2022-ųjų II ketvirčio lietuviškų albumų apžvalga
- 2022 m. liepos 19 d.
Vitalijus Gailius
Rašydamas šias eilutės supratau, jog pusė 2022-ųjų jau pasiliko užnugaryje. Taip ir norisi prisiminus klasikus sušukti: „O laike, gyvate tu“! Bet ką jau padarysi, tenka susitaikyti su nenumaldomu laiko, kurio, pasak kitų klasikų, nesustabdysi ir neatsuksi atgal, bėgimu. Baisu tik tai, kad, rodos, bėgantis laikas visai negydo žaizdų, o jas tik dar labiau gilina. Čia turiu omenyje Rusijos karą prieš Ukrainą. Įdomu, ties kelinta albumų apžvalga galėsiu parašyti, jog pagaliau bombos virš Ukrainos dangaus nustojo kritę? Tikiuosi to kuo greičiau.
Grįžkime prie muzikos. Nuo pirmojo ketvirčio apžvalgos praėjo šiek tiek laiko. Muzikos informacijos centre albumų apžvalgas publikuoti pradėjo buvusi portalo „Mic.lt“ redaktorė Emilija Visockaitė. Nuo šiol lietuviškos muzikos leidiniams bus skiriama dar daugiau dėmesio, o turint omenyje skirtingus mano ir Emilijos interesų laukus, dėmesys bus paskirstytas kur kas platesniam muzikiniam spektrui. Jeigu jau skaitėte pirmąsias Emilijos apžvalgas ir paskaitysite manąją, pamatysite, jog esama keleto sąlyčio taškų.
Antrasis 2022-ųjų ketvirtis buvo išties gausus leidiniais. Albumus kepė visi, kas netingėjo. Mano akiratyje šių trijų mėnesių laikotarpyje atsidūrė itin daug metalo muzikos leidinių, kurių šioje apžvalgoje proporciškai kur kas daugiau nei ankstesnėje. Ir, drįsčiau spėti, jog tai bus labiausiai metalinis ketvirtis šiais metais. Na, o be metalo darbo ausims netrūko ir kitose žanrinėse laukymėse.
Burying Place – In The Light of Burning Churches
Trisdešimt metų – tiek prireikė „Burying Place“, kad pagaliau išleistų debiutinį albumą. Išties solidus laiko tarpsnis. Palyginimui – gotikos šedevras Šv. Onos bažnyčia buvo pastatyta vos per šešerius metus. Nenuostabu, kad vieno iš Lietuvos metalo korifėjų Giedriaus Ambraziejaus ir kompanijos kelionė link išsvajotojo debiuto jau tapo neatsiejama metalistų folkloro dalimi. Tačiau einant 2022-iesiems Kristaus gimimo metams, ši debiutinio albumo epopėja, kuri galėtų lygintis tik su nacionalinio stadiono istorija, pagaliau baigėsi.
Albumo pavadinimas In The Light Of Burning Churches liudija, kad pamatai šiam leidiniui buvo pradėti kloti dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, kuomet Norvegijoje nuo blackerių rankų pleškėdavo bažnyčios. Albumo pavadinimas taip pat išduoda, kad „Burying Place“ nesvetimos true metal paniatkės, juolab, kad ir albumo kaina „Bandcampe“ šėtoniška – 6,66 eurai.
Techniškas ir brutalus mirties metalas – būtent tokiu vertimu iš anglų kalbos būtų galima teisingiausiai apibūdinti „Burying Place“ atliekamą muziką. Klausant Degančių bažnyčių šviesoje, tūlas metalurgas prisimins „Deicide“, „Nile“, „Suffocation“, „Immolation“, „Incantation“ ar „Vitals Remains“. Amerikietiško deatho mokyklos įtaka „Burnying Place“ kūrybai tikrai ryški. Kompozicijos albume sąlyginai ilgos, neretai trunkančios ilgiau nei 6 minutes, ir, deja, bet blankiai įsimenančios, nors esama malonių staigmenėlių, kaip kad Sons of Evil gitaros rifas, primenantis „Slayer“ hitą Raining Blood. Gal tai sąmoningas intertekstas? Arba elektroninė kūrinio Treason pradžia. Tačiau visumoje albume trūksta gilyn įsirėžiančių detalių, t.y. kažko panašaus į, pavyzdžiui, Dave‘o Suzukio iš „Vitals Remains“ soliakus. Tiesa, norėtųsi išskirti boso liniją. Artūras „Demonas“ Gusevas bene labiausiai visame albume traukia ausį dėl ryškių ir kabinančių boso partijų.
