Šių metų Vilniaus knygų mugėje Lietuvos muzikos informacijos centras pristatė įrašų rinktinę „Toli, bet vis arčiau: jaunieji Lietuvos kūrėjai užsienyje“, kurią kuravo Edvardas Šumila. Diskusijoje dalyvavo du rinktinėje pristatyti autoriai – Vitalija Glovackytė ir Andrius Arutiunianas, beveik dešimtmetį gyvenantys ir kuriantys užsienyje. Prie jų prisijungė šiuolaikinio meno kuratorė Monika Lipšic, kelis metus plėtojanti internetinę videoplatformą „The Deep Splash“, kurioje skelbiami pokalbiai su užsienyje dirbančiais Lietuvos kūrėjais, pristatomi jų darbai ir kūryba, permąstant tapatybės, lietuviškumo, nacionalizmo, išeivijos, (e)migracijos sąvokas. Diskusiją moderavo žurnalistas, šiuolaikinių medijų agentūros „Nanook“ rengiamų tinklalaidžių „Nyla“ autorius Karolis Vyšniauskas. Rinktinės leidybai ir pristatymui finansavimą suteikė Lietuvos kultūros taryba.

Pokalbį publikacijai parengė Aistė Valentaitė

---

Karolis Vyšniauskas: Šios muzikos rinktinės pristatymas – tai proga pasikalbėti apie rečiau girdimą muziką ir rečiau Lietuvoje matomus žmones. Pradėkime nuo muzikos ir Vitalijos kūrinio „Tender Volts“. Labai įdomu, kaip tu šitą kūrinį „padarei“?

Vitalija Glovackytė: Mane visada domino tam tikrų prietaisų perdirbimas. Daiktus, kuriuos vieni žmonės išmeta, aš panaudoju savo kūryboje. Konkrečiai šį darbą inspiravo apsilankymas medžiagų perdirbimo centre. Kartu su savo partneriu mes kartais lankomės tokiuose centruose pasižvalgyti, kas ką išmeta ir susirenkame ten medžiagų savo kūrybai. Viename tokių centrų pamačiau numestą liekninamąjį diržą. Jie turi motorus, kurie sukelia vibracijas. Kadangi praeityje jau esu šiek tiek dirbusi su motorais, pamaniau, kad išryškinus tam tikrus dažnius galima išgauti labai įdomius akordus, ritminius darinius. Už 2 svarus nusipirkau tą liekninamąjį prietaisą, parsinešusi namo jį visą išardžiau, ir tada pradėjau... Yra tokie magnetiniai mikrofonai, kurie XX a. 6-ame dešimtmetyje buvo naudojami slaptiems įrašams. Jie gaudo magnetines bangas. Pridėjau tokį mikrofoną prie motoro (aišku, motoras turi įvairias greičio funkcijas). Kintant greičiui, kinta ir pats akordas. Tai, ką jūs girdite, iš esmės yra visiškai natūralus to motoro garsas. Kai šitas kūrinys buvo atliekamas gyvai, atlikėjai tiesiog žiūrėjo vienas į kitą ir grojo melodiją su lygių nustatymo mygtukais „plius“ ir „minus“.

Karolis Vyšniauskas: Tavo priėjimas prie muzikos iš tiesų labai autentiškas. Tu nori tikro garso. Ir anksčiau esi sukūrusi panašių darbų, pavyzdžiui, pasitelkdama telefonų baterijas.

Vitalija Glovackytė: Taip, tai buvo konkretus projektas su ansambliu „Apartment House“. Jo tematika labai siejosi su medžiagų perdirbimu. Tiesa, mes naudojome ne telefono baterijas, o jų vibracijos motorus, kurie tiesiog buvo prijungti prie AAA baterijų. Pusę metų važinėjome po paplūdimius, miestų užkampius, bei įvairius medžiagų perdirbimo centrus ir tiesiog rinkome tai, ką radome – senus, surūdijusius metalinius įrankius, nebeveikiančius juostinius grotuvus, garso kolonėles bei mobiliuosius telefonus. Tai, ką vienas žmogus išmeta, norėjau perdirbti ir galbūt atrasti tame bent preliminarų muzikinį turinį. Taip išsivystė kūrinys „We Are For a While“.

