Kuratoriaus Edvardo Šumilos reakcija į rinktinės „Toli, bet vis arčiau: jaunieji Lietuvos kūrėjai užsienyje“ pristatymo diskusiją

Šių metų vasario 22 d. Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta mano kuruota ir Lietuvos muzikos informacijos centro išleista rinktinė „Toli, bet vis arčiau: jaunieji Lietuvos kūrėjai užsienyje“. Į pristatymą atvyko užsienyje dirbantys kūrėjai Andrius Arutiunianas ir Vitalija Glovackytė, kurių muzika pristatyta šioje rinktinėje. Diskusijoje dalyvavo ir šiuolaikinio meno kuratorė Monika Lipšic, o diskusiją moderavo žurnalistas, vienas „Nyla“ podkasto kūrėjų Karolis Vyšniauskas. Kadangi diskusijoje pats dalyvauti negalėjau, o transkribuota versija pasirodė tik kovo 14 d., jaučiu norą grįžti prie kai kurių temų, pateikti keletą patikslinimų ir prieštaravimų bei sudėlioti tam tikrus taškus. Konceptuali rinktinės ašis, kaip ir pagrindinės įvadinio leidinio teksto idėjos, buvo kitokios, nei kai kurios pristatymo diskusijos kryptys, todėl aiškesnės refleksijos nebuvimas galėtų pakenkti tolesnei rinktinės recepcijai ir pagimdyti naujų nesusipratimų.

Diskusija, be abejo, buvo vaisinga ir skatinanti diskutuoti toliau; galbūt tai liudija ir mano noras prie jos prisidėti, kai rinktinė jau gyvena savo gyvenimą. Tačiau būtų neteisinga nepateikti tikslesnio paaiškinimo, susijusio su tautinio identiteto ir tapatybės politikos klausimais, kuriuos svarstant, manyčiau, buvo padaryta šiokia tokia žala tam, apie ką buvo ši rinktinė. Kaip pristatyta transkribuotame diskusijos variante, panašias temas gvildena „The Deep Splash“ platforma, kuruojama Monikos Lipšič. Jos išsakyta mintis, jog menininkai „į užsienį keliauja vedami idėjų“, o ne „tapatybės ar tautybės“ pateikta tarsi oponuojanti rinktinei, tačiau būtent tokia idėja rinktinė „Toli, bet vis arčiau“ ir buvo grįsta. Apie tai kalbama ir to paties pavadinimo tekste, rašytame dar 2016 m. žurnalui „Lithuanian Music Link“. Jį galima laikyti ir festivalio „Ahead“ tęsiniu, kur skirtingos idėjos ir dalijimasis jomis šio festivalio kontekste ir suteikė akstiną kviesti menininkus, kurie lig tol neturėdavo progos pasirodyti Lietuvoje, ir tai savotiškai gražino juos į vietinę sceną.

Todėl šios kompiliacijos ašis diskusijoje įgavo klaidingą pagrindą. Anot Monikos: „jungti reikėtų per kūrinius, ne per gimimo vietas ar, pavyzdžiui, per tai, kad visi autoriai yra blondinai, nešioja tuos pačius batų dydžius ir pan.“. Su šia kiek ironiška remarka sunku nesutikti – tačiau geografinė kūrėjų padėtis buvo įdomi tik tiek, kiek ji yra įdomi mums ir kiek mes galime pažinti bei suprasti menininkus iš Lietuvos globaliame kontekste. Ši rinktinė taiko į kontekstų atvėrimą ir stengiasi suprasti vietos dinamiką. Sakyčiau, jos sumanymas yra kaip tik antinacionalistinis, griaunantis nusistovėjusį meninio lokalumo supratimą, tekste akcentuojant, kad svarbūs yra kūrėjų skirtumai, o ne bendra tapatybė. Reiktų atsižvelgti ir į tai, jog tai nėra tik naratyvas, tai yra tam tikras Lietuvos muzikos informacijos centro leidinys, tad ir jo rakursas yra formuojamas tokios lokalizuotos situacijos. Todėl ir pavadinime yra Lietuvos (o ne lietuvių ar pan.) kompozitoriai. Šiuo požiūriu Monikos kuruojama platforma „The Deep Splash“ nesiskiria niekuo, nes dauguma ten pristatomų menininkų taip pat yra iš Lietuvos.