Trisdešimt metų brandintas debiutas skamba pakankamai monotoniškai ir labiau dvelkia tąja 90-ųjų dvasia, kuri šiandien metalo muzikos kontekste atrodo tarsi šioks toks anachronizmas. Jei In The Light of Burning Churches būtų pasirodęs dvidešimt penkeriais metais anksčiau, jis tikrai būtų susilaukęs daugiau dėmesio, bet dabar šis albumas, tikėtina, atras vietą tik vis retėjančiame old schoolerių rate.
Sisyphean – Colours of Faith
Bandcamp / Spotify / Youtube / Apple Music
2014 m. pasirodęs „Sisyphean“ EP Perpetual Cycle of Absoliution visai nesužavėjo. Tai tebuvo blankus bandymas sukalti kažką black/death stilistikoje. Po kelerių metų sekė kur kas įdomesnis debiutinis albumas Illusions of Eternity, pakreipęs „Sisyphean“ skambesio vektorių link atmosferinio juodojo metalo. Ir štai, prabėgus dar penkeriems metams, šįmet grupė pristatė antrąjį albumą Colours of Faith.
„Tikėjimo spalvos“ – tai dar viena grupės ekspedicija į atmosferinio blacko užkaborius. Dekonstruojant naująjį „Sysiphean“ darbą, galima aptikti „Nachtmystium“, „Shining“, „Mayhem“, „Urfaust“ ar „Deathspell Omega“ įtakų, taip pat atrasti sąlyčio taškų su dabartinėmis Lenkijos ar Islandijos juodojo metalo scenomis. Vis tik įžengti į sunkiąją scena tarsi tabula rasa bemaž neįmanoma, tačiau erdvės sukurti įsimenantį ir įdomų albumą yra. „Sisyphean“ geras to pavyzdys. Ryškios gitarinės melodijos, epiškas vokalas, dinamiškos ir nenuobodžios kompozicijos paliečia šiek tiek giliau nei įprastai.
Nuo pakankamai mėgėjiško ir prėsko EP Perpetual Cycle Of Absolution „Sisyphean“ nukeliavo iki solidaus atmosferinio blacko perliuko Colours of Faith. Grupė užtikrintai žengia pirmyn ir tikrai ne veltui atsidūrė ant ispaniškos „Metal Hammer“ žurnalo versijos birželio mėnesio numerio viršelio. Panašu, kad grupė tikrai nebeprasmiškai rideno Sizifo akmenį.
Au-dessus – Mend EP
Bandcamp / Spotify / Apple Music / Deezer / Youtube
Kaip „Sisyphean“, taip ir „Au-dessus“ tylą šįmet nutraukė po penkerių metų tylos. 2017 m. išleidę post-blacko fanų gretose šurmulį sukėlusį debiutinį albumą End of Chapter, vilniečiai, kurių gretose, beje, groja ne tik ilgametis sunkiosios scenos atstovas Mantas Gurkšnys, bet ir vienos sėkmingiausių roko grupių „ba“ gitaristas Simonas Motiejūnas, susilaukė nemažai dėmesio. Daugelis netruko jiems klijuoti vienos perspektyviausių grupių Lietuvos metalo scenoje etikečių.
Mend iš esmės tęsia post-blackinę End of Chapter liniją, tačiau nėra jam identiškas. Kūriniai naujajame EP, atsižvelgiant į kompozicinį jų aspektą, tapo paprastesni. Jei End of Chapter buvo juntama labiau progresyvesnė/avangardiškesnė kūrinių sandara, tai Mend kompozicijose girdime kur kas tradiciškesnes harmonijas bei ritmus. Atrodo, kad „Au-dessus“ šiek tiek kryptelėjo savo vairą į atmosferiškumo pusę, paaukodami progresyvumą/techniškumą. Atskirai pagirti norėtųsi būgnininką Džiugą Šukį, kurio naudojami perėjimai (fillers) kur kas įdomesni nei daugelyje kitų metalo albumų ir šiek tiek primena Maciejaus Kowalskio („Kriegsmaschine“, „Mgła“) braižą. Beje, bendrai būgnų soundas kur kas mielesnis ir sodresnis nei debiutiniame albume.
