Kita realybė Juliaus Aglinsko albume „Daydreamer“

  • 2020 m. vasario 25 d.

Kalbino Viltė Žakevičiūtė

Juliaus Aglinsko muzika labai estetiška, o kartu ir savotiškai asketiška. Asketiškumas ryškus į muziką žvelgiant iš pasirinktų komponavimo priemonių perspektyvos: kūryboje vyrauja konkretus garsas, suvaldytas instrumentų vibrato, ilgi niekur neskubantys garsai, klausant jaučiama sukauptis. Ar galėtume Juliaus muziką vadinti astetiška? Galbūt tai būtų nauja kokybė, apibūdinanti kompozitoriaus kūrybą?

Juliaus dėmesys, rodos, krypsta į vidinius išgyvenimus. Kūrinių emocinis pradas kyla iš kompozitoriaus vidinio pasaulio, muzikos kaip nenutrūkstančios tėkmės iliuzijos. Tad kūriniai meditacinio pobūdžio. Svarbiausia – susitelkimas į garso filosofiją, į darną, sukuriant meditatyvų harmoninį garsų judėjimą. Tačiau tokia muzika nėra labai raminanti ar atpalaiduojanti. Labiau mąsli, skatinanti įsiklausyti, pajusti garsą, mintį ar net išgirsti save.

Itin įsimenanti Juliaus kūrinių nuotaika. Tačiau jai apibūdinti vieno žodžio ar vieno bendro vardiklio turbūt neužtektų. Jei sakytume, kad kūriniuose ryški melancholijos nuotaika, manau, nesuklystume, bet ar šis žodis pakankamai platus tokiai muzikai apibūdinti? Tai kiek kitokia melancholija. Skaidri. Turbūt dėl vieningos kūrinių faktūros, kurioje nėra per daug muzikinių linijų, o pati muzika ne skubi, o tarsi lėtai besimėgaujanti laiku. Kūriniuose ryškios ir vilties, tikėjimo jausenos. Turbūt dėl jų autoriaus kūriniai skleidžiasi susikaupimo, ramybės būsenomis.

Svarbiausias ir turbūt vienas įdomiausių kompozitoriaus kūrybos bruožų – nenusakomai paveiki atmosfera. Galima pasakyti, kad tai ir tylos muzika. Tačiau labiau filosofinės, minčių tylos. Tai ir tiesiog graži muzika, įprasminanti lėtos muzikos žavesį, prailginto momento ar ilgesnio akimirksnio įspūdį.

Juliaus kūryba nėra perdėm eksperimentinė, tačiau net ir be eksperimento rizika išlieka. Turbūt todėl, kad kūriniai dėl savo emocinio prado ir poveikio klausytojui yra švelniai gluminantys. Poetinė nuotaika taip pat ryški. Svarbūs tylos, įsiklausymo, tykaus vyksmo momentai, leidžiantys ištrūkti anapus laiko.

Kalbu tarsi abstrakčiai, tačiau išsakytos mintys puikiausiai tinka nusakant naująjį Juliaus Aglinsko albumą „Daydreamer“ – jis labai aiškiai atspindi kompozitoriaus muzikos pajautą bei reprezentuoja stiliaus unikalumą. Apie albumą ir ne tik kalbuosi su kompozitoriumi.


Albumą Londone įgrojo britų eksperimentinės muzikos ansamblis „Apartment House“, kurie jau buvo susipažinę su tavo muzika – 2018 m. Londone atliko styginių kvartetą pavadinimu „...“. Ar tas kvartetas ir buvo jūsų bendradarbiavimo pradžia?

Matyt, kad. Bet iš tiesų pirmą kartą ansamblio vadovą Antoną Lukoszevieze sutikau Šiuolaikinio meno centre. Nepamenu, koks buvo renginys, gal kokia bienalė. Tada šis ansamblis dar nebuvo grojęs mano kvarteto. Pamenu, Antonas priėjo ir pasiūlė padaryti albumą. Pagalvojau: „Ojėzusmarija!“ – ir kiek sutrikau. Bet Antonas matė, kad mano muzika perspektyvi, palanki tokiai idėjai. Vėliau „Apartment House“ pagrojo mano kvartetą. Po kiek laiko vėl susitikau su Asta Pakarklyte ir su Antonu. Taip prasidėjo darbas, albumo įgyvendinimo procesas.