Karolis Vyšniauskas: Ir kartu atrasti muziką dalykuose, kurie nėra sutverti būti muzika?

Vitalija Glovackytė: Tikrai taip.

Karolis Vyšniauskas: Kai kalbame apie šiuolaikinę muziką, apie garso meną, dažnai bandau ją suvokti per tam tikras opozicijas. Tarkim, yra popmuzikos ar roko atlikėjai, didelės scenos. Tavo muzika nėra tokia ir nėra apie tai. Mano manymu, labai gerai, kad paaiškinai, iš kur ji ateina tiek idėjiškai, tiek ir techniškai. Andriau, dabar pakalbėkime apie tavo kūrinį, kurio ištrauka įtrauktą į rinktinę „Toli, bet vis arčiau“.

Andrius Arutiunian: Kūrinys „Armen“ turėjo ilgą atsiradimo istoriją ir priežastis. Prieš porą metų susidomėjau armėnų muzika, pirmiausiai mane sudomino būtent XX a. 8–9-ojo dešimtmečių armėnų pop ir disko muzika. Dėmesį patraukė tai, jog dėl įvykusio tautos genocido, armėnai turi vieną didžiausių diasporų visame pasaulyje – tai yra devyni milijonai žmonių, gyvenančių už Armėnijos ribų. Muzika yra viena iš meno sričių, labai greitai inkorporuojančių įvairias naujas kryptis ir raiškos būdus. Kai skirtingose šalyse atsirado įvairios armėnų migrantų bendruomenės (Libane, Graikijoje, Sirijoje, JAV ir kitur), kiekviena jų pradėjo kurti savo naują armėnų muziką. Aš pradėjau domėtis ir rinkti tuos įrašus, atsiradusius diasporose. Taip atsirado savotiška armėnų muzikos biblioteka, antologinis rinkinys. Vėliau sumaniau juos perdirbti, perkonstruoti, perkurti, tarsi surinkti į vieną keistą organizmą.

Karolis Vyšniauskas: Visa ši įrašų rinktinė iš esmės yra paremta panašiu autorių mąstymu. Visi autoriai bandė nueiti truputį toliau, nei mes tradiciškai įsivaizduojame kūrinio rašymą. Gaila, kad negalime išgirsti ir kitų autorių istorijų. O kad ši diskusija nebūtų vien tik apie „išleidome naują CD“, norėčiau pasikalbėti apie ką nors didesnio, nei vien minėtasis šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių kūrinių rinkinys. Jo pavadinimas yra „Toli, bet vis arčiau“ – tai reiškia, neišvengiamai kalbame apie geografiją ir tapatybę. Vitalija, gyveni Mančesteryje jau...?

Vitalija Glovackytė: Beveik 9 metus.

Karolis Vyšniauskas: Andriau, o tu?

Andrius Arutiunian: Hagoje, Olandijoje, irgi beveik 9 metus.

Karolis Vyšniauskas: Monika, platformoje „The Deep Splash“ tu dirbi su tokiais žmonėmis, kaip Andrius ir Vitalija. Tai žmonės, gimę ir augę Lietuvoje, baigę čia mokyklas, kaip kad Andrius ir Vitalija yra baigę Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, ir tam tikru metu išvykę į užsienį, tačiau nepraradę ryšių su Lietuva. Rinktinės kuratorius Edvardas Šumila tai vadina diasporos scena, o kaip tu matai šį reiškinį?

