Gintautas Gascevičius: ugnies ir širdies varava

  • 2019 m. vasario 19 d.

Kalbino Domininkas Kunčinas (ore.lt)

1980-ieji: 14-metis Gintautas Gascevičius, dažnai vadinamas tiesiog Ginc, sėda prie šiauliečių grupės „Bendrabūtis“ būgnų. 2019-ieji: Ginc pristato savo solinį audioperformansų muzikinį projektą „Varava“. Į beveik 40 metų scenoje tilpo ilgametis būgnininko etatas grupėje „Bix“, bendradarbiavimas su kolektyvais „Žuvys“, „Skylė“, „Empti“, „Merlin“, „Gin’Gas“, SEL, „Sisters on Wire“ ir kitais, muzikiniai spektakliai „Vėlinės“, „Saulės kelionė“, „Vilniaus legendos“, „Jūratė ir Kastytis“, „Ugnies miestas“, „Mėlynoji paukštė“, „Mėnulio pėdos“ ir daugybė kitų projektų. Pavyzdžiui, muzikinis projektas „Pilmatis“, skirtas rašytojo ir poeto Charleso Bukowski tekstams, grupė „Trintukas prieš tikrovę“ su aktore Monika Šaltyte bei klavišininku Gintaru Dzidoliku ar būgnų partija miuzikle „Pietinia kronikas“ pagal Rimanto Kmitos knygą. 1993 m. muzikiniuose apdovanojimuose „Bravo“ išrinktas geriausiu instrumentininku – tuo metu daug kas kalbėjo apie TĄ biksų būgnininką. Ne veltui jo pravardė buvo „Profesorius“. Muzikantas, audioperformansų kūrėjas ir atlikėjas nuolat ieško skersgatvių, vedančių į jo dar neatrastus pasaulio šmotelius.

1980-aisiais išsikvepianti britų progressive art roko grupė „Yes“ išleido albumą „Drama“, tačiau netrukus išsiskirstė. Ilgas ir įmantrias instrumentines kompozicijas, nutolusias nuo kasdienių realijų, pakeitė atviras pankroko nervas. Veržliame naujosios bangos kontekste susireikšminę muzikos asai prarado aktualumą. Tačiau visa tai vyko Vakarų pasaulyje – už Geležinės uždangos gyvenimas atrodė kitaip: sustingusi brežnevinė stagnacija, Afganistano karas ir Šaltojo karo įkarštis, parodomoji Maskvos olimpiada ir... pirmasis oficialus roko festivalis Sovietų Sąjungoje – „Pavasario ritmai: Tbilisis-80“.

Tuo metu „Pribaltikoje“, Šiauliuose, prie grupės „Bendrabūtis“ prisijungė žvitrus paauglys Ginc. „Mūsų dievukai buvo „Yes“ su dainininku Jonu Andersonu priešakyje. Nuolat jų klausydavomės. Sudėtinga ir labai įdomi, prasminga ir gili, dvasinga muzika. Mūsų studijoje kabėjo įspūdingi jų albumų viršeliai.

Lyg ir neįmanoma buvo tokių įrašų gauti, bet, šalia pagrindinių būdų, buvo ir kitų. Reikėjo turėti pažįstamų, siuntiniai keliaudavo. Jūreiviai veždavo plokštelių kontrabandą. Žavu, prilygsta knygnešiams. Dabar tai neįsivaizduojama. Iš tikrųjų, kaip greitai priprantama prie kokio nors gėrio. Nusipirkai naują telefoną ar gatvę suremontavo – žavesys dingsta jau po kelių dienų, viskas tampa kasdienybe. Ir aplink daugybė tokių „savaime suprantamų“ dalykų. Sėdi ir galvoji, bliamba, kaip viskas blogai. O iš tikrųjų tiek gėrio aplink visur, jei šviežiai pasižiūri. Dabar sudėtingiausias dalykas – žinot, ko nori...

