2021-ųjų III ketvirčio lietuviškų albumų apžvalga
- 2021 m. lapkričio 2 d.
Vitalijus Gailius
Trečiasis šių metų ketvirtis gausiai papildė lietuviškos muzikos kraitelę. Deja, dėl įsisukusios darbinės karuselės deramai perklausyti visus norimus albumus laiko nepakako, tad liepos, rugpjūčio ir rugsėjo apžvalgoje sugulė tik menka dalelė to, ką buvau užsibrėžęs suklausyti. Galima sakyti, čia atsidūrė tie albumai, kurie dėl mano paties muzikinio skonio tapo prioritetiniais. Tik duetas „Gris Futuro“ visiškai netikėtai įšoko į grojaraštį. Žinoma, galėjau dar delsti ir bandyti perklausyti daugiau leidinių, tačiau nesinorėjo tempti gumos dar ilgiau, juolab kad jau spėjo prabėgti spalis, pirmasis IV ketvirčio mėnuo, primenantis, kad atėjo metas imtis naujų albumų perklausų.
Gris Futuro – „Hide & See“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Šis EP mano akiratyje atsidūrė atsitiktinai – veidaknygės informaciniame sraute šmėstelėjus kūriniui „Paukščių pienas“, spustelėjau nuorodą ir už kelių akimirkų jau trepsėjau į grindis ir ritmingai linkčiojau galvą. Po paraliais, puiki daina, tikrų tikriausia alternatyviosios scenos „Kunigunda“. Ir jei Vaido Baumilos kūrinys alsuoja „Hiperbolės“ laikų dvasia, tai „Gris Futuro“ singlas nukelia į 9–10 dešimtmečių popsceną, kurioje karaliavo tokios dievaitės kaip Sandra ir C.C. Catch.
Ne mažiau nei „Paukščių pienas“ sužavėjo ir šio dueto istorija. Pasirodo, „Gris Futuro“ – tai Venesueloje augusios vertėjos ir muzikantės Eglės Naujokaitytės-Muk, jau beveik penkerius metus gyvenančios Meksikoje, ir Rogelio Serrano, geriau žinomo kaip „Equinoxious“, bendras projektas.
EP atvėrė kiek platesnį sluoksnių klodą nei mane užkabinęs singlas. Klausantis EP neapleidžia jausmas, kad keliauji laiko mašina į XX amžių, kur susitinki su prancūzų scenos diva Mylène Farmer, „Équinoxe“ eros Jeanu-Micheliu Jarre’u ir netgi prasilenki su šaltaisiais kraftwerkais bei ankstyvaisiais depešais.
„Hide & Seek“ konstruojamas koliažiniu principu, bandant apjungti visiems gerai pažįstamas praeityje naudotas garsines formas bei kompozicines struktūras. Duetas nesigviešia kurti ko nors naujo ar kardinaliai perinterpretuoti praeities artefaktus. Priešingai, retrospektyviai pažvelgdami į praėjusio amžiaus palikimą jį bando prikelti ir su lengva ironijos doze aktualizuoti. Tokie retro bandymai pastaraisiais metais nėra retenybė – tiesą sakant, juos vertinu gana skeptiškai. Nepaisant to, Eglės ir Rogelio kuriamas synthpop, new wave, coldwave ir 10 dešimtmečio popkokteilis tikrai užkabina. Matyt, dėl to kalta nostalgija tėvų laikų skambesiui.
Erdve – „Savigaila“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
2017 m. „Erdve“ pasirašė sutartį su vienu didžiausių sunkiosios muzikos leidybos rinkos žaidėjų „Season of Mist“. Netrukus leiblas perleido debiutinį grupės albumą „Vaitojimas“, o „Erdve“ įsirašė į Lietuvos sunkiosios muzikos istorijos metraščius kaip bene rimčiausią kontraktą gavusi grupė, pranokusi net pagoniško metalo vėliavnešių „Obtest“ ir leidybinės kompanijos „Osmose Productions“ istoriją. Taigi, šįmet, po kelerių metų tylos, po „Season of Mist“ vėliava „Erdve“ pristatė antrąjį albumą „Savigaila“, sulaukusį nemažo dėmesio užsienio portaluose (pvz., „Sputnik Music“ ar „Everything is Noise“).