Monika Lipšic: Tiesą sakant, manau, kad žodis „diaspora“ netinka nusakyti šiuolaikiniams procesams, nes jis apibūdina žmones, iškeliaujančius dėl trauminių potyrių – genocido, karo, turtinių priežasčių ar panašiai, o kai šneku apie užsienyje dirbančius Lietuvos kūrėjus, stengiuosi perteikti mintį, kad žmonės (o ypač menininkai) į užsienį keliauja vedami idėjų. Lietuvių menininkai užsienyje nebūtinai bendrauja su lietuvių menininkais: sakyčiau, netgi priešingai – jie tai daro ypatingai retai. Kūrėjus labiau jungia tam tikros idėjos, konceptai, panašios veiklos sritys, bet ne tapatybė ar tautybė.

Karolis Vyšniauskas: Turbūt klausimas, ką lietuviškumas reiškia šiame kontekste, yra labai svarbus. Jeigu man reikėtų pristatyti, pavyzdžiui, Vitaliją žmogui, kuris nieko apie ją nežino, ar aš sakyčiau, kad tai yra Vitalija Glovackytė, kurianti Mančesteryje arba Vitalija, lietuvė, kurianti Mančesteryje, o gal tiesiog kompozitorė Vitalija Glovackytė? Vitalija, ar tau šie aspektai svarbūs, kaip tu pati save pristatai, pavyzdžiui, kai kažkur dalyvauji, rengi pasirodymus, pildai dokumentus?

Vitalija Glovackytė: Labai sudėtingas klausimas. Turbūt labiausiai norėčiau, kad mane pristatytų kaip kompozitorę. Gal net ne kompozitorę, o atlikėją, nes muziką aš ne tik kuriu, bet atlieku, pati konstruoju instrumentus. Asmeniškai man, kaip klausytojai, visada smalsu sužinoti, iš kur kilęs žmogus. Tačiau šiais laikais žmonės, o ypatingai menininkai, tiek daug keliauja, kad poreikis atskleisti tautinę tapatybę truputį nublanko. Po mokyklos baigimo iš karto persikrausčiau į Mančesterį, kuris yra labai daugiakultūrinis miestas – jame kalbama 200 kalbų – viename mieste! Man teko susipažinti su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Bendravimas internetu ir tarpkontinentinis bendradarbiavimas išvystė kitokį supratimą, tapo įdomiau gvildenti tam tikras universalias žmogiškas vertybes, problemas, o ne bandyti kažkokiu būdu atskleisti lietuviškumą.

Karolis Vyšniauskas: Ką tau reiškia buvimas CD rinktinėje kartu su dar aštuoniais žmonėmis, kuriuos vienija tos pačios patirtys – gimė Lietuvoje, gyvena užsienyje? Ar manai, kad dėl panašių patirčių jūsų muzika turi tam tikrų panašumų?

Vitalija Glovackytė: Nežinau. Andriau, ar tu jauti, kad muzika turi panašumų?

Monika Lipšic: Yra menininkų, sąmoningai nedalyvaujančių tokiuose projektuose, kur yra pristatomi kaip Lietuvos kūrėjai, arba Lietuvos kūrėjai, gyvenantys užsienyje, nes tai yra tapatybės politika grįstas suliejimas. Nors iš principo visada kvestionuoju tapatybe grįstus pasirinkimus, nepaisant to, tai tikrai labai įdomi ir turtinga garso meno rinktinė, kurios šiai meno scenai labai reikėjo.

Karolis Vyšniauskas: Galbūt šioje rinktinėje galima atrasti nacionalizmo prieskonį?

Monika Lipšic: Manau, kad menas plačiąja prasme gali būti komunikuojamas pasitelkiant kitus kriterijus – mes galime pasirinkti temą, pasirinkti tam tikrą metaforą, kuri sietų visus kūrinius. Tačiau jungti reikėtų per kūrinius, ne per gimimo vietas ar, pavyzdžiui, per tai, kad visi autoriai yra blondinai, nešioja tuos pačius batų dydžius ir pan.

Karolis Vyšniauskas: Andriau, tu kartu turi ir armėnišką tapatybę. Kaip matai save šioje kompiliacijoje?

