Edvardas ŠUMILA | Toli, bet vis arčiau: Lietuvos jaunieji kūrėjai užsienyje


Pastaruoju dešimtmečiu Lietuvos muzikos bendruomenėse suaktyvėjo reiškinys, kurį galima įvardyti kaip emigraciją ir diasporų formavimąsi už šalies ribų esančiose kultūros terpėse. Galėtume kalbėti apie keletą skirtingų šio reiškinio aspektų. Viena vertus, jis sietinas su tuo, jog patys talentingiausi ir inovatyviausi žmonės ieško sau tinkamiausios ir labiausiai įvertinančios vietos. Tai vyksta ir kitose aukštos kvalifikacijos reikalaujančiose srityse – panašiai kaip dažnai minimas „protų nutekėjimo“ procesas, kuris, nelygu kaip pažiūrėsi, vis dėlto turi neigiamą atspalvį ir yra būdingas postsocialistiniam blokui bei mažesnėms ES šalims. Jas įtraukia didesnės, pasiimančios tiek simbolinio, tiek realaus kapitalo dividendus.

Kita vertus, mes negyvename hermetiškai uždarose Europos valstybėse – panašiai kaip ir XIX–XX a. sandūroje ar tarpukariu; tai yra bendri kultūriniai plaučiai, kuriais kvėpuojame, todėl žinių ir kultūrų cirkuliacija yra būtina. Aukštoji mokykla, kad ir kokia ji būtų, į jauną žmogų „sviedžia“ milžinišką informacijos srautą, kuris neišvengiamai veikia jauno menininko kūrybą ir joje atsispindi. Esama daugybės kitų veiksnių, kurie išskiria šį informacijos dalijimąsi. Vienas jų – erdvė. Buvimas tam tikroje erdvėje formuoja mus ne tik virtualiai. Gyvenimas, vaikščiojimas kitame ore neišvengiamai įpūs kitų vėjų ir į mūsų smegenis; tai – viena iš priežasčių, kodėl kalbame apie muzikos geografiją. Yra ir kiti niuansai: pavyzdžiui, tai, kaip mus pasiekia informacija. Kas paneigs, jog tai, ką tariamai įsivaizduojame, priklauso nuo gautos žinutės, kuri tampa beveik nesuvokiama dėl pernelyg ilgo jos nueito kelio ar dėl paties subjekto nebuvimo toje vietoje ir tuo metu; tai yra bendra komunikacijos problema, galiojanti tiek muzikai, tiek apskritai menui, tiek ir politiniams reiškiniams, kurių nušvietimas didele dalimi priklauso nuo mūsų nusistatymus ir įsitikinimus formuojančių medijų.

Po nepriklausomybės paskelbimo praėjus beveik dviem dešimtmečiams vis dar kalbėjome apie kompozitorių kartas: 2009 m. pasirodęs Astos Pakarklytės tekstas „Naujoji lietuvių šiuolaikinės muzikos [re]generacija“ šiuo atžvilgiu yra simptomiškas, tačiau jau bandantis paneigti kalbėjimo apie kartas galimybę. Tuokart kaip karta pristatyti kompozitoriai – Mykolas Natalevičius, Albertas Navickas, Rūta Vitkauskaitė ir Rita Mačiliūnaitė – šiandien jau išsisklaidę po įvairias geografines vietoves ir savo veikla atrodo kaip kažko didesnio dalis. Tai, kas juos minėtame kontekste šiek tiek išskiria, yra vienas dalykas: visi jie yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos alumnai, mokęsi dar gana tradicinėje Kompozicijos katedroje; vėliau jie pasirinko autonomišką kelią, savotiškai tapę monadomis – iš buvusių bendrų projektų praktiškai nieko nebeliko. Per tą laiką keitėsi ir pati Kompozicijos katedra, atidarytas Muzikos inovacijų studijų centras, pajaunėjo dėstytojų kontingentas. Tačiau įvyko ir šis tas daugiau.

Nemaža dalis jaunų ir kompozicijai angažuotų žmonių nusprendė mokytis svetur, jų didesnė diaspora susiformavo palyginti neseniai; tie, kurie baigė Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, ko gero, buvo neblogai pažįstami su tądiene lokalia kompozicijos dėstymo situacija, taip pat juos galėjo išgąsdinti ir 2009-aisiais pradėta aukštojo mokslo reforma, grasiusi didžiulėmis sumomis už mokslą. Tai vertė dar labiau mąstyti ir apie kokybę. Tačiau dar kita dalis apskritai neturėjo glaudaus ryšio su lietuviškuoju šiuolaikinės muzikos isteblišmentu.

