2021-ųjų II ketvirčio lietuviškų albumų apžvalga
- 2021 m. liepos 26 d.
Vitalijus Gailius
Po velniškai produktyvaus pirmojo 2021-ųjų ketvirčio tikėjausi šiokio tokio atoslūgio, tačiau mūsų šalies kūrėjai toli gražu nesėdėjo rankų sudėję. Balandis, gegužė ir birželis nepašykštėjo naujų leidinių, tad teko reguliariai kamuoti grotuvą ir uoliai klausyti lietuviškos muzikos. Be abejo, nemenka dalis leidinių dėl laiko stokos liko už borto. O ką pavyko deramai perklausyti ir įvertinti, rasite šioje apžvalgoje. Beje, dar keletas albumų – Karolio Šarkaus „Palette of Feelings“ ir grupės „Kanalizacija“ debiutinis įrašas – buvo pristatyti interviu pavidalu, o Mindaugo Stumbro „Inspirations“ recenzija atsidūrė „AllAboutJazz“ portale, todėl pastarieji leidiniai į apžvalgą neįtraukti, bet turėdami laiko pasiklausykite ir jų.
Sraigės Efektas – „Tik Ėjimas“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
„Tik Ėjimas“ turbūt vienas daugiausiai dėmesio viešojoje erdvėje sulaukusių leidinių šioje apžvalgoje. Ne tik nepriklausomo portalo „Ore.lt“, bet ir Nacionalinio transliuotojo bei „Delfi“ portalų eilutėse šmėžavęs albumas taip pat ypač aktyviai aptarinėtas socialiniuose tinkluose.
Lyginant su praėjusiais grupės leidiniais, žinoma, pagrindinis pokytis – kur kas daugiau dėmesio tekstams, kurie anksčiau tebuvo labai reta išimtis (albumo „Snaigės Defektas“ kūrinys „Auksiniai saulės obuoliai“), o dabar girdimi daugumoje kūrinių. Tačiau tekstų analizės imtis tikrai nesiruošiu – paliksiu šį malonumą kiekvienam klausytojui asmeniškai.
Muzikinės pusės pokyčiai irgi pakankamai ryškūs. Klausant ankstesniųjų grupės albumų nuolatos galvoje sukdavosi JAV scenos atstovai: „ISIS“, „Kylesa“ ir kitų kolektyvų aidai, o, pvz., „Monotonijos Anatomijos“ kūrinyje „e“ netgi šmėžavo akivaizdžiai patamsintas country / southern gothic motyvas. „Tik Ėjime“ JAV stilistikos girdėti kur kas mažiau, darosi sunkiau įvardinti konkrečias įtakas.
Albumo kompozicijos nebe tokios abstrakčios, grupės nariai tarsi naudojasi griežtesnėmis muzikinėmis formomis. Be to, jei anksčiau „Sraigės Efektui“ buvo klijuojama repeat rock etiketė, tai „Tik Ėjime“ ilgai kartojamų tų pačių frazių nebėra tiek daug. Viena vertus, taip tarsi mažėja galimybė pasinerti į monotoniją, kita vertus, kūrinių atmosferinė pusė tampa mažiau įtraukianti, prarandamas hipnozės aspektas.
Labiausiai dėmesį kausto „OCD“ gabalas – jame girdime Karolio Urbanavičiaus atliekamą pianino partiją, kuri disonuodama sąveikauja su likusio instrumentalo dalimi. Be to, žaidžiama su pianino erdviškumu. Jis kartkartėmis grįžta arčiau klausytojo, o kartkartėmis nutolsta tarsi į kitą salės galą. Tai kompoziciškai įdomiausias ir unikaliausias kūrinys, kuris tikrai sujaudins išrankiausių ausų savininkus. Tenka pripažinti, kad ir ankstesniajame „Sraigės Efekto“ albume „Snaigės Defektas“ featai, pvz., su „Obšrr“ ar Tomu Valentinaičiu taip pat skambėjo bene išskirtiniausiai.
Taigi, „Sraigės Efektas“ su „Tik Ėjimu“ išryškino tekstinę savo kūrybos dalį, tačiau garsinė pusė tapo santykinai paprastesnė. Kompozicijos labiau įrėmintos, trumpesnės ir laisvės žaisti su vienu rifu lieka mažiau.