Nebuvom patyrę muzikantai, bet linkę pamedituoti, new age'istai (decentralizuotas Vakarų kultūros socialinis ir dvasinis judėjimas, siekiantis Universaliosios Tiesos ir aukščiausio individualiojo žmogiškojo potencialo – D. K.), joga, skaitymai, dar Vangelio (graikų elektroninės, new age ir klasikinės muzikos kompozitorius bei atlikėjas) klausėmės ir į visa tai gilinomės. Kiek profesionaliai mums ten išeidavo? Manau, nelabai, bet buvo didelių norų, didelių troškimų. Pradėti nuo „Yes“ prilygsta avantiūrai, bet buvom pasišventę. Nežinau, ar pas bičiulius išliko kokių nors šios grupės įrašų... net pačiam dabar įdomu pasidarė.“

Prie būgnų sėsti Gintautą paskatino brolis Kęstutis, 2010-aisiais žuvęs autokatastrofoje. „Didžiausią įtaką padarė 8 metais vyresnis brolis, grojęs būgnais garsiose to meto grupėse: „Nerijoj“, pas Vytautą Kernagį „Dainos teatre“. Man tai buvo labai stiprus pavyzdys, kaip galima profesonaliai daryti tokius dalykus. Pirmąsias pamokas gavau iš jo, patarimus, kuriuos gali duoti tik profas. Svarbios smulkmenos. Pavyzdžiui, muši koja būgną, o jei truputį perkeltum svorį į antrą natą, natūraliai išeina ritmas. Arba: laikysi taip ranką, viskas bus daug geriau. Tokie patarimai – aukso vertės. Jų negausi iš jutūbės ar kokio skaitalo. Užtenka realiam žmogui realioje situacijoje pusę žodžio pasakyt ir, bliamba, pavyksta!

Norint pasiekti rezultatų, reikia dirbti, o jei dar dirbi su galva ir ieškojimais, mėginimais atrasti naujas technikas... Gauni kažkokį įrašą, paklausai, galvoji, kaip čia padarė, pabandai – nepavyksta. Pradedi kapstytis ir pagauni save darant tai, ko nesi girdėjęs jokiuose įrašuose.

Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija) mokiausi mušamųjų, bet tai daugiau buvo grojimas ksilofonu, vibrafonu...“ Netrukus jaunuolio gyvenimo ritmą pertraukė šaukimas į sovietų armiją... „Avarijos metu tarnavau prie sraigtasparnių, apie 30 kilometrų nuo Černobylio, bet vėjas pūtė į kitą pusę – negavome didelių radiacijos dozių. Grįžus buvo keli variantai: arba eiti dirbti normalų darbą, arba lįsti į paieškas, nestabilumą, tą muzikantišką gyvenimą. Sėdau prie būgnų, ilgos valandas prie instrumento... bet negaliu skųstis, tos valandos buvo labai džiugios. Jei nebūtų įdomu, mestum po 5 minučių ir pasiųstum visus.

Vos grįžęs iš armijos įsiliejau į gamyklos grupę (1987–1988 m. G. Gascevičius grojo Šiaulių televizorių gamyklos ansamblyje). Šauniai susiklostė, buvo studija, galima groti, o nepraėjus nė pusmečiui susitikom su Samu ir prasidėjo „Bixai“ – pirmosios repeticijos ir viskas pradėjo vystytis pašėlusiu greičiu. Nesuvokiamai. Pradėjom važinėti po užsienius. Paėmus kiekvieną personažą atskirai – nebuvome muzikantai: vienas studijoje krapštosi, kitas – dailininkas ir panašiai. Bet tuo metu gastrolėse užsienyje būdavom daugiau nei Lietuvoje.“

Įdomūs procesai vyko ir Lietuvoje. Dainuojanti revoliucija ir Nepriklausomybė, ore tvyrojo permainų ir beribių galimybių nuojauta. Anot „Kardiofono“, „dainuoja visi, kas netingi, visi ropoja į sceną, nedrąsūs buriasi į chorus, drąsūs dainuoja po vieną“. Šiauliai buvo net vadinami „lietuviškuoju Mančesteriu“, turint omenyje šio miesto muzikinį palikimą: „The Hollies“, „The Bee Gees“, „Buzzcocks“, „Joy Division“ ir „New Order“, Morrissey ir „The Smiths“, „Happy Mondays“, „The Stone Roses“, „The Fall“, „James“, tuo metu visame pasaulyje griaudėjusius „Oasis“ ir daugelį kitų. Šiauliuose (ir visoje šalyje) skambėjo „Bix“, „7B Orkestras“, „Saulė ir Žuvys“, „Lygiailyja“ ir kitų kūryba.

