Lietuvių liaudies muzika ir modernizuotos atmainos


Lietuvoje egzistuoja įspūdinga folkloro bei modernaus folkloro (arba post-folkloro) formų įvairovė: nuo rūpestingų autentiško tradicinio folkloro rekonstrukcijų iki drąsių eksperimentinių transformacijų, interpretuojančių folklorinę medžiagą ganėtinai laisvai. Visas šias stilistines kryptis vienija iki šiandien itin gyvybinga liaudies muzikos tradicija, palaikoma kaimo dainininkų ir muzikantų, įvairių miestų bei miestelių folklorinių ansamblių, festivalių, savivaldybių bei valstybės institucijų.
 
Autentiška liaudies tradiciją reprezentuoja daugybė Lietuvos folklorinių ansamblių, kurių repertuarą sudaro liaudies dainos ir instrumentinė muzika. Ypač įdomios yra senosios polifoninės giesmės – sutartinės (jas įspūdingai atlieka Trys keturiose). Visi Lietuvos regionai turi savitas dainavimo tradicijas, tačiau dainingiausiu tradiciškai yra laikoma Dzūkija, iš šio regiono yra kilusi ir viena žymiausių liaudies dainininkių Veronika Povilionienė. Kerinti monotonija užburia ir klausant žinomo folkloristo Evaldo Vyčino dainavimo. Ne mažiau įdomi yra ir instrumentinė muzika, atliekama kaimo muzikantų ir miestuose susibūrusių kolektyvų, tokių kaip ansambliai Griežikai ar Sutaras. Kai kurių ansamblių muzika ir dainavimas turi ryškų pagonišką, ritualinį pagrindą. Bene žymiausias apeiginio folkloro kolektyvas – Kūlgrinda, kuriantis įsivaizduojamas pagoniškas apeigas bei rengiantis įvairias pagoniškas šventes.
 
Modernizuoto folkloro laukas - tai sparčiai auganti bendraminčių muzikantų bendruomenė (jų šaknys neretai yra sunkioji industrinė muzika), kurie naudoja folklorą kaip įkvėpimo šaltinį ir pagrindą drąsioms vizijoms. Liaudies muzikos elementai eksperimentinėje bei ambientinėje Donio, Girnų giesmių, Lauxna Lauksna muzikoje plinta elektroniškai modifikuojamų fragmentų, subtiliai įpinamo liaudiško vokalo pavidalu. Tai talentingi eksperimentinės elektronikos kūrėjai, siūlantys naują garso kosmologiją, turinčią archaiškas šaknis ir šiuolaikinį skambesį.
 
Tarp šių dviejų “kraštutinumų” galima rasti daugybę kitų gyvybingų ir novatoriškų projektų. Ypač įdomūs yra įvairių “svorio kategorijų” folkloro ir roko hibridai. Folkroko ir neofolko grupės (pavyzdžiui, Atalyja ir Liberté) lietuvių liaudies muziką papildo įvairiais world muzikos elementais. Šiek tiek sunkiau skamba Žalvarinis, sunkaus folkroko grupė. Ypač stipri ir žėrinti yra pagoniškojo metalo scena, atstovaujama tokių grupių kaip