Anapilin – „Dezintegracija“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Pernai rašiau apie „Anapilin“ EP „Krachas“. Tąsyk žinios iš šių Kauno blackerių paliko viltingą įspūdį ir atrodė, kad nestokojama potencialo ateityje sulaukti ko nors solidesnio. Ar pilno metro debiutinis albumas pateisino dėtas viltis?
Reikia pastebėti, kad „Dezintegracijos“ įrašas kokybiškai pagerėjęs, lyginant su „Krachu“, tačiau vis tiek gitarose likę nemažai košės, o ypač nuvilia sausokai skambantys ir nuobodoki būgnai. Be abejo, ne visi yra pajėgūs plakti tokias poliritmikas kaip Mikołajus Żentara iš „Kriegsmaschine“, bet fantazijos mušamųjų partijose norėtųsi girdėti daugiau. Ir tai dar ne viskas. Klausant albumo tenka pajusti elementarią technikos stoką. Kūrinyje „Oderint Dum Metuant“ ties 3:17 min. girdimas nešvarus, nerangus perėjimas, o kūrinyje „Sub Finem“, kuris šiaip yra bene įdomiausias viso albumo gabalas, ties 3:35 min. ima plaukioti tempas.
Kauniečių ketveriukė neseka „Kracho“ pėdomis. „Dezintegracijoje“ gerokai mažiau grindo intarpų, daugiau dėmesio skiriama black metalo estetikai, nors „Anapilin“ vis dar galima laikyti black / death stilių sandūroje veikiančiu organizmu. Bene originaliausiai debiutiniame albume suskamba pabaiga, t. y. du paskutinieji kūriniai. „Dictum Factum“ girdime pianiną, skendintį triukšmo bangoje, o po jo pereinama į noise / industrial kompoziciją „Dezintegracija“. Žinoma, blackeriams nekonvencinė elektronika nėra svetima, tad tokie sprendimai nėra kardinaliai nauji, tačiau bendrame kontekste verčia suklusti.
Rašydamas apie „Krachą“ pastebėjau, kad „Anapilin“ estetiškai dreifuoja lenkiško blacko mokyklos ir tokių grupių kaip „Mgła“ ar „Medico Peste“ link. „Desintegracijoje“ linija tęsiama, tik dar norėtųsi pridurti, kad nemažai justi ir islandiško blacko įtakų. Albume galima apčiuopti „Svartidauði“ ar „Misþyrming“ momentų. Taigi, „Anapilin“ naujuoju albumu labiau bando išjoti ant dabartinės europinės blacko bangos, kurios priešakyje lenkai ir islandai, bet ne suformuoti savitą skambesį.
Crypts of Despair – „All Light Swallowed“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Praėjus ketveriems metams po debiutinio albumo „The Stench of the Earth“, tamsaus ir gniuždančio mirties metalo šutvė serviruoja antrąjį savo tvarinį „All Light Swallowed“. Pavadinimas tikrai nemeluoja. Šviesos spindulių šiame albume nė pro kur nerasite. Priešingai, tiek fiziškai, tiek mentaliai klamposite po glitų juodžemį.
Su „Crypts of Despair“ situacija kiek kita nei su anksčiau aptartais blackeriais. Debiutiniame albume skambėję tarsi kiek greitesnio tempo „Incantation“ reinkarnacija, naujajame albume Lietuvos deatho fronto atstovai suskamba kur kas įdomiau ir solidžiau. Akivaizdu, kad grupės nariai bando formuoti labiau sofistikuotą skambesį, o ne tik imituoti savo dievukų iš JAV rifus bei vadovautis old schooliniais šablonais.
Neabejoju, kad tūlas metalheadas turbūt atras paralelių tarp „All Light Swallowed“ ir „Ulcerate“, „Immolation“ ar „Gorguts“ kūrybos, tačiau jos nėra tiek akivaizdžios, kad varytų žiovulį. Be to, albume netrūksta originalių sprendimų. Reverbu papuoštas ir rytietiškais motyvais padvelkiantis gitaros intro kūrinyje „Choked By The Void“ ar nuo „Condemned To Life“ vidurio girdima aukšta tonacija atliekama vienos iš gitarų partija – tai tik keletas fragmentų, kurie verčia iš nuostabos kilstelėti antakį ir sau pasakyti: po galais, bičai tikrai solidžiai virina.