„Net nežinau, kodėl Šiauliuose susidarė toks palankus muzikinis klimatas. Bet kur galėjo taip nutikti, jei susiklostytų tam tikros sąlygos: susirinktų tinkami žmonės, kavinė veiktų su TA bufetininke, su katra pašneki ir kažkokių įtakų gauni. Mančesteryje nebuvau, negaliu pasakyt, bet Šiauliai tuo metu buvo žiauriai stipri vieta – kunkuliavo gyvenimas. Žinai, būna, pasiklausai 10–20 metų senumo įrašų ir sėdi suraukęs feisą – kažkas ne taip, silpnai, pagal to laiko madą, o tie įrašai ir šiandien gerai klausosi. Pakankamai giliai buvo užkabinta, vadinasi, iš tikrųjų buvo kažkas tikro.

Šiauliuose yra mano šeima, mano bazė ir čia man gerai. Net nėra pamąstymų, kad gal reikėtų kažką keisti. Šiandien yra internetai, bendraujame skaipu – lygiai taip pat tu galėtum būti Šiauliuose, o aš – Vilniuje. Šiandien taip pat kalbėjau ir su bičiuliu iš Niujorko. Kur esi tuo metu? Esi pokalbyje, ne kažkur kitur! Lygiai tas pat su muzika. Ar tu muzikuoji kažkur? Ne, muzikuoji muzikoje!“

Kaip skambėtų šio miesto garso atvirlaiškis? „Yra Šiauliuose pėsčiųjų bulvaras: viename gale – turgus, kitame – daugiaaukštis viešbutis. Šeštadieniais turgaus dienos, didesnis judėjimas. Nežinau, kaip kituose miestuose, ar žmonės labai daug pliurpia gatvėse, bet Šiauliuose kažkaip nelabai. Įsivaizduoji, daug žmonių, jie nepliurpia ir girdisi batų kaukšėjimas. Kad jį išgirsčiau, reikėjo čia pragyvent 40 metų. Įsiklausiau – kokia ritmika! Jei nefokusuoji dėmesio – negirdi, bet ji visada čia. Ta garsų kombinacija, atsimušimas nuo pastatų gali būti tik čia. Man tai yra pats tikriausias Šiaulių atvirukas.“

O gali negirdėti ritmo kasdienybėje? „Negaliu. Labai mielai priimu visas aplinkos įtakas. Jei nori užsiimti kūryba, vienais atvejais įtakos lyg ir nėra gėris, kitais – trokšti jų gauti. Tačiau dėl savo suvokimo ribotumo, praleidi pro savo filtrą ir vėl išeina tos pačios ritminės struktūros. Tas pats vandens lašėjimas – sufokusavus dėmesį virsta į ritmą, katrą jau 5 metus groji. Prie naujausio albumo tupėdamas, žaidžiau dėmesį išskaidančius žaidimus. Bandžiau kūrybinį procesą stebėti periferiniu žvilgsniu. Kai fokusuojiesi į tam tikrą ritminę struktūrą, pasijungia patirtys ir atveda į tą patį, ką darai jau daug metų. Bet jei pažvelgi į tai periferiškai, mano situacijoje, lyg ir pavyksta išsivaduoti iš patirčių ir daryti kažką naujo. Atrodo, smulkmenos, bet atveda prie kažkokių atradimų.“

Pradėjęs nuo klasikinio roko, vėliau G. Gascevičius su „Bixais“ atrado pankroko, ska, regio, fanko, Lotynų Amerikos ir kitus ritmus. „Kadangi mėgstu perkusijas, lyg ir logiška būtų sakyti, kad labiausiai patinka Afrikos ritmai. Bet jei pabandai groti su afrikonais, gyvenančiais savo bakūžėse, supranti, kad įsikirsti į jų mąstymą ir grojimą, bliamba... ne taip ir paprasta. Buvau vienoje rimtoje afrikiečių kompanijoje, bandžiau prisišlieti ir patekti į jų pasaulį – niekaip. Vis tiek jaučiausi kaip muselė ne savo lėkštėje. Ilgiau pagyvenęs, pabendravęs gal ir pajustum tą visą pasaulį, jų dharmą, ir viskas vyktų natūraliai. Bet be to pajautimo – jokių šansų. Tokioje situacijoje gali nebent diktuoti savo: sukuri kompozicijas, atvažiuoji, nusamdai muzikantus ir jie derinasi prie tavęs – žaidžia pagal tavo taisykles.“