Dėl minėtų pokyčių, naujasis „Au-dessus“ EP netapo sprangus, tarsi padažo netekęs kepsnys. Priešingai - grupė vis dar geba kaustyti klausytojo dėmesį kokybišku post-black metalu, nors trokštantys labiau progresyvaus turinio gali likti ne iki galo patenkinti. Ar „Au-dessus“ vis dar išlieka viena perspektyviausių Lietuvos metalo grupių? Taip, bet stebint Lietuvos metalo sceną pastaraisiais metais atrodo, kad perspektyviųjų sąrašas pildosi ypač sparčiai, todėl metas galvoti apie žengimą į aukštesnę lygą.
Awakening Sun – Heaven is Whatever
Bandcamp / Spotify / Apple Music / Deezer
„Awakening Sun“ – tai gitaristo Ernesto Skripkiūno gyvenimo grupė, kurioje jis ne tik groja gitara ir atlieka vokalo partijas, bet ir yra pagrindinis kūrinių kūrėjas ir prodiuseris. Tai yra tas Ernesto raiškos laukas, kuriame jis realizuoja savo modernaus metalo idėjas. Šias idėjas būtų galima įvardinti kaip djent/groove metal/metalcore žanrus.
Heaven is Whatever – ketvirtasis Ernesto ir jo kolegų darbas. Modernybės paženklinto metalo vėliavnešiai kaip ir ankstesniuose įrašuose, taip ir šiame, išlaiko tęstinumą. Vertinant skambesį, tik pirmasis grupės albumas Sold Out iš kitų išsiskiria savo ryškesne death metal estetika, o po to sekę įrašai labai aiškiai suko į pirmoje pastraipoje minimų stilių pusę. Heaven is Whatever – greitas, intensyvus, melodingas ir piktas albumas: toks, kuris per festivalį galėtų įsukti solidų pogą ar mošpitą. Tačiau atmetus pramoginę įrašo pusę, naujieji „Awakening Sun“ skamba tarsi klišių rinkinys.
Daug kartų girdėti rifai, ritmai, standartinės kūrinių struktūros ir banaloki tekstai neleidžia išgyventi šio albumo kaip kažko daugiau nei tik dar vieno smagaus modernaus metalo įrašo. Tokie sprendimai kaip, pavyzdžiui, vaikų choras (kūrinyje Revival), įvairūs akustiniai pragrojimai, švarių vokalų intarpai momentiškai užkabina, bet tai tėra klišės staigiam efektui pasiekti. Žinoma, albume yra ir kiek įdomesnių vietų – kad ir altinio saksofono partija This is Who We Are gabale, nors tokiame kūrinyje, jei ir tikėtumeisi sakso, tai labiau baritoninio. Naujajam „Awakening Sun“ albumui trūksta originalesnio žvilgsnio į muziką, kuris priverstų suklusti ir įtikintų, jog į grotuvą verta dėti šios grupės kompaktinę plokštelę, o ne šimtus kartų klausytus „Gojira“, „Meshuggah“ ar „Devin Townsend“.
Cocktail Party Attack – Anthem of Joy
Kas po galais tas „Coctail Party Attack“? O gi klaipėdiečio saksofonininko Andriaus Dereviančenko ir jo bičiulių trio. Lietuvoje, deja, Andrius nėra tas vardas, kurį žinotų daugelis. Klaipėdos St. Šimkaus konservatorijos auklėtinis išvyko studijuoti į Amsterdamo konservatoriją, o vėliau studijas tęsė Ritminės muzikos konservatorijoje Kopenhagoje. Galiausiai pargrįžo į Nyderlandus, kur tapo aktyviu vietinės muzikinės scenos nariu.