„Savigaila“ nuo pat pirmo kūrinio „Lavondėmės“ smogia snukin su ne ką silpnesne jėga negu neseniai pasaulio sunkaus svorio čempioną Anthony Joshua nukarūnavęs ukrainietis Oleksandras Usikas. Galiausiai kūrinys kiek atslūgsta ir iš beprotiško grindcore’inio chaoso, primenančio britų „Anaal Nathrakh“ ir švedų „Nasum“ mišinį, pereina prie ritmingesnių linijų, lėtesnio tempo, nors šaltas, sunkus ir gniuždantis garsynas niekur nedingsta.
Naujasis „Erdve“ tvarinys daug kam gali pasirodyti bauginančiai tamsus, kupinas nevilties, tarsi pesimizmo kalvio Schopenhauerio tekstai. Bet iš tiesų šiame nuožmiame garsiniame paveiksle išnyra trapus vilties ir grožio pradas. Jį galima apčiuopti tiek labai intensyviose instrumentinėse dalyse, tiek kur kas ramesniuose kūriniuose „Votis“ ar atmosferiškuosius „Urfaust“ primenančiame „Pragulos“. „Erdve“ kuria nenusakomai stiprų emocinį potyrį, kuriame katarsis atslenka per purvą.
Vertinant muzikinę pusę, „Erdve“ nekopijuoja savęs ir, lyginant su ankstesniu albumu „Vaitojimas“, kuria dar masyvesnį, monumentalesnį skambesį, kuriame pagrindinėmis dedamosiomis tampa hardcore ir grindcore scenos įtakos, sumišusios su post-metal / black metal / sludge žanrų detalėmis. Apžvalgose „Erdve“ lyginama su „Nails“, „LLNN“, „Full of Hell“ ar „Cult Leader“, tačiau „Savigaila“ skamba pakankamai unikaliai ir užtempti grupės kūrybos ant jau esamo kurpaliaus niekaip nepavyktų. „Erdve“ demonstruoja, kad sunkiosios muzikos rėmuose dar galima išspausti šį tą įdomaus ir įtikinamo.
Semănat – Знак / Исток
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Dar vasarą Antonas Zolotenkovas, „Semănat“ in ir jang, pokalbyje prasitarė, kad po produktyvaus leidybinio periodo reikėtų pristabdyti arklius, bet, ačiūdie, ginklų nesudėjo ir paleido dar vieną kasetę „Знак / Исток“ (liet. ženklas / ištakos).
Kaip jau tampa įprasta, šiame „Semănat“ leidinyje vėl turime du kūrinius. A pusėje žvelgiame į ženklą, o B pusėje atsigręžiame į ištakas. Viskas prasideda nuo po kojomis traškančių šapelių ir lapų šiurenimo, kurie, kaip būdinga Antono braižui, ilgainiui apauga garsiniais sluoksniais ir šiuo atveju ima priminti pasivaikščiojimą per lietų. Galų gale viskas užliejama masyvia, šiurkštoka, distortion efektu paženklinta gitaros linija, kuriai pavymui iš tolumos ataidi bemaž neiššifruojamas vokalo motyvas. Nurimus „Знак“ aidams, vėl pasigirsta žingsnių garsai, kuriais pradedama „Исток“ kompozicija. Kitaip nei pirmoje kasetės pusėje, šioje žingsniai grimzta į nuosaikesnes Antono garsų kilpas, kurias pusiaukelėje pradeda lydėti tribal estetiką primenanti ritminė linija, dėl kurios „Исток“ tampa rituališkai įtraukiu kūriniu.
Antonas naujausiame darbe išlaiko lo-fi skambesį ir garsyno konstravimo braižą, tačiau, lyginant su ankstesniais leidiniais, kuriuose dėmesį kaustydavo melancholiškos kilpos, „Знак / Исток“ juntamas tam tikras akcentų perkėlimas į gitaros partijas ir ritmines linijas. Dėl šio pokyčio „Semănat“ muzika tapo dar magiškesnė ir panašesnė į egzistencialistines nespalvotas Béla Tarro juostas. Tai turbūt stipriausias ligšiolinis Antono leidinys.