Andrius Arutiunian: Reikia pripažinti, šiuo metu mes gyvename pavojingu laiku, kada nacionalistinės idėjos daro didelę įtaką politiniam klimatui, jos yra labai toksiškos. Į tautiškumo idėjas reikėtų žiūrėti su tam tikra atsarga, per tam tikrą atstumą. Aš savęs neidentifikuočiau vien tik su šios rinktinės kūrėjais, nes lygiai taip pat galėčiau būti priskirtas ir prie olandų ar armėnų kompozitorių. Galbūt po dešimties metų gyvensiu Prancūzijoje ir galėsiu būti panašioje kompiliacijoje su prancūzais. Manau, kad gali atsirasti ir patogus „institucinis“ motyvas: čia yra lietuvių menininkai, čia yra kitos šalies menininkai. Tai ganėtinai patogus naratyvas, bet kartu jis yra ir pavojingas.

Monika Lipšic: Jis patogus dar ir tuo, kad jam žymiai lengviau gauti valstybinį finansavimą...

Karolis Vyšniauskas: Šios kompiliacijos pavadinimas „Toli, bet vis arčiau“ byloja apie tam tikrą santykį. Nepaisant to, kad jūs beveik 10 metų gyvenate svetur, vis tiek atvykstate į Lietuvos festivalius, turite čia daug draugų ir pažįstamų. Man tai atrodo pozityvu ne dėl to, jog lietuviai kažką veikia lietuviškoje scenoje, bet dėl to, kad savo mančesteriškąją ar hagiškąją patirtį perkeliate čia tiems, kurie neturi galimybės intensyviai keliauti po pasaulį. Galbūt tokiu būdu įkvepiate kurti bei siekti savo tikslų žmones, gyvenančius Vilniuje?

Vitalija Glovackytė: Aišku, smagu būti tokio projekto dalimi. Manau, kiekvienas iš devynių šios rinktinės kompozitorių atneša savų idėjų, kuriomis galima pasidalinti.

Monika Lipšic: Noriu pratęsti savo mintį, juk pati plėtoju projektą „The Deep Splash“, kuris ir prasidėjo nuo lietuvių menininkų, gyvenančių užsienyje pristatymo per vaizdo įrašų formatą. Dažnai galvoju, kiek tai skatina kūrėjus galvoti apie tai, kad jei aš liksiu Vilniuje, gyvensiu čia ir kursiu, manęs nebepakvies į tokį projektą? Ar tam reikia būti kur nors Londone, ar Olandijoje? Dirbdama šioje srityje pati kartais kiek įtariai žiūriu į tokį tapatybės pasirinkimą, nes jis nubrėžia tam tikrą ribą. O jeigu pradedi mąstyti tam tikromis temomis – tampi atviresnis, nes tokiame projekte gali dalyvauti visi, kuriantys panašia idėja. 

Andrius Arutiunian: Šiuo metu vyksta milžiniška migracija ir tai yra natūralus to postproduktas – daug kūrėjų gyvena skirtingose šalyse. Atsiranda tam tikros strategijos, kaip tuos kūrėjus „sužemėlapinti“ skirtingose erdvėse ir ieškoti tarp jų tam tikrų jungčių. Manau, kad toks naratyvas gali būti tikrai įdomus.

Karolis Vyšniauskas:  Galbūt šios rinktinės idėja yra pristatyti žmones, kuriuos galima būtų sieti su Lietuva platesne prasme. Kita vertus, manau, kad ir vietiniams lietuviams šios rinktinės kompozitoriai, kaip ir Jūsų vardai yra naujiena. Džiaugiuosi, kad yra būdų, kurie padeda atrasti šiuos vardus. Bet norėčiau nutolti nuo tapatybės klausimų ir grįžti prie muzikos. Man regis, visa scena, kuriai jūs atstovaujate, yra be galo įdomi. Turbūt muzikos branda taip ir įvyksta – pradėjus klausytis „Nirvanos“ tau atrodo, kad tai ir yra alternatyva. Po to pereini prie elektroninės muzikos, bet po kurio laiko atsibosta ir ji. O tai, ką darote jūs, yra nėrimas dar giliau. Ar jūs jaučiatės būdami tam tikros didesnės scenos dalimi, ar esate „autsaideriai“, kuriantys visiškoje nišoje? Bandau suvokti tos nišos dydį.