„Crypts of Despair“ žengia tvirtą žingsnį į priekį – metalo gerbėjams vertėtų į savo grotuvus įsimesti šį albumą. Sunku, tamsu, įdomu ir kokybiška. Būtent šie keturi žodžiai puikiai nusako nevilties kupinų kriptų turinį.
Ambulance On Fire – „Ambulance On Fire“ EP
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Jau kuris laiką andergraunde šmėžavęs improvizacinės bei šiaip kreivesnės muzikos mylėtojams žinomų merginų Jūros Elenos Šedytės ir Mėtos Gabrielės Pelegrimaitės duetas pagaliau išleido debiutinį EP, kuriame sutilpo keturios kompozicijos. Jei paklaustumėte, kokią muziką atlieką liepsnojanti greituškė, manosios smegenys bent jau kuriam laikui pakibtų, kaip koks senas kompas panorėjus paleisti mandresnį žaidimą. Galima sakyti, kad kiekviena kompozicija atspindi vis kitą stilistiką. „Flute In Da Hood“ su paprastu, bet įsimintinu fleitos motyvu tarsi plaukioja tarp tribal / industrial garsyno, po jos suskambanti „I Will Never“ su labai groovy boso partija ir subtiliai bjorkišku vokalu primena 90-ųjų triphopo / hiphopo estetiką, „Ballad“ tampa visiškai netikėtu dark ambient kūriniu, ilgainiui įgaunančiu cabaret noir jauseną, na, o paskutiniame grupės vardu pavadintame kūrinyje tarsi susilieja ankstesnių kompozicijų dalelės ir virsta kažkuo sunkiai apsakomu.
Vienas įdomiausių ir keisčiausių debiutų pastaruoju metu. Šiek tiek primenantis šiais metais pasirodžiusi menininkių Amirtha Kidambi ir Lea Bertucci albumą. Savajame EP Jūra ir Mėta pabrėžtinai kūrybiškai išnaudoja skirtingų žanrų elementus, paversdamos juos unikaliu, šiek tiek lo-fi vėjais dvelkiančiu asmeniniu garsiniu naratyvu. Tai EP, kuris gali patikti tiek džiazo ar klasikinės muzikos, tiek radikalaus noise’o ar triphopo gerbėjui. Vienintelis priekaištas duetui – kiek trumpokos kompozicijos. Norėtųsi, kad temos būtų plėtojamos ilgėliau ir išaugtų EP formatą, nes erdvės tam tikrai apsčiai.
Marts – „Šv. Roko Šuo“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Marts, arba Martynas Juchnevičius, kadaise grojęs šiauliečių indie rokerių „Lygiailyja“ gretose, daugiau nei prieš dešimtmetį atsidūrė Londone, kur ne tik dirba animatoriumi, bet ir toliau realizuoja muzikines idėjas, „Youtube“ ir „Bandcamp“ paskyrose reguliariai skelbia savąją kūrybą. O štai šįmet pagaliau vieną savo muzikinių etapų įprasmino albume „Šv. Roko Šuo“. Išskirtinis Marts bruožas – duoklė tėvui, grafikui, poetui Eduardui Juchnevičiui. Dar 2019 m. Martynas išleido albumą „Semba“ – jame panaudojo įrašus, kuriuose jo tėvas skaito savąją kūrybą, skirtą Prūsijos istorijai bei kultūrai. Tai buvo ganėtinai minimalistinio pabūdžio albumas, kuriame Eduardo balsą lydėjo ambientinės tekstūros.
„Šv. Roko Šuo“ kiek kitoks albumas. Visų pirma, muzikinė dalis gerokai įvairesnė. Tai skirtingiausių detalių kupinas įrašas, kuriame susilieja bliuzas, folkas, regis, klasikinis rokas ir daug daug kitų srovių. Turbūt tiksliausia būtų šį albumą įkišti į art rock kategoriją. Tikras saldainiukas detalėms imlioms ausims.
