ją teko gamintis pačiam: „Pirmąją bosinę gitarą pasigaminau pats, pas savo tėčio giminaitį, kuris buvo stalius. Nežinau, iš kur ir kaip gavau brėžinius bei išmatavimus, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau ją pasidaryti, taip pat nulakuoti ir nudažyti juodai.

Žinoma, šiek tiek nepataikėme su išmatavimais – padarėme per ploną grifą, todėl uždėjus stygas, jis kiek įlinko. Nepaisant to, gitara puikiai veikė. Tik vėliau pradėjo atsirasti galimybė gauti instrumentus iš kitų šalių – antrą bosinę gitarą mama parvežė iš tuometinės VDR.“

Įdomu, kad septintajame dešimtmetyje buvo sudėtinga įsigyti ir elementariausią šešiastygę akustinę gitarą, nes tuo laikotarpiu būdavo parduodamos tik septynstygės, dar kitur įvardinamos kaip „rusiškos“ gitaros.

Todėl dažnas šias gitaras persikonstruodavo: nuimdavo septintą stygą, perderindavo instrumentą ir taip išgaudavo Vakarams artimesnį skambesį.

Kai tik pasirodė pirmieji savadarbiai instrumentai, pradėjo burtis ir pavieniai ansambliai, groję vietinės reikšmės šokiuose ir diskotekose. 1968–ieji, pasak Roko Radzevičiaus, tapo lūžio metais – roko muzika ėmė veržtis iš pogrindinių šokių salių į didesnes scenas [1]. Šis laikas neatsiejamas nuo vienos pirmųjų Lietuvos roko grupių – „Kertukų“. 

„Roko muzika Lietuvoje pradėjo plačiau sklisti, kai 1966 m. įsikūrė grupė „Kertukai“. Jie atlikdavo žymių to meto užsienio ansamblių dainas, taip supažindindami Kauno, o vėliau ir visos Lietuvos publiką su roko muzika“, – prisimena M. Urbaitis. „Kertukų“ sėkmė netrukus įkvėpė ir kitas grupes – „Aitvarus“, „Antanėlius“, „Raganius“ ir daugelį kitų.

Tarp repertuaro kontrolės ir šokių laisvės

Vos tik prasidėjusį roko grupių pakilimą sovietinė valdžia iš karto bandė įvairiais būdais sukontroliuoti. Maždaug nuo 1968 m. pradėtas naudoti naujas terminas tokioms grupėms apibrėžti – „vokalinis instrumentinis ansamblis“ (VIA). Tai reiškė, jog grupės, kaip oficialios scenos ansambliai ar saviveiklos kolektyvai, turėjo priklausyti kokiai nors institucijai.

Pavyzdžiui, grupė „Kertukai“ oficialiai buvo Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technikos universiteto – red. past.) studentų ansamblis, o „Vienuoliais“ vadinosi Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto (taip sovietmečiu buvo vadinamas Vilniaus universitetas – red. past.) studentų fizikų ansamblis. Tačiau daugelis grupių nepaisė šių ribojimų ir savo neoficialius pavadinimus dažnai užrašydavo ar išpiešdavo ant bosinio būgno [2]. 

Septintojo dešimtmečio pabaigoje imta ir atidžiau sekti kokį repertuarą atlieka šios grupės. Vykusių peržiūrų metu (jos buvo rajoninės, miesto ir respublikinės) grupės turėjo parengti privalomą repertuarą. Įvairių liudytojų teigimu šio repertuaro rėmai buvo maždaug tokie: 75 proc. tarybinių kompozitorių kūrinių, 20 proc. užsienio ir 5 proc. savo kūrybos dainų (dažniausiai šie penki procentai reiškė tik vieną dainą). 

Kontrolė vyko ir minėtų šokių metu – atlikėjai turėjo pildyti raportus ir žymėti, kokią muziką atlieka. Vis dėlto visi šie formalumai egzistavo tik ant „popieriaus“. Ataskaitose grupės rašydavo ir perklausų metu atlikdavo viena, o renginių metu skambėdavo visai kas kita. Būtent todėl šokių kultūra tapo dar vienu esminiu aspektu, padėjusių roko muzikai augti ir gyvuoti. 

Kompozitorius Vaclovas Augustinas pasakoja, kaip šokių kultūra jį sudomino žengti roko muzikos keliu: „Tuo metu beveik visose mokyklose buvo ansambliai, kurie grojo šokiams. Apie gerus ansamblius greitai pasklisdavo žinia, ir jie tapdavo traukos centru ne tik šokiams, bet ir muzikos mėgėjams. <…> Pradėjau groti gitara, vėliau klavišiniais. Grojome daugiausia koverius, bet palaipsniui atsirasdavo ir autorinių kūrinių. Mano kelionė tęsėsi nuo mokyklos iki miesto jaunimo ansamblių. Baigęs mokyklą, prisijungiau prie ryšių klubo ansamblio, su kuriuo grojome ir  miesto šokių metu.“

Laisvės šauksmas: Kalanta, hipiai ir „Hiperbolė“

Išskirtiniais metais roko muzikos plėtroje Lietuvoje tapo 1972–ieji. Tų metų gegužės 14–ąją  Kauno miesto sode, prie muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą Romas Kalanta apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko: „Laisvę Lietuvai!“.

Kalantos susideginimas sukėlė masinių protestų bangą, kuriuose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių.

Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę hipiams!“ [3].

