2022-ųjų I ketvirčio lietuviškų albumų apžvalga

  • 2022 m. gegužės 2 d.

Vitalijus Gailius

Prabėgo jau ne tik pirmasis 2022-ųjų ketvirtis, bet ir pirmasis antrojo ketvirčio mėnuo. Už tokį vėlavimą tarsi reikėtų muštis krūtinėn, lūpoms šnabždant mea culpa, bet veikiau pasiguosiu senolių išmintimi: geriau vėliau negu niekada. Juolab kad bebaigdamas praėjusių metų derlių įspėjau apie galimas pauzes 2022-aisiais. Labai gaila, kad pauzę pagilino ne tiek asmeninės priežastys, kiek geopolitiniai lūžiai. Po vasario 24-osios įvykių, kai Mordoras savo purvais apskretusius nagus ištiesė virš Ukrainos, albumų perklausos buvo atidėtos į labai tolimą šoną. Tačiau mažais žingsneliais muzika pamažu grįžo į gyvenimą ir padėjo bei padeda nenugrimzti į visišką niūrumą.

Pirmieji trys metų mėnesiai pažėrė gana platų spektrą leidinių. Beje, vieną jų – Yiorgio Sakellariou albumą „Fons et origo“ – pavyko pristatyti pokalbio formatu. Per šį laikotarpį greta gerai pažįstamų vardų grotuve sukosi ne vienas naujas. Ir jei paskutinėje apžvalgoje buvo kiek daugiau nei įprastai metalo, tai šįkart akiratin (nors gal vertėtų sakyti ausiratin?) papuolė kiek daugiau akademinės muzikos leidinių. Klausykite ir atraskite!


Sheep Got Waxed – „More Chews“

„Bandcamp“ / „Youtube“ / „Pakartot“ / „Spotify“

Gana tyliai studijoje darbavęsi kreivų struktūrų architektai „Sheep Got Waxed“ pristatė naują albumą „More Chews“, kurio pavadinimą tariant suskamba žodis „morčius“. Tokių anglų ir lietuvių kalbų skambesio žaidimų albume esama ir daugiau, o turinys, kaip ir ankstesniuose trijulės darbuose, kviečia atitrūkti nuo kanonų ir pasivažinėti dar nežinomais maršrutais.

Subtiliu, ramiu, ambientišku „Oh When The“ prasidedantis albumas greitai bloškia į pasunkinto hiphopo ritmais alsuojantį „Cypalą“. Ką jau ką, bet mėtyti klausytoją po kardinaliai priešingus muzikinius polius sheepai moka puikiai. Vieną akimirka mėgaujiesi šventine vakariene su šeima restorane, o kitą – jau dalyvauji laidos „Farai“ dėmesio vertose muštynėse prie klubo. Maždaug tokių nuotaikų šoktelėjimų galite tikėtis šiame avelės vaškuotojų opuse.

Žvalgantis atgalios, galima teigti, kad trijulė išlaiko albume „Pushy“ girdėtą skambesį – tolsta nuo akustinio garsyno prie kur kas tirštesnio, įvairiais papildomais efektais padabinto elektroninio postdžiazo, jei taip galima apibūdinti jų atliekamą stilių. Tačiau, kitaip nei pirmtakas, „More Chews“ pasižymi kur kas sunkesniu skambesiu, kuriame girdimi industrinio metalo aidai – tai akivaizdžiausiai pademonstruoja kūrinys „OOO“. Taip pat, klausydamasis būgnininko Ado Gecevičiaus ritmų, atkreipiau dėmesį, kad tokiuose kūriniuose kaip „Oh When The“ ar „Pleen Loak“ ar „No More Chews“ jie ima priminti nuostabaus būgnininko, perkusininko Eli Keszlerio estetiką. Ir tai tikrai komplimentas Adui. Taigi, sukūrę albumą morčiui „Sheep Got Waxed“ ir toliau išlieka kokybės garantu!


Adas ir Šarukas – „Tavo žmogus“ EP

„Spotify“ / „Deezer“

Praėjusių metų lapkritį pasirodžius šio dueto nostalgiškai retrospektyviam kūriniui „Nukrito saulė“ atrodė, kad pro rudens darganas ėmė skaisčiai šviesti saulė. Išties maloniai nuteikusiame kūrinyje susiliejo Ado mikroritmikos ir Šaruko garbanoti psichodeliniai viražai. O štai šįmet ausis suvilgė jųdviejų EP, kuriame vyrukai nusprendė atsigręžti į 90-ųjų estetiką.