Ar nejautei rizikos imdamasis albumo įrašų su mažai pažįstamu ansambliu?

Aš žinojau juos, buvau girdėjęs. Pirmą kartą pamačiau ir išgirdau per Pasaulio muzikos dienas, gal 2008-aisiais, kai jie grojo Jurgio Mačiūno, Ryčio Mažulio kompozicijas, koncertavo su Fluxus programa. Jau tada man nepaprastai patiko jų artistiškumas ir muzikinė pagava. Matėsi, kad tikrai žino, ką daro. Net jei tai nebuvo visiškai mano estetika. Man labai patiko, kad jie, rodos, gyvena tuo momentu, ta muzika.

Labai įdomu, kad pats ansamblis buvo albumo iniciatorius. Tiesą sakant, nesu girdėjusi tokio atvejo. Paprastai kompozitoriui kyla mintis įrašyti albumą ir tada jis ieško atlikėjų...

Matai, pati pirmoji idėja buvo Muzikos informacijos centro. Jie norėjo įrašyti mano kūrinių albumą. Bet aš kūrinių turiu labai mažai... Tai gal čia todėl taip viskas išėjo.

Albumas labai nuoseklus, stilingas. Iš tiesų klausantis susidaro įspūdis, kad tai vienas ilgas kūrinys, tarsi nenutrūkstantis judėjimas...

Jei kyla toks įspūdis – labai gerai, nes tokia idėja ir buvo. Kūrinys – kaip minčių srautas.

Viename interviu savo muziką esi pavadinęs „būsenos muzika“. Tačiau įdomu, ar pats esi „būsenos“ kompozitorius? Ar tau svarbu vidinė ramybė, savotiška kūrybinė būsena rašant muziką? Ar visgi gali kurti visaip ir apie tai per daug negalvoji?

Vidinė ramybė man neabejotinai reikalinga. Nes negaliu daryti nieko, kol nesijaučiu tikras. Tai yra svarbu. O būsena... nežinau. Matyt, kad nebūna taip visada, kad lauki kažkokios ramybės ir sulauki, taip gali niekada nenutikti, arba atvirkščiai, nori kurti kitokią muziką ir lauki neramybės. Šį albumą tai tiesiog sėdau ir rašiau.

Esi ir kompozitorius, ir garso režisierius, vadinasi, daug dėmesio skiri garso gludinimui, žinai, kaip šie reikalai sprendžiami. Ir savo albumą „sutvarkei“ pats?

O, taip. Sukūriau, įrašiau, prodiusavau, suvedžiau ir montavau, taip pat ir masteringą dariau.

Oho! Tau įdomus šis procesas?

Taip. Ir jis labai svarbus. Manau, apskritai garso kokybės paieškos yra neatskiriamos nuo visos kompozicijos. Svarbu atrasti skambesį, kuris tau patiktų. Ir juolab šiais laikais. Medija yra pakitusi, muzika egzistuoja ne tik koncertuose, ji skamba ir kitose erdvėse, ypač skaitmeninėje matricoje.

Esi sakęs, kad tau patinka vaizdai (fotografija, dailė), todėl turbūt neatsisakytum sukurti muziką filmui. Žinau, sulauki komentarų, jog tavo muzika kinematografiška.

Iš tiesų jau esu tai daręs – esu kūręs muziką dokumentiniams filmams.

O norėtum, pavyzdžiui, sukurti muziką pilno metro meniniam filmui?

Taip. Bet grynai muzikinė kompozicija yra atsakinga pati už save. O muzika kino filme – tai toks galbūt šiek tiek dalykas šalia. Muzika tarsi padeda įteigti vaizdą.

Sutinku. Minėjai, kad įrašyti albumą nebuvo garsiai išsakyta tavo mintis, bet ar apie tai buvai kada pagalvojęs? Gal net svajonę tokią turėjai?

Labai gerai palietei! Kai man suėjo 30 metų, pasakiau sau, kad mano tikslas šiais metais yra išleisti kažką. Ar iš buvusių kūrinių, ar sukūrus naujų, ar dar kitų minčių pagalvoti. Ir štai kaip viskas susiklostė. Albumas atsirado. Ne iškart, bet beveik po dvejų metų.

