Lietuvos elektroninė / eksperimentinė muzika: įkvepiantis neapibrėžtumas


Kategorija elektroninė / eksperimentinė muzika apima platesnes erdves, negu jos pavadinimą sudarančių žodžių prasmės. Gryno eksperimento būdu išgautas garsinis rezultatas daugeliui kūrėjų nėra siekiamybė. „Eksperimentiškumo“ sąvoka čia greičiau nurodo sunkiai stilistiškai kategorizuojamą skambesį, o ne kūrybos procesą. Pagaliau ir pati eksperimentinės muzikos sąvoka dabartiniame „visko pasiekiamumo“ kontekste praranda savo pirminę prasmę. Kitas žodis čia yra „elektronika“. Neretai šis nurodo į garso technologijas ir iš to kylančias estetines asociacijas, tačiau šiuo atveju garsyno charakteris aprėpia – vėlgi – daug platesnes erdves. Elektroninės muzikos termino semiotika kreiptų mintis link sterilesnių, šaltesnių, matematiškesnių garsų, tačiau aptariamame kontekste aptinkame ir gruzdančių, organika dvelkiančių drone tėkmių, ir gaivališkos rupios ritmikos, ir chaotiško noise širšyno. Todėl muzikinis charakteris ne ką rečiau žadina ir natūralistines, „organinio garso“ asociacijas.

Reikia paminėti dar vieną aspektą, apibūdinantį Lietuvos elektroninės / eksperimentinės muzikos aibę. Tai – sociokultūrinis matmuo. Nemaža dalis jos kūrėjų veikia tokioje terpėje, kurią įprasta vadinti „pogrindine“. O čia, savo ruožtu, pradeda šmėkščioti įvairių subkultūrų užuominos. Toks apibūdinimas, vėlgi, tėra labiau sutartinis, akcentuojantis tai, jog šios aibės muzikantai nepriklauso akademinės, institucinės muzikos sferai. Podraug jie nesuka sau dėl to galvos ir nepozicionuoja jokios (sub)kultūrinės priklausomybės. Aukščiau minėta griežtam katalogizavimui nepasiduodanti stilistinė laisvamanybė tarsi antrina tokiai pozicijai (arba atvirkščiai – pozos nebuvimui). Be to, panašių interesų nulemtos pažintys nutįsta ir iki vadinamojo „akademiško“ konteksto, todėl būtų sunku aptariamą terpę vadinti izoliuota.

Apibūdinant dabartinę elektroninės / eksperimentinės muzikos situaciją, tenka konstatuoti, jog kritinę masę šioje muzikos aibėje sudaro asmenys, veikiantys joje ne mažiau kaip penkerius–dešimt metų. Kitaip tariant, naujesnių vardų čia, palyginti, nedaug. Be abejo, internetinėje erdvėje nuolat šmėsteli jaunesnės kartos atstovų kūrybos pavyzdžių, tačiau tik maža jų dalis tampa stabilesniais muzikiniais projektais. Tai nėra kažkoks senbuvių kuriamas elitizmas – panašiau į tai, kad daugeliui tų, kurie bando debiutuoti, muzikavimas ir tepasilieka bandymu, neperlipančiu anapus internetinės erdvės. Galima spėlioti, jog viena priežasčių galėtų būti kad ir dabartinis informacinis perteklius, kurio galimybių visuma paradoksaliai kiša koją nuoseklesniam vystymuisi. Reiktų pažymėti, kad šiame elektroninės / eksperimentinės muzikos kontekste deprivacija neretai yra suveikusi kaip stimulas. Vienas ryškiausių pavyzdžių – projektas „Girnų Giesmės“, aktyvus nuo 1995-ųjų. Jo autorius Laurynas Jukonis savo pirmuosiuose įrašuose garsą komponuodavo preparuotais juostiniais magnetofonais, paverstais į (citata) „semplerio tipo aparatą“. Taigi, aistra groti, veikdama kartu su išmone, panaikina techninių galimybių stoką. „Girnų Giesmės“ nepailsdamos mala garso grūdus iki šiol, tačiau net ir atsivėrus dabarties techninėms galimybėms, projekto autorius neleidžia jų teikiamam komfortui užgožti kūrybinių iššūkių.

Be technologinio aspekto reiktų paminėti ir performatyvųjį. Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šis buvo dažnas svečias „kreivesnės“ muzikos koncertuose. Pastaruoju metu toks bruožas yra bemaž išnykęs, o jo užuominomis galima laikyti nebent emocines muzikanto interakcijas su atliekama muzika. Tiesa, ryški išimtis čia būtų Armanto Gečiausko pasirodymai. „Arma Nada“, „Arma“, „Brūzgynai“ – tai vis to paties asmens alter ego, scenoje dažniausiai pasireiškiantys gaivališku, teatralizuotu šėlsmu ir keista apranga. Nedažnuose kitų asmenų bandymuose performatyvumas tampa kažkuo pritemptu ir primygtinai suvaidintu. Vėlgi, atsiminčiau deprivacijos paradoksą – erdvei nesant pakankamai, tenka pačiam imtis veiksmų ją plėsti. Dabar jau nebeaktyvus Dariaus Gerulaičio ir Gyčio Skudžinsko projektas „ŠaliKApalikau“ pastraipos pradžioje minėtu laikotarpiu stebindavo publiką avangardiniu veiksmu scenoje, post-fluxus charakterio performansais. Kad ir koks buvo vieno ar kito autoriaus siekis, dažniausiai žiūrovą tai „išmušdavo iš įprastos sąmonės būsenos“, perprogramuodavo nusistovėjusį požiūrį į muziką. (Sub)kultūrų kanonai tampa nebeaktualūs, kada scenoje, mirksint stroboskopų šviesoms, vyksta intensyvus projekto „Sala“ ritualas, dūmuose paskendę veikėjai iš nesuvokiamų aparatų skleidžia keistus garsus („Kopa“) ar demoniškai besikvatojąs a.a. Artūras Barysas „Baras“ svaido į publiką kartoninių vamzdžių dalis. Toks akcionizmas turi panašumų su XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje Didžiojoje Britanijoje įsisiūbavusiu industrinės muzikos judėjimu. Tiek, jog Lietuvoje šiojo aidai tebuvo vieni iš daugelio sudedamųjų dalių, formavusių „kreivosios“ muzikos scenos charakterį. Ryškiu šios bruožu laikyčiau individualizmą – įvairios patirtys ir iš to kylantys garsiniai sprendimai pasižymi tik konkrečiam projektui būdinga akustine charakteristika. Viena vertus, jis tarsi ir trukdo atsirasti įvairioms kolaboracijoms, kūrybinei partnerystei, tačiau būtent šis lemia tai, jog daugelis jau susiformavusių autorių užsispyrę grynina savąją, unikalią viziją. Todėl, netgi turint omenyje užsienio įtakas, didžioji dalis lietuvių kūrybos neišsitenka apibrėžtuose stilistiniuose terminuose. Štai kad ir radikalesnė triukšmo muzika. Viena pirmųjų pastarosios apraiškų laikytinas Dariaus Čiutos projektas „naj“. Tačiau jo akustinė medžiaga negali būti apribota konkrečiu terminu – čia yra ir garso instaliacijos, ir avangardo apraiškų. Stilistiniai apibūdinimai taikyti tik sąlyginiam gairių nurodymui, nes kaip kitaip „paprastam“ žiūrovui apibūdinti 1997 metais Kaune vykusį „naj“ pasirodymą „Sumirimo“ festivalyje, jei ne triukšmu (noise)?

Paminėjus šį terminą, atsiranda gera proga pasakyti, jog, laikui bėgant, tokio tipo muzika turbūt labiausiai prisijaukino patį apibrėžimą. Kitais atvejais stilistinė kategorizacija stringa arba tenka gerokai palaužyti galvą, o dabartiniai „triukšmininkai“ atrodo esantys arčiausiai visuotinai priimtų šio stiliaus kanonų (tačiau ir tai nėra absoliutu). Triukšmo meną propaguojantys atlikėjai bene dažniausiai bendrauja su užsienio scena. Galbūt tai lemia tam tikras Vakaruose jau nusistovėjęs šios muzikos subkultūrinis aspektas? Pavyzdžiai galėtų tapti tokie pavadinimai kaip „Vidinė ramybė“, „Body Cargo“, „Fulmar“ ir pan. Praktiškai visi jie turi užsienyje išleistų įrašų, kuriuose gan akivaizdžiai juntamos „įprastos stiliui“ muzikinės-ideologinės įtakos.

Kalbant apie lietuviškąjį eksperimentinės muzikos judėjimą, sunku nepastebėti vienos ryškios gijos jo pynėje. Turiu omenyje sąsajas su etnika, kultūriniu paveldu. Susidaro įspūdis, jog atsigręžimas į šaknis daugeliui autorių paskatino ir platesnį požiūrį į muzikinę pateiktį. Svarbu pabrėžti, jog etnika čia nėra suvokiama iliustratyviai, retais atvejais teišgirstume kokią liaudies muzikos citatą. Pagoniškoji, chtoniškoji pasaulėžiūra čia atsiveria per postmodernistinę prizmę. Vietoje naftalininio įkalinimo praeityje čia – gaivališka technologijų mašinerija (pavyzdžiui, „McKaras) ir saulės atspindžiai ant skardinių stogų. Profaniškasis pasaulis supurtomas muzikos neįprastumo sacrum. Ryškiausi pavyzdžiai čia: vėlgi, „Girnų Giesmės“, Dariaus Gerulaičio duetai „ŠaliKApalikau“ ir „Wejdas“ (pastarasis su Donatu Bielkausku); Ramūno Peršonio projektai „Sovijus“ (šiuo metu virtęs laisvosios improvizacijos / avangardo grupe) bei „Zpoan Vtenz“; ta pati „Sala“; gana mistifikuota grupė „Raunijas“ ir daugybė kitų.  Pažymėtina, jog lietuviškumas / etniškumas visų pirma kyla iš pavadinimų, vienaip ar kitaip besisiejančių su archaika. Pastaruoju metu daugelis šių grupių yra dar labiau nutolusios nuo kokių nors etninių žymių. Kartais atrodo, jog iš to telikęs pavadinimas. Tačiau tapatybė čia pasireiškia kad ir nevengiant vartoti lietuviškų raidžių („OBŠRR“), o daugelio tekstai yra tik lietuviški („Vilkduja“, „Rumunija“) arba vienaip ar kitaip siejasi su gamtiškomis vizijomis (Daina Dieva, „Skeldos“, „Budrūs“). Išvardytas charakteristikas dar siečiau su anksčiau minėtu kūrėjų individualizmu – norint kuo tiksliau apčiuopti idėją, tiksliausiai ją sekasi apibūdinti būtent gimtąja kalba. O tarp naujesnių vardų, bandančių savo jėgas elektroninės / eksperimentinės muzikos scenoje, pradeda dominuoti anglų kalba ir tai veikiausiai sietina su internetinės sklaidos galimybėmis.

Derėtų užsiminti ir apie elektroninės / eksperimentinės muzikos koreliaciją su „akademiškesniu“ kontekstu, į kurį pakliūna ne tik tie, kurie turi akademijos diplomą. Pastarasis kontekstas suprantamas kaip tam tikra „institucinė“ raiškos erdvė, susijusi su įteisintomis galerijų, parodų ir koncertų erdvių, festivalių arba paskirų konceptualizuotų pasirodymų terpėmis. Sąsajų su „akademine“ scena turintys autoriai paprastai prisistato savo tikru vardu arba jo abreviatūromis, vietoje kokio nors slapyvardžio arba atskirą prasmę turinčio pavadinimo. Tokiame kontekste minėtini Darius Čiuta, Gintas KGytis SkudžinskasAntanas JasenkaVytautas V. JurgutisArturas Bumšteinas ar Lina Lapelytė.

Neretai sociokultūrinės „ribos“ persikloja. Štai Antanas Dombrovskij („Gana 2“) ir Vilius Šiaulys („Lys“), kartu kuriantys ir kaip duetas „Tiese“, yra ir laptopų kvarteto „Twentytwentyone“ nariai. Be minėtų asmenų šio kvarteto veikloje dalyvauja jaunosios kartos kompozitoriai Arturas Bumšteinas ir Lina Lapelytė. Pirmieji du labiau siejami su vyksmais, artimesniais „pogrindžiui“, o kiti du dažniausiai dalyvauja įvairiuose viešajame diskurse įtvirtintuose „institucinio“ pobūdžio eksperimentinės muzikos renginiuose Lietuvoje ir užsienyje.

Pagaliau aptariant geografinį aspektą reiktų pažymėti, kad daugiausia elektroninio / eksperimentinio „judesio“ vyksta sostinėje. Vilniuje organizuojamų pasirodymų sudėtys, auditorija, jos bendravimas ir vertinimai lemia beveik visos scenos „nuotaiką“. Tokioje terpėje aktyviausiai reiškiasi organizacija „Agharta“. Be sporadiškų mažesnių renginių sostinėje ir kituose Lietuvos miestuose, ji ne vienerius metus rengia kasmetinį „kitokios“ muzikos festivalį „Speigas“. Anksčiau itin intensyviai veikė organizacija „Autarkeia“, tiesa, pagrindinis jos dėmesys buvo nukreiptas į užsienio atlikėjus. Už sostinės ribų vykstančiame festivalyje „Mėnuo juodaragis“ visada atsiranda vietos ir elektroninei / eksperimentinei muzikai. Būtų klaidinga tvirtinti, jog nieko nevyksta Kaune – čia kaskart taip pat „krusteli“ avangardiniai renginiai, tik veiksmas šiame mieste atrodo esąs nuosaikesnis ir stabilesnis. Su tokiais renginiais paprastai siejamas Raimundo Eimunto vardas, nepamirštant ir Jaro Ramūno. Ką jau kalbėti apie savo laiku „kreivumo“ sinonimu tapusius avangardinius „Sumirimo“ (vėliau – „Didelio pasaulio“) festivalius. Su Kaunu šiuo metu saistomi ir tokie scenos vardai kaip „Sovijus“ arba „Skardas“. Minėtasis Armantas Gečiauskas taip pat bandė pagyvinti kultūrinę paletę, laikinojoje sostinėje atidarydamas, deja, neilgai teveikusį klubą „Insait“. Retai tokie renginiai šmėsteli ir Klaipėdoje. Kituose miestuose panašūs vyksmai yra itin reti ir vadintini išimtimis, nors „Agharta“ yra bandžiusi plėsti geografiją ir organizuoti elektroninės / eksperimentinės muzikos renginius Jonavoje, Ukmergėje ar Kėdainiuose.

Šio teksto reziumė dar kartą primintų, jog varomoji elektroninės / eksperimentinės muzikos konteksto jėga sutelkta ilgamečiuose projektuose. Nepaisant to, ši scena sugeba nuolat keisti formą ir neprarasti gaivališkumo, nes „stabilių“ vietinių projektų veikla, kartu su užsienio įtakomis, kuria pagrindą naujiesiems kūrėjams.

Povilas Vaitkevičius

0