Prasukus EPaką, tikrai akivaizdus retro vaibas, niekaip nepaslėpsi to polėkio pasižvalgyti į praėjusio amžiaus paskutiniųjų dešimtmečių sceną, išbandyti vaporwave’išką estetiką. Bent jau man, klausant „Tavo žmogaus“, nuolat galvoje šmėžavo nostalgiškumo kortą puikiai išnaudojantis Mac DeMarco. Žinoma, tenka pridurti, kad lietuviškojo dueto muzikinė pusė skamba įdomiau nei kanadiečio. Ir tai didelis Ado ritmikų nuopelnas – jos priduoda savitumo šiam retro projekčiukui ir esmingai paįvairina praėjusiu amžiumi dvelkiančias sintezatorių linijas.

„Tavo žmogus“ nėra vien tik 90-ieji: kūriniuose „Šalia“ ar „Pasilik“ galima aptikti kur kas ankstyvesnės estrados įtakų, pvz., sušmėžuoja „Oktavos“ ansamblis. Viskas labai gražu, šilta, tačiau pritrūksta cinkelio, kuris išlaikytų EP atmintyje ilgėliau. Ir to cinkelio, regis, reikėtų vokalui. Š. Joneikio maniera ganėtinai monotoniška, o šio leidinio kontekste norėtųsi girdėti platesnio diapazono, tembriškai įvairesnį balsą, kuris spalvingiau sąveikautų su sudėtingais Ado ritmais. Klausydamas „Bėga, bėga žmogus“ pagavau save galvojant, kaip puikiai šiame kūrinyje suskambėtų Justės Starinskaitės balsas. Nepaisant priekaištų, „Tavo žmogus“ suteikia malonios šilumos.


Sergijus Kirsenka – „Ab Initio“

„MusicLithuania“ / „Pakartot“

Paskutinėje praėjusių metų albumų apžvalgoje su džiaugsmu minėjau tūbininko Simono Kaupinio solinį albumą „Tubism“. O 2022-ieji atneša dar vieną tūbos solo. Atrodo, kad žemos tonacijos garsais papsintis ir dažniausiai ne pirmose orkestrų eilėse esantis instrumentas išgyvena savotišką renesansą ir papuola net į radijo laidų akiratį.

S. Kirsenkos albume surinkti lietuvių kompozitorių – Žibuoklės Martinaitytės, Lino Balto, Vytauto Germanavičiaus, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės ir Valdo Stanaičio – tūbai skirti kūriniai, kurių pirmuoju atlikėju kadais yra buvęs būtent pats Sergijus. Kadangi įraše girdime skirtingų kūrėjų darbus, „Ab Initio“ atveria gana plačią skirtingų kompozicinių braižų amplitudę. Nuo šiuolaikinės akademinės muzikos pusėn dreifuojančių Žibuoklės Martinaitytės kūrinių iki žaismingų, romantizmo erą primenančių Lino Balto kompozicijų.

„Ab Initio“ atskleidžia plačias tūbos skambesio galimybes. Žinoma, skirtingai nei S. Kaupinis, S. Kirsenka nežengia taip giliai į improvizacinę muziką, tačiau keistenybių ausims tikrai nepristigs: pvz., vokalizacijos naudojimas kūrinyje „Tubaccordo“, gamtos garsų ir tūbos simbiozė kompozicijoje „Ab Initio“ ar bene labiausiai išplėstinėmis technikos pasižyminti „Mozaika V“. Taip pat soluojančią tūbą S. Kirsenkos albume neretai lydi akompanuojantys instrumentai. Ir ne tik fortepijonas ar styginiai, bet ir akordeonas. Tūbos bei kitų instrumentų dermės atveria papildomus garsinės patirties klodus. „Ab Initio“ – puikus darbas, priverčiantis suklusti ir atkreipti dėmesį į instrumentą, kurį daugelis mūsų nepakankamai vertiname.