Oorchach – „Instinkt“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Po itin produktyvių 2017-ųjų, kai pasirodė ne tik splitas su „Semănat“, bet ir mini leidinys „Vietos“ bei šviežias pilno metro albumas „Ontologia“, „Oorchach“ stovykloje kūrybiniai vėjai buvo aprimę. Galų gale pernai gimė dar vienas bendras su „Semănat“ įrašas „Viskas yra nematoma“, o 2021-ųjų vasarai einant į pabaigą Povilas iš užanties ištraukė „Instinkt“.
Naujausiuose darbuose, nors ir išlaikydamas atpažįstamą braižą, Povilas po „Oorchach“ skraiste atrodė pamažu įninkąs į ramesnių tekstūrų paieškas ir mažinantis aršių industrial bytų kiekį. Vis dėlto į visišką ambientą tikrai nepasuko, ko vertas vien kūrinys „Duona“ iš albumo „Ontologia“. Be to, lyginant su albumais „Prisimerkti“ ir „Chtonikka“, kurie neabejotinai būtų įtraukti į įsivaizduojamą Lietuvos pogrindžio elektronikos UNESCO paveldo sąrašą, Povilas palaipsniui plėtė „Oorchach“ garsyną, jį pildydamas įrašytais aplinkos garsais ir nevengdamas eksperimentuoti su tembrais.
„Instinkt“ iš esmės tęsia tam tikrą garsinį kismą, tačiau nuo pamatinių „Oorchach“ polių – industrial ir tribal – nenutolstama. Išlaikoma kūną pašiurpti verčianti vėsuma, kuriama monotoniškos ir šaltos ritmikos, bei šiurkštesnės noise’inės linijos. Greta to albume nevengiama įterpti gurmaniškų inkliuzų, tokių kaip durų vyrių garsai ar vokalas, primenantis „Tvin Pykso“ simbolį – mažąjį raudonu kostiumu pasidabinusį vyruką iš Raudonojo kambario. Be to, verta atkreipti dėmesį, kad, skirtingai nuo ankstyvosios kūrybos laikotarpio, kai „Oorchach“ skambėjo gana steriliai, dabar vis labiau dominuoja lo-fi prieiga, suteikianti garsui šiokio tokio minkštumo bei šiltumo (kiek tai įmanoma „Oorchach“ kontekste). Nepaisant šių pokyčių, „Instinkt“ nė per centimetrą nenuleido aukštos „Oorchach“ kartelės, o horizonte ir toliau šmėžuoja postapokaliptinį miestą primenantis garsovaizdis.
GANA2 – Fata For Gana
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Už keistoko pavadinimo slepiasi garso menininkas, eksperimentatorius Antanas Dombrovskij, elektronines beigi elektroakustines bangas įvairiais formatais generuojantis jau bemaž du dešimtmečius. „Betoniniai triušiai“, „Tiesė“ ir „Twentytwentyone“ – tai mažytė dalis projektų, prie kurių nagus yra prikišęs Antanas. Nepaisant aktyvaus įsitraukimo į eksperimentinės muzikos sceną, šio kūrėjo diskografija kukli. Daug jo kūrybos nusėdo asmeniniame archyve arba tėra išlikusi koncertų lankytojų atmintyje. Tačiau leiblui „Apport!“, kurio vairininkai yra ką tik aptartų projektų sumanytojai P. Vaitkevičius ir A. Zolotenkovas, pavyko materializuoti dalį fantomiškos, nekonvencinės elektronikos senbuvio A. Dombrovskij kūrybos.