Dabar diskursas apie kartas darosi bemaž visai nebeįmanomas, tačiau tai, apie ką kalbame, būtų galima vadinti vienokių ar kitokių bendrumų turinčiomis konsteliacijomis. Vis dėlto jos negrupuojamos ir nesumuojamos. Be to, jos gali būti paneigtos. Ir dar; galbūt didžiąją dalį kūrėjų ir menininkų, apie kuriuos kalbame, galima priskirti konkrečiam laikmečiui – t. y. gimusiems apie 1990-uosius (tai, ko gero, žmonės, susiformavę po nepriklausomybės paskelbimo, tačiau nedrįsčiau net ir šios (savo) kartos tokiais vadinti, nes vis dar pamenu trikampius pieno pakelius ir daug kitų dalykų, palaikiusių kitos, sovietinės santvarkos reminiscensijas). Tačiau esama visai kitų pavyzdžių ir tai, kaip jau minėjau, nėra kartos klausimas; edukaciją, kūrybą ir gyvenimą užsienyje jau anksčiau rinkosi įvairūs Lietuvos kompozitoriai, kaip antai Vykintas Baltakas (Belgija), Diana Čemerytė (Vokietija), Ignas Krunglevičius (Norvegija), Žibuoklė Martinaitytė (JAV), Justė Janulytė (Italija), Lina Lapelytė (JK), Egidija Medekšaitė (JK) ir kiti, nuolat balansuojantys tarp dviejų ar daugiau geografinių vietovių.

Nuo pat to meto, kai menininkams atsirado galimybė semtis žinių, o ir karjerą kurti svetur, pamažu buvo galima save pristatyti ir Lietuvoje – papildant vietinį kultūrinį klimatą tuo, ko dar nėra įsisavinusi vietinė muzikos scena. Tokio menininkų kontingento formavimasis, naujų ryšių radimasis skatino ir kitokių reiškinių plėtojimąsi: pavyzdžiui, kitokį požiūrį į festivalių, programų, kūrybinių dirbtuvių kuravimą, kai pagrindinis akcentas vis ryškiau toldavo nuo konkrečios geografijos, tradicijos ar tiesiog naujų darbų pristatymo, veikiau artėjant link idėjų apsikeitimo ir patirčių formavimo, atsiremiant labiau į skirtumus nei į panašumus. Viena tokių dar palyginti naujų iniciatyvų yra elektroninės muzikos festivalis „Ahead“, kuris nuo pat pradžių jungė tradiciškesnį karjeros kelią Lietuvoje pasirinkusius menininkus su tais, kurie nusprendė išvažiuoti ir dirstelėti, kas gi dedasi toliau už mūsų sienų.

Lietuvoje pasirinkimas studijuoti ar kurti karjerą svetur dažnai romantizuojamas, į jį žvelgiama matant mažai pragmatinių tokio pasirinkimo paskatų – juk nėra jokio reikalo manyti, kad svetur yra būtinai geriau. Tačiau mes mėgstame save matyti kaip laimės svetur ieškotojus, besivaikančius sėkmės istorijų ir norinčius būti išaukštintais kažkur kitur. Galbūt taip yra ir dėl savotiška egzotika buvusio „tarybinio kompozitoriaus Vakaruose“ įvaizdžio. Tačiau pamažu šie reiškiniai save perkuria, o muzikos scena neišvengiamai globalėja; ar tai gerai, ar blogai – tai jau kito teksto tema.

Kai norima aprėpti visus, kurie mokslams pasirinko užsienio aukštąsias mokyklas, kyla problema. Retas kuris jų stengiasi aktyviai prisistatinėti Lietuvoje – jie labiau įsivaizduoja save kaip didesnio europietiško konteksto dalį, siekia veikti plačioje kultūrinėje erdvėje. Būtų gana keista, jei būtų priešingai. Todėl čia stengiuosi apsiriboti tik tais kūrėjais, kurie visai (ar beveik visai) nestudijavo Lietuvoje. Tokių pastaraisiais metais atsirado iš tiesų nemažai.

Viena įdomesnių krypčių, kuria pasuko svetur žinių sėmęsi Lietuvos kūrėjai (ir tokių esama iš tiesų nemažai), yra, galima sakyti, Lietuvoje analogo neturinčios sonologijos studijos. Iš dalies tokią pakraipą pasirinkusiais galima laikyti Kauno technologijos universitete studijuojančius muzikos technologijas, tačiau ten gilinamasi labiau į techninius aspektus, o studentai ruošiami kaip garso režisieriai ir, iš dalies, kaip prodiuseriai. O Hagoje įsikūręs sonologijos institutas save pristato kaip išskirtinai į elektroninę, elektroakustinę muziką ir garso meną orientuotą edukacijos instituciją, kur stengiamasi suderinti algoritminę kompoziciją, garso ir erdvės santykį, be to, ten krypstama į garso kaip tiksliųjų mokslų objekto diskursą. Tokia studijų koncepcija save išlaisvina nuo problemų, kylančių derinant šiuolaikinį meną ir tradiciją senosiose kompozicijos akademijose, kur studijuojantysis save apibrėžia kaip kompozitorių.