Visi albume girdimi ir paties Martyno įdainuoti tekstai yra paimti iš 1996 m. pasirodžiusio E. Juchnevičiaus poezijos rinkinio pavadinimu „Šv. Roko Šuo“. Štai ir atsakymas į klausimą, kodėl albumas vadinasi būtent taip. Eduardo poezija artima baltosioms eilėms, kupina metaforų, laviruojanti tarp realizmo ir siurrealizmo bei pasižyminti ganėtinai kampuota eilėdara. Tekste glūdinčių prasmių išlukštenimas kelia išties nemenką intelektualinį iššūkį. Tačiau įpusėjus albumui tirštas tekstinis srautas ima šiek tiek varginti, darosi sunku susikoncentruoti, o patys tekstai struktūriškai taip pat neturi to, ką būtų galima išreikšti kaip priedainį ar uždainį, todėl juos įsiminti labai sunku. Tai būtų bene vienintelis albumo minusas, nes visa kita suteikia neišdildomų įspūdžių.
Arklio Galia – „Mėšlungis“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
„Arklio Galia“ – tikrų tikriausias mūsų scenos fenomenas. Tai ne tik absurdo bei ironijos prifarširuota muzika, bet ir į jokius teorinius rėmus netelpanti komunikacija (pasekite grupės „Facebook“ paskyrą ir suprasite, apie ką aš). Tai, ką daro šis ansamblis, jautresnės sielos klausytoją gali išmušti iš vėžių, bet turintiems gerą humoro jausmą tai tikrų tikriausias deimantas.
Apie naująjį albumą galima pasakyti tai, kad puikiai pažįstami buitiški, juokingi, o neretai siurrealistiniai tekstai tebelieka grupės vizitine kortele. Klausytojai galės pasiklausyti kūrinių apie gitarų remontą pas Žirmūnuose gyvenantį Andrėjų, sušokti lėtą šokį su savo pačia klausantis baladės juodajam metalui ir sužinoti, kad net ir roko muzikantai susikiša marškinius į kelnes, kai šalta. Taigi, plunksna pas grupės narius vis dar kandžiai aštri.
O kaip muzikinė dalis? Super! Gaivališkas rokas pačiu savo gražumu. Gerai plerpiantis Žilvino Jagėlos bosas bei kiek daugiau nei ankstesniuose įrašuose akcentuotas baritoninis saksofonas prideda skambesiui mėsos ir net kartais virsta bemaž metalu, pvz., kūrinyje „Niežti“. Tačiau „Mėšlungyje“ taip pat rasite baladžių, truputuką bliuzo, šiek tiek funkovo roko ir t. t. Įstabiausia, kad viskas sugrota ne banaliai, bet su polėkiu ir, norisi tikėti, su sąmoningais intertekstais, kaip „Blogose Naujienose“ girdimas pagrindinis gitaros rifas, kuris skamba taip, tarsi pats Thrustonas Moore’as iš „Sonic Youth“ būtų jį įkalęs.
Atrodo, kad „Arklio Galia“ nuo albumo „Antakalnis“, apie kurį esu rašęs, tolygiai didina galingumą. Ne išimtis ir „Mėšlungis“, kuris po grupės variklio dangčiu tikrai pridės keliolika papildomų arklio galių.
Lapkričio 20-osios orkestras – „Vienoj kasetėj dr. Green, kitoj kasetėj Bora“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Žymiausiame Vilniaus požemyje, dar žinomame „XI20“ vardu, užgimęs orkestras pristatė antrąjį albumą. Kaip ir pridera „pasidaryk pats“ kultūrai, išleistą kasetės pavidalu. Vos išgirdus pirmą kūrinį „Metodistas“ atvimpa žandikaulis. Old schoolinis post-punk bytas ir sintezatoriai verčia aktyviai judėti, ne tik po stalu mušti koja ritmą. Tikrų tikriausias „Lapkričio 20-osios orkestro“ hitas, kuris, spėju, koncertuose susilauks daugiau ovacijų nei „Apapačėsu“ ar „P.K.I.K.T“ koveris „Dr. Vaclovas Mėsa“. O toliau taip pat ne ką prasčiau. Labai smagia boso partija pasižyminti „Oranžinė masė“, atlikta kartu su „shishi“, darbo santykius kritikuojantis ir itin įsimintiną priedainį turintis „Ką tu darysi darbe“ ir t. t.