Synaesthesis – „Algirdas Martinaitis. Pradžios ir pabaigos knyga“

„Bandcamp“

Šiuolaikinės muzikos kokybės garantas − ansamblis „Synaesthesis“ − griebėsi vieno ryškiausių Lietuvos kompozitorių, muzikologų dažniausiai vadinamo (neo)romantiku, Algirdo Martinaičio ir jo ciklo „Pradžios ir pabaigos knyga“. Klausiate, ar „Synaesthesis“ kolektyvas nusprendė atsitraukti nuo savo šaknų ir pasukti į romantizmą? Ne, nors A. Martinaitis ir siejamas su romantizmu, tačiau „Pradžios ir pabaigos knyga“ žymi formiškai kitą šio kompozitoriaus kūrybos periodą.

Per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį sukurtas kūrinių ciklas yra glaudžiai susijęs su skaudžiais asmeniniais kompozitoriaus išgyvenimais, atvedusiais į religinių simbolių ir pasaulėvaizdžio apmąstymus. Tai išskirtinis darbas šio kompozitoriaus biografijoje. Nors ir išlaikydamas savo braižui būdingas romantines ir folklorinio skambesio detales, A. Martinaitis „Pradžios ir pabaigos knygoje“ labiau eksperimentuoja ir artėja prie to, ką daugelis įpratę vadinti šiuolaikine muzika. Tokios kūrybinės slinktys sakralumo link ir eksperimentavimas primena lenkų mokyklos klasikus Kšištofą Pendereckį bei Henriką Gureckį. Tiesą sakant, šiame cikle tikrai galima rasti paralelių su minėtųjų kaimyninės šalies kompozitorių kūryba.

„Pradžios ir pabaigos knyga“ slepia ne tik stiprų idėjinį sluoksnį, kuris, kaip jau buvo galima suprasti, glaudžiai persipynęs su Šventraščiu, bet ir muzikinį. Ciklo dalys labai dinamiškos, čia netrūksta nei lėtų legato styginių partijų ar nuožmių fortepijono staccato, bet ir paties kompozitoriaus „įgrotų“ metalo pjovimo garsų. Kalbant apie atskirų instrumentų partijas, jaučiamas styginių ir fortepijono dominavimas, tačiau pučiamųjų sekcija išdarinėja ne mažiau įspūdingus dalykus. Vien ko vertos giliai į atmintį įsirėžiančios Pauliaus Balčyčio trombono partijos. Būtų galima postringauti ir toliau, bet norėdami pajusti, kaip muzika šiurpais sliuogia per jūsų odą, privalote išgirsti šį „Synaesthesis“ atliktą monumentalų A. Martinaičio ciklą.


Choras „Vilnius“ – „Circle Ending“

„Bandcamp“

Šalia „Synaesthesis“ albumo, dar vienas Lietuvos muzikos informacijos centro leidinys. Šįkart skirtas chorinei muzikai. Prisipažinsiu, nesu didelis chorų entuziastas, mano santykis su išskirtinai vokaline muzika keblokas. Bet akiratį plėsti reikia. „Circle Ending“ – tai 2018 m. pradėto projekto „Choro „Vilnius“ jaunųjų kūrėjų laboratorija“ (Vilnius LAB) išdava. Andrius Arutiunianas, Mantvydas Pranulis ir Monika Zenkevičiūtė pasiūlė įdomiausias kompozicijas. Jos buvo pristatytos 2019 m. „Druskomanijos“ festivalyje, o štai dabar sugulė į kompaktinį diską. Kiekvienas šių kūrėjų turi savitą braižą ir chorą išnaudoja skirtinguose kontekstuose.

M. Pranulio kompozicija „Not Allowed“ labai įdomi savo amorfiškumu. Daugiabalsės chorinės partijos pamažu sluoksniuojasi, ima priminti sutartines, nors esama labai ryškios sakralinės muzikos įtakos. Galiausiai žodžiai ištirpsta ir choras susilieja į vientisą garso srautą, kuriame žodžiai netenka prasmės. Tačiau baigiamojoje fazėje vėl sugrįžtama prie aiškiai artikuliuojamų žodžių. A. Arutiuniano „We, the chorus“ kompozicija pasižymi labiau eksperimentine kalba, daug dėmesio skiriama įvairiems elektroakustiniams metodams. Kompozicija primena savotišką muzikinį kiborgą, kuriame susilieja skirtingos technologijos, medžiagos ir pan. Monika Zenkevičiūtė, daugeliui geriau žinoma Monikazės vardu, lieka ištikima elektroniniam skambesiui ir chorą įvelka į bjorkiškai arca’išką rūbą su švelniomis sakralinės muzikos užuominomis. Trys kūriniai, trys vizijos, trys stiprios patirtys. Neabejotinai turime kūrybingą jaunųjų kompozitorių kartą.