A. Derevečianko pasižymi aiškiu polinkiu į laisvesnių formų džiazą. Gitaristo Robino Engelhardo ir Andriaus dueto albume „Tusheti“ buvo galima išgirsti labai delikatų, abstraktų ir išplėstinėmis technikomis kupiną grojimą. Kvarteto „Paaprika“ sudėtyje Andrius pjausto griausmingus free džiazo pasažus, bet mielai šoka ir į kitų žanrų vandenynus, ir tai atsiskleidžia Anthem of Joy.
Džiaugsmo himnas smogia neįtikėtinai kabliuojančiu groove‘u, kurį palaiko tvirtai būgnais plakantis Tristanas Renfrowas ir boso stygas tampantis Asgeris Thomsenas. Judviejų tandemas puikiai valdo kūrinių dinamiką. Tuo tarpu Andrius tiek švariu, tiek reverbo ar delay efektais apginkluotu saksofonu pina labai spalvingas ir įsimintinas garsų pynes. Bet, svarbu pažymėti, labai saikingai sluoksniuoja garsus ir nebando efektų dėka daryti košės makalošės. Bendrai albumas labai harmoningas, dominuoja pakankamai nesudėtinga ritmika, tačiau kūriniai sukonstruoti taip, kad žiovauti netektų ir abstraktesnes laisvojo džiazo formas mėgstantiems klausytojams. Be to, įraše netrūksta intriguojančių perliukų ausims, tokių kaip kūrinyje Balade girdimas Andriaus bandymas saksofonu priartėti prie birbynės, kuria yra grojęs vaikystėje, skambesio.
Anthem of Joy susilieja laisvasis džiazas, roko muzika, fankas, Lotynų Amerikos ritmai ir daug kitų įtakų. Apima įspūdis, jog girdi kažką iš naujosios britų kartos kūrybos arba kažką iš respektabilaus Čikagos leiblo „International Anthem“ katalogo. Išties ryškus, įsimenantis ir baisiai kabinantis albumas. Beje, perklausius įrašą pirmą kartą, galvoje išsyk toptelėjo mintis, kad „Cocktail Party Attack“ galėtų įkalti bendrą įrašą ar koncertą su „Sheep Got Waxed“. Man regis, tai būtų tikra bomba!
The Young Immigrants – Head Borders
„The Young Immigrants“ – tai kontrabosininko ir kompozitoriaus Aurelijaus Užameckio, pernai išleidusio nuostabų debiutinį kontraboso solo albumą Signals, vadovaujamas sekstetas. Be Aurelijaus šiame kolektyve groja muzikantai iš įvairiausių Europos kampelių, bet visus juos vienija Kopenhaga – miestas, kuriame jų bendradarbiavimas užsimezgė bei kuriame visi nariai šiuo metu reziduoja.
Medžiaga debiutiniam jaunųjų emigrantų albumui buvo įrašyta dar 2020 m. rudenį. Nuo tada ji brendo, gromuliavosi, sluoksniavosi, pritraukė papildomų kolegų (Arūną Perioką, geriau žinomą „Kojos Sopa” pseudonimu, švedų bosistą ir garso dizainerį Joelį Henrysoną ir danų prodiuserį bei būgnininką Simoną Mariegaardą), kol galų gale įgijo galutinę formą.
O albumo forma tiesiog stulbina! Galėčiau ilgai porinti apie bemaž amžinybėn nugramzdinančią trimito liniją kūrinyje Recall, bosinio klarneto vingius, Aurelijaus šokinėjimą per skirtingas grojimo kontrabosu technikas ar apie tai, kaip Halymo Kimo būgnai išmoningai dėlioja dinaminius akcentus. Bet, deja, vis tiek nesugebėčiau perteikti to jausmo, kuris apima klausant naujųjų emigrantų debiutinio albumo. Atmosferiškas, tarp šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos bei avangardinio/laisvojo džiazo krantų plūduriuojantis albumas akimirksniu pačiumpa klausytoją, užkuria jo vaizduotę, atgaivina lavinas prisiminimų, bet svarbiausia – po perklausos palieka jį tauresnį.