Žvelgiant į kolektyvo diskografiją, peršasi mintis, kad „Vienoj kasetėj dr. Green, kitoj kasetėj Bora“ galima laikyti naujo grupės etapo riboženkliu. Jei anksčiau grupė labiau skambėjo kaip bosanovos, klezmerių ir pan. mišinys, tai dabar „Lapkričio 20-osios orkestras“ skambesį ima plėsti, įterpia 80-ųjų dvasia dvelkiančius sintezatorius ar kiek išraiškingesnes gitaros partijas (pvz., „Kaukolės“ kūrinyje išnyrantys noise roko pasažai). Iš tekstinės pusės situacija stabili – tos pačios fantasmagoriškos, juodojo humoro, ironijos prisodrintos eilutės virpina klausytojo ausų būgnelius.
Albumas gali pasirodyti kiek eklektiškas, tačiau „Lapkričio 20-osios orkestras“ toks ir buvo nuo pat pradžių, nevengdavo kontrastų ir sąmoningai provokuodavo. Taigi, „Vienoj kasetėj dr. Green, kitoj kasetėj Bora“ išlaiko tęstinumą, tik su gerokai kokybiškesne ir turtingesne muzikine dalimi.
Saulius Spindi – „Spiečius“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Rašyti apie įrašą, kuris buvo išleistas jo autoriui baigus žemiškąją kelionę, labai sunku. Visų pirma netektis uždeda didžiulį krūvį ir albumo įvertinti objektyviai darosi neįmanoma. Turbūt niekas iš mūsų nebeišgirsime šio albumo taip, kaip jis skambėtų Sauliui esant tarp mūsų. Dabar girdėsime daug daugiau minoro ar ieškosime tam tikrų žinučių.
Į mano paties akiratį Saulius pateko su pasakišku albumu „Vai tu girala“, o vėliau vis sukdavau bemaž hitu tapusi „Lekia gandrai“. S. Labanausko kūriniai turėdavo tą mistišką cinkelį, kuris, šast, ir sukaustydavo dėmesį. Ir „Spiečius“ tai turi. Ir kas taip gali traukti? Turbūt Sauliaus gebėjimas perteikti mintis garsu paprastai, bet ne prastai. „Motinėlė“ ar „Korys“, regis, prasideda labai paprastais popsovais motyvais, tačiau jie atskiedžiami kitais sluoksniais ir tas paprastumas tampa daugiasluoksnis, įgyja naujų kampų, kuriuose galima ieškoti slypinčių tokių muzikinių mįslių kaip kūrinyje „Avilys“ glūdinti kraftwerkiška estetika.
Albumo konceptualioji ašis – bitės. Saulius ieško analogijų ir skirčių tarp dūzgiančių avilių ir dūzgiančių miestų. Brėždamas paraleles bei distinkcijas Saulius „Spiečiuje“ išreiškia stiprią vartotojiškos visuomenės kritiką. Tekstuose justi noras atkreipti dėmesį į tai, kad tampame mechaniški, besigviešiantys tariamo progreso, bet nesusimąstantys apie savo poelgių prasmę, jų įtaką mus supantiems žmonėms ir planetai, tik nuolat lekiame į tariamai gražų rytojų, bet lėkdami akis išdegę to rytojaus galime nepamatyti, arba pamatysime jį vieni, be artimiausių žmonių greta.
Tiek muzikaliai, tiek idėjiškai gražus ir jautrus albumas. Labai gaila, kad Saulius daugiau nebesukurs dainų savo dukrai, kurios balsą girdime kūrinyje „Šeima“. Klausykime „Spiečiaus“ ir saugokime bei mylėkime vieni kitus.
Infiltrators – „Intersection“
Albumas „Pakartok“ platformoje
2017 m. po „Infiltrators“ pasirodymo „Vilnius Jazz“ festivalyje jų debiutinis įrašas buvo nušluotas nuo prekystalio. Tiek pasirodymas, tiek albumas, kuriame sugulė koncerto „Orixo“ klube Kaune medžiaga, buvo fantastiškai puikūs. Prabėgus penkeriems metams Arkadijaus Gotesmano, Jano Maksimowicziaus ir Dmitrijaus Golovanovo trio pasiruošęs nustebinti dar kartą. Trijulės kūryboje glūdinti spiritualistinė prieiga buvo juntama nuo pat pradžių, tad ne išimtis ir naujasis albumas „Intersection“. Jame beveik visi kūriniai pavadinti miestų vardais: „Berlin“, „Odesa“, „Jerusalem“ ir t. t. Kaip teigia patys grupės nariai, „Intersection“ yra ne tiek apie fizines, kiek apie dvasines keliones. Apie įspūdžius ir prisiminimus iš aplankytų vietų ir iš to gimstančią muziką.