„Fata For Gana“ pačių leidėjų apibūdinamas kaip illbient / musique concrete / errorwave subžanrų tvarinys. Net ir prakutusiam melomanui tai nedaug ką pasako, greičiau tik suponuoja, jog laukia kažkas begal keisto. Sekantiems A. Dombrovskij kūrybą pavyks atpažinti itin dažnai sutinkamas kapotas ritmines ar net mikroritmines struktūras, dreifuojančias glitch muzikos bruožų link. Tačiau „GANA2“ slepia daugybę kitų detalių, kuriose galima atpažinti ambient, minimal techno, IDM ir kitus žanrus. „Fata For Gana“ tikslingiausia apibūdinti kaip tam tikrą elektroakustinę manipuliaciją garsais, retsykiais abstraktumu priartėjančią prie Ginto K. garsyno, o kartais pateikiančią tokių netikėtų perkusinių intarpų, kuriuos galėtumei aptikti nebent tik „UNESCO Collection of Traditional Music of the World“ fonduose.
Antano albumas verčia prisiminti filosofų Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari pamėgtą rizomos sąvoką, kuria jie įvardijo priešpriešą klasikinei struktūrai, – rizoma gali virsti bet kuo, plėtotis nenuspėjamai ir įvairiomis kryptimis. Tad ir šiame albume viskas vyksta tik pagal vienam Antanui suvokiamus dėsnius, o galbūt net ir be jokių dėsnių, tiesiog leidžiant intuityvumui užvaldyti garsinių motyvų kaitą. Lyg to būtų maža, atmosfera klausantis „Fata For Gana“ velniškai primena siurrealistiškai mistiškus ir baugokus Davido Lyncho filmus. Jei manote esą drąsių ir smalsių ausų savininkai, „GANA2“ jūs tikrai pakylės virš realybės.
Mavi Express – „Mavi“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
„Mavi Express“ – tai Danijoje gyvenančio Jokūbo Ragausko, kurį neseniai teko kalbinti, ir jo bičiulių iš skirtingų pasaulio kampelių prieš penkerius metus suburta grupė. Lietuvis, italas, prancūzė, baskas, meksikietis – taip atrodo kolektyvo sudėtis iš etnokultūrinės perspektyvos. Skirtingi klodai persismelkia ir į muzikinę plotmę. Tai pasireiškia ne tik skirtingomis kalbomis įdainuotais tekstais, bet ir ritminėmis bei harmoninėmis detalėmis. Skirtingų kultūrų sąveikavimas ypač stipriai juntamas pirmoje albumo dalyje, kurioje, lyginant su nuo „Rustling Woods II“ atslenkančia psichodelinio roko banga, girdime kur kas daugiau folko motyvų.
„Mavi“ išlaiko balansą. Nei nueinama į perdėtą folkiškumą ar eilinį folkrokelį, nei užsižaidžiama įmantriais eksperimentais ar niekur nevedančiomis psichodelinėmis vingrybėmis. Albume taip pat nestinga ausiai malonių sprendimų, pvz., „O Brolyti“, dvelkiančiame vesterniška dvasia, staiga išnyra kiek melancholiška klarneto partija.
Iki pilnos laimės pritrūko laisvai sklindančio vokalo. Kai Jokūbui, kurio vokalą albume girdime dažniausiai, talkina pritariantieji vokalai (pvz., „I See a Goldmine“), viskas skamba puikiai, bet dalyje kūrinių, ypač pirmoje albumo dalyje, vietomis tarsi jaučiama baimė išlaisvinti visą viduje tūnantį potencialą. Taigi, norėtųsi paskatinti Jokūbą nebijoti ir atskleisti savo balso sodrumą bei jėgą. Nepaisant to, „Mavi“ albumas suteikia daug malonių akimirkų.
DJ Extended feat. Kazimieras Jušinskas – „Passes“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Daugelio vaizduotėje su didžėjų kultūra siejami patefonai retsykiais ima improvizuoti kartu su kitais instrumentais, pavyzdžiui, dueto „Les Marquises“ ar Mette Rasmussen, Joke’s Lanzo ir Ryosuke Kiyasu trio atvejais. Tokį patefoninės improvizacijos kelią pasirinko fleitininkas Kristupas Gikas, persikrikštijęs į DJ Extended. Tiesa, jis tai daro ne vienas, bet su geru bičiuliu ir daugeliui puikiai pažįstamu saksofonininku Kazimieru Jušinsku.
Plokštelių grotuvų ir saksofono dueto leidinys nedavė ramybės. Viduje vis kirbėjo klausimas, ar Kristupui ir Kazimieriui įraše pavyks bent per nago juodymą priartėti prie to, ką jie kuria gyvų pasirodymų metu? Ar nenutiks taip, kad koncertuose nuostabiai skambantis improvizacinis vyksmas, įrašytas studijoje ir nugulęs į kompaktą, pavirs ganėtinai prėsku patiekalu?
Ačiūdie, taip neįvyko. Kelionė per K. Giko ir K. Jušinsko sukurtą garsyną nevirto valios išbandymu kovoje su begaliniu noru išjungti grotuvą. Priešingai, kiekvienas kūrinys atverdavo ką nors naujo ir netikėto. Kristupas patefonais kuria ne tik triukšmingus, šaižius pasažus, bet ir ritmingas kilpas, kuriose telpa simfoniniai, etnografiniai, šokių muzikos, hiphopo ir daugelio kitų muzikinių reiškinių garsai. Taip pat jis nuolat manipuliuoja plokštelių grojimo tempais, mėto adatą ir t. t. O Kazimieras, naudodamasis įvairiausiomis išplėstinėmis technikomis, saksofonu sukuria ne ką mažiau intriguojančias linijas, varijuojančias nuo chaotiškų improvizacinių pliūpsnių iki harmoningų bei melodingų fragmentų.
Debiutiniame dueto albume šmėsteli keturi specialūs kūriniai. Kiekvienas jų įrašytas su skirtingais kolegomis – kompozitore Jūra Elena Šedyte, multiinstrumentininku Arnu Mikalkėnu, gitaristu Dominyku Norkūnu ir kontrabosininku Gediminu Stepanavičiumi. Šie kūriniai skamba labai skirtingai ir atskleidžia kiekvieno svečio individualų kūrybinį braižą. Atrodo, kad DJ Extended ir Kazimieras svečiams suteikia daug laisvės ir veikiau bando ne juos įsprausti į savo garsyną, bet priešingai – papildyti savo kūrybą bičiulių garsais.
Kristupas ir Kazimieras ne vienerius metus groja kartu ir, matyt, puikiai jaučia vienas kito bangas, todėl jų improvizacija skamba itin darniai. Dinamika, nuotaika kinta organiškai, be jokių tarpusavio įtampų. Be to, albumas labai harmoningas, kas išties nustebino, nes gyvai šie muzikantai mėgsta pagroti kiek aršiau, chaotiškiau, todėl šio albumo vertėtų pasiklausyti ir tiems, kurių manymu, improvizacinė muzika tėra balaganas, be aiškių struktūrų, ritmo, harmonijų. „Passes“ sugriaus tokį įsitikinimą.
Liudas Mockūnas ir Christian Windfeld – „Pacemaker“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Būtų perdėm banalu L. Mockūną dar kartą apipilti žodžiais, besibaigiančiais -iausias. Jei iki šiol nesate girdėję šio muzikanto, tai vertėtų susirūpinti dėl gilių išprusimo spragų ir nedelsiant tai ištaisyti. Beje, pandeminiai metai tam ypač tinkami, nes Liudas per 2020–2021 m. laikotarpį pristatė net septynis albumus, įskaitant šioje apžvalgoje atsidūrusį „Pacemaker“, kuriame groja kartu su danų perkusininku Christianu Windfeldu. Tai itin savito braižo perkusininkas, kuriam būgnų komplektas nėra skirtas atlikti vien ritmines partijas. Jis veikiau iš būgnų / perkusijos bando išgauti įvairias garsines tekstūras, netikėtus tembrus ir pasukti iš ritminio į harmoninį kelią.
„Pacemaker“ (liet. širdies stimuliatorius) prasideda Liudo žaidimu klapanais ir Christiano braukymais per lėkštes. Vėliau kūrinys „Pace“ lėtai vystosi, išlaikydamas minimalistinį skambesį. Girdime švelnius C. Windfeldo potėpius šepetėliais, brūkštelėjimus per lėkštes ir daugybę kitų perkusinių metodų, kuriais išgaunamos švelnios, kiek ambientiškos tekstūros. Tas pats pasakytina ir apie Liudo grojimą klarnetu, kuris šiame kūrinyje itin ramus, kontempliatyvus ir taupus. Tiesą sakant, panaši estetika persikelia ir į antrąjį kūrinį „Maker“, tačiau septintą minutę išnyra kiek impulsyvesnė, aktyvesnė dalis, kurioje girdime Liudo labai plačiai išnaudojamą sopraninį saksofoną. Jis netgi ima vokalizuoti šį instrumentą, kosteldamas į liežuvėlį. Visa tai lydi nuosaikiai auganti perkusinė linija. Po to vėl viskas atslūgsta, o kūrinio baigiamojoje fazėje vadelės perleidžiamos Christianui, kuris dar kartą kilsteli dinamikos kreivę aukštyn ir maršus primenančiomis ritmikomis galiausiai padeda tašką.
2018 m. „Improdimensijos“ koncerto metu įrašytas „Pacemaker“ pasižymi ganėtinai lėta, nuosaikia dinamika, bet nėra nuobodžiai ištemptas ar neįsimintinas. Tai ramiam vakarui praturtinti puikiai tinkantis įrašas, kuriame melomanai atras labai daug įdomių tembrų ir tonų. Tik vienas niuansas – mušamieji. Liudo saksofonai ir klarnetai skamba raiškiai, tačiau būgnai, kad ir kiek beklausytum, atrodo šiek tiek nutolę, su tam tikru erdvės aidu ir stokojantys sodrumo.
Donatas Bielkauskas – „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Visą savo karjerą, prasidėjusią 9 dešimtmetyje, folklorinės muzikos tyrinėjimams pašventęs D. Bielkauskas neabejotinai yra kertinė figūra, stovėjusi lietuviškos nekonvencinės elektroninės muzikos ištakose ir sukūrusi unikalų skambesį, kurį galima pavadinti postfolk ambient. Pastaruoju metu Donatas aktyviai dirba liaudies muzikos srityje, kuria teatrui, kartu su kolegomis plėtoja įvairius naujus projektus ir atrodo, kad yra kiek atsitraukęs nuo solinės elektroninės kūrybos, todėl „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“ tapo ypač maloniu netikėtumu.
Kalbėti apie naujausią dvigubą albumą reikia pradėti ne nuo muzikos, bet nuo idėjos. „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“ gimė apmąstant miestą ir gamtą, šių dviejų polių tarpusavio ryšį ir žmogaus egzistenciją tarp betono ir medžio džiunglių.
Pirmoje dalyje girdime Klaipėdos pramoninėse zonose įrašytus garsus, kurie sukuria atšiauriu industriniu liūdesiu persmelkto miesto vaizdinį. Antroje dalyje ausis pasiekia kur kas švelnesnės garsų bangos, sumišusios su elektroniniu garsynu paverstu pamario fokloro paveldu. Atmosfera tampa šiltesnė, malonesnė, tačiau neretai palydima subtilių melancholiškų gaidų. Abiejų albumo kūrinių – „Mirštantis“ ir „Gyvenimui“ – muzikinį kismą galima apibūdinti kaip perėjimą iš dark ambient / industrial darganos į etno ambient giedrą.
Bet įdomiausia, kad šios dvi albumo dalys gali būti klausomos vienu metu, kaip ir Dariaus Čiutos darbe „alt-iu.kb“, kuriame susiliejo Kuršių marių ir Baltijos jūros garsynas. Tam, kad nereikėtų namų užgriozdinti dviem stereosistemomis, prie D. Bielkausko albumo pridėtas specialus QR kodas, kurį nuskenavę pasieksite abiejų dalių miksą. Ir šioje vietoje prasideda neįtikėtinai žavus garso pažinimo / suvokimo aktas. Du skirtingi poliai – miestas ir gamta – ima ir susijungia į darnų garso takelį. Galbūt išties įmanoma rasti konsensusą tarp dangoraižių džiunglėmis besigrožinčių ir prie medžių grandinėmis prisirakinusių žmonių grupių? Atsakymo naujausias Donato albumas nepateiks, bet apmąstyti santykį su mus supančia aplinka privers. Tuo ir žavus šis tarp mirties ir gyvenimo pražydęs garsinis miestas.