Kalbant apie kompozicijas, už kurias didžiąja dalimi atsakingas Aurelijus, galima tik pasidžiaugti, kad A. Užameckis skleidžiasi kaip vizionieriškas kompozitorius. Kaip ir soliniame albume Signals, taip ir šiame leidinyje justi ryškus polinkis į lyriškumą bei ilgas, labiau drone estetikai artimas garsų linijas. Tačiau, priešingai nei Singals, Head Borders girdime ne tik kontrabosą, bet kur kas platesnį instrumentų arsenalą, kurį Aurelijus meistriškai suvaldo: kompozicijos dėliojamos subtiliai, paliekama erdvės atsiskleisti kiekvienam instrumentui, darniai apjungiamos aiškiai komponuotos vietos ir improvizaciniai intarpai, puikiai suvaldoma dinamika ir svarbiausia – esama nemažai vietos netikėtumams. Kompozicinė Aurelijaus kalba primena Nate‘o Wooley, Anthony Braxono ir Matso Gustafssono mišinį, kuriame taip pat šmėžuoja Daliaus Naujokaičio žaismingumas ir Liudo Mockūno nuožmumas. Taigi, Head Borders – nuostabus albumas, kuris neabejotinai galėtų papuošti ne vienos prestižinės leidybinės kompanijos katalogą. Tikiuosi, kad šis Aurelijaus ir jo bičiulių darbas bus pastebėtas plačiau nei tik saujelės entuziastų.
Džiazlaif – Jazz Not Dead
1981 m. škotų pankai „The Exploited“ paskelbė pasauliui, jog pankrokas nemirė, o šįmet „Džiazlaif“ skelbia žinią, jog džiazas nemirė taipogi. Ironiška, kad apie džiazo gyvavimą skelbia grupė, kuri, žvelgiant iš muzikologinės perspektyvos, bando kvestionuoti tradicinį šio žanro suvokimą, bet, vertinant idėjinę plotmę, šitie bičai neabejotinai galėtų pretenduoti į džiazoviausios Lietuvos grupės titulą. Man regis, šie jaunuoliai tikrai gautų pagarbos iš tų senųjų džiazo mohikanų, kurie per naktis džiamindavo prirūkytuose Niujorko ar Čikagos rūsiuose.
Kas bent kartą yra girdėję sekstetą „Džiazlaif“, tikrai žino, jog šie jaunuoliai toli gražu nėra tik džiazo vadovėliuose tūnančių standartų atkartotajai. Anaiptol. Jie (ne)ironiškai perinterpretuoja kanonus arba juos transformuoja, meistriškai įterpdami džiazines dermes ir kitus šio žanro atributus į savo beprotišką ir kur kas platesnę džiazlaifišką kūrybą.
Kaip ir ankstesniame grupės albume, taip ir Jazz Not Dead girdime aibes skirtingų žanrų ir įtakų. Albumas prasideda energingu pankovu Jazz Not Dead, po to seka džiazovas Son From NY, kurį pakeičia net metalistams patiksiantis Fuck Off. Ir, lyg to būtų negana, po metalo į sceną įžengia bendras „Džiazlaif“ ir trimitininko Dominyko Vyšniauskio kūrinys As You Were Blooming, kuris labiau primena improvizacinę/šiuolaikinę muziką ir puikiai tiktų projekto „Katarsis4”, kuriame dalyvauja „Džiazlaif“ pučiamųjų sekcijos atstovai, repertuarui. Albume Jazz Not Dead taip pat galima išgirsti Matso Gustaffsono vadovaujamo kolektyvo „Fire! Orchestra” albumo Ritual estetiką primenančią kompoziciją Olofas ar net eksperimentinį hip-hopą, džiazą ir roką apjungusio projekto „Anguish“ aidus.
Jazz Not Dead vertas savo pavadinimo. Džiazas tikrai nemirė. „Džiazlaifai“ ir toliau kupini ironijos, kuri gali sudaryti nerimtumo jausmą, juolab albumas užbaigiamas Tėvo Valsu, kurį išgirdęs per „Sveikinimų koncertą“ nė kiek nenustebčiau, tačiau paklausius albumą nuo pradžių iki galo akivaizdu, kad grupės nariai labai rimtai ir profesionaliai dirba prie kompozicijų rašymo ir stengiasi išspausti kažką netikėto.