Vienas iš sonologijos studijas pasirinkusių menininkų – Aurimas Bavarskis. Šiame tekste minimų kūrėjų kontekste jis yra kiek vyresnis, tačiau puikiai atspindi čia aptariamas tendencijas. Įgijęs sonologijos bakalauro laipsnį Bavarskis studijavo medijų technologijas. Tarp pagrindinių sonologijos studijų ypatumų yra programavimas ir mokslinė prieitis. Ir nors Bavarskio išsilavinimas ir interesų laukas veikiau sutelktas į garsą, jo kūryba labiau primena medijų meną – šį įspūdį sustiprina įvairaus pobūdžio bendradarbiavimas su kitais menininkais, pavyzdžiui, tokiuose projektuose kaip „Duel Protokol“ (2011, vaizdas ir spausdinimas – Indrė Klimaitė). Garsas jo darbuose yra arba konceptualaus žvilgsnio rezultatas, arba vienas iš sintezės elementų, arba tam tikra elektroninė invazija į daiktus, esančius dar už skaitmenizavimo ribų. Analoginė garso sintezė, seni sintezatoriai (tapę vienais iš madingųjų šiuolaikinės elektroninės muzikos projektų atributų) jo kūryboje egzistavo bemaž nuo pradžių, o įvairių daiktų pasitelkimas ir eksploatavimas kiek artimas kitai kūrėjai – Vitalijai Glovackytei, apie kurią dar kalbėsime.

Vienas iš jauniausiųjų sonologijos atstovų lietuviškajame kontekste yra Michailas Skalskis. Dar gyvendamas Lietuvoje jis kūrė elektroninę muziką, buvo indie roko ir elektroninę muziką derinančios grupės „Without Letters“ narys, taip pat kurdavo slapyvardžiu „96WRLD“. Pasirinkęs sonologijos studijas jis dažnai bendradarbiavo su kitu menininku – Laimonu Zaku. Nors jo kuriama / prodiusuojama muzika, ko gero, nė nepretenduoja į akademiškumą, Michailas Skalskis labai gerai parodo, kokios trapios yra akademiškumo ribos. Galima manyti, jog nestudijavus kompozicijos savo šalyje gali būti lengviau – tiesiog nesama pagrindo bijoti pasirodyti nesolidžiai. Tai išlaisvina nuo suvaržymų ir schemų, kaip esą turi atrodyti muzikos kūrėjas ir tai, ką jis kuria. Pastaruoju metu informacija apie Skalskį iš įvairių paskyrų, tokių kaip „Soundcloud“, atrodo pradingusi – galima spėti, jog jis kuria ir pristatys kažką visiškai nauja.

Kitas sonologiją pasirinkęs ir jau pasižymėjęs kūrėjas yra Ernestas Kaušylas (jis dažnai naudojasi slapyvardžiu Brokenchord), kurio kurtą remiksą kultinė grupė „Radiohead“ pasirinko ir išleido savo remiksų albume (!), o Lietuvoje jis apšildė kitos elektroninės muzikos garsenybės iš Jungtinės Karalystės – Bonobo – pasirodymą. Tiek Michailas Skalskis, tiek Ernestas Kaušylas kuria ir prodiusuoja daug šokių muzikos ir įvairių remiksų, tačiau kartu jie kūrė muziką spektakliui Nacionaliniame dramos teatre „Kosmosas+“ (2014), kaip kompozitoriai buvo nominuoti „Auksiniam scenos kryžiui“ ir su visa spektaklio kūrybine komanda jį pelnė teatro vaikams ir jaunimui kategorijoje. Kaušylo kuriama elektroninė muzika – daugiasluoksnė, derinanti noise, glitch ir ambient stilius.