Jūra Elena Šedytė – „X​/​TENSIONS“ EP

„Bandcamp“ / „Pakartot“

Jūra Elena Šedytė primena Renesanso žmogų. Ji ne tik kompozitorė, bet ir vokalistė, atlikėja bei improvizatorė, kuri savo kūryboje nevengia muzikos jungti su vizualiaisiais menais ar judesiu. Kaip galima suprasti, tai tarpdisciplininės krypties kūrėja, kurios muzika nėra griežta, statiška, bet veikiau taki ir banguojanti. Kurį laiką Jūra aktyviai grojo trio su kitomis ne mažiau šauniomis muzikantėmis Ginte Preisaite bei Mėta Gabriele Pelegrimaite. Vis dėlto studijos užsienyje trio veiklas apmažino ir ilgainiui vis dažniau Jūrą scenoje matydavome tik su Mėta – tai virto jau visai gerai pažįstamu duetu „Ambulance on Fire“, kurio naujasis albumas papuls į kito ketvirčio apžvalgą. O kol kas skirkime dėmesį Jūros soliniam įrašui.

„X/TENSIONS“ prasideda gana ramiu ambientišku „Intro“, tačiau tolesnės kompozicijos įlieja kur kas daugiau spalvų. „SHOKTI NEMOKEI“ (visi kūrinių pavadinimai EP surašyti didžiosiomis raidėmis) pradeda pulsuoti šaltu industrial / techno braižo bytu, kurį lydi švelnūs šepetėlių perkusiją primenantys garsai. Pagal šį kūrinį tikrai galima šokti, nors ir niekas tavęs to nemokė. „KOX DIEDE“ bandoma įklampinti klausytoją į triphopiškas formas, bet jas atmiežti papildomais garsų sluoksniais, o baigiamajame kūrinyje „MANTO“, atrodo, siekiama originaliai referuoti į folko klodus ir priartėti prie kažko neofolkiško bei subtiliai akcentuoti akustinį pianino garsą.

Kas jungia visas kompozicijas? Jūros vokalas. Būtent vokalinės linijos šiame EP tampa esminiu instrumentu. Jūra žaidžia žodžiais ir frazėmis, loopina, karpo ir visaip kitaip tąso savo pačios atliekamas vokalines partijas, kurios organiškai tampa vienu ryškiausių šio įrašo prieskonių, puikiai derančiu su kitais „X/TENSIONS“ ingredientais. Jūros sukurta garsų jūra išties įtraukia ir pamažu paskandina Salvadoro Dali potėpių vertame muzikiniame siurrealizme.


Arturas Bumšteinas – „So-called Space“

„Bandcamp“ / „Soundohm“

Arturas stebina produktyvumu. Sekantys šį kompozitorių bei garso menininką žino, kad jis nuolat prie ko nors dirba, rezga netikėčiausias idėjas, tik ne viskas sugula į apčiuopiamą fizinį formatą. Daug Arturo darbų lieka archyvuose, o neretai tik klausytojų atmintyje. Kompozicija „So-called Space“ buvo pristatyta 2015 m. ir tūnojo A. Bumšteino „Bandcamp“ puslapyje, neišleistų darbų rinkinyje, tačiau šįmet pasirodė limituotu kasetės tiražu, t. y. įgijo fizinį kūną.

„So-called Space“ sukurtas iš įvairių muzikos kūrinių, naudotų Lietuvos radijo teatro pjesėse nuo 1950 iki 2001 metų, ištraukų. Tai koliažiniu principu sukonstruotas darbas, kuriame į naują darinį gula skirtingų stilių ir laikotarpių artefaktai. Arturas kūrinių fragmentus ištraukia iš pirminio konteksto ir patalpina į visiškai naują terpę, sukurdamas ne tik naują garsinį, bet ir semantinį sluoksnius. Tokie už garso per se žengiantys eksperimentai nėra svetimi, priešingai – gana įprasti A. Bumšteino kūrybai.