Panašiai padarė, tarkim, kompozitorius iš Izraelio Shye Ben Tzur bei „Radiohead“ gitaristas Jonny Greenwoodas, atvažiavę į Indiją su savo idėjomis, subūrę vietinių muzikantų ansamblį „Rajasthan Express“ ir ten įrašę albumą „Junun“, vėliau virtusį atmosferiniu dokumentiniu filmu bei vienu įdomiausių 2015-ųjų muzikinių albumų.

„Kaip ir tokia situacija: draugiška kompanija, atvarė folkloristai, sako, pagrojam polką. Pradėjau groti ir... ne savo lėkštėje pasijutau. Užuot grojęs polką, grojau pankroką. Po to netgi pašvenčiau keletą mėnesių, kad įsijausčiau į tai, kas yra polka. Tai nėra vien tik bumčik-bumčik – reikalingas pajautimas visu kūnu. Pankai sako, kad jie groja polkutę, bet iš tikrųjų – ne. Kaip ir folkloristas pankų grupėje grodamas savo polką apsijuoktų. Visai kita energetika. Grojant kitų kultūrų muziką – tie patys dalykai.

Vienu metu buvau didelis japoniškų zen reikalų fanas. Įsigilini, atrodo, lyg ir susitapatini su ta kultūra, tampi tuo personažu... Teko groti viename festivalyje. Jame dalyvavo ir japonai – jų aptarnaujantis personalas buvo fantastiškas: tikri zenbudistai iš šventyklos. Pasitrynęs jų kompanijoje suvokiau, kad nepagaunu jų mąstymo – kitas pasaulis. Lygiai taip pat ir su afrikiečiais. Galiu kliedėti apie Brazilijos ar Amerikos ritmus, japonų ritmines struktūras, indų ragų ritmikas... Pakliedėti galima, bet iš tikrųjų pajaust ir būti tų kraštų dvasioje nėra taip paprasta. Kai kuriais atvejais galbūt net nepasiekiama. Man artimiausia ta ritmika, katra tuo metu vyksta. Jei nemeluojant, taip ir yra. Tikroji autentika yra jėga.“

Muzikantas išbandė ir popscenos viliones – kelerius metus grojo SEL koncertinėje grupėje. „Tai buvo gana įdomi patirtis. Ar norėčiau dabar tai daryti? Turbūt nenorėčiau. Bet tuo laikotarpiu... kitokia muzika, kitokios ritminės konstrukcijos. Visada smagu papulti į naują situaciją, katroje apsilochini. Atrodo, negali padaryti paprastų dalykų, kad jie skambėtų natūraliai. Kiekvienu atveju tai yra iššūkis. Galima į tokius dalykus žiūrėti paviršutiniškai, tiesiog atlikti savo partiją ir nesiparinti. Bet galima giliau pažvelgti ir gauti dar vieną pasaulio šmotelį. Atrodo, visas pasaulis tau priklauso, bet kai kurios jo dalys – ne tavo.

Sąmoningai stengiuosi išeiti iš komforto zonos. Kartais protas yra apgavikas ir imituoja tą išėjimą. Lyg ir žengi pirmyn, bet viduje nesijauti peršikęs, o jei nejauti savotiško siaubo, tai niekur ir neišėjai. Visuomet save tikrinu, ar jaučiuosi komfortabiliai, ar jau suaktyvėjo medžiagų apykaita ir dažnai reikia į tuliką. Jeigu jaučiu siaubą – vadinasi, išėjau. Ir tie dalykai, ačiū Dievui, pakankamai dažnai kartojasi. Su kiekvienu tokiu išėjimu įgauni naujos patirties gyvenime.“

Prieš daugiau nei 20 metų „Bix“ atsisakė savo „firminių“ pučiamųjų, įrašė albumą „Wor's“ ir iš esmės tapo lietuviškos muzikos artefaktu. Saulius Urbonavičius pradėjo daugiau vaidentis televizijos ekrane nei scenoje. Atsiradus daugiau laisvo laiko, G. Gascevičius daugiau jo praleisdavo muzikos instrumentų parduotuvėje, bendradarbiavo su kitais kūrėjais, tačiau vidinis balsas nedavė ramybės...