Vitalija Glovackytė: Viena iš svarbiausių mano išvykimo į Mančesterį priežasčių buvo stipri to miesto pogrindinė scena ir elektroninės, eksperimentinės muzikos terpė. Tuo metu Lietuvoje tokių procesų nebuvo daug. Kiek yra tekę keliauti po pasaulį, alternatyvioji scena egzistuoja daug kur. Žinoma, ji nėra tokia didelė, kaip, tarkim, roko muzikos scena, bet ji egzistuoja.

Karolis Vyšniauskas: Ar žmonės Lietuvoje galės nustebti išgirdę šitą muziką?

Vitalija Glovackytė: Manau, kad taip. Nors klausimas labai sudėtingas, sunku į jį atsakyti.

Andrius Arutiunian: Jeigu imtume bendrai visą populiaciją, aš manau, kad bet kuri šios srities kūrėjų muzika nustebintų klausytoją. Jeigu palygintume Lietuvoje gyvenančių autorių muziką, daugelis taip pat būtų nustebinti. Kita vertus, galbūt būtų įdomu pasižiūrėti, kaip tokia muzika funkcionuoja, kiek ji yra populiari. Mane labai džiugina, kad egzistuoja tokios platformos, kaip „The Deep Splash“, ir įvairios kitos institucijos, kurios kuo toliau, tuo labiau atsiveria garso menui ir naujosioms garso praktikoms. Per šias institucijas, kurios jau turi aplink susiformavusias bendruomenes, šiuolaikinių autorių kūrybą atranda naujos auditorijos.

Monika Lipšic: Iš tiesų, muzikos ir garso meno pasaulis turi tam tikrų bendrų bruožų, kuriuos aš vadinčiau globaliais. Pati daugiau esu dirbusi šiuolaikinio meno, dailės, istorijos srityse ir man atrodo, kad šiuolaikiniame mene būtent garso menas yra toks natūralus parodų dalyvis, kad jo naudojimas tapo visiškai įprasta praktika. Pavyzdžiui, Hagos sonologijos institute dirbantys žmonės parodose dalyvauja lygiai taip pat, kaip ir koncertuose. Taigi, šios sritys tarpusavyje labai siejasi.

Andrius Arutiunian: Aš dar norėčiau išskirti lyčių lygybės problematiką, kuri yra labai aktuali įvairiose srityse, ne tik muzikoje. Ką tik buvau Glazge ir kalbėjau su kuratoriais, kurie dažnai tiesiog nedirba su garso menininkais, nes tai yra savotiškas „vaikinų klubas“. Panaši situacija yra susiklosčiusi ir minėtoje Hagoje. O štai Lietuvos kompozitorių scenoje lyčių lygybė išlaikyta ir šis bruožas man labai patinka. Čia galima atrasti daug įdomių kūrėjų, atėjusių iš labai skirtingos aplinkos.

Karolis Vyšniauskas: Iš tiesų, rinktinėje matome penkias moteris ir keturis vyrus. O jeigu, pavyzdžiui, roko grupėje groja bosistė, visiems tai jau didelis įvykis. Vitalija, gal galėtum pakomentuoti, kaip tu jauteisi atėjusi į šiuolaikinės muzikos sceną būdama moterimi? Ar jauteisi ten sava?