„So-called Space“ aptarinėti iš žanrinės perspektyvos būtų bergždžias darbas, nes šiame audiokoliaže vietos atranda klasikinės, džiazo, estradinės, disco, roko ir dar daugelio kitų muzikos žanrų nuotrupos. Per 27 minučių kompoziciją pasikeičia aibės motyvų, ausis skrodžia begalės netikėtų sluoksnių. Dinamika intensyvi ir greita, tačiau leidžianti įsijausti į turinį, nors, tenka prisipažinti, norėjosi, kad tam tikri pasažai tęstųsi ilgėliau. Be to, „So-called Space“ pasižymi dideliu kontrastingumu, kuris atsiskleidžia ne tik besikeičiančių motyvų fone (kai iš džiazo staiga peršoki į bene kapelos atliekamą fragmentą), bet ir Arturui gretinant skirtingų nuotaikų fragmentus ir taip išgaunant netikėtus sąskambius, kurie, nors ir keista, nesukelia nedarnos įspūdžio, bet suteikia kinematografiškumo, teatrališkumo pojūtį. Šis iš radijo pjesių sulipdytas garsinis frakenšteinas, skirtingai nuo Mary Shelley klasikinio personažo, visai ne šlykštus, bet priešingai – malonus ir žadinantis smalsumą.


Grad_u – „T2N0“

„Bandcamp“ / „Pakartot“ / „Spotify“

Grad_u – tai dub techno sluoksniuose žinomas Aleksandras Martinkevičius, tačiau naujausias jo albumas „T2N0“ apleidžia minėtų stilių ribas ir įžengia į ambiento sritį. Tačiau, prieš kalbant apie turinį, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad „T2N0“ gimė tada, kai vos 36-erių A. Martinkevičiui buvo diagnozuotas vėžys, taigi iš esmės permąstant savo būtį. Žinoma, su tokiais albumais visuomet yra pavojus, kad pati istorija šiek tiek užgožia muziką, o ir vertini kur kas palankiau nei įprastomis sąlygomis. Bet palikime šiuos dalykus kognityvinius procesus tyrinėjantiems specialistams.

„T2N0“, žvelgiant iš naratyvinės pusės, garsai perteikia ligos istoriją. „Genetic Mutation“ tarsi simbolizuoja tą laikotarpį, kai dar nežinai, jog tavyje pamažu formuojasi vėžinių ląstelių legionai. Vėliau kūrinių nuotaika šaltėja, kartu su kiekviena kompozicija imi išgyventi ligos procesą, procedūras, gijimą ir galiausiai naują gyvenimo etapą, kurį be didesnių simbolizmų nusako kompozicija „Waking Up To a New Life“.

Albumo garsynas, kaip jau užsiminta, artimas ambientinei stilistikai, tačiau taip pat slepia industrial užuomazgų, noise’iško šiurkštumo, šaltumo. Klausyti „T2N0“ nėra labai lengva, jautiesi, lyg klaidžiotum tais vėsiais ir blankiais Kauno klinikų požemiais, o girdimi garsai neretai primena medicinės įrangos, pvz., deguonies ar kraujo perpylimo aparatų garsus. Tačiau šis ne per lengviausias emocinis krūvis suteikia peno apmąstymams apie kasdienybės trapumą ir tai, kaip pats elgtumeisi susidūręs su liga. „T2N0“ – gilus leidinys, kuris priminė nišinio prancūzų leiblo „IIKKI“ katalogo albumus, ir ne tik skambesiu, bet ir apipavidalinimu bei pateikimu. Sveikatos Aleksandrui!


Nulis:s:s:s – „Lydis“

„Bandcamp“

Lietuvos pogrindinė elektroninė muzika turi bent keletą herojų, vienas jų neabejotinai yra Laurynas Jukonis. Savo projektais „Girnų Giesmės“, „oro!oro!“, „Svaixt“ ir kt. jis įspaudė gilų pėdsaką mūsų šalies industrial scenos dirvoje. „Nulis:s:s“ – tai dar vienas šio kūrėjo alter ego. Nuo 2014 metų gyvuojantis postindustrine kryptimi žengiantis projektas, kuris iš dalies tęsia „Girnų Giesmių“ albumo „S:S:S:S“ liniją, iki šiol nebuvo įprasmintas jokioje fizinėje laikmenoje.

