Kalbino Vitalijus Gailius

Lietuvos pogrindinės, nekonvencinės elektroninės muzikos scena – tai raizgus tinklas įvairiausių projektų, kuriuos tarsi kaukes naudoja daugeliui gerai žinomi žanro klasikai, tokie kaip Laurynas Jukonis, McKaras, Donis, Povilas Vaitkevičius ir kt. Tačiau šiuose nišiniuose industrial, ambient, drone ar noise bruožų persmelktuose garsų vandenynuose plaukioja ir daugiau įdomių asmenybių. Viena tokių – Antonas Zolotenkovas – žmogus, kadaise grojęs nemenką atgarsį pogrindyje sukėlusioje trijulėje „Rumunija“ ir jau bemaž aštuonerius metus kuriantis po projekto „Semănat“  vėliava. Kadais viename interviu „Autarkeia“ siela Lashisha (Paulius Katkevičius) yra pastebėjęs, kad industrial scenos dalyviai – išskirtiniai individualistai, nekenčiantys bet kokių organizacijų. Antonas taip pat galėtų būti pavadintas individualistu, tiesiog uoliai kuriančiu savąjį garso pasaulį. Skirtingai nuo daugelio šios scenos dalyvių, jo garsynas artimesnis ne šaltam urbanizmui, bet melancholiškam nykstančių vienkiemių vaizdui. Apie praeitį bei dabartį, apie kilpose tūnantį ritmą kalbamės su A. Zolotenkovu.

---

Susitinkame birželio viduryje. Ar vasaros metas tau kūrybingas?

Nuskambės banaliai, bet išties vasara labiau abstraktaus poilsio metas. Tai laikotarpis, kai viskas tarsi plaukia gerokai lengviau. Į buitinius dalykus žvelgi atsainiau, paprasčiau, aplink jauti tvyrančią atostogų nuotaiką. Tas pats galioja ir kūrybai. Kaupiasi kažkokios mintys, bet prie jų pernelyg aktyviai neprisėdu ir tik rudenėjant imuosi galvoje turimų skečų knibinėjimo. Tai nutinka dažniausiai rugsėjo, spalio mėnesiais. 90 proc. mano išleistų įrašų gimė būtent tuo laikotarpiu. Kitais mėnesiais tarsi akumuliuojasi mintys. Nors, prisipažinsiu, būna laikotarpių, kai galvoje žioji tuštuma, šiuo metu irgi jaučiuosi tuštokai, nes jau gal tris release’us per metus išleidau ir reikėtų apsiraminti (juokiasi).

Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas? Galbūt užsirašinėji idėjas, fiksuoji aplinkos garsus? Man regis, įrašuose naudoji field recordingą.

Taip, naudoju lauko įrašus. Konkrečios darbo sistemos neturiu. Gyvenu Antakalnyje, kuriame miškingų vietų nestinga, tai kartais eidamas į mišką pasiimu rekorderį ir vaikštinėdamas įsirašinėju garsus. Dirbdamas prie, kaip mėgstu sakyti, svaresnio kūrinio, susiorganizuoju specialias, kryptingesnes išėjimo sesijas. Jų metu einu fiksuoti konkrečių man reikiamų garsų. Be to, didžiąją dalį balso partijų įsirašinėju miške, nes namie ne visuomet tai laisvai galiu daryti. Deja, miške taip pat nepavyksta išvengti trukdžių. Labai daug žmonių su šunimis vaikštinėja (juokiasi). O šiaip esu visiškai namudinis kūrėjas, į jokias įrašų studijas nevaikštau.

Dirbdamas prie kūrinių turi griežtus rėmus ar pasilieki laisvės improvizacijai?