Vitalija Glovackytė: Mančesteris man dėl to ir patiko – nesvarbu, iš kur tu esi, kokia tavo lytis ar seksualinė orientacija, visi turi didelį norą su tavimi bendradarbiauti. Tas nuolatinis bendradarbiavimo jausmas ir jokių ribų nepaisymas mane labai pradžiugino ir privertė visai kitaip žvelgti į pasaulį. Kai mane kviečia dalyvauti įvairiuose feministiniuose festivaliuose, aš visada atsisakau, nes tokiais dalykais netikiu. Žinoma, suprantu, kad pasaulyje vis dar yra išlikę nemažai problemų dėl lyčių nelygybės, tačiau jeigu menas tave paliečia, yra subtiliai sukurtas, gilus, man nesvarbu, kas jį sukūrė – vyras ar moteris.

Karolis Vyšniauskas: Kalbame apie tai, jog sienų reikšmė mažėja ir jūsų pavyzdžiai tai puikiai įrodo. Kita vertus, žvelgiant politiškai, sienų reikšmė pasaulyje vis labiau didėja. Turime JAV prezidentą, kuris išėjo į areną su šūkiu, kad pastatys sieną. Į šią diskusiją jūs abu atvykote iš Jungtinės Karalystės, kurioje sprendžiama, ar galėsite gyventi ten taip pat laisvai, kaip gyvenote iki šiol, ar galėsite laisvai judėti. Kaip jūs dėl to jaučiatės? Ar nemanote, kad politika ir visuomenė eina priešinga kryptimi, nei jūs? Ar tai nekelia nerimo?

Vitalija Glovackytė: Situacijos, kuri vyksta Anglijoje, šiuo metu negali paaiškinti niekas, net ir patys politikai. Manau, kad pasaulis tampa daug globalesnis ir žmonės mąsto kur kas plačiau.

Karolis Vyšniauskas: Bet ar bijai, kad toliau gyvenant Mančesteryje, kūrybos sąlygos pasunkės?

Vitalija Glovackytė: Manau, kad ne. Mūsų darbo specifika ir yra mobilumas, keliavimas, tad dirbdama savo darbą aš galiu laisvai persikraustyti į kitą šalį. Žinoma, būtų gaila dėl tam tikrų apribojimų, bet aš nesu tos valstybės pilietė, aš esu Lietuvos pilietė, o apskritai jaučiuosi esanti pasaulio pilietė. Galiu persikraustyti praktiškai į bet kurią kitą šalį ir toliau ten kurti. Juo labiau, turiu draugų visame pasaulyje, užmezgiau daug kontaktų ir manau, kad koncertų kiekiai nesumažėtų vien dėl to, kad man tektų išsiraustyti iš tam tikros šalies. Tiesiog gaila tų žmonių, kurie gimė ir visą gyvenimą praleido Anglijoje, nes jie ten yra įleidę kur kas gilesnes šaknis, turi šeimas. Jiems kraustytis į kitą šalį yra kur kas sudėtingiau.

Andrius Arutiunian: Noriu paprieštarauti Vitalijai. Nors gyvenu Olandijoje ir ten situacija yra kitokia, mane labai smarkiai neramina atsirandančios sienos. Manau, kad iš esmės tai yra tik pradžia. Galbūt šiuo metu mums tai nedaro tiesioginės įtakos ir mes į tai nekreipiame dėmesio, bet ši tendencija neabejotinai pereis ir pas mus. Net pažvelgus į dabartinį Lietuvos politinį kontekstą matyti vis daugiau stiprių nacionalistinių idėjų. Manau, kad jos neišvengiamai darys įtaką ir meno laukui. Teko kalbėti su keliais britais, kurie yra tiesiog šokiruoti: žmonės, gimę Europos sąjungoje, gimę su idėja, kad gali laisvai keliauti ir dirbti, staiga to daryti nebegalės – jie turės gauti vizas. O kad tokie pokyčiai gali įvykti per dieną, yra visiškai pribloškiantis dalykas. Manau, kad mums, menininkams, privalu į visa tai reaguoti, galbūt nebūtinai politiniais pareiškimais (nors gali būti ir jie), o platesnių kontekstų priemonėmis – aprėpiant ne tik meną, bet ir socialines problemas, politiką ir pan.

Karolis Vyšniauskas: Monika, ar tu įžvelgi storėjančių sienų tarp valstybių grėsmę?