„Nulis:s:s“ savyje slepia įvairų, ne tik industrinį garsyną. Po šio projekto vėliava Laurynas, regis, kur kas ritmiškesnis, atidesnis mikrotoniniams garsams. Tiesą sakant, klausantis šio projekto neapleidžia jausmas, kad girdi savotišką „Girnų Giesmių“ ir „oro!oro!“ mišrūną, kuriame girnagiesmiškas pirmapradiškas nuožmumas susilieja su santūriu „oro!oro!“ nostalgiškumu.

„Lydis“ klausytoją šiek tiek vedžioja už nosies. Nors išlaikomas estetinis vientisumas, pasižymintis laužytomis ritmikomis ir suturėta jėga, t. y. ritmams neleidžiama sprogti, jie nukertami, gesinami, bandoma kurti sterilios bei suspaustos erdvės jausmą. Be to, beveik visuose kūriniuose girdime labai įsimenančius ostinato, kuriems įkandin žengia stakatiškos gretutinės garsinės linijos. Tačiau vientisame albume esama ir skirtybių. Antai „Skeltas“ nukelia į deep techno / minimal techno / IDM erdves, o kūrinyje „Švinta“ girdime lyg ir gitara (gal iš tiesų jos ten ir panaudotos?) išgautus intarpus, kurie įneša rytietiškos psichodelikos bei verčia prisiminti kitą Lauryno projektą „Budrūs“. „Lydis“ – skamba kaip ankstesniųjų Lauryno projektų simbiozė, kurioje gimsta kažkas naujo ir nekasdieniško. Nebijantiems paklaidžioti vėsa dvelkiančioje kreivų ritmų karalystėje „Lydis“ bus malonus atradimas.


Tiese – „Errant Throb“

„Bandcamp“

Kokia gi apžvalga be „Apport!“ naujienų? Šį kartą grotuve dviejų eksperimentinės elektronikos senbuvių Antano Dombrovskij ir Viliaus Šiaulio dueto „Tiese“ ketvirtasis albumas „Errant Throb“, kuriame šiedu kolegos toliau tyrinėja šiurkščiausius garsinius kampelius.

„Tiese“ nuo pat debiutinio albumo „Ant širdies“ pasižymėjo radikaloko noise ir industrial mišiniu, retsykiais nuklystančiu į lynčišką siurrealizmą. Žinoma, turbūt didžiausią ausų terorą atliko antrasis dueto albumas „Show“, o vėlesnis „Ex Nullo“ įnešė aiškesnių struktūrų ir apmažino sunkiai pakeliamo triukšmo dalį. O kaip skamba „Errant Throb“? Pakankamai šiurkščiai, kad atpažintum „Tiesę“. Du trečdaliai įrašo skamba tarsi „Show“ tąsa – tamsus, šiurkštus, netgi karingas noise’as. O likusiame trečdalyje Antano ir Viliaus duetas šiek tiek atšyla ir ima skambėti nuosaikiau, ritmingiau, taip primindami būtent „Ex Nullo“ bei psichotinį Antano solo projekto „Gana2“ garsovaizdį.

„Errant Throb“ labai tirštas ir intensyvus albumas. Nors trunka neilgai, nepilnas 30 minučių, tačiau iš klausytojo pareikalauja nemažai jėgų. Visgi nuolatinė šaižių garsų ataka nėra itin maloni ir ruošiantis „Tiese“ tvarinio perklausai reikia nusiteikti ne lengvam pasivaikščiojimui ambiento pievomis, bet apsiginkluoti ir eiti tiesiai į industrial / noise frontą. Nelengvas įrašas, bet užkietėjusiems radikalybių fanams turėtų paglostyti širdį.


Donatas Petreikis – „Another Spirit“

„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Youtube“

Donatas Petreikis aktyviai groja kartu su broliu Sauliumi, kurio diskografija išties nemenka, o Donatas tarsi tam kaupėsi ir dabar pagaliau pristato autorinių kompozicijų albumą „Another Spirit“. Žinoma, jo darbų buvo galima išgirsti ir anksčiau: kartu su Karoliu Šarkumi jiedu rašo kompozicijas kolektyvui „Collaborative Jazz Septet“, kuriame Donato kūriniai pasižymėjo lyriškumu, romantizmu ir atsverdavo labiau mažorinius Karolio.

„Another Spirit“ akį patraukia viršeliu – atrodo, tarsi rankose turėtum kokį melomanų numylėtos „ECM“ kompanijos leidinį, pvz., Terje Rypdal „Lux Aeterna“. Akimirką gali net pagalvoti, kad Donatas pasirašė sutartį su Manfredu Eicheriu. Ir tai pastebėjo ne vienas šį viršelį pamatęs žmogus, o ir pats Donatas neslepia esąs „ECM“ gerbėjas. Užgrojus pirmiems kūriniams mintys apie „ECM“ nedingsta. Donatas tikrai atitinka šios kompanijos, kurią žino kiekvienas džiazo mylėtojas, kanoną. Sodrus, detalus instrumentų skambesys tiesiog keri. O stilistiškai Donato kurtose kompozicijose dominuoja hard-bop mokykla su labai ryškiais skandinaviškos džiazo mokyklos bruožais ir žiupsneliu tradicinio ankstyvojo užatlantės džiazo. „Another Spirit“ tikrai nešioja klausytoją tarp Niujorko klubų, kuriuose grodavo J. Coltrane’as ir kitos to laikotarpio ikonos, bei Skandinavijos gamtos, kur fjordų apsuptyje galėtumei matyti grojant Janą Garbareką.

Tiek Donatas, tiek jo kolegos iš Danijos nacionalinės muzikos akademijos puikiai valdo instrumentus, nuostabiai jaučia vieni kitus ir kuria labai gražų, svajingą, tačiau kiek nuspėjamą džiazo potyrį. Klausant „Another Spirit“ iškyla reminiscensijos apie praeities džiazo herojus ir, deja, patį Donatą sutikti ne visuomet pavyksta. Ieškantiems tradiciškesnių džiazo sąskambių jaukiam vakarui prie židinio šis albumas tikrai patiks, o trokštantiems visiškai šviežio ir novatoriško džiazo pliūpsnio reikia dėti viltis į būsimus Donato albumus.


Lapkričio dvidešimtosios orkestras – „Antroji pamaina“

„Bandcamp“ / „Youtube“ / „Pakartot“

Pernai išleidę stogą raunantį „Vienoj kasetėj dr​. ​Green, kitoj kasetėj Bora“, „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“, atšuoliavus Tigro metams, iš užančio ištraukė dar vieną malonų lauknešėlį − albumą „Antroji pamaina“. Kaip porina kolektyvo nariai, šis albumas turėjo atsirasti anksčiau nei pirmoje pastraipos eilutėje minimas opusas, bet taip jau sukrito gyvenimo kortos ir eiliškumas susijaukė.

„Antroji pamaina“ rodo „Lapkričio dvidešimtosios orkestro“ brandumą. Žinoma, labiau ne idėjine prasme, kuri išlieka tokia pati ironiška, sarkastiška ir žaisminga, bet labiau muzikine. Instrumentinė pusė tampa vis profesionalesnė ir kokybiškesnė. Turbūt daugelis šį kolektyvą įsivaizdavo kaip savotišką bajerį, bet jis virsta labai rimtu muzikiniu organizmu. Tokie poslinkiai man kiek primena „Arklio Galią“, kuri iš visiškai namudinės grupės taip pat tampa vis rimtesniu mūsų šalies scenos vardu.

Dirstelėjus per petį atgal, vertėtų paminėti, kad, skirtingai nei „Vienoj kasetėj dr. Green, kitoj kasetėj Bora“, naujajame albume orkestras mažiau eina į šalį – čia jau neišgirsime tokių postpankinių hitų kaip „Metodistas“, tarsi grįžtama prie „klasikinio“ skambesio. Bet nesupraskite klaidingai, jie tikrai nebando savęs kartoti. Ginkdie! „Antroji pamaina“ maloniai stebina ausis. Ir ne tik vesternų garso takelius menančiais ritmo motyvais dainoje apie darkwebo freelancerius, bet ir „Kraftwerk“ bei Panjabi MC citatomis kūriniuose „Vtaraja smėna“ ir „Dragas“, senu geru hardroku dvelkiančiu gabalu, skirtu kniedytam ploščiui, ar netgi „Toro Bravo“ kūrinio „Kelias“ koveriu, atliktu su Lietuvos žemės ūkio ministerijos choru „Dobilas“. Žiauriai faina ta „Antroji pamaina“, nepabijokite su ja susipažinti!