Antanas Rekašius

Antano Rekašiaus (1928–2003) muzika šiandienos postmodernizme įgauna stiprų ir sugestyvų kontekstą. Jos pamatuose „įmūrytos“ įvairių stilių nuoplaišos, banalios melodijos, dažnai primityvi harmonija – muzikinė patirtis kasdienybėje. Tačiau Rekašius šias banalybes tarsi išplėšia iš to įprasto garsinio fono ir suteikia visiškai netikėtą prasmę, kur ironija, groteskas, liežuvio rodymas publikai susipina su netikėtu grauduliu, nerimu ir tragizmu. Tą banalybę jis absoliučiai natūraliai įvelka į netikėtų skambesio spalvų, aleatorikos ir ornamentikos rūbą. Tai atvirai teatrališka raiška, garsų spektaklis, kur svarbiau yra kalbėjimas, charakterių ryškumas ir temperamentas. Rekašius buvo hipertrofijos poetas – sensualizmas, isterika, nervingumas, ir kartu žaismingumas, netikėtumai, kontrastai ir priešpriešos.

Donatas Katkus

Muzika styginiams Nr.2

X
Muzika styginiams Nr.2

Styginių kvartetas Nr.2

X
Styginių kvartetas Nr.2

Corno

X
Corno

Juozas Rimas. Lietuviška auletika - Antanas Rekašius. Sonata obojui. Largetto

X
Juozas Rimas. Lietuviška auletika - Antanas Rekašius. Sonata obojui. Largetto

Biografija

Antanas Rekašius (1928-2003) 1959 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. 1959-1969 metais dėstė Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje kompoziciją.

Itin svarbūs šio kompozitoriaus kūryboje stambių žanrų kūriniai: opera-oratorija, 12 baletų, 9 simfonijos, 7 koncertai. Gana ryški kūrybos sritis yra ir muzika vaikams - dainelių ciklai, fortepijoninės pjesės. Antano Rekašiaus muzika buvo atliekama JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir kitur.

Antano Rekašiaus kūryba išsiskiria ypatinga ekspresija ir temperamentu; urbanistiška kompozitoriaus pasaulėjauta nulėmė jo muzikos gaivalingumą, ekspansyvumą, ekstremalius kontrastus, netvardomą ekspresiją, neretai išaugančią iki natūralistinės išraiškos. Jo kompozicijose apstu humoro, pašaipos ir grotesko, įvairių epochų muzikos hipertrofuotų stilizacijų; pastarosios dažnai koliažo būdu gretinamos su aleatoriniais, sonoristiniais bei repetityviniais epizodais ar džiazinio muzikavimo intarpais. Itin daug dėmesio Antanas Rekašius skyrė garso spalvai ir faktūrai, sonoristiškai pabrėždamas neįprastas tembrines kombinacijas, garso išgavimo būdus bei efektus, iškeldamas juos iki temiškumo lygmens. Kompozitorių-nonkonformistą, neapkenčiantį rutinos, štampų, konvencijų, charakterizuoja ir choreografiška vaizdinė plastika, plakatiškai režisuojama dramaturgija, spontaniškai besikristalizuojanti forma. Antano Rekašiaus muzika – tarsi keliamatė erdvė, kurioje čia pat tvyro darna ir chaosas. Ironijos tragedija, didelių nelaimių nuojauta ir subtilus jo kompozicijų sensityvumas kuria originalų teatrališką pasaulį.

0