„Prieš 6–7 metus pakeičiau savo kasdienybę. Dirbau muzikos instrumentų parduotuvėje, geros verslo apsukos buvo. Lyg ir netoli nuo to, kas miela, bet pasikapsčiau viduje ir supratau, čia ne tai, ko siekiu. Jei pajauti pardavinėjimo džiaugsmą – iš tikrųjų ir tame yra draivo – gali bet kuo prekiauti. Tai teikė kasdienybės komfortą, bet dūšia nedainavo, satisfakcijos negavau ir parišau tuos reikalus. Lyg ir įvaldęs instrumentą, bet vėl įlindau į studiją ir pradėjau nuo nulio savo grojimą. Kokius 3 metus dirbau kasdien po 5–6 valandas. Prisirankiojau naujų konstrukcijų, naujų pamąstymų, naujų vėjų, atrodo, dar prieš pusmetį nieko panašaus neįsivaizdavau, o dabar ir naujų formų atsirado, ir kompozicijų. Pradėjo dėliotis vizijos, kaip tai galėtų vystytis toliau. Dabar turiu koncertinę programą, kiekvieną kartą ima siaubas pagalvojus, kad esu vienas... Manau, kiekvienam žmogui privaloma realizuotis, susirasti savo sritį, kad širdis dainuotų. Visada sau tai sakau. Jei to nedaryčiau, gyvenimas būtų nepilnavertis.

Bixai bet kuriuo atveju yra mano broliai. Ilgametis buvimas kartu ir vienas kito pajautimas yra didžiulis kapitalas. Galbūt pastaruoju metu labiau atitolome, bet koncertuose visada jauti kiekvieną žmogų, tai yra tikras kumštis ir jėga. Tai teikia didžiulį džiaugsmą ir visiškai nesipjauna su mano soliniais dalykais, tai – skirtingi pasauliai.

2017 m. G. Gascevičius pradėjo įgyvendinti audioperformansų projektą „FonoGrafijos“, atskleidžiantį muzikos ir nemuzikos instrumentų melodijas akustiškai ir vizualiai įdomioje aplinkoje Kurtuvėnuose. Tokio pat pavadinimo solinis albumas buvo išleistas neįprastoje laikmenoje – kreditinės kortelės dydžio USB rakte. 12 kūrinių apjungiančiame įrašų cikle iš naujo suskambo įvairūs muzikos ir ne tik instrumentai: ne tik marimbos, puodai ar specialios lėkštės, bet ir šluotos, žvejo įrankių dėžė, net akmuo.

Padedamas režisierės Linos Jankauskaitės, savo naująją programą „Varava“ Ginc išplėtė iki tikro garsų teatro. Šiame pasirodyme atskiru instrumentu tapo ir erdvė, ir neįprasti kasdieniai daiktai. Albume tarp vienuolikos kūrinių skamba ir džiazo avangardisto Daliaus Naujokaičio bei aktorės Monikos Šaltytės balsai. „Pirmas albumas buvo socialesnis – nutaikytas į savo tėvynę, teritoriją, kur gyvenu, bandymus analizuoti, kodėl ta vieta brangi, kodėl čia esu. O šis – bandymai žaisti gaudant erdvę ir įtraukiant ją į kūrinius, paverčiant tarsi atskiru instrumentu. Manau, kad tie atradimai čia labai žavūs ir sėkmingi.

Kirčiuoju pavadinimą „varAva“, o kaip iš tikrųjų reikia, nežinau. Kalbu iš tos pačios studijos, katroje visi įrašai ir vyko. Susiformavo albumas, reikėjo jam pavadinimo. Skambėjo kažkaip: varu, varau, varoj... varava! Gerai, „Varava“. Pamaniau, galbūt kokioje nors kalboje tai reiškia kokį nors kraupų keiksmažodį, įvedžiau į gūglą ir išmetė, kad tai – lietuviškas žodis. Normalus lietuviškas žodis, kaip batai, kaip pienas, bet gal kiek rečiau vartojamas, reiškiantis „eilė, seka“. Žiauriai muzikalus žodis. Turbūt yra daugiau tų įdomių, ryškių žodžių. Vaikštai tik tais įprastais: būgnai, parduotuvė, sniegas... o kiek dar yra pasaulio su visokiais pavadinimais.

