Kalbino Vitalijus Gailius

Lietuvoje turbūt nedaugelis pasakytų girdėję Jokūbo Ragausko vardą. Bet už apytikriai 800 km (jei brėžtume žemėlapyje tiesią liniją) esančioje Danijos sostinėje šis lietuvis žinomas gerokai plačiau. Per bene dešimtmetį Kopenhagoje Jokūbas tapo svarbia šio miesto eksperimentinės, avangardinės scenos dalimi. Dėl jo entuziazmo ir meilės garsams miesto kultūriniame žemėlapyje atsirado Bronshoj vandens bokštas, virtęs tikrų tikriausiu dūzgiančiu aviliu. Ir dūzgia čia ne tik vietinės danų bitės, bet ir lietuviškosios. Jokūbas aktyviai organizuoja koncertus ir įvairiausius kitus tarpdisciplininius vyksmus, taip pat yra hipnotizuojančios grupės „Mavi Express“ narys. Tai žmogus, tyliai darantis labai gražius, įdomius ir prasmingus darbus, apie kuriuos virtualiai pasišnekučiavome.

---

Danijoje esi jau bemaž dešimtmetį. Kas atvedė į šią šalį? Studijos?

Baigęs mokyklą atvykau į Daniją savanoriauti. Dirbau čia su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimų, dėmesio koncentracijos / hiperaktyvumo bėdų. Po to dar išvykau savanoriauti į Afriką, Malavį, bet vėl grįžau į Daniją. Tuo metu net negalvojau apie grįžimą į Lietuvą, atrodė, kad ten kur kas mažiau perspektyvų, todėl pradėjau studijuoti Roskildės universitete urbanistinę antropologiją. Egzotiška profesija. Pamažu įsitraukiau į Danijos, tiksliau – Kopenhagos, esančios visai greta Roskildės, gyvenimą. Grojau gitara, esu savamokslis, tai ryšys su muzika irgi vystėsi natūraliai.

O gyvendamas Lietuvoje turėjai muzikinių veiklų?

Su draugais buvome subūrę grupę, grodavome rūsyje. Jei atmintis neapgauna, jokio didesnio koncerto nebuvome surengę, grodavome tik draugams. Taigi, platesnio pripažinimo nesulaukėm ir teko ieškoti laimės užsienyje (juokiasi).

Dabar aktyviai rengi įvairius kreivos muzikos renginius, bet pradžioje atvykęs į Daniją atsispyrei nuo roko muzikos.

Taip, net dabar iš dalies esu roko muzikoje, tik jau kiek platesniame kontekste. Danijoje pradėjau organizuoti roko koncertus vietiniame kultūrnamyje. Bet po pusmečio ar metų tai pamažu ėmė pabosti, nebeteikė džiaugsmo. Tada susipažinau su žmonėmis iš akademinio pasaulio, kurie grojo laisvą, avangardinę, daug sunkiau suprantamą muziką. Tie garsai mane užkabino ir net nepastebėjau, kaip ėmiau organizuoti koncertus, performansus, šiuolaikinio šokio, teatro ir kitų meno krypčių renginius.

Ir taip gimė „Noisy Beehive“.

Tai, kaip man patinka sakyti Lietuvos publikai, − dūzgiantis avilys. Tai kolektyvas, kuris bazuojasi Kopenhagoje. Sostinėse, kur nekilnojamojo turto kainos aukštos, menas ir kultūra stumiamos į paraštes, todėl erdvių trūksta. O mūsų avilio misija – suteikti erdvę menininkams. Siekiame paskatinti vietinių ir ne tik menininkų bendradarbiavimą, leisti pristatyti savo kūrybą. Organizuojam koncertus, hepeningus, filmų peržiūras, kartais parodas.

Esat įsikūrę netradicinėje erdvėje − vandens bokšte.

Tam tikra prasme tai susiję su mano išsilavinimu. Miestuose trūksta erdvių ir jos kartais būna nenuspėjamose vietose, kaip ir mūsų vandens bokštas. Pastaruosius trejus ar ketverius metus nuolat ieškau naujų erdvių Kopenhagoje. Yra toks terminas – temporal spacing, t. y. laikinos erdvės. Tai vietos, kurios galimai po kelerių metų bus nugriautos, vystant naujus, pelningesnius projektus, tačiau iki tol jas galima išnaudoti kultūros sklaidai. Susisieki su savininkais, pasiteirauji apie galimybę ten rengti koncertus ar kitokias veiklas ir kartais pasiseka, nes tam tikra prasme taip pridedi objektui vertės.

Panaši istorija ir su Bronshoj vandens bokštu (Brønshøj Vandtårn). Jis pastatytas prieš šimtą metų. Pradžioje žmonės priešinosi jo statyboms, nes atrodė pernelyg avangardiškai, bet galiausiai statinys iškilo. Prieš dešimtmetį jis dar veikė kaip vandens bokštas, bet galiausiai technologijos pakito ir jis tapo nebereikalingas. Bokštą norėjo nugriauti ir vystyti kitus projektus, bet vietinė bendruomenė sugebėjo jį apsaugoti. Jiems jis buvo tapęs rajono simboliu. Prieš kelerius metus bokštas atsivėrė publikai. Aš esu šios erdvės kuratorius. O juo tapau gana paprastai. Gyvenu tame pačiame rajone, kreipiausi į vietos kultūros namus, kuriems priklausė bokštas. Jiems patiko mano idėjos, ir žalia šviesa kultūrinėms veiklos, taip pat ir šiuolaikinės muzikos koncertams, buvo uždegta.

Kas dar be tavęs slepiasi už „Noisy Beehive“ vardo?

Iš esmės esu vienas, bet yra dar pora labai užsivedusių draugų, kurie visuomet padeda. Be to, esant reikalui surenku savanorių komandą. Būna, kad organizuodamas renginius parašau kitiems kolektyvams, kompanijoms ir susikooperuojame. Taip kuriasi veiklių žmonių ratas, kuriame visi kartu sukamės.

Urbanistinės antropologijos studijos, dabar Bronshoj rajono bendruomenės telkimas, miesto erdvių paieškos. Atrodo, kad iš teorinio universitetinio matmens žengei į praktinę dalį.

Turbūt, kad taip. Vis dėlto urbanistinė antropologija nėra ta profesija, kurios darbo rinka lauktų išskėstomis rankomis. O šiaip, jei organizuoji renginį mieste, automatiškai kuri santykį su miestu, rajonu, bendruomene ir darai jiems įtaką. Į Bronshoj rajoną mažai kas užklysta. Čia organizuodamas koncertus ir kitus renginius bandau parodyti likusiai Kopenhagai, kad vyksmas nebūtinai turi būti centre. Panašūs procesai, man rodos, vyksta Vilniuje. Prieš dešimt metų Naujojoje Vilnioje, atrodo, nieko negalėjo vykti, o dabar ten potencialo tikrai netrūksta. Man rodos, atstumai tarp rajonų yra labiau psichologiniai nei fiziniai, ir man įdomu juos pabandyti sutrumpinti.

Taiklus pastebėjimas apie psichologinius atstumus. Tenka su tuo susidurti. Pakvieti draugus į koncertą Kirtimų kultūros centre ir visi kraipo galvas, sako, kad toli ir t. t., nors su viešuoju transportu nuo centro viso labo 15–20 min.

Danijoje tas pats. Nors Kopenhagos sceną pažįstu geriau nei Vilniaus, bet man atrodo, kad vilniečiai kiek labiau linkę važiuoti tolėliau ir ką nors naujo išbandyti. Danijos visuomenėje ryškesnis skandinaviškas homogeniškumas. Žmonės mėgsta tą patį ritmą, kelius, sales, restoranus, kavines. Gal kiek hiperbolizuoju, bet bent jau toks yra mano per dešimtmetį susiformavęs įspūdis. Sunku žmones pritraukti į naujas vietas, todėl ką nors darant visuomet reikia užsispyrimo.

O kaip publika? Ar daug naujų veidų? Nes Vilniuje improvizacinės, avangardinės muzikos koncertuose dažniausiai sutinki tuos pačius žmones.

Situacija panaši. Bet visuomet siunčiu koncertų bokšte anonsus į vietinį laikraštį, kurį skaito senyvo amžiaus žmonės, todėl koncertuose vis pamatau vietinių senolių, kurie įprastai į tokius renginius neužsuktų. Beje, pats bokštas unikalus ne tik išvaizda, bet ir akustika, nes jame vyrauja apie 15 sekundžių trunkantis aidas. Muzikantai atvykę stebisi ir turi savo programas pritaikyti prie bokšto, kuris tampa tarsi papildomu instrumentu. Tai traukia žmones, nors bokštas vis dar lieka paraštėse.

Esi lietuvis Danijoje – nebuvo sunku įsilieti į jų kultūrinį lauką?

Nesinori sakyti, kad neįdėjau pastangų, bet viskas susiklostė labai natūraliai. Pradėjau organizuoti koncertus ir viskas užsisuko. O tai, kad nesu danas, pernelyg nesureikšminama. Kopenhagoje koncertų ir kitų renginių organizavimo srityje dirba labai daug nevietinių, vyrauja internacionalinė aplinka. Tas gal kartais trukdo kreipiantis dėl finansavimo ir panašiai, bet apskritai Kopenhagos scena yra labai nedaniška.

Čia daug galimybių, šalis turtinga. Daug privačių ir nacionalinių fondų. Fondų situacija turbūt viena geriausių Europoje – tai viena priežasčių, kodėl vis dar čia gyvenu. Nuolat rašai projektus ir anksčiau ar vėliau gauni finansavimą. Net ir nišinė muzika čia turi daug galimybių būti pastebėta. Žmonės net noizo vinilus leidžia, nes gauna finansavimą. Bet vien iš to pragyventi kol kas nepavyksta, kultūrinę veiklą turiu derinti su papildomais darbais.

Į organizuojamus renginius nuolat įtrauki Lietuvos muzikantus. Kiek žinau, net turėjai idėją vykdyti danų ir lietuvių muzikantų mainus. Esi tarsi neetatinis kultūros atašė Danijoje.

Nors jau beveik dešimt metų gyvenu Kopenhagoj, kasmet vis labiau jaučiuosi lietuvis. Mane vis labiau traukia Vilniaus, Kauno ir visos Lietuvos meno scenos. Su Aurelijumi Užameckiu esame organizavę Jono Meko filmų peržiūras su gyva muzika, vasarą organizavome Kopenhagos džiazo festivalį, į kurį buvo atvykęs Liudas Mockūnas, taip pat grojo čia gyvenanti Gintė Preisaitė ir pats Aurelijus. Interesas dirbti su lietuviais visada yra ir netolimoje ateityje turėtų dar labiau suaktyvėti. Oficialiai bendradarbiauju su Lietuvos ambasada Danijoje, kultūros atašė Stokholme Liana Ruokyte-Jonsson. Antai spalio 23 d. į vandens bokštą atvyksta koncertuoti kamerinis choras „Aidija“. Skandinavijos ir Baltijos šalys arti vienos kitų, bet skandinavai nežino, kiek Lietuvoje įdomybių. Atstumai nedideli, yra šių regionų bendradarbiavimą skatinančių fondų, todėl man atrodo visai dėsninga ir naudinga vystyti šių regionų projektus.

Pats ne tik organizuoji, bet ir groji grupėje „Mavi Express“. Kaip gimė ši grupė?

Viskas prasidėjo prieš penkerius metus. Dabar kaip tik išleidom albumą, kuris bus tarsi mūsų atsisveikinimas. Grupėje esame penkiese ir visi iš skirtingų šalių. Lietuvis, grojantis gitara, italas, grojantis buzukiu, prancūzė, grojanti smuiku, baskas, mušantis būgnus, ir meksikietis, grojantis bosu. Esame indie folk rock grupė su eksperimentinėmis priemaišomis. Grodavom gyvai įvairiose Kopenhagos erdvėse, galiausiai susiėmėm ir rugsėjo 18 d. išleidome debiutinį įrašą. Greta šios grupės pradėsiu veiklą su dviem solo projektais. Viename jų būsiu dainius su gitara, atliksiu daugiausia lietuviškas dainas, o kitame bandysiu kurti ambientinę, eksperimentinę elektroniką, kuri šiais laikais ganėtinai madinga. Elektroninė muzika labai paranki keliaujant. Įsimeti laptopą, kelis sintezatorius ir jau gali performinti.

Ką turi omeny, kad su „Mavi Express“ tarsi atsisveikinsite?

Gal kiek ir per skambiai pasakiau. Albumą įrašinėjome dvejus ar net pustrečių metų. Per tą laiką daug kas nutiko. Atėjo covidas, sudegė mūsų studija, grupės būgnininkas nukrito Graikijoje nuo uolos – viskas baigėsi laimingai, bet vis tiek keturis mėnesius negalėjo groti. Paskutiniu metu tiesiog non-stop dailinom dainas, įrašinėjom. Tiksliau sakant, mes ne atsisveikinam, bet tiesiog norime šiek tiek stabtelėti. Išleisim vinilą, jei bus galimybių, kur nors pagrosime, bet ketiname labiau koncentruotis į solo projektus. Kartais reikia tylos tam, kad ateitų naujas įkvėpimas.

O į Lietuvą atvykti pagroti nenorėtum?

Labai norėtųsi, ir grupė mane spaudžia tai padaryti, bet dėl įvairių aplinkybių vis nepavyksta.

Užsiminei, kad leisite LP. Kaip manai, ar pastaraisiais metais pastebimas vinilo bumas nėra tik marketinginis žaidimas, kuris tarsi aktualizuoja formatą, bet ne turinį?

Yra čia marketinginių triukų ir vinilai neretai kepami net neatsižvelgiant į kokybę. Bet, man atrodo, daugeliui muziką mėgstančių žmonių iššūkiu tampa pats muzikos klausymas. „Spotify“ gali rasti pilnas grupių diskografijas, „Youtube“ 8 dešimtmečio Tuniso disko eros grupių. Kaip išlaikyti dėmesį, kai tiek daug muzikos taip lengvai prieinama? Man LP, lyginant su CD ar MC, yra smagesnė forma laikyti rankose, paskaityti pridėtus bukletus, pažiūrėti nuotraukas. Ir klausymosi ritualas patrauklesnis. Pasiimi vinilą, uždedi ant patefono ir susikoncentruoji tik į klausymą. Tai kiek kitoks procesas nei muzikos skambėjimas fone, valant langus. Andergraunde vis labiau populiarėja ir kasetės, bet nedaug žinau žmonių, kurie jų klausosi, nes tam reikia įsigyti MC grotuvą.

„Mavi Express“ labai primena senąją britų art / folk roko sceną. Kas formavo tavąjį muzikinį skonį?

Skirtingais gyvenimo etapais skirtingos muzikinės įtakos. Vaikystėje dažnai girdėdavau „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“, paauglystėje pamėgau amerikietišką andergraundinį roką, pradedant nuo „Nirvanos“, o vėliau peršokant į „Sonic Youth“, „Pixies“ ir pan. Namuose tėvai daug klausėsi Cesários Évoros, airiškos muzikos ir, sakykim, apskritai world muzikos. Dar vėliau atradau džiazą, bliuzą, eksperimentinę muziką. Laikui bėgant turbūt daugelis supranta, kad kuo esi atviresnis skirtingiems stiliams, tuo tau pačiam geriau.

Ar per Danijoje praleistus metus pakito santykis su Lietuva? Žvelgiant iš šalies atrodo, kad pradžioje lietuviškumas tau buvo mažiau aktualus, bet ilgainiui Lietuva vis dažniau pasirodo tavo veikloje.

Visų pirma Vilnius yra mano mėgstamiausias miestas. Užaugau Antakalnyje, vėliau gyvenau Naujamiestyje, Basanavičiaus gatvėje. Grįžęs į Vilnių visuomet gaunu naujo įkvėpimo, tik įdomu, ar jis liktų, jei grįžčiau gyventi. Kol kas nieko neskubinu ir tikiuosi, kad viskas susidėlios savaime. Prancūzų poetas Guillaume’as Apollinaire’as yra pasakęs: „Keliauk kuo toliau, jeigu myli savo namus.“ Gyvendamas svetur savo namus brangini dar labiau. Žinoma, pradedi į juos žvelgti per idealizuojančią pasakų šalies prizmę. Pavyzdžiui, Jono Meko, vieno didžiausių mano įkvėpėjų, laiškuose tėviškė – pati gražiausia, nuostabiausia, įkvepianti kūrybai vieta.

Gyveni tarp Kopenhagos ir Vilniaus. Ar turi šiuose miestuose mėgstamas vietas, kur grįžęs visuomet užsuki?

Vilniuje visada ypatingas būna pirmas pasivaikščiojimas senamiestyje. Dažnai grįžtu į Antakalnį. Augau Žolyno gatvėje, prie Klinikų, kur netoliese prasideda kalvos, miškai. Bet Vilniuje atrandu vis naujų vietų. Neseniai teko lankytis Markučiuose, kuriuose pasijutau tarsi turistas. Vilnius plečiasi. Vietos, kurios buvo nemadingos, Rasų kolonija, Naujoji Vilnia tampa vis įdomesnės. O Kopenhagoje turiu keletą mėgstamų parkų, kuriuose pasigrožiu medžiais.

O ar atrandi laiko pasidomėti, kas vyksta Lietuvos scenoje, pasiklausyti muzikos savo malonumui?

Lietuvišką sceną aktyviau ėmiau stebėti prieš dvejus, trejus metus. Klausausi Domanto Razausko laidos „Pakartot“ ir kuo toliau, tuo labiau įsitraukiu ir pastebiu įdomių dalykų. Laiko klausyti muzikai randu visuomet, stengiuosi pilnai susikoncentruoti į klausymą. Mėgstu pagrybauti „Bandcampe“, kuriame gali atrasti pačių netikėčiausių dalykų ir paremti muzikantą.

Į Daniją atkeliavai vedamas savanorystės, galiausiai tapai aktyvus andergraundinio Kopenhagos kultūrinio lauko dalyvis. Dirbi nišoje, neretai be finansinio paskatinimo, bet neprarandi entuziazmo, noro padėti kitiems. Kas tave motyvuoja?

Kai savanoriavau, buvau žalias devyniolikmetis paaugliukas, kuris tiesiog norėjo patirties. O dabar, kai pats esu įsitraukęs į meno sceną, pradedu norėti daugiau erdvės, bendradarbiavimo ir imu suprasti, kad to, ko nepadaro kiti, galiu padaryti pats. Tai nėra tik pagalba kitiems – pats atgal gauni labai daug. Vyksta abipusiai mainai. Organizavimas – aktyvus būdas susipažinti su naujais žmonėmis, pamatyti naujus pasirodymus, gauti naujo įkvėpimo. Sukuri platformą ne tik kitiems, bet ir sau.

---

---