Protestuojančius ilgaplaukius hipius milicija ir savanoriai talkininkai gaudydavo ir priverstinai kirpdavo [4]. Tuo metu ilgi plaukai, džinsai ar net gitaros dėklas rankoje tapo potencialiu „antisovietiškumo“ ženklu. 

M. Urbaitis prisimena šiuos įvykius: „Kai grįžau į Kauną, pasijaučiau labai nejaukiai. Aš tuo metu, kaip buvo madinga, turėjau ilgus plaukus, o grįžus į gimtąjį miestą visi į mane žiūrėjo išsigandę. Bevažiuojant troleibusu iki namų teko plaukus paslėpti po švarko apykakle, kad nepatraukčiau per daug dėmesio.“

Šie įvykiai ne tik sukrėtė visą visuomenę, bet ir porai metų sustabdė ir roko muzikos klestėjimą. Į šią kultūrą buvo imta žiūrėti dar griežiau, o kontrolė suintensyvėjo. 

Tačiau, kaip dažnai nutinka, sugriežtėjimą seka atoslūgis. Po poros metų savo veiklą pradėjo Lietuvos roko istorijai dar viena svarbi grupė – „Hiperbolė“. V. Augustinas, teigia, jog grupė „Hiperbolė“ buvo ypatingas roko reiškinys Lietuvoje: „Jie grojo per šokius, dažniausiai savo kūrybos dainas. Tai buvo laikoma rimtos roko grupės ženklu – atlikti savo kūrybą, o ne tik koverius.“ 

Cenzūra ar savicenzūra?

Iš tiesų, koverių problema iki „Hiperbolės“ buvo ypač opi. Jaunimas, trokštantis laisvės, dažniausiai grodavo „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ar „Deep Purple“ dainas, tačiau savos kūrybos beveik neturėdavo – ne dėl talento stokos, o dėl ribojimų, kurie slėgė kūrėjus iš visų pusių.

Paklaustas, kaip galėtų apibūdinti lietuvišką roko sceną, G. Babravičius teigia, kad „Išskirtinumą, kuris būtų būdingas būtent lietuviškam rokui, sunku įvardyti. Tuo metu aktyviai domėjausi muzika, ir, palyginus, su estų ar rusų roko scena, Lietuvoje viskas atrodė labiau mėgėjiška. Roko muzikos užuomazgų buvo, bet bendrai paėmus, scena tuo metu buvo gana skurdi.

Egzistavo tam tikros roko „oazės“ – Vilnius, Kaunas, netikėtai ir Ukmergė bei Pasvalys, su tam tikrom išlygom ir Šiauliai. Ryškiausi pavyzdžiai iš to laikotarpio buvo grupės, veikiančios po Vilniaus inžinerinio instituto (dabar VILNIUS TECH – red.past.) „kepure“ – tai „Hiperbolė“, atstovavusi poprokui, ir „Saulės laikrodis“, grojęs artroką.“

Ir vis dėlto natūralu, jog prireikė pusės dešimtmečio, kol pradėjo rastis grupės su savita stilistika, braižu ir originalia muzika. Viena vertus, šį procesą stabdė oficiali cenzūra ir nuolatinis ansamblių kontroliavimas bei tikrinimas.

Kita vertus, atlikėjai dažnai patys iš anksto žinojo, ką gali, o ko geriau nedaryti. Ši vidinė riba ilgainiui virto savicenzūra.

G. Babravičius prisimena: „Gyvų ansamblių srityje kontrolė buvo labai griežta. Egzistavo net oficialūs sąrašai neleistinų autorių ir kūrinių – jie būdavo laikomi priešiškais, žalingais sovietiniam žmogui ar net satanistiniais. Šie ribojimai pradėjo silpnėti apie 1985 metus. Bet iki tol atlikėjai savicenzūravosi, kad galėtų toliau muzikuoti ir gauti papildomų pajamų.“

Vietoje pabaigos

Taip po truputį iš pogrindžio ir draudimų raizginio ėmė formuotis vis tvirtesnė roko muzikos bendruomenė. Ji augo iš didelio noro, smalsumo ir neblėstančio entuziazmo.

Netrukus šis judėjimas peržengė šokių salių ir mokyklinių scenų ribas – atsirado pirmieji didesni koncertai, o kartu, imti organizuoti festivaliai ir konkursai. Devintajame dešimtmetyje roko scena Lietuvoje ėmė sparčiai augti ir iš pogrindžio tapo oficialiosios kultūros dalimi. 

---

Naudoti interviu:
Mindaugas Urbaitis, interviu autorės, 2025 m. balandžio 30 d.
Gintautas Babravičius, interviu autorės, 2025 m. balandžio 03 d.
Vaclovas Augustinas, interviu autorės, 2024 m. gruodžio 11 d.

Literatūra:
[1] Radzevičius, Rokas (2012). Lietuvos roko pionieriai. Vilnius: Vaga, p. 443–445
[2] Radzevičius, Rokas (2012). Lietuvos roko pionieriai. Vilnius: Vaga, p. 445–450
[3] Mačiukas, Žydrūnas ir Angonita Rupšytė (n. d.). 1972 metai – Romo Kalantos auka ir jaunimo pasipriešinimas. Lietuvos Respublikos Seimas. Nuoroda internete: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37029&p_k=1[žiūrėta 2025 10 20].
[4] Streikus, Arūnas (2022). Laisvės akivaras stagnuojančios imperijos periferijoje. 1972. Pramušti sieną. Kaunas: Indigo print, p. 40. Nuoroda internete: https://kaunas2022.eu/wp-content/uploads/2023/10/1972-Pramusti-siena.pdf [žiūrėta 2025 10 20].

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.