Kaip ir debiutiniame įraše, taip ir šiame girdime fortepijono, sopraninio saksofono ir perkusijos dialogus. Dmitrijus ir Janas toliau aktyviai tyrinėja elektroninius garso išgavimo būdus. Tačiau, skirtingai nuo debiutinio įrašo, čia elektroninė dalis kur kas organiškesnė, t. y. itin darniai susilieja su akustiniu garsynu. Be to, tarsi priartėja prie ambientinei muzikai būdingų faktūrų. Matyt, ilgametis įdirbis bei Jano ir Dmitrijaus darbas duetu lėmė daug labiau apgalvotą ir išbaigtą elektroninę albumo dalį.
„Intersections“ dinaminė pusė puikiai atskleidžia kūriniuose užkoduotą ieškojimą, blaškymąsi ir atradimą. Antai kūrinys „Odesa“, pasižymintis trumpomis, agresyvokomis natų pynėmis, įkūnija pasimetusį, klaidžiojantį žmogų, bet tolesnis kūrinys „Directions“ galiausiai tarsi tampa kelrode žvaigžde ir atneša ramybės jausmą. Šį subtilų ir gilų trio albumą turėtų būti neapsakomai malonu klausyti vakare, rankoje laikant vyno taurę.
Dmitrij Golovanov – „Heritage“
Albumas „Pakartok“ platformoje
Pastaruoju metu D. Golovanovas gana produktyviai leido albumus tiek duetu su J. Maksimovicziumi, tiek su trio „Infiltrators“, tiek su žmona Veronika, tačiau solo kūryba vis likdavo nuošalyje. Galų gale 2014 m. pasirodęs debiutinis Dmitrijaus albumas „Me“ turi įpėdinį. „Heritage“ gerokai kitoks albumas nei pirmtakas. Nors Dmitrijaus grojimas visuomet pasižymi kontempliatyvumu, tačiau „Me“ buvo kiek šelmiškesnis, aštresnis, labiau stakatiškos manieros, kiek agresyvesnių kairės rankos boso linijų. „Heritage“ pasižymi švelnesnėmis, subtilesnėmis melodijomis. Atrodo, kad Dmitrijus koncentruojasi į gilų paties garso atskleidimą ir neperkrauna kompozicijų ilgomis natų tiradomis.
Kitas ryškus pokytis – elektronika. Dmitrijus ne vienerius metus aktyviai eksperimentuoja su elektroninėmis garso apdirbimo technologijomis. „Heritage“ medžiagoje tai taip pat atsispindi. D. Golovanovas semplina savo paties įgrotus motyvus, perleidžia juos per granuliatorius, naudoja reverse funckijas ir t. t. Klausytojas net nepajunta, kada fortepijoną keičia kompiuteriu apdirbta frazė. Garsynas kartais pritaikomas net kūrinio temai, pvz., kūrinio „Birds“ pradžioje girdima elektroninė linija išties primena paukščių čiulbėjimą. Be to, dėl elektroninių intarpų atskiros albumo kompozicijos sujungiamos bemaž be pertrūkių, taip sukuriant ypač darnaus įrašo pojūtį.
Solo įrašas visuomet labai asmeniškas, jame muzikantas sudeda tai, kas jam aktualiausia. Kaip matyti iš kūrinių pavadinimų ir tam tikrų garsinių inkliuzų, pvz., „A Little Piece for a Big Occasion“, kuriame girdime Dmitrijaus šeimynos pašnekesį / pagrojimą, šiame albume Dmitrijus daug dėmesio skyrė įprasmindamas šeimos bei artimųjų reikšmę. „Heritage“ – labai asmeniškas, tačiau, tikėtina, kiekvienam artimas albumas, kuriame susilieja akustinis bei elektroninis garsas, o džiazas įgauna naujų spalvų.
