Rytis Mažulis

Rytis Mažulis yra viena ryškiausių figūrų Lietuvos šiuolaikinėje muzikoje, atstovaujantis vadinamajai superminimalizmo krypčiai, kai repetityviniai principai praturtinami įvairiomis avangardui artimomis idėjomis. Kompozitorius patyrė stiprią Conlono Nancarrowo ir Giacinto Scelsi konceptų įtaką, rašo radikalias monistines kompozicijas, remdamasis tik kanono technika ir dažnai pasitelkdamas kompiuterius. Nors jo muzikoje esama Renesanso polifonijos reliktų, tačiau skambesio kompresija ji kartais artimesnė rokui, hiperdisonansiškumu ir mikrointervalika – Scelsi kontempliacijoms, o formos požiūriu – milžiniškoms oparto kompozicijoms, kuriose eksponuojamos labai lėtai ir nuosekliai kintančios konsteliacijos. Mažulio muzika turi gana ryškų laboratorinės kūrybos atspalvį, tačiau išlaiko akademinio korektiškumo balansą.

Šarūnas Nakas

Ryčio Mažulio rinktinė bibliografija

Twittering Machine - Čiauškanti mašina

X
Twittering Machine - Čiauškanti mašina

zoom in: naujoji lietuvių muzika - Canon mensurabilis

X
zoom in: naujoji lietuvių muzika - Canon mensurabilis

Cum essem parvulus - ajapajapam

X
Cum essem parvulus - ajapajapam

Talita cumi - Talita cumi

X
Talita cumi - Talita cumi

Biografija

Rytis Mažulis (g. 1961) 1983 metais baigė profesoriaus Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę Lietuvos muzikos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1989 metais pradėjo dėstyti šioje mokslo institucijoje, 2006–2014 metais vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedrai. Nuo 1998-ųjų rugsėjo iki 1999-ųjų balandžio stažavo „Akademie Schloss Solitude“ Štutgarte.

1988 metais už kamerinę kompoziciją „Miegas“ jam buvo paskirta „Tylos“ premija, 1989 metais – Lietuvos kultūros fondo premija už kamerinę ir vokalinę muziką. Mažulis triskart laimėjo prizą už geriausią vokalinį kūrinį („ajapajapam“, 2002; „Forma yra tuštuma“, 2006; „Coda“, 2011) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse. 2004 metais kompozitorius tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu. 

Ryčio Mažulio kūriniai nuolat atliekami įvairiuose festivaliuose: „Nyyd“ (Talinas, 1991), „Musikhøst“ (Odensė, 1992), „Deutschlandfunk“ (Kelnas, 1992), „Prahos pavasaris“ (1995), Norteljė kamerinės muzikos festivalyje (1995), „De Suite Muziekweek“ (Amsterdamas, 1995), „Minimalisms“ (Berlynas, 1998), „Klang Raum“ (Štutgartas, 1998), Naujosios muzikos ir muzikos edukacijos instituto „53. Arbeitstagung“ (Darmštatas, 1999), „MaerzMusik“ (Berlynas, 2003), „Melos-Ethos“ (Bratislava, 2005), Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalyje (2006, 2007), „Images Sonores“ (Lježas, 2007), ISCM Pasaulio muzikos dienose (Vilnius, 2008), taip pat koncertuose Varšuvoje, Gdanske, Diuseldorfe, Štutgarte, Londone ir kitur.

Radikalią ir eksperimentinę Ryčio Mažulio muziką galima apibūdinti tokiais oksimoronais kaip „minimalistinis maksimalizmas“, „sudėtingas paprastumas“ arba „dinamiškas sąstingis“. Savo sumanymus kompozitorius kartais sugeba įgyvendinti vienintelio pustonio ribose, nedidelę mikroskopinę garso dalelę laikydamas begalinio tankio erdve. Skambantys Ryčio Mažulio kūriniai yra tarsi hipnotizuojantys garso ritualai, kuriuose lengva prarasti laiko ir erdvės pojūtį. Šiuo Ryčio Mažulio kūrybos fenomenu susidomėjo ir Belgijos įrašų leidybos kompanija „Megadisc Classics“, 2004–2010 metais išleidusi keturias autorines jo kompaktines plokšteles. 

Visai Ryčio Mažulio kūrybai būdinga ypatinga stilistinė švara, muzikinio audinio vientisumas, koncentriškos, „rato“ pavidalo kūrinių formos ir simetrija, grindžiama kontrapunktine (dažniausiai kanonine) technika. Natūralu, kad tokia kūrybos kryptis reikalauja pasitelkti ir atitinkamas kūrinių sudėtis, kad būtų išgautas homogeniškas ir „kristališkas“ skambesys. Todėl Rytis Mažulis daugiausiai rašo muziką lygių balsų arba klavišinių instrumentų ansambliams; pastarieji kūriniai būna atliekami gyvai arba realizuojami kompiuteriu, traktuojant jį kaip savotišką „superfortepijoną“. Kai kuriuose kūriniuose išnaudojamos ir specifinės kompiuterių galimybės, ko neįmanoma pasiekti atliekant muziką įprastais instrumentais.

Pavyzdžiui, kompozicijoje „Palindromas“ girdime mikrochromatines garso aukščio gradacijas (ketvirtatonius, aštuntatonius) bei nestandartinius ritminių verčių padalijimus ar skirtingų tempų vienalaikį pulsavimą. „Grynojo proto klavyro“ taip pat neįmanoma atlikti gyvai dėl to, kad čia prireiktų bent jau 24-ių fortepijonų ansamblio. Abu šie opusai ne tik atspindi idealaus stiliaus grynumo bei kompozicijos visumos integralumo tendencijas, bet ir parodo, kaip vien muzikinėmis priemonėmis, nesigriebiant aliuzijų į kokias nors kitas meno ar tikrovės sritis, gali būti perteikiamas subtilus humoras.

0