Galima įtarti, jog daugelis būtent tokias studijas ar kūrybinį kelią pasirinkusių kūrėjų Lietuvoje bus atrasti tik gerokai vėliau, nes kol kas galimybių gyvai Lietuvoje išgirsti jų kūrybą pasitaiko gana retai. Skirtingais slapyvardžiais pasirašantį Donatą Tubutį po ilgos pertraukos Lietuvoje girdėjome 2016-ųjų festivalio „Jauna muzika“ vakarinėje programoje kartu su videomenininke iš Kanados Katrina Burch. Kaip ir visi, studijuojantys sonologiją, Tubutis taip pat dažniausiai dirba garso ir vaizdo plotmėse, jo kūrinių aprašymai dažnai migloti, fantastiniai ir primenantys ezoteriką, o patys darbai kartais švelniau, kartais aštriau dirgina klausą, žaidžia asociacijomis ir pasižymi stipriu psichodelikos prieskoniu.

Aptartosios sonologijos studijos nėra vienintelė vieta, kur skleidžiasi muzikos autorių kitoniškumas. Vienas įdomiausių atvejų – Aistės Noreikaitės garso menas. Londone gyvenanti ir kurianti menininkė studijavo garso dizainą, kūrė garso takelius įvairiems trumpametražiams filmams, o pastaruoju metu koncentruojasi į projektus, kuriuose susiliečia žmogaus mąstymo ir garso atkūrimo galimybės. Sukūrusi garso instaliaciją „Patirčių šalmas“ (angl. Experience Helmet, 2014), menininkė toliau gilinasi į smegenų neuronų skleidžiamų dažnių ir jų atkūrimo galimybių analizę, klausymosi patirtį nukreipdama į patį klausytoją – t. y., iš dalies klausymosi subjektas tampa ir objektu. Pavyzdžių, kai bandoma įgarsinti smegenų veiklą, yra ne taip jau mažai: kaip vieną tokių galima prisiminti garsųjį Alvino Lucier kūrinį „Music for Solo Performer“, kur prie galvos prijungti davikliai, sujungti su įvairiais perkusiniais instrumentais, leidžia išgirsti ritminį smegenų skleidžiamų bangų piešinį. Tačiau Noreikaitė sukūrė specialią programavimo kalbą, verčiančią garsus į adekvatų skleidžiamai spinduliuotei atsaką, kuris priklauso nuo žmogaus emocijų, o ir pats idėjos įgyvendinimas toli gražu nėra koncertinis. Pati autorė įvairiuose interviu apie „Patirčių šalmą“ kalba kaip apie bent jau iš dalies terapinę priemonę, padedančią kelti savimonę ir „įviliojančią“ smegenis į tam tikrą ramybės ar meditacijos būseną.

Du itin įdomūs kūrėjai, pristatę save trečiajame festivalyje „Ahead“, yra Andrius Arutiunianas ir Vitalija Glovackytė – tos pačios laidos M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventai. Baigdami mokyklą jie kartu dirbo kurdami tradicinę abiturientų operą, tačiau vėliau pasuko skirtingais keliais. Glovackytė gyvena Mančesteryje (Jungtinė Karalystė), kur, studijuodama Karališkajame Šiaurės muzikos koledže, pamažu atrado savo braižą ir veiklos sritį. Kartu su Michaelu Cuttingu ji vadovauja ansambliui „Almost Credible Music“ (ACM – anksčiau ansamblis vadinosi „Another Contemporary Music Ensemble“), kuria įvairius projektus, kuriuose ypatingą vietą užima analoginių garso schemų konstravimas, senų, veikiančių ar ne prietaisų prikėlimas naujam gyvenimui, savotiškai iškeliantis į istorines garso meno paraštes bepasitraukiančius mediumus. Jungdama tai, kas vadinama „pasidaryk pats“ (angl. do it yourself), ir kartu didelį dėmesį skirdama detalėms, visa tai autorė daro su ypatingu užsidegimu ir entuziazmu – tiek garsų, tiek ir jų kuriamos atmosferos paieškos čia tampa gyvenimo dalimi. Kaip neseniai savo apžvalgoje pažymėjo kompozitorius ir muzikologas Benas Lunnas, ypatingą dėmesį Vitalija Glovackytė pelnė bendradarbiaudama su eksperimentinės muzikos ansambliu „Apartment House“, su kuriuo į turą leidosi po rezidencijos „Embedded Residency“. Tačiau jau iki tol ji spėjo pasižymėti kaip kurianti įdomią, lo-fi estetika grįstą muziką.