Arkady Gotesman, Deniss Pashkevich – „In memory of Ramūnas Katilius“
Arkadijaus Gotesmano perkusija pati skamba lyg poezija, o ir perkusijos meistro santykis su rašytiniu žodžiu labai glaudus. Ilgametė bendrystė su poetu Rolandu Rastausku, projektai, skirti Jonui Mekui, solo albumas literatūros Nobelio premijos laureatui Josifui Brodskiui. Tai tik maža dalis A. Gotesmano susidūrimų su tekstais.
Būtent su J. Brodskiu susijęs ir naujasis Arkadijaus leidinys, kuriame jam talkina vienas žymiausių dabartinės Latvijos scenos saksofonininkų Denissas Pashkevichius, o tekstus skaito aktorius Dainius Gavenonis bei pats J. Brodskis, kurio balso įrašai girdimi „In memory of Ramūnas Katilius“.
Albumo pavadinime puikuojasi Ramūno Katiliaus, žymaus fiziko, vardas. Būtent R. Katilius atliko ypatingą vaidmenį J. Brodskio gyvenime. Jei ne Ramūnas, vargu ar J. Brodskio bibliografiją puoštų poezijos rinkinys „Lietuviškasis divertismentas“ ir ryšys su Lietuva būtų toks tvirtas. Šiedu bičiuliai, vaikštantys dangiškaisiais keliais, susijungia Arkadijaus sumanytame albume.
Muzikaliai įrašas labai netradiciškas. Jame gula subtili Arkadijaus perkusija, pastaruoju metu aktyviai su analoginiais sintezatoriais dirbančio Denisso garsiniai eksperimentai, o greta išnyra saksofonas ir Denisso paruoštos orkestruotės. Jos ypač galingai suskamba antrojoje albumo dalyje. Šiame įraše slepiasi musique concrete, improvizacinės muzikos bruožai, taip pat laisvojo džiazo elementai.
„In memory of Ramūnas Katilius“ poezija labai apdairiai įforminama garsais, kurie atitinka eilutėse užkoduotas žinutes. Antai žodžius apie miesto džiungles palydi tamsesnio kolorito analoginio sintezatoriaus bangos ir gana archajiškai skambantys būgnai. Vis dėlto kiek prikibti norėtųsi prie albumo suvedimo, nes garso lygiai, pereinant iš poezijos į muzikinę dalį, kartais šokteli. Nepaisant to, albumas nenuvilia. „In memory of Ramūnas Katilius“ kviečia patyrinėti poezijos ir muzikos ryšį bei atrakinti istorinį, kultūrinį klodą ir pasidomėti J. Brodskio, R. Katiliaus ir Lietuvos ryšiais.
Ąžuoliniai Berželiai ir Klaipėdos džiazo orkestras – „Bon Bon Paris“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Vidurio Lietuvos sceną reprezentuojatys „Ąžuoliniai Berželiai“, ryškiai pasižymėję improvizacinės muzikos ir laisvojo džiazo sluoksniuose, bei kur kas platesnį ir nuosaikesnį repertuarą siūlantis Vakarų Lietuvos ambasadoriumi tituluojamas Klaipėdos džiazo orkestras apjungė jėgas ir išleido bendrą leidinį „Bon Bon Paris“. Tai Lietuvos džiazo scenoje neeilinis įvykis – pagaliau turime bendrą Vidurio ir Vakarų Lietuvos kolektyvų albumą.
„Bon Bon Paris“ sudaro vos dvi kompozicijos, kurių autorius – nepakartojamasis Arnas Mikalkėnas. Turint omeny, kad čia taip pat groja tokie muzikantai kaip Mindaugas Vadoklis, Kęstutis Sova, Dovydas Stalmokas, Simonas Kaupinis, Tomas Razmus ir kt., neabejotina, kad kiekvienas jų taip pat įnešė dalelę savęs formuodami bendrą „Bon Bon Paris“ skambesį.
Prieš klausant šio įrašo buvo sunku nuspėti, kas laukia. Atrodė, kad iš ausinių gali pasigirsti gryna fryvucha, bet lygiai taip pat nebuvo atmestinas ir labiau tradicinis skambesys. Tačiau galų gale paaiškėjo, kad Kauno ir Klaipėdos kolektyvų bendras darbas atnešė intriguojantį tarpinį variantą. Albume tikrai netrūksta nei agresyvokų saksofonų solo, nei ramių, minimalistinių pučiamųjų sekcijos pasažų. Greta aiškiai sukomponuotų vietų, paliekama pakankamai erdvės improvizacijai bei aleatorinėms gudrybėms. Be to, „Bon Bon Paris“ ypač traukia dėmesį dėl bosinės linijos, kurios priešaky – S. Kaupinio tūba ir nei vieno kontraboso. Taip pat norėtųsi išskirti paties A. Mikalkėno būgnų partijas, kurios išlaiko visą ritminį stuburą ir yra gana lengvai įsimenamos, o ne perdėm chaotiškos, kas būdinga laisvojo džiazo atlikėjams.