Monika Lipšic: Galėčiau atsakyti į klausimą, ar matau to grėsmę menui. Ne, grėsmės aš neįžvelgiu. Pavyzdžiui, Izraelis yra labai konfliktiška valstybė, tačiau meno scena ten yra labai įdomi, intensyviai verdanti ir visko pilna. Per visą savo karjerą supratau, kad menas yra netgi įdomesnis konfliktinėse zonose. Pavyzdžiui, Skandinavijos meno scena, kad ir kiek jie turėtų resursų, man nėra tokia įdomi. Aš pritarčiau idėjai, kad kūrybai reikia kažkokio trikdžio.

Karolis Vyšniauskas: Turiu dar vieną klausimą, kuris man nuolat kildavo, kai aktyviau rašydavau apie muziką. Dažnai būna taip, kad kai vertiname žmogų, turintį lietuviškas šaknis ir kažką pasiekusį užsienyje, mes manome, kad kažkuria prasme jis yra geresnis už tuos, kurie liko gyventi Lietuvoje. Tik vėliau pradėjau suprasti, kad tokia nuomonė visiškai klaidinga, tai yra tiesiog žmonių pasirinkimo klausimas. Ar jaučiate, kad jūsų kūryba yra avansu vertinama geriau, nes jūs dirbate užsienyje?

Vitalija Glovackytė: Nemanau. Gyvenant XXI a. bet kas gali pasiekti tų pačių rezultatų, nesvarbu, kur bebūtų. Aš labai norėčiau grįžti į Lietuvą, bet mano planuojamų kelionių skaičius dėl to nesumažėtų. Tikrai nemanau, kad Lietuvoje pasiekčiau mažiau, nei gyvendama Mančesteryje.

Karolis Vyšniauskas: Ar nemanai, kad iš žmonių sulauktum reakcijų, kad tau tiesiog nepavyko Anglijoje ir tu grįžai atgal?

Vitalija Glovackytė: Žmonės gali galvoti ką nori. Aš turiu savo tikslus, turiu laisvą pasirinkimą. Muzikos kokybė nepriklauso nuo to, ar tu dirbi Niujorke, ar Vilniuje. Pažvelkime į Armantą Gečiauską aka Armą Aghartą. Tai fenomenalus atlikėjas, kuris kiekvienais metais surengia apie 250 koncertų visame pasaulyje. Vieną savaitę jis gali būti Tailande, kitą savaitę – Amerikoje. Manau, kad atstumo ir lokacijos klausimai šiais laikais nėra aktualūs.

Andrius Arutiunian: Noriu pasidžiaugti – kiek teko kalbėti su kitų šalių menininkais, jie mums pavydi tokios mažos, bet kartu ir labai stiprios bei intensyvios scenos Lietuvoje, kuri remia savo menininkus, juos proteguoja tiek instituciniu, tiek ir asmeniniu lygmenimis. Tad maža scena turi ir daug pliusų.

Monika Lipšic: Galėčiau tik dar kartą pasakyti, kad šiuolaikinis menas yra globalus idėjų menas. Tokia yra jo būtis ir meninės veiklos prigimtis. Aš pati niekada ilgiau nei pusmetį negyvenau užsienyje, tačiau tikrai daug keliauju su savo projektais, todėl man atrodo, kad situacija yra gera. Gyvenant Lietuvoje tikrai įmanoma užmegzti tarptautinių ryšių, organizuoti tarptautinius renginius ir pan.

Karolis Vyšniauskas: Ačiū už pokalbį, Monika, Andriau ir Vitalija. Taip pat ačiū Lietuvos muzikos informacijos centrui. Kompaktinis diskas „Toli, bet vis arčiau“ skelbiamas išleistu.

---

Rinktinės „Toli, bet vis arčiau: jaunieji Lietuvos kūrėjai užsienyje“ kuratoriaus Edvardo Šumilos reakcija į šią diskusiją publikuojama čia.

---