Antano Rekašiaus CD videopristatymas: „tai labai keista ir fankiškai pašėlusi muzika“

  • 2016 m. kovo 21 d.

Neaišku, kiek kompozitoriaus Antano Rekašiaus muzika būtų gulinėjusi ant archyvinių čiužinių, atribota nuo viešų koncertinių įvykių ir kitų muzikos atlikimo formų, jeigu ja karštligiškai nebūtų susidomėjęs lietuvių kilmės britų violončelininkas, Londono eksperimentinės muzikos grupės „Apartment House“ įkūrėjas Antonas Lukoszevieze, jau kurį laiką įtraukiantis Rekašiaus kūrinius į savo koncertines programas, o 2015 metų pabaigoje Londone įrašęs penkias, anot jo, „labai keistas“ kamerines lietuvių autoriaus kompozicijas. Daugiausia apie 1980-uosius sukurtų Rekašiaus kūrinių įrašus šių metų vasario pabaigoje, kompaktiniame diske „Fonogramatika“, išleido Lietuvos muzikos informacijos centras.

„Aš niekada negrojau nieko panašaus, tai labai pašėlusi muzika“ – mano Lukoszevieze, apibūdindamas kompaktinį diską „Fonogramatika“, pasakodamas, kaip jame „voliojasi“ stichiški pasikartojimai, energija trykštantys montažai, kažin kokio ateivių džiazo gabalai, groteskiškos ritminės machinacijos, liūdnų melodijų atplaišos ir humoro porcijos, pagal paikų vodevilių stilių, o tarp šliaužiojančių intonacijų – griežti fortepijono preliudai, tarsi dvasininkas, netikėtai uždarytas viešnamyje. „Kaip galėjo atsirasti tokia muzika?“ – klausia Antonas Lukoszevieze, tęsdamas – „Ar Rekašius lankėsi Varšuvos šiuolaikinės muzikos festivaliuose, kuriuose tvyrojo turbūt liberaliausia muzikos aplinka visame komunistiniame bloke? Ar jis girdėjo amerikietišką džiazą, bibopą, laisvąjį džiazą? Pavyzdžiui, jo fortepijono preliudų cikle „Atonika“ girdima kažkas keistai panašaus į džiazą, bet tokį, tarsi niekada nebūtų susidurta su džiazu iš Amerikos“.

Atlikėjas Rekašių įvardija kaip gaivališką, gluminamai nenuspėjamą kūrybinę asmenybę. Jis buvo pozityviai šizoidinio tipo persona, „keliavusia“ ant tragikomedijos aštrumų. „Mąstydamas apie Rekašių ir žiūrėdamas filmuotą dokumentinę medžiagą, aš nuolat grįžtu prie klouno idėjos, kuri kažkuo artima džiazo muzikanto Charleso Minguso klouno įvaizdžiui. Iš tiesų, ir Rekašiaus muzikoje, ir jo asmenybės gilumose po paviršiumi tūno intensyvi melancholija ir neperšviečiama tamsa. Todėl čia dar būtų taiklu prisiminti provokacinę amerikiečių menininko Bruce’o Naumano performansų klounadą“ – komentavo Antonas Lukoszevieze.

Visai nesenai videomenininkas Vytautas Juozėnas filmavo ir iš įvairios improvizuotos medžiagos montavo Antano Rekašiaus „Fonogramatikos“ videopristatymą, kuriame „už kadro“ Antonas Lukoszevieze pasakojo apie fankišką ir padūkėlišką įrašų patirtį. „Apartment House“ nusprendė naudoti įvairų metalinį šlamštą, kadangi autorius tiksliai neapibrėžė, kokius perkusinius instrumentus reiktų rinktis. O kūrinyje „Fluorescencijos“ (1981), kuris atlikėjams priminė poliarinės pašvaistės liuminescencijas, buvo atsisakyta originaliai numatyto bažnytinių vargonų skambesio, vietoj to pasirenkant sintezatorių su efektų pedalu ir taip sukuriant stipresnį virpančios muzikos ir keistų, įsivaizduojamai įelektrintų melodijų įspūdį. „Aš vis prisimenu filmuotą dokumentinę medžiagą, kurioje Rekašius aktyviai dalyvauja kvarteto repeticijoje, ragindamas jį būti teatrališku, būti molto espressivo, investuoti daug energijos, ir vis galvoju, ar jis tikrai siekė būtent to? O galbūt čia reiktų mąstyti ne apie atlikėjų ekspresiją, o apie išplėstines atlikimo technikas?“ – svarstė atlikėjas.

Mąstydamas apie Rekašiaus kūrybos struktūrą Antonas Lukoszevieze pabrėžia, kad jo muzika sudėliota iš blokų: „Čia nėra jokios ištisinės plėtotės, jokio klasikinės sonatos formos kvapo, vien tik kompaktiškos blokinės struktūros, ir šiuo aspektu Rekašius primena Leošą Janáčeką“. Be to, šiuos sukomponuotus blokus Rekašius nuolat papildydavo neapibrėžtais elementais, taip, anot atlikėjo, rasdamas puikų balansą tarp notacijos ir improvizacijos. „Naudodamas laisvąją aleatoriką jis tarsi išlaisvino muzikos energiją“ – teigė Lukoszevieze. Kūrybinės medžiagos blokus kompozitorius gretino daugybe skirtingų būdų, rinkdamasis įvairias jų kombinacijas, todėl ta pati medžiaga „išlenda“ skirtingose vietose. Lukoszevieze teigimu, iš esmės tai postmodernistinis „iškirpk ir įklijuok“ metodas, kurį pasirinkęs kompozitorius aplenkė savo kultūrinės aplinkos laiką.

Antano Rekašiaus CD „Fonogramatika“ leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir asociacija LATGA. Lietuvos muzikos informacijos centro partneris – Lietuvos kompozitorių sąjunga.

LMIC inf.

0