Trumpai apie Lietuvos džiazą


Džiazas Lietuvoje buvo grojamas dar pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikais. Bemaž kiekvienas Lietuvos miestelis turėjo savo "džiazbandą", tradicinį džiazo repertuarą grojo prestižiniai Mykolo Hofmeklerio, Abraomo Stupelio bei Danieliaus Pomeranco orkestrai. Tiesa, akademinė visuomenė šią muziką vertino ne itin palankiai. Lietuvos spauda dar 1925 m. kvietė pasekti Anglijos pavydžiu ir kovoti prieš džiazo muziką bei šokius kaip neskoningus ir nekultūringus, uždraudžiant šią muziką kai kuriuose restoranuose. Šiandien ši žinutė ne tik liudija džiazo egzistavimą tuometinėje Lietuvoje, tačiau yra ir džiazo disonavimo lietuviškam mentalitetui ženklas, paaiškinantis kai kurias šiandieninio Lietuvos džiazo tendencijas. Visgi džiazas buvo grojamas. 1940 m. Kauno radiofone įsteigtas pirmas oficialus Lietuvos džiazo orkestras (vadovas Abraomas Stupelis), drąsiai improvizavęs ir atitikęs džiazo orkestro standartus (deja, gyvavęs tik iki Antrojo pasaulinio karo).
 
Po karo okupuotoje Lietuvoje visi "džiazbandai" dingo kaip nušluoti - taip vadintis tapo tiesiog pavojinga. Šaltojo karo laikais džiazas kaip proamerikietiška muzika buvo draudžiamas, o tuometinę kultūrinę ideologiją atspindėjo nūnai šypseną keliančios frazės "Nuo saksofono iki peilio - vienas žingsnis", "Džiazas - storulių muzika", "Kas šiandien groja džiazą, rytoj išduos Tėvynę". Tad Lietuvoje džiazas daugiau nei dešimtmetį pasitraukė į pogrindį. Tačiau jis neišnyko - ši muzika buvo savotiška rezistencija, reakcija į tai, kas vyksta pasaulyje, laisvos dvasios išraiška.
 
Chruščiovinio atšilimo laikais džiazas Lietuvoje vėl atgijo: būrėsi kolektyvai, augo muzikantų meistriškumas, džiazą pradėjo groti jaunimo kavinėse (kurias, tiesa, akylai stebėjo KGB), jose taip pat buvo skaitomos paskaitos, vedamos diskusijos. Pagaliau 1961 m. džiazo muzika pelnė pripažinimą ir akademiniuose sluoksniuose - ji peržengė Lietuvos valstybinės konservatorijos (šiandieninės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) slenkstį su trijų dienų Studentų mokslinės draugijos konferencija, skirta džiazui, ir džiazo koncertu. Ši data neretai vadinama oficialia Lietuvos džiazo gimimo diena.
 
Savotiškais "ledlaužiais", išjudinusiais įsišaknijusias normas ir keitusiais valdininkų požiūrį į džiazo muziką, tapo 1971 susibūręs trio GTČ (Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas). Legendinis trio suteikė didžiausią impulsą džiazo raidai Lietuvoje, padėjo pagrindus Lietuvos džiazo mokyklai, jų suformuotus kūrybinius principus ir šiandien plėtoja Lietuvos džiazo muzikantai.
 
Greta Lietuvos džiazo patriarchams būdingo kosmopolitiškumo, bandoma į atvirą įvairioms pasaulio kultūroms džiazo muziką įpinti lietuvių liaudies muzikos tradicijas. Bemaž ketvirtį amžiaus lietuvių džiazo kūrėjai tyrinėja įvairius liaudies muzikos panaudojimo džiaze aspektus: nuo improvizacijų liaudies dainų temomis, būdingų motyvų plėtojimo, tipiškų tembrų ir intonacijų imitavimo - iki vietinio ir nacionalinio charakterio, pasireiškiančio smulkiausiose giluminėse detalėse, bei koliažo. Dar viena ryškia šiandieninio Lietuvos džiazo tendencija tapo įvairios džiazo ir akademinės muzikos raiškos priemonių jungtys.
 
Lietuvos džiazas seniai nebėra terra incognita džiazo aistruoliams, mūsų džiazo muzikantai - Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas, Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis, Dainius Pulauskas, Liudas Mockūnas ir kiti - žinomi ir vertinami pasaulyje. Šiandieninis Lietuvos džiazas - skambanti pasaulio dalis, įvairialypis, turtingas išraiškos priemonių reiškinys su plačiais stilistiniais horizontais.
 
© Jūratė Kučinskaitė

0