Andrius Arutiunianas savo interesus yra išskleidęs itin plačiai – jo kūriniai dažnai artimi konceptualiajam menui. Antai kūrinyje „Box.Untitled.2014“ (2014) svarbus tampa garso šaltinis, apie kurį iki galo nėra žinoma (kuo konkrečiai grojama dėžės viduje, galima pamatyti tik po pasirodymo), o pats kūrinys remiasi muziejaus kaip institucijos funkcionavimo modeliu. Kitas darbas – „Brute-force Attack“ ansambliui ir elektronikai (2013) – sukurtas remiantis „grubios jėgos atakos“ principu, kai su daugybės programinės įrangos spėjimų pagalba bandoma išgauti raktą ar slaptažodį. Arutiuniano kūryboje galima pajusti studijų Hagoje įtaką: ansamblių sudėtys, jų panaudojimas ir tekstūros sudaro kiek olandiškos muzikos įspūdį. Visų pirma ji artima amerikietiškajam minimalizmui, tačiau labiau primenanti Louisą Andriesseną. Taip pat joje ryški džiazo, kurio scena Olandijoje – viena svarbiausių Europoje, įtaka. Eksperimentinė muzika, roko ar net post-punk muzikos įtakos susilieja į šiuolaikinę muziką.

Šie elementai šmėžuoja ir Hagoje studijas baigusios Justinos Šikšnelytės darbuose. Šie – labai įvairūs, visuomet stilingi ir pasverti, kartais atmiešti ir praturtinti lietuviškumu, kartais – sutartinių intonacijomis, o kartais – tiesiog mums taip būdinga lyrika. Kompozitorė trumpai studijavo ir Lietuvoje, taip sukurdama itin įdomų derinį tarp to, kas būdinga olandiškai muzikai, ir iš Vilniaus atsivežtos nostalgijos. Tačiau tokiuose kūriniuose kaip „Her Fog and Her Pearls“ (2015) ji krypsta į labiau improvizacinį muzikos atlikimą, žaidžia asociacijomis ir įvaizdžiais, pasitelkdama garsiosios Andy Warholo mūzos Eddie Sedgwick asmenybę.

Dar viena kūrėja, vienerius metus praleidusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o vėliau išvažiavusi studijuoti į Glazgą – Juta Pranulytė. Kadangi čia kalbame apie įtakas ir požiūrius, kurie formuojasi išvykus, manau, net ir neilgas Lietuvoje praleistas laikas pažymėjo jos kūrybinį kelią. Pranulytė daug dažniau nei kiti išvardyti kompozitoriai (galbūt išskiriant Andrių Arutiunianą) savo kūrybą pristato Lietuvoje, o jos kūrybos stilius ir netgi įvaizdis gerokai artimesnis tam, ko mokomasi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Turbūt prie to prisideda ir tai, jog į atmintį įsirėžia ir poveikį daro išgirsti vyresnės kartos kompozitorių arba kolegų darbai. Pavyzdžiui, kūrinys „Hamlet. love“ (2016) savo tąsumu ir meditatyvumu artimas Dominyko Digimo kūriniams arba „slenkančioms“ Justės Janulytės partitūroms, o žvelgiant bendriau, Pranulytės kūriniai pasižymi sonoristine stilistika, per keletą dešimtmečių smarkiai įsirėžusia į Lietuvos autorių modernistų darbus. Vienas iš dažnų jos kūrybos barų – chorinė muzika, prie kurios prisiliečia bemaž visi studijuojantys Lietuvoje (galbūt iš dalies dėl kasmet choro „Jauna muzika“ organizuojamo jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkurso „Vox Juventutis“). O ir kiti jos kūriniai, garso paieškos ir pats pateikimas daug tradiciškesnis nei kitų aptartų kompozitorių.

Galiausiai lieka dar keletas aspektų. Kalbant apie svetur išvykusius kompozitorius labiausiai buvo akcenuojama tai, jog studijų svetur patirtis juos pakeitė, tačiau visiškai įmanoma kalbėti ir apie tai, kad bent jau dalis jų išvyko būtent todėl, kad buvo kitokie. Sonologai, dažniausiai mokęsi stiprų bendrąjį išsilavinimą teikiančiose mokyklose (tokiose kaip Vilniaus licėjus), nenori atsisakyti įgytų žinių. Kiti ieško to, prie ko Lietuvoje „prisikasti“ gerokai sunkiau – naujų garso pateikimo koncepcijų. Be to, dažnu atveju jie turi daug didesnes galimybes rasti savo klausytoją ir būti išgirsti. Gyvenimas kultūriniame centre reiškia ir didesnę rinką. Galbūt tokia kompozitorių diaspora yra mažiau sėsli, jai mažiau svarbi vieta, kurioje kuriama, bet panašu, jog tarp itin skirtingų muzikų iš tiesų esama bendrumų. Dauguma užsienyje gyvenančių kūrėjų skinasi kelią tokiose srityse, kurios Lietuvoje dar tik pamažu įgauna pagreitį, o čia pristatydami savo darbus jie kartu ir prisideda prie šio įsibėgėjimo.

0