„Bon Bon Paris“ kompozicijų dalių dinamika, atlikėjų techniniai atlikimo niuansai ir t. t. tikrai pateisina lūkesčius ir verčia ieškoti paralelių su ne mažiau inovatyviu ir kūrybingu „Fire! Orchestra“. Taigi, „Ąžuolinių Berželių“ ir Klaipėdos džiazo orkestro albumas nuobodulio tikrai nevaro, o tai – gero ir verto lentynoje turėti albumo bruožas.
Aurelijus Užameckis – „Signals“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Dar 2019 m. šnekučiuojantis Aurelijus užsiminė apie planus imtis solinio albumo. Bet ne viskas klostosi taip greitai, kaip norisi. Prireikė ne vienerių metų realizuoti šiai idėjai, kuri galų gale pasiekė mus plokštelės „Signals“ pavidalu. Kontrabosininkų soliniai įrašai nėra labai retas reiškinys, nors Lietuvos scenoje, bent jau kol kas nei vienas kontrabosininkas nėra išleidęs solinio albumo. Pasirodymų būta, pvz., Eugenijaus Kanevičiaus, bet jie nevirto albumais. Taigi, Aurelijus, rodos, šiame lauke pionierius. Jei klystu – pataisykite.
„Signals“ nėra tipinis kontraboso albumas, kokio galėtumei tikėtis iš džiazo / improvizacinės muzikos lauke kuriančio muzikanto. Pirma, jis buvo įrašytas ne studijoje, bet Danijos sostinėje esančiame Brønshøj vandens bokšte. Tai natūralų reverb / delay efektą turinti erdvė, kurioje paleistas garsas sklinda net apie 13 sekundžių. Antra, jame akcentuojama ne grojimo technika, bet pats garso sklidimas ir instrumento santykis su erdve. Galima prisiminti saksofonų kvarteto „Katarsis4“ albumą, įrašytą Liepkalnio vandens saugykloje ir panašų erdvės išnaudojimo muzikoje atžvilgiu.
Debiutinis Aurelijaus albumas prasideda masyviai skambančia žemos tonacijos banga, kuri palaipsniui aukštėja, įgyja papildomų sluoksnių, atslūgsta ir vėlei sugrįžta prie sodraus, žemo tembro, o po to pereina į kiek labiau džiazovą „Tame Your Thoughts“, kuriame girdime stryku grojanti A. Užameckį. Nors albume Aurelijus išnaudoja plačią grojimo technikų paletę, vis dėlto didžiausias dėmesys čia tenka erdvės kuriamam garso sklidimui. Kontrabosu išgauti garsai tarsi ištrūksta į vandens bokšto erdvę ir yra praturtinami papildomais tonais bei obertonais, ima sluoksniuotis ir pintis į polifonines bangas, sukuriama keleto instrumentų iliuzija. Būtent dėl erdvės gimsta tokie įsimintini kūriniai kaip „Slow Breather“, kuriame kontrabosas suskamba tarsi Colino Stetsono saksofonas, ar „This Isn't Heaven“, kuriame pizzicato technika išgaunami garsai dėl natūralaus reverbo apsigaubia storu atmosferišku sluoksniu.
Aurelijaus grojimas gana savitas. Klausydamasis jo rankose atsidūrusio kontraboso negalėtumei pasakyti, jog girdi Charlesą Mingusą, Scottą LaFaro ar Barry Guy’ų. Turbūt artimiausias Aurelijaus stiliui būtų vokiečių kontrabosininkas Meiradas Kneeras, jo stryko technika ir polinkis į legato. Tačiau „Signals“ – visiškai unikalus albumas, kuriame kontrabosas suskamba naujai ir netikėtai. Tai tikrų tikriausias meditacinis potyris.