Viskas sprendžiasi proceso metu. Tačiau pastebėjau, kad, nors ir aplinkybės leidžia paeksperimentuoti, vis tiek dažniausiai tarsi grįžtu prie to paties, vadovaujuosi jau išdirbtais metodais. Turbūt tokia mano natūra. Įsivažiavau į tam tikrus bėgius ir nenulipu nuo jų. Iš vienos pusės, tai galima paaiškinti tuo, kad neretai mintyse iš anksto turiu gan aiškią galutinio rezultato garsinę viziją, todėl kiek daugiau pastangų dedu būtent į jos maksimalų įkūnijimą, o ne, sakykime, į labiau netikėtų muzikinių inkliuzų paieškas. Įvairiausi eksperimentavimai kūrinio kūno formavimo metu, be abejo, yra šaunus dalykas, kadangi turi galią tave patį nuoširdžiai nustebinti, tačiau kartais tai tiesiog nėra siekiamybė.

O kaip atradai muziką?

Negalėčiau tiksliai pasakyti, kaip atsiradau muzikoje. Dėmesys garsui užgimė dar vaikystėje. Būdamas devynerių susidomėjau menu, t. y. tapyba, skulptūra. O muzika aktyviau ėmiau domėtis sulaukęs vienuolikos. Pradžioje labiau vaikiškai klausiau metalo, vėliau buvo pankroko periodas. Šiaip nesu iš muzikalios ar menininkų šeimos. Labiau iš proletariškos (juokiasi). Taigi, aplink mane tarsi nebuvo muzikos, bet ilgainiui ji savaime atsirado. Profesionaliai muzikos taip pat niekur nesimokiau.

Prisimeni pirmuosius pagrojimus?

2007–2008 m. kartu su Arūnu (grupės „Rumunija“ frontmenas, − V. G.) Radviliškyje turėjome projektą „Velniava“. Baisiai aktyviai įrašų nevykdėm. Yra vos keturi gabalai. Tai buvo ironiškos, eksperimentinės krypties muzika. Nelabai rimtas dalykas. Vėliau su tuo pačiu Arūnu sugalvojome projektą „Keramika“. Jame rimtumo buvo dar mažiau. Jis gimė sumanius kiekvieną dieną įrašyti po vieną kūrinį. Muziką, tekstą ir suvedimą atlikdavome visuomet tą pačią dieną. Tai buvo ironiškas post-pop, kaip mes patys tuo metu vadinome. „Keramikoje“ glūdėjo daug 90-ųjų estrados neįkyraus parodijavimo, tai labiau galbūt net hauntologinis, praeities estetiką prikeliantis, projektas. Galiausiai 2010 m. vasarą gimė „Rumunija“.

„Rumunija“ užgimė provincijoje, toliau nuo didmiesčių šurmulio, – Baukuose, mažame kaimelyje Radviliškio rajone.

„Rumunijos“ narių tarpusavio ryšys susiformavo savotiškame trikampyje. Aš pats esu iš Radviliškio, Arūnas iš Baukų, o gitaristas Andrius iš Raudondvario, miestelio netoli Šeduvos. Visos šios lokacijos yra išsidėsčiusios viena nuo kitos daugiau ar mažiau 10 km spinduliu. Susipažinom apie 2004–2005 m. Tada buvau pankuojantis jaunuolis, o Arūnas ir Andrius gotai. Jie atvarydavo į Radviliškį. Nepaisant to, kad man tebuvo 13–14 metų, o jie jau netrukus turėjo baigti mokyklą, atradom bendrų sąlyčio taškų. Beje, Šeduva mažesnis miestelis nei Radviliškis, bet jame tuo metu buvo labai rimta gotų bendruomenė. Tas pats Arūnas net kelis kartus yra grojęs Vilniuje, rodos, „Bombiake“, o koncertų plakatuose šalia Vilniaus grupių puikavosi grupė „Sutemos“ iš Šeduvos. Andrius kiek vėliau Vilniuje kurį laiką dar grojo grupėje „Linoja“.

Tiek man pačiam, tiek skaitant anksčiau apie „Rumunija“ rašiusiųjų tekstus, išnyra kaimo dėmuo. Tekstuose, regis, tikrai nestinga to regioninio buitiškumo. Sąmoningai plėtojote kaimiškumą? Ar „Rumunijos“ sąsajas su kaimu labiau išryškino patys klausytojai?