Solinėje kūryboje naudoju ne vien instrumentus. Yra tam tikra siužetinė, sunkiai verbalizuojama, linija. Gyvus pasirodymus kuriam su režisiere, kad tai būtų bendras darbas. Tam tikrais momentais reikalingi pragrojimai specialiais vamzdžiais, turinčiais nerealų skambesį. Juose tiek muzikalumo... Taip pat naudoju... pupas. Skamba fantastiškai, bet reikia joms suteikti šansą. Dovanoti pupoms gyvenimą!

Bandžiau paleisti kai kuriuos garsus iš sintezatoriaus ar kompiuterio, būtų paprastesnis kelias, bet – ne tas. Jaučiu, kaip turi būti, negaliu sau leist eiti paprastuoju keliu. Siekiu savos autentikos. Daug metų tuo gyvenu, taip tikiu tuo, ką darau, kad visos kritikos ir nuomonės, bliamba, nelabai ką bereiškia. Nebent tam kartui sugadina nuotaiką, bet širdis dainuoja, jaučiu ugnį, vadinasi, viskas gerai. Ugnis ir širdis – mano matavimo vienetai. O ką ten kažkas pasakė... Tame nėra ir negali būti objektyvumo.

Galbūt jausčiausi vienišas scenoje, jei savo programą atlikčiau nepasiruošęs. Kaip Dievas duos... o Dievas vieną kartą gali duot, kitą – neduot. Tuomet gal ir reikėtų kitų muzikantų paramos, bet kadangi kiekviena situacija apgalvota, tokios problemos nėra. Ar vėliau gali atsirasti kitų atlikėjų programoje? Visko gali būti. Kur pakryps tolimesnė kūrybinė kelionė, nežinau. Šiandien yra taip, o kaip bus rytoj? Rytoj bus rytoj.“

Kaip galėtų atrodyti Gintauto Gascevičiaus 50-metis scenoje? „Dabar gyvenu šiandieninėje kūryboje. Ji vystosi kiekvieną mėnesį, vis kažkokių dalykų atsiranda, vis kitoks suvokimas. Prieš pusmetį pradėjau dirbti kartu su režisiere – vėl nauji potyriai. Grodamas scenoje negali įsivaizduoti, kaip visa tai atrodo iš priekio. O su žmogumi, kuriuo pasitiki, visai kitoks darbas. Filmuoju repeticijas ir pasirodymus. Vidinis pojūtis lyg ir toks pat: atidirbai pasirodymą, sąžiningai, nuoširdžiai, satisfakcija buvo. Bet pažiūrėjau videomedžiagą, palyginus prieš ir po darbo su režisiere, vaizdas skyrėsi kaip diena ir naktis. Paaugau. Bendradarbių ratas nuolat plečiasi, sutinku naujų žmonių, su kuriais niekada gyvenime nebuvau susitikęs, bendraujame, atsiranda naujų sumanymų ir tai vyksta vos ne kasdien. Man tai tik patvirtina, kad einu teisingu keliu.

Todėl 50-metis gali atrodyti visaip. Tai galėtų būti ir minimalizmas. Norint padaryti minimalizmą, turi praeit tiek daug maksimalizmo, kad liktų tik tas grynuolis, katrame būtų didžiulė jėga. Tikiu, turėsiu pakankamai daug patirties, kad galėsiu sau leisti aukšto lygio minimalizmą. Dabar bekalbant supratau, tai – mano siekis.“


Vasario pradžioje Gintautas Gascevičius pristatė naująją solinę programą „Varava“ savo gimtuosiuose Šiauliuose. Vasario mėnesį šio garsų teatro pasirodymą gyvai galima pamatyti 27 d.  Vilniuje, 28 d. Tauragėje. Gintautą taip pat bus galima sutikti ir Knygų mugės (vasario 21–23 d.) Muzikos salėje specialiai „Varavai“ skirtame stende.


0