TEMA. Naujoji pominimalistinė muzika Lietuvoje


Mūsų dienų naujoji muzika, kaip istorijoje jau ne kartą yra buvę, dažnai perima kitų muzikos stilių idėjas arba sėkmingai pritaiko kai kuriuos jų technologinius principus. Kaip yra sakęs Steve'as Reichas, mūsų dienų muzikoje jau nebėra vienos eismo krypties gatvių - judėjimas dabar vyksta abiem kryptimis, abiem pusėms keičiantis idėjomis. Lietuvių kompozitorių pominimalistinė muzika - ta, kurią būtų galima daugiau ar mažiau priskirti šiai krypčiai - galbūt ne pernelyg semiasi idėjų iš estetiškai tolimesnių muzikos stilių, daugiau ieškodama jų nesenoje istorinėje praeityje ar tiesiog aplink save. Nieko keista, kad Lietuvoje lig šiol galima pastebėti akivaizdžią minimalizmo įtaką: jis buvo viena svarbiausių ir madingiausių krypčių lietuvių muzikoje 8-9-ajame dešimtmetyje.

Beveik neįmanoma griežtai apibrėžti pominimalaus stiliaus - kalbama apie labai platų skirtingos estetikos reiškinių srautą. Bendras vardiklis yra ištikimybė pulsaciniam ritmui ir trumpų struktūrų kartojimui, tonalaus ar paratonalaus efekto siekimui, bendrai medžiagos redukcijai.

Pominimalistinėje muzikoje grįžtama prie tradiciškesnių, trumpesnių formų negu buvo "klasikinio" minimalizmo laikais. 7-ajame dešimtmetyje nestandartinės trukmės minimalistiniai kūriniai buvo rašomi nestandartinėms erdvėms, o šiandienos pominimalistinė muzika ėmė labiau taikytis prie filharmoninių koncertų aplinkos, todėl kūriniai tapo trumpesni, kad galėtų geriau įsiterpti į nusistovėjusią akademinės muzikos koncertų struktūrą. Kai kada atrodo, tarsi pominimalistinė muzika perima baroko muzikos tradiciją - vienoje kūrinio dalyje išlaikoma viena nuotaika, kitoje - kita, nėra didelių kontrastų ar pan., nors įvairios išimtys ir nukrypimai nuo normos čia nėra retenybė.

Pominimalistinė muzika gana dažnai susijusi su neoromantine tradicija, bet gali būti paveikta ir gerokai naujesnių reiškinių - kompiuterių technologijų ir įvairių elektroninių manipuliacijų. Muzika plėtojama pagal kelis kanonus: ji dažniausiai tonali, konsonansinė (nors galima rasti ir disonansinės, traktuojamos tarsi konsonansinė ir išlaikančios nekintančią modalinę konstantą), dažnai pagrįsta pastoviu pulsu, aktyviu ritmu, energinga metroritmine pulsacija.

Montavimas - karpymas - miksavimas

Antano Kučinsko (g. 1968) "Loop in D minor" (2004) - kilpų muzika, susijusi tiek su standartiniu minimalizmu, tiek su nūnai sužydėjusia diskžokėjų technika, su jos permontavimo, karpymo, miksavimo, klijavimo, maišymo būdais. Nuo pramoginės muzikos ji skiriasi tik tuo, kad autorius šiuo konkrečiu atveju remiasi klasikine muzika - Felixo Mendelssohno-Bartholdy Trio d-moll. Įvairių praeities epochų muzika tampa objektu, kuris pasirenkamas perkurti. Tačiau muzika skolinamasi ne tik iš tolimos praeities, bet ir iš kur kas artimesnės: tas pats Antanas Kučinskas savo "Kilpų kataloge" (Index nodorum) (2002-2005) šalia kitų "užkilpina" ir Broniaus Kutavičiaus - vieno iš ankstyvojo lietuviško minimalizmo individualizuotų atmainų atstovų - muzikos fragmentus, sukurtus 9-ojo dešimtmečio pradžioje.

Individualių balsų įvairovė

Kaip ir klasikinis minimalizmas, pominimalistinė muzika neretai yra antiekspresyvi, apribota gana pasyvaus struktūrų eksponavimo, joje beveik nėra didesnių pastangų artikuliuoti smulkesnes faktūros detales (kas itin būdinga ekspresyviam europiniam avangardui). Tačiau pominimalistinės faktūros skaidrumas nenuneigia individualių stilių galimybės - šiuo požiūriu ankstyvasis minimalizmas buvo kur kas radikalesnis ir kartu vienpusiškesnis, jame slypėjo didesni kompozitorių unifikacijos pavojai.

Šiandienos pominimalistai nebijo jokių įtakų - iš klasikos, avangardo, elektronikos ir populiariosios muzikos. Skirtingų ir kontrastuojančių muzikos zonų tarsi nebelieka - yra tiesiog aliuzijos į kitus stilius, dažnai naudojantis panašiu į kino montažą principu: kartais pominimalistiniai kūriniai tampa labai panašūs į filmo garso takelį. Muzikinis pliuralizmas ir atvirumas idėjoms - vienas iš būdingiausių pominimalistinės muzikos bruožų; idėjų čia semiamasi iš pačių įvairiausių įkvėpimo šaltinių.

Loretos Narvilaitės (g. 1965) kompozicija "Kai liepto nebus, pereisiu upę" (2003) fortepijoniniam trio puikiai atspindi kai kurias pominimalistinės muzikos ypatybes: reguliariai kartojami būdingi melodiniai motyvai, jų kaita laipsniška, neskubri, ritmas išraiškingas, bet ne agresyvus. Kai kuriais aspektais pominimalistų muzika artima tiek neoklasicizmui, tiek impresionizmui, ir apskritai jai nesvetima Vakarų klasikinės muzikos tradicija su disonansais, kadencijomis, aiškiu sprendimu ir tam tikru visos faktūros skaidrumu.

Gintaro Sodeikos (g. 1961) "Alzheimerio sonata" (2000) fortepijonui sietina su džiazinio muzikavimo tradicijomis, joje jaučiamas ir Rytų, galbūt net Indonezijos muzikos aromatas, jos trūkčiojantis ritmas dažnai įstringa pentatoniniuose laukuose. Šios krypties kompozitoriai mėgsta savotišką kultūrinį keliavimą, neišreikštą paskyrimų ar konkrečių temų forma, bet pateikiamą tarsi fotografinės reminiscencijos iš vienokių ar kitokių muzikų, kurios trumpai šmėkšteli ir vėl prapuola.

Galbūt kiek panašiai sukomponuotas ir kitokio mąstymo kompozitoriaus Remigijaus Merkelio (g. 1964) kūrinys dideliam ansambliui "Kompasas" (2003) - paliestas vokiškos koncertinės ekspresionistinės muzikos tradicijos, tačiau jo pasikartojančiose struktūrose ir ritminiame "draive" nesunkiai atpažįstami šiuolaikinio lietuviškumo ženklai. Tai kompleksiškesnės sandaros kompozicija, pominimalistiniame kontekste atrodanti gana eklektiška tiek inspiracijų, tiek pasirinktų struktūrų ir retorikų požiūriu. Šis sumarinis agregatas eksploatuojamas pagal minimalistų ir pominimalistų logiką: kuriant ilgos trukmės homogeniško judėjimo blokus ir koncentruojant dėmesį į nežymaus kitimo procesus.

Kartojimas - manifestavimas

Pominimalistinė muzika dažniausiai nesiekia koncertinėse salėse skambantiems kūriniams įprasto reikšmingumo ir reikšminimosi. Ji turi ir skepsio, ir ironijos dozę - o kartais ir visiškai nemaskuojamo humoro. Dažniausiai ji nedemonstruoja ir jokio avangardistinio manieringumo, neapkarstyta tariamai privalomais "darmštatiniais" aksesuarais, kurie gan dažni kitų stilių naujojoje akademinėje muzikoje.

Nomedos Valančiūtės (g. 1961) kūriniuose kalno formos idėja tapusi dėsniu: lėtas judėjimas palengva greitėja ir nuosekliai kyla aukštyn, tampa vis energingesnis, kol po kulminacijos pamažu vėl grįžta į pradinę būklę. Tokį evoliucijos modelį aptinkame ir kūrinyje kameriniam orkestrui "Fafrotskies" (2002). Šio kūrinio ritmo monotoniškumas lietuviams atrodo tarsi kildintinas iš sutartinių, tačiau ši priemonė kartu yra ir visos kompozitorių kartos Rytų Europoje metodas: aktyviai, atkakliai kartoti tą pačią vieną tezę, frazę, motyvą kaip manifestą - tarsi sukarikatūrintą ideologijų ir reklamos atitikmenį, atspindintį gyvenamosios aplinkos ir laikotarpio patirtį.

Manieristinis hiperpominimalizmas

Rytis Mažulis (g. 1961) nepaveldi manieringumo, atėjusio iš kitų muzikų, bet puoselėja savo ypatingą vidinį manieringumą. Jo kūrinys "Ex una voce" (2004) iš esmės tą patvirtina: tai viena melodija, kuri eksplikuojama į trylika balsų, atliekamų įvairiais tempais - taip iš didžiulės tvarkos sukuriamas chaoso įspūdis. Tai, ką lietuvių muzikoje daro Rytis Mažulis, iš esmės siejasi su tam tikromis tendencijomis Europoje ir JAV, kur kai kurie jo bendraamžiai kompozitoriai taip pat naudoja komplikuotus izoritminius ritmo junginius, gilina mikrodimensinės kompozicijos sampratą, skverbiasi į politemporalinių ir multipolifoninių idėjų pasaulį, - visa tai iš dalies tapo eksperimentuojančios atšakos šios kartos muzikoje skiriamuoju bruožu.

Bendroje tėkmėje

Toli gražu ne visi pominimalistai arba, kaip galima pavadinti Rytį Mažulį, superminimalistai naudoja tokias specialias "jėgos" priemones - itin kompresuotą, dažnai elektroniškai pastiprintą skambesį, garsų srauto ataką į klausytojų ausis ir sąmonę - kai kurie iš jų yra gerokai nuosaikesni, netgi konservatyvūs. Toks būtų Arvydas Malcys (g. 1957), rašantis daugiausia orkestrui, vis keičiantis savo veidą, tarsi ieškantis savo tikrojo stiliaus, bet dažniausiai linkstantis į amerikiečiui Michaelui Torke giminingą orkestrinį pominimalizmą, pagrįstą paprasta muzikos kalba, reguliaria ritmine pulsacija ir aiškiais sąskambiais, akademišku ir efektingu orkestro skambėjimu. Kaip tik tokiomis ypatybėmis pasižymi jo kūrinys "Impetus" (2001-2002) simfoniniam orkestrui, užsakytas ir diriguotas Mstislavo Rostropovičiaus.

Zita Bružaitė (g. 1966) yra kompozitorė, taip pat nevengianti pominimalistinių tendencijų, rašanti džiaugsmingo, energingo, šviesaus stiliaus muziką, neretai absorbuojančią džiazo ir folkloro stilistiką, o kartais atsisukanti net ir į Haydną, kurianti tiesiog kažką smagaus ir patrauklaus klausytojui.

Kitos panoramos

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pominimalistinė muzika ar tokia, kurią būtų galima laikyti jai gimininga, stilistiškai labai įvairi. Kartais ji labai aktyvi, ritmiškai energinga, šiurkščios, rūsčios išraiškos. Pasitelkiant Kylie Gann terminą, dalį lietuviškos pominimalios muzikos būtų galima pavadinti totalizmu - stiliumi, kuris veikia tarsi savotiškas priešnuodis lietuvių kūryboje įsišaknijusioms švelnios ir eufoniškos muzikos tradicijoms. Totalizmo pavyzdžiu galėtų būti Ričardo Kabelio (g. 1957) muzika: kūrinyje trombonui ir orkestrui "Monopolis" (2004) solistas ir orkestras nuo pradžios iki pabaigos atkakliai kartoja elementarų šešioliktinių motyvą, permanentiškai gaudžiant hiperdisonansinių srautų vertikalėms.

Reikia manyti, kad net ir traukdamiesi toli nuo to, kas daugumai atrodo esąs pominimalizmas, lietuvių kompozitoriai lengvai neatsisakys to, ką naudingo, savito ir paveikaus yra atradę jo dėka. Nekyla abejonių, kad pominimalistinė patirtis bus pritaikyta kuo veiksmingiau įkūnijant naujus kūrybinius sumanymus. Dabarties kultūra savaime leidžia tikėtis originalių ir produktyvių sankirtų.

© Mindaugas Urbaitis & Šarūnas Nakas

Lietuvos muzikos link Nr. 12

0