Mūsų frontmenui Arūnui mužikiškumai, kaimiška idilė, armonika iki pat šiol nėra svetimi dalykai. Jis paprastas, išsilavinęs žmogus, beje, dar ir tapytojas, iki šiol gyvena kaime, tik jau ne Baukuose. Taigi, tai visiškai nuoširdus dalykas, o ne kažkoks susigalvotas konceptas. Žinoma, aš pats labiau miestietis. Gyvenau daugiabutyje ir to tikro kaimo nesu tiek daug matęs. Bet Arūnas buvo pagrindinis tekstų kūrėjas. Pradžioje kažkiek rašydavom dviese. Susėsdavome prie stalo, turėdami šiokį tokį ritminį / muzikinį pagrindą, ir kurpdavom tekstą. Bet ilgainiui tekstinė dalis vis labiau perėjo jo žinion.

Grojai „Rumunijoje“, o dabartinį savo projektą pavadinai rumunišku žodžiu „Semănat“, reiškiančiu sėją. Be to, tavo albumuose ir kūriniuose greta lietuvių kalbos neretai atsiduria rusiški žodžiai. Regis, klaidžioji tarp Lietuvos, Rumunijos ir Rusijos.

Pažvelgus į mano pavardę rusiškumas akivaizdus – esu kilęs iš rusakalbės aplinkos. O ryšys su Rumunija išsivystė atsitiktinai. Prisiminus viskas atrodo taip kurioziška ir buitiška. Su Arūnu muzikavom pasivadinę „Keramika“, bet ėmėm galvoti apie ką nors rimtesnio. Sumanėm, jog reikia nelogiško, keisto pavadinimo. Ir kažkuris iš mūsų leptelėjo žodį „Rumunija“. Taip ir gimė šis pavadinimas. Pamažu ėmiau dėti pamatus naujo projekto muzikai. Programuodavau, semplindavau. Galiausiai, man regis, pavadinimas beveik savaime puikiai įsipaišė į tą kaimiškąjį kontekstą. Rumunija, kaip man rodosi, yra toji šalis arti žemės, turinti įdomius kaimelius, nuostabią gamtą, unikalų folklorą ir t. t.

„Semănat“ gimė 2013 m. rudenį, ir viena pirminių projekto idėjų buvo kurti šiurkštoką, žemėtą ir apsamanojusią atmosferinę muziką. Pavadinti jį rumuniškai – „sėja“ (išties, toks gan žemiškas dalykas) tuo metu tiesiog man pasirodė tiek estetiškai, tiek konceptualiai taikliausias variantas.

Dar šiek tiek apie „Rumuniją“. Žvelgiant retrospektyviai, ypač po splito su „Obšrr“ ir „Vilkduja“, tarsi buvote visai populiarūs to meto pogrindyje, bet man atrodo, kad jūsų grupė pasirodė kiek per anksti. Nes vėliau išaugusi post-punk banga, tikėtina, būtų jus labiau pagavusi.

Aš absoliučiai nesigailiu, kad nespėjome užšokti ant bangos. Jei nuoširdžiai, man net kiek keista, kad grojau, koncertavau post-punk ar neo-folk grupėje. Negaliu pasakyti, kad tiesiog nevertinu to, ką darėme, bet tiesiog dabar kiek kitaip įsivaizduočiau visą šį dalyką. Šiuo metu aš beveik principingai nekoncertuoju, nebent labai kamerinėje terpėje, kur realiai būna tik kokie penki klausytojai. Grojimai salėse man nebeįdomūs. Gal tai susiję su pačia muzika, kurią atlieku. Net ir į koncertus nemėgstu vaikščioti. Koncertas man labiau socialus įvykis, o ne muzikinis potyris. Nuėjęs į koncertą girdi, kaip kažkas už nugaros kalba apie alų, turi pasilabinti su pažįstamais. Visa tai labai blaško. Mėgstu muzikos klausytis namie per ausines. Be to, manau, kad man pačiam atėjus į savo koncertą būtų nuobodoka. Techninės galimybės kol kas man vienam neleidžia išgauti maksimumo gyvo pasirodymo metu. Ūžia koks tai ambientas, ir kas? Norisi stipresnio užtaiso, o jei nori ką nors pasikviesti pagroti kartu, reikia derintis tarpusavyje ir t. t. Esu perdėm individualistas.