Working Hobo – Į šviesą
Dirbantis bastūnas – turbūt taip Valstybinė lietuvių kalbos komisija siūlytų vadinti šį kolektyvą, kuriame groja vienos geriausių Lietuvos roko kapelų „Arklio Galia“ gitaristas Vidmantas Aškinis ir labiau solo grojimu pagarsėjęs gitaristas Algis Fediajevas.
Dueto albumas pastatytas ant dviejų akustinių gitarų. Kartkartėmis dar išnyra lūpinė armonikėlė ar kokie perkusiniai smulkumėliai, bet scenos šviesa čia nukreipiama į gitaras. Nenaudodami jokių papildomų gitarinių efektų, Algis ir Vidmantas kuria gražų akustinį dialogą. Į šviesą nėra avangardinis gitarinis albumas, kokio galėtumei tikėtis, pavyzdžiui, iš Lietuvos gitarinės muzikos scenos atstovo Juozo Milašiaus. Tai labai harmoningas ir melodingas albumas, kupinas kantri, folko, bliuzo įtakų, bet tuo pačiu gausus sporadiškai išnyrančių ir kiek mažiau tikėtų intarpų – tokių kaip, pavyzdžiui, antrosios kūrinio Siuita dalies gitaros partija, atliekama Pietryčių Azijos dermėje. Klausant Algio ir Vidmanto dueto, mintyse organiškai ėmė šmėžuoti Thurstono Moore‘o albumas Demolished Thoughts ir kito „Sonic Youth“ nario Lee Ranaldo vėlesniojo periodo bei Robbie Basho kūrybos aidai.
Į šviesą išties veda šviesos šaltinio link. Vientisas, šiltai skambantis ir (ne)tobulas albumas, kuriame girdėti, kai stygos kliudo gitaros skirsnius ar užgaunamos ne iki galo švariai. Tačiau tai netrukdo. Priešingai – tai sukuria tam tikrą natūralumą ir iliuziją, jog sėdi greta grojančiųjų ir klausai jų gyvai. Išties fainas gitarinis albumas.
Gintas K – Lėti
Bandcamp / Spotify/ Apple Music / Youtube
Portugalijos leidybinė kompanija „Crónica“ šįmet išleido naują Ginto Kraptavičiaus albumą Lėti. Tai nebe pirmas Ginto albumas po šio leiblo vėliava. Be to, jau anksčiau į field recoring ir elektroakustinius eksperimentus orientuotos kompanijos akiratyje buvo atsidūrę ir kiti lietuviai – Arturas Bumšteinas ir Darius Čiuta.
Naujausio Ginto albumo pavadinimas Lėti taikliai nusako, kaip jis skamba: albumas tikrai lėtas. Žinoma, jis nėra toks lėtas kaip galėtų įsivaizduoti drone ar funeral doom metal fanai, bet turint omenyje kitą Ginto kūrybą, Lėti tikrai gali būti laikomas vienu lėčiausių jo darbų. Gintas pastaruoju metu tampa vis draugiškesnis neeksperimentų ištroškusioms ausims. Bent jau pernykštis jo albumas Nervus Vagus ir naujai pasirodęs Lėti leidžia taip teigti. Pajuokaujant galima sakyti, kad Gintas popsėja.
Lėti – labai harmoningas, darnus leidinys. Čia nuo šaižių ir kampuotų mikrotoniškų struktūrų pereinama į darnesnes kompozicijas, tačiau Gintas išlaiko sau būdingus tembrus, sterilumą ir, žinoma, granuliatoriais į trumpus garsus skaidomą garsyną. Albumas pakankamai įvairus. Kompozicija Various skamba kiek griežtai, primena senesnius Ginto darbus, o štai Nice Pomp pabaiga skamba tarsi nuo glissando prasidedantis galingas pianisto Cecilo Tailoro solo, transformuotas į elektroninę Ginto kalbą. Ambient, kaip ir sako pats pavadinimas, suskamba ambientiškai, yra kupinas vandens tėkmę imituojančių garsų. Be to, albume Lėti Gintas pakankamai gausiai naudoja styginius instrumentus primenančius tembrus, kuriuos galima girdėti Guitar, Nice Pomp, Bonus Sound ir kitur.