Jei pabandytume lakoniškai, kaip apibūdintum albumą „Daydreamer“? Pavyzdžiui, ko tikėtis prieš pradedant klausyti?

Paslapties. Bet aš nežinau, ar verta ir ar to reikia. Susiduriu su panašiu klausimu viduje: ar mums apskritai reikia žodžiais apibūdinti meno kūrinį? Nesvarbu, ar tai muzikinis, ar dailės kūrinys, ar filmas. Nes jie jau egzistuoja tokie išleisti į gyvenimą ir savaime jie yra tam tikra kalba. Ir labai gali būti, kad bandydami apibūdinti žodžiais mes nuklysime į lankas ar net nebesusišnekėsim...

Skaitydama kitų pamąstymus apie tavo muziką neretai aptinku žodį „melancholija“, tačiau jis man dažnai asocijuojasi su depresinėmis nuotaikomis, apatija. Todėl mano mintyse kirba kitas žodis – „nostalgija“. Skaičiau mintį, kad nostalgija – liūdnas jausmas, darantis mus laimingus. Ar ne tokia tavo muzika?

Galbūt ir sutikčiau. Bet aš nesibaidau visų emocijų. Didelė vertybė visas emocijas priimti ir suvokti. Melancholija man neskamba labai neigiamai.

...bet būna muzika, kurios klausantis pasilieka slogus jausmas. Paskui sunku atsigauti...

Taip.

Noriu pasakyti, kad tavo muzika kitokia. Ji neslopina. Ypatinga nuotaika yra, bet melancholija gal siauroka sąvoka?

Galbūt. Melancholijos sąvokai turbūt stinga vilties? Manau, sutikčiau. Mano muzika tokia nėra.

Ar šiuo albumu galime pasitikėti ir tikėtis, kad klausydami išgirsime kompozitoriaus vidinį pasaulį? O gal tai labiau eksperimentas?

Pasakysiu atvirai: pasitikėdami galit klausytis visos mano muzikos. Kaip ten sakoma, daug kas kurdamas atsitapatina nuo savęs ir kūrinys lieka tarsi atskiras pasaulis. Man taip nėra. Negaliu atsitapatint nuo savęs ir to, ką darau. Tad tikrai galit pasitikėt.

„Daydreamer“ galėtume versti kaip „svajoklį“?

Ne, nesutikčiau. Kai mes su Antonu diskutavome apie albumo pavadinimą, turėjau kelis variantus. Bet Antonas pasiūlė būtent šį. Iš pradžių man atrodė, kad „daydreamer“ pernelyg asmeniškas žodis pavadinimui. Bet Antonas paprieštaravo sakydamas, kad tai labai abstraktus žodis. „Daydreamer“ anglų kalboje gali turėti daug prasmių. Tai gali būti žmogus, knyga, vieta, akmuo... Bet kas! Pavadinimas nesu aš. Tai yra tai, su kuo galėtų susitapatinti klausytojai. Tai psichologinis terminas. Turim lietuvišką žodį „sapnuoti“, žymintį pasąmonės procesą.

...atitrūkęs nuo realybės, nuo čia ir dabar, nes taip gera būti šiek tiek ne čia ir šiek tiek ne dabar... Juliau, esi svajotojas?

Manau, kad taip. „Daydreaming“ yra kitos realybės sukūrimas sąmonės būsenoje. Čia ir dabar, bet kitoj realybėj. Tai paspalvina svajoklį.

Ar įrašinėjant albumą greitai radai bendrą kalbą su muzikais? Ar iš jų pusės buvo kokių nors pasiūlymų?

Žinok, net nereikėjo kalbėt apie tai. Ypač su Antonu. Nežinau, kokiu būdu, bet atrodo, kad jis mato kiaurai. Darbas vyko tikint, pasitikint ir vienas kitą priimant. O iš atlikėjų pasiūlymų nesulaukiau, tik, aišku, pažiūrėdavom, kaip geriau skamba. Kita vertus, įrašymo procesas vyko gana greitai. Albumą įrašėm per trumpą laiką. Ne viską vienu metu, atskiromis linijomis, nes medžiaga tam pasiduoda, kompozicija yra gana atviros formos. Bet darbas buvo labai intensyvus.


0