„Rumunija“ paliko muzikinę sceną tyliai be ilgų, graudžių procesijų.

Oficialaus pareiškimo, kad viskas baigta, nebuvo. Prie galutinės stotelės priartėjome organiškai. Be to, išvykau gyventi į Vilnių. Nors, mano manymu, ne tik geografinis atstumas mus išskyrė. Kartu grojome penkerius metus. Palaipsniui mūsų interesai ėmė skirtis, kiek kitaip pradėjome vertinti muziką ir skirtingai matyti, kur link norėtume keliauti. Nuo 2014 m. vis rečiau susibėgdavome. Galiausiai formalus taškas „Rumunijos“ egzistavime buvo padėtas su paskutiniuoju įrašu „Aplinkybė“. Du iš trijų kūrinių buvo paimti iš seniau parašytų kompozicijų kraitelės. Juos pats užbaigiau, kas buvo tarsi šioks toks savivaliavimas, bet niekas dėl to nesupyko.

Dabartinis tavo projektas „Semănat“ – išties įdomus, turintis savitą skambesį, kuriame ryškios lo-fi, ambient, industrial ar net drone stilių įtakos.

Tik dabar prisiminiau, kad mano pirmų pirmiausias projektas buvo „Absorption“, gimęs 2007 m. Po šiuo pavadinimu yra išleisti keturi įrašai. Tai buvo ganėtinai klasikinis dark ambientas. Jau tuo metu palaipsniui ėmiau naudoti įdomesnius metodus, o ne tik dirbti su kompiuteriu. Pradėjau naudoti kasetines kilpas. 2013 m., dar gyvuojant „Rumunijai“, sugrįžau prie panašios muzikos, tik jau „Semănat“ pavidalu. Pirmąjį albumą, kurį sudarė trys kūriniai, įrašiau per vieną dieną. Naudojau radiją, juostines kilpas, senus lauko įrašus, patį natūralų kambarinį garsą. Visiškai nenaudojau kompiuterio. Išėjo labai toks sausas įrašas. Panašiu būdu buvo įrašytas ir antrasis. Mano manymu, pirmieji „Semănat“ albumai yra murziniausi ir labiausiai netašyti, jei taip galima pavadinti.

O kas kuruoja „Semănat“ estetinę dalį? Viršeliai neretai atrodo panašūs į minimalistinės grafikos darbus.

Pats kuriu viršelius, kadangi man tai yra beveik lygiavertė bendro įrašo formavimo proceso dalis. Vizualika man nėra svetima, nes dirbu grafinio dizaino srityje. Manau, vaizdas „Semănat“ atveju yra adekvatus muzikai, kuri taip pat yra gana minimalistinė.

Tavo vardą taip pat esu užtikęs Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos puslapyje. Kiek tavo kūrybai svarbios kitos meno formos (paveikslai, filmai ir t. t.)?

Buvo periodas, kai su drauge fotografe Laima Stasiulionyte darydavome audiovizualinius reportažus Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungai. Tai būdavo skirtingų lokacijų nuotraukos, kurias lydėdavo audiokoliažas, sukonstruotas lauko įrašų pagrindu. Tarsi savita garsinė atvirutė, turinti savyje dar ir papildomą geografinį kontekstą. Nežinau, kas sukuria kūrybinį užtaisą. Turbūt gyvenimiška visuma, kurioje telpa viskas: ir filmai, ir pasivaikščiojimai, ir skanus maistas. Negaliu išskirti jokių konkrečių dalykų. Man pačiam iki šiol keista, iš kur mano kūryboje ataidi polėkis į gamtiškumą. Radviliškyje nėra tiek jau daug miškų, kurie galėjo man turėti įtakos. Klausytojai sako girdintys mišką mano įrašuose. Net ir tuose, kuriuose nėra panaudoti miške užfiksuoti garsai. Galbūt lemia tai, kad nemažai dirbu su minėtomis juostinėmis kilpomis, kurios pasižymi traškesiais, ūžesiais, tarsi fantominiais signalais bei kitais savo privalumais ir trūkumais.

Tavieji įrašai labai riboto tiražo. Vieno jų – „2015-08-01“ – tiražas tėra keturios kopijos. Ar taip bandai palaikyti savotišką elitiškumą, kad fizinę kopiją galėtų turėti tik siauras ratas žmonių, ar tiesiog rinka diktuoja sąlygas?

Minėtasis keturių kopijų albumas buvo mano pirmojo koncerto įrašas. Tąsyk grojau pas Vytenį Eitminavičių iš „Skeldų“. Jis turi sodybą Antalieptėje. Buvo pasikvietęs bičiulius muzikantus, kad vieni kitiems pagrotume. Pasinaudojau proga ir pasidariau keturias kopijas, kurias po to padovanojau draugams. Savotiška savilaida.

O šiaip tiražai nėra dideli, nes rinka maža. Rinkdamasis tiražo dydį visuomet pagalvoju, kad pakaktų draugams, kitiems tokios muzikos interesantams ir kasetėms nereiktų dulkėti lentynose. Jei leidžiu savarankiškai – tai būna 20–25 vienetų, o jei per leiblus – tai 30–40.

Nekonvencinės elektronikos scenoje labai populiaru leisti kasetes. Tu pats taip pat orientuojiesi tik į šį formatą. Ar tai daroma dėl noro prisiliesti prie lo-fi estetikos?

Tai tiesiog yra pigiausia laikmena. Kasetės savikaina apie 70 centų, o dežutės 60 centų. Be to, kasetę lengviau tiražuoti. CD, LP kainuoja gerokai brangiau. Negana to, kasetė, jei laikai ją tinkamai, yra tikrai ilgaamžis formatas.

Nors ir užsiminei, kad nemėgsti groti gyvai, bet, be „Semănat“, kartais leidi muzikines selekcijas kaip ZOLO.

Ši veikla realiai nesusijusi su kitais projektais. Tai tarsi mano alter ego. Kaip ir daugelis dalykų, atsiradusi spontaniškai. Manęs niekada nedomino didžėjų kultūra, visokių mixtape’ų iki pat šiol nemėgstu klausytis. Neprisimenu kas, bet tiesiog kartą man pasiūlė pagroti savo mėgstamos muzikos, ir nutariau pabandyti. Visai patiko, tad kartais galima mane išvysti leidžiantį muziką. Didžėjavimas verčia labiau atsigręžti į judesį, ritmą.

Bet ir „Semănat“ kūriniuose jaučiamos ganėtinai ryškios ritminės figūros.

Ritmas iš esmės yra visur. Net kilpose, kuriose nėra jokių perkusijos ar būgnų partijų, kurias tūlas žmogus supranta kaip ritmo pagrindą. Pats ritmas kyla iš pulsacijos, garso bangų, pasikartojančių duslumo variacijų. Visiška tiesa − mano muzikoje galbūt atrastum vos keletą kūrinių, kurie neturėtų jokio ritmo.

Nežinau, kas nukalė nekonvencinės elektronikos terminą, bet jis visai gerai prigijo apibūdinant nišinius elektroninės muzikos žanrus (industrial, dark ambient, drone, noise ir t. t.) Lietuvoje. Kaip vertini šios scenos būvį mūsų šalyje? Mano manymu, ji išlieka ganėtinai neskaitlinga, joje dominuoja senbuvių projektai, nors tam tikrus suaktyvėjimo periodus galima pastebėti, pvz., iš pastarojo laikotarpio galima išskirti judėjimo „Ghia“ veiklą, susidomėjimą projektu „Karkasas“.