Kalbant apie rinktinės koncepciją: uždavus klausimą apie muziką ir jos panašumus, Monika pasisakė, jog yra menininkų, sąmoningai nedalyvaujančių tokiuose projektuose, implikuodama, kad rinktinės ašis yra tapatybės politika grįstas suliejimas. Mano galva, tokia pozicija yra itin nesąžininga šios rinktinės atžvilgiu, neįsiskaitant į tai, ką ji komunikuoja. Čia galimos dvi pozicijos: viena – stengtis nusakyti, kokį diskursą implikuoja šis leidinys, kita – bandyti įžvelgti, ką tokio diskurso buvimas signifikuoja. Tačiau nė vienu atveju neišeitų šios rinktinės pagrindą paversti tautine tapatybe ar tam tikru kūrybos homogeniškumu. Rinktinė, kurioje atsispiriama būtent nuo skirtumų, o ne nuo bendrumų (bendrumų galima ieškoti panašiose patirtyse, mokyklose, stilistinėse kryptyse), negali būti taip paprastai nurašoma, prikabinant vieną etiketę.

Todėl tolimesnis diskusijos klausimas, ar šioje rinktinėje galima rasti nacionalizmo prieskonį, yra kone pribloškiantis – šių kūrėjų geografinis išeities taškas niekaip nesuponuoja nacionalizmo, tai rinktinė, kurioje kviečiama mąstyti apie globalumą ir sienų grėsmes, ne gimimo vietą. Cituoju tik vieną vietą iš kompaktinės plokštelės bukleto teksto: „Kompiliacijos bendruoju vardikliu tampa situacija, kurioje atsidūrė pristatomi menininkai, nes jų kūrybos kryptys stipriai skiriasi principais, medijomis ir požiūriais. Gilinantis į šių kūrėjų darbus ir buvo stengtasi pabrėžti jų skirtumus tiek tarpusavyje, tiek nuo lietuviškojo konteksto.“.

Apie nacionalistinių idėjų toksiškumą, atsirandančias sienas, radikalėjantį Europos politinį klimatą ir besikeičiančią migracijos politiką bando įspėti, arba bent jau užčiuopti, ir mano įvadinis kompaktinės plokštelės tekstas. Todėl su Andriumi, mininčiu šias grėsmes diskusijoje, visiškai sutinku ir viliuosi, kad ši rinktinė bus suprasta kartu ir kaip gestas, reaguojant į besikeičiančią situaciją. Konkrečiu Andriaus atveju, dar kūrinio atrankos procese, esame kalbėję, kad savo kūrybą jis tolygiai pristato tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, todėl rinktinė nėra tvirtai grindžiama net ir buvimu išskirtinai svetur. Tad taip – panaši kompiliacija galėtų atsirasti bet kur.

Su viena kritine įžvalga reikėtų sutikti: žodis „diaspora“, uždavęs toną šiai diskusijai, į tekstą pateko ir buvo vartojamas klaidingai (jis yra paminėtas vienoje vietoje, jo neakcentuojant). Žymiai svarbesnė sąvoka čia yra konsteliacija, apie kurią kalbėta ir 2016 m. publikacijoje – šios sąvokos turi bendrų vardiklių, tačiau lygiai taip pat gali viena kitai prieštarauti; nepaisant to, jos funkcionuoja vienu metu didelėje plotmėje.

Tolimesnė diskusija labai prasmingai krypo būtent į tai, į ką orientuotasi rinktinėje: į globalumą ir sienas, buvimą ten ir čia, galėjimą dalyvauti meno procesuose globaliai, ir ką reiškia kurti svetur. Čia užduoti klausimai ir pateikti atsakymai tikrai padėjo tai išskleisti. Todėl dar kartą esu dėkingas Lietuvos muzikos informacijos centrui ir kūrinius rinktinei pateikusiems kūrėjams bei diskusijos dalyviams už turiningą rinktinės pristatymą Vilniaus knygų mugėje.