Naujajame savo albume Gintas vengia drastiškų kontrastų, kuriuos neretai girdėdavau ankstesniuose jo darbuose, ir kuria nuosaikų garsyną, kuriame nuotaikos kinta palaipsniui. Lėti – meditatyvus įrašas, kurio su malonumu gali klausytis ne tik hardcoriniai šaižių mikrotonų fanai, bet ir kur kas platesnis ratas melomanų. Svarbiausia išdrįsti pasitraukti į šalį nuo kasdienės skubos ir pabandyti sulėtėti.
Ambulance on Fire – Morning Yoga Meditation
Bandcamp / Pakartot.lt/ Spotify/ Apple Music
Pernai rašiau apie jaunosios kartos muzikančių ir kompozitorių Jūros Elenos Šedytės ir Mėtos Gabrielės Pelegrimaitės dueto „Ambulance on Fire“ EP, kuris paliko labai teigiamus įspūdžius. O štai 2022-ųjų antrąjį ketvirtį merginos pristatė debiutinį pilno metro albumą Morning Yoga Meditation, kurį progos gyvai išgirsti turėjo ne tik Lietuvos publika, bet ir Švedijos melomanai festivalyje „Intonal“. Taigi, smagu, kad kuklius 490 patiktukus „Facebooke“ turintis duetas tampa įdomus ne tik vietiniams kreivybių megėjams. Ir, užbėgant šiek tiek priekį, reikia pasakyti, kad Jūra ir Mėta nusipelno kur kas didesnio patiktukų skaičiaus.
Morning Yoga Meditation pasitinka klausytoją kūriniu Flute In Da Hood, kurį daugelis atsimena iš minėtojo EP, tik naujajame albume šis kūrinys suskamba gerokai išbaigčiau – ne tik dėl to, kad trunka pusantros minutės ilgiau, bet ir dėl labiau išryškintos bosinės partijos. Į Morning Yoga Meditation sugulė visi EP buvę kūriniai, bet, kaip ir Flute In Da Hood, jie papildyti naujais garsiniais sluoksniais, tad tapo ilgesnės trukmės. Jei prieš metus rašiau, kad vienintelis priekaištas duetui – kiek trumpokos kompozicijos ir norėtųsi, jog temos būtų plėtojamos ilgėliau, tai 2022 m. šio priekaišto nelieka: viskas išbaigta ir skamba puikiai.
Albume maišosi aibės skirtingų įtakų: nuo kontempliatyvių IDM viražų iki pakankamai stiprių techno bytų, tarp kurių gali išgirsti ataidint Björk ar Sofios Jernberg estetikos tonų. Bet svarbiausia, kad šis merginų duetas skamba labai šviežiai ir įdomiai. Jūros vokaliniai žaidimai, Mėtos fleitos ir boso tandemas bei judviejų elektroninės gijos kuria stilistiniams pakinktams nepavaldų muzikinį mustangą, kuris veržliai ir tik su sau būdingu charakteriu klajoja po beribes garsų ganyklas.
Eye Gymnastics – Nothing Supernatural
Bandcamp / Pakartot.lt / Spotify / Apple Music
„Eye Gymnastics“, kaip ir „Ambulance on Fire“, jungia dvi merginas – kompozitorę Gailę Griciūtę ir tarp skirtingų meno sričių laviruojančią menininkę Viktoriją Damerell. Nuo 2018 metų šis duetas kuria hipnotizuojančius ir nežemiškas apeigas primenančius eksperimentinės muzikos ir vokalinius performansus. Duete Gailė atsakinga už muziką, o Viktorija, kuriuos atliekant girdime abi merginas.