Per 25 metus, jei skaičiuosim nuo, ko gero, pirmojo industrialo įrašo − „Girnų Giesmės“ albumo „Kerai“ (1996), − tai kiekybiškai ne tiek daug tų vardų šiame žanre radosi. Dabar galima kalbėti apie tam tikrą atoslūgį. Bet prieš penkerius metus atgijęs susidomėjimas techno muzika dalį žmonių atvedė į industrial ir panašių žanrų lauką ir kiek pagyvino sceną. Mano asmeniniu įsitikinimu, Lietuvoje šios muzikos aukso amžius buvo 1990-ųjų antrosios pusės ir 2000-ųjų pirmosios pusės sankirta. Tai susiję su pirmaisiais „Autarkeia“ leidiniais, „Dangaus“ veikla. Be daugelio kitų svarbių vardų, pastaruoju metu itin vertinu antrąkart atrastą uteniškių projektą „Sala“. Dabar jis kiek labiau pakrypo į lauko įrašų sritį, bet ankstyvojo laikotarpio kūryba buvo labai rituališka, ritmiška. Albumas „En-Trance“, kurį „Autarkeia“ perleido CD formatu, be galo įtaigus, gyvas reikalas ir išties mažai kam žinomas. Net pasauliniam kontekste jis skamba įdomiai. Beje, Utena – tai tikrų tikriausia anomalinė zona. Joje tiek daug grupių buvo. „Sovijus“, „Sala“ ir dar visas velnias metalo, nors pačių muzikiniame lauke veikusių žmonių ratas nebuvo platus. Beje, 1994 m. uteniškiai turėjo iš kažkur gavę „Current 93“, „Coil“ įrašų, kurių net Vilniuje, kiek žinau, nebuvo įmanoma rasti.

Kodėl į sceną neateina daugiau naujų vardų? Sunku pasakyti. Galbūt praėjo tam tikra banga ir niekam nebesinori kišti kojos į šį lauką. Taip, „Ghia“ labai nemažai prisidėjo prie nekonvencinės elektronikos renginių populiarinimo, taip pat prie įrašų leidybos. O kalbant apie „Karkasą“, tai Deividas Jaroška aktyviai sukasi ne tik industrial scenoje, jis gana gausiai eksperimentuoja ir su paraleliniais žanrais.

Kartu su bičiuliu Povilu Vaitkevičiumi sceną gyvinate su „Apport!“ iniciatyva.

Su Povilu esam pažįstami dar nuo „Rumunijos“ laikų. Pamenu, kaip pas jį apsilankęs pažvelgiau į albumų kolekciją ir pamačiau, kad koks 50 proc. įrašų sutampa su maniškiais. Net konkrečių atlikėjų mėgstamiausi albumai tie patys. Dėl „Apport!“ Povilo indėlis solidesnis. Jis prižiūri visus internetinės komunikacijos kanalus, rašo tekstus, o aš esu atsakingas už leidinių viršelius. Esame išleidę tris albumus, bet greitu metu sąrašas pasipildys dar trimis vardais. Vienas jų bus bene dešimtmetį Lietuvos scenoje grojančios asmenybės archyvinės medžiagos leidinys ir tai bus pirmasis šio žmogaus albumas. Su „Apport!“ orientuojamės į savo pažįstamų ar draugų kūrybos leidimą bei į tuos vardus, kurie yra ar buvo ilgamečiai scenos nariai, tačiau iki šiol nėra išleidę jokių įrašų. Galima sakyti, jog „Apport!“ veiklą įkvėpė nuoskauda, jog niekas nesiryžta ištempti į dienos šviesą įdomių ir aktualių kūrėjų. Apie renginius kol kas aktyviai negalvojame. Dar prieš imdamiesi „Apport!“ reikalų buvome suorganizavę vieną nedidelį koncertuką „Empty Brain Resort“, tačiau dabar reikalų su koncertais neskubiname ir galbūt viskas išsirutulios organiškai. Šiaip būtų įdomu rengti koncertus kur nors gamtoje, patiltėje, miške. Netipinėse lokacijose.

Žvelgiant į noise / industrial sceną Vidurio−Rytų Europoje ir Lietuvoje, galima pastebėti, kad ženkli dalis jos narių pasižymi polinkiu į santykinai radikaloką dešiniąją politinio spektro pusę. Kaip manai, kodėl?

Manyčiau, kad atsakymas susijęs su siekiu šokiruoti, provokuoti. Jei muzika groja garsiai ir šiurkščiai, tai ant viršelio turi būtinai puikuotis koks nors Pol Potas arba svastika. Mūsų regione polinkis į dešinę taip pat gali būti susijęs su istorinėmis patirtimis. Tačiau saliutavimas ir kiti su tuo susiję gestai ar simboliai pas mus iškart susilaukia daug atgarsio, tad, manyčiau, čia slypi ir stiprus noras provokuoti. Aš pats nesieju savęs su jokia konkrečia politine srove. Be to, dar pastebėtina, kad, kiek teko asmeniškai teko susidurti su industrial scenos „provokatoriais“, – visi jie pasirodė paprasti, nuoširdūs bei maksimaliai adekvatūs žmonės, išėmus juos iš to gąsdinančio konteksto.

Pokalbio pradžioje užsiminei, kad klauseisi metalo ir, kiek žinau, tebesiklausai. Tai, galima sakyti, esi klasikinis nekonvencinės elektronikos scenos Lietuvoje atstovas, nes jos didžioji dauguma į šią sceną yra atėję per metalą arba turį glaudų ryšį su šiuo žanru. Ar šios scenos kuo nors panašios? Kas lemia, kad nuo metalo pasukama į elektroniką?

Turbūt logiškiausias šio proceso paaiškinimas būtų gan stiprios pagonybės (kuri, banaliai tariant, yra susijusi su gamtiškumu, apeigomis bei rituališkumu) šaknys baltiškame 90-ųjų juodajame metale, kurios, minėtiems atlikėjams pasukus kiek kita linkme, rado puikią dirvą industrial ir ambient žanruose. Bendrų, gal kiek sunkiai įvardijamų sąsajų, manyčiau, yra gana daug. Galima aptikti garsinių paralelių tarp kokio nors ritualinio ambiento, ritminio industrialo ar mononiškos perkusijos dūžių ir ne ką mažiau monotoniško bei statiško blacko kalenimo su pušimis ir vilku ant albumo viršelio ir t. t.

Ar esi sau įsivardijęs, kokie albumai konkrečiu gyvenimo tarpsniu turėjo lemiamos įtakos muzikinio suvokimo formavimuisi?

Viskas turbūt prasidėjo nuo „Grazhdanskaya Oborona“. Išgirdęs šią grupę buvau pirmąkart stipriai nustebęs, kaip drauge gali keliauti nekokybė ir įtaigumas, minimalizmas ir garso tankumas. Galima sakyti, tada galutinai šalin nustūmiau anuomet dažnai klausytą „Metallica“ ir ėmiau giliau kapstytis po muzikos kuluarus. Taip pat galėčiau išskirti „Deutsch Nepal“ albumą „Deflagration Of Hell“ (1990), pasižymintį minimalistinėmis raiškos priemonėmis ir stipriu, hiptotizuojančiu poveikiu. „Deutsch Nepal“ net gali būti vadinamas lietuviška klasika – turbūt daugiau niekur pasaulyje jis nėra toks gerai pažįstamas kaip tam tikrose mūsų šalies klausytojų gretose. Ir dar norėčiau paminėti „Staruha Mha“ albumą „Rusali“ (2003). Stipriai unikalus, tarp triukšmo sienos ribų ir field recordingų laviruojantis tankus ambientas, vargu ar turintis analogų pasaulyje. Būdamas vienas naktį miške ausinėse pabijočiau jo klausytis.

---

---