Jei reikėtų patalpinti Gailės ir Viktorijos albumą į tam tikro žanro lentynėlę muzikos prekių parduotuvėje, tektų ilgai sukti galvą. Žinoma, etiketė su žodeliu experimental galėtų išgelbėti, bet ar tai padėtų atsakyti į klausimą: ką groja „Eye Gymnastics“? Vargu bau. Taigi, bandant įvardinti dueto atliekamos muzikos žanrą be naujadarų neišsiversime. Dueto muziką galima būtų apibūdinti kaip trippy lo-fi meditative dark ambient electro pop. Ar tapo aiškiau? Turbūt tik iš dalies. Galima pridurti, kad albumas, viena vertus, savo forma primena meditacinės muzikos leidinukus, kurie dažnai neva susieti su kažkokiomis (pseudo)dvasinėmis ideologijomis, kita vertus, jis nepretenduoja į jokį šimtaprocentinį nušvitimą garantuojantį (pseudo)dvasingumą ir tarsi bando demistifikuoti tokias idėjas, nuo jų atsitraukti ir tiesiog susikoncentruoti į garsą ir tekstą, ko pasekoje klausytojas pamažu įtraukiamas į introspektyvų nuotykį.
Nothing Supernatural sugulė medžiaga iš skirtingų Gailės ir Viktorijos performansų, todėl nieko keisto, kad albumo muzika labai vizuali. Be abejo, atskiriant muziką nuo vaizdo, visuomet kyla rizika, kad ji praras dalį savo veido. Ačiūdie, šio dueto atveju skaudžių netekčių, regis, išvengta. Muzika išliko paveiki, įtrauki ir sugulė į darnų devynių kompozicijų albumą, kurio atmosfera primena siurrealistiškas Yorgoso Lanthimoso juostas ir galėtų būti puikus garso takelis finalinei „Omaro“ scenai, kuomet Colino Farrello kuriamas personažas Davidas turi priimti sprendimą, ar reikėtų išsidurti akis idant pamatyti daugiau. Taip ir Nothing Supernatural: nors ir indikuoja, jog nėra nieko antgamtiško, vis tik atveria šį tą daugiau.
Alina Orlova – Laumžirgiai
Spotify / Youtube/ Apple Music / Deezer
Daugelis šią kuklią merginą įsimylėjo dar 2008-aisiais, pasirodžius Laukiniam šuniui Dingo. Mane meilė jai ištiko kiek vėliau – 2015 m., kai išgirdau Alinos albumą 88, kuris skambėjo gerokai kitaip – elektroniškiau. Iki pat šiol šiurpuliukai eina klausant Sailor ar Spindulėlio. Vėliau sekė ankstyvajam skambesiui artimesnis Daybreak, tad naujas Alinos albumas Laumžirgiai intrigavo: kur gi šįkart pasuks A. Orlovos skambesys?
Melancholiškumo skraistės Alina nenusimetė. Girdime tą pačią lyrikoje skęstančia merginą iš Visagino, kurios muzika primena saulėtekio arba saulėlydžio metu dangų nudažančias spalvas. Laumžirgiai – labai tolygus, neišsišokantis santūrios dinamikos įrašas, kuriame orloviškai mąslus žaismingumas bemaž nekinta ir lydi viso albumo metu. Ar tai varo nuobodulį? Ne. Išskirtinio tembro Alinos balsas, minimalistinės aranžuotės sugeba užkabinti, juolab albume greta A. Orlovos girdime du trečdalius „Sheep Got Waxed“ – gitaristą Paulių Vašką ir būgnininką Adą Gecevičių. Abu jie saikingai, tačiau esmingai praturtina kūrinių skambesį.
Trikalbis – lietuvių, anglų ir rusų – muzikinis Alinos kraitis buvo tapęs bene josios vizitine kortele, tačiau Laumžirgiai – pirmasis Alinos albumas, kuriame nerasime nei vieno rusiškai įdainuoto kūrinio. Galbūt dėl nepalankių geopolitinių vėjų buvo atsisakyta minties įterpti vieną kitą kūrinį šia kalba. Nepaisant to, albumas neprarado savo orloviško žavesio, be to, vėlei grįžta prie nuostabių anglų mistiko, poeto ir dailininko Williamo Blacke‘o eilių.
Laumžirgiai – tai tarpinis variantas tarp kitoniškiausio Alinos albumo 88 ir likusių jos įrašų, kurio bemaž kiekvienas kūrinys, o labiausiai Laumžirgiai Mėlyni, galėtų užbaigti vieną iš serialo „Twin Peaks“ serijų. Žinoma, jei tik Davidas Lynchas suktų dar vieną sezoną ir išlaikytų tradiciją kiekvienos serijos pabaigoje suteikti erdvę vis kitam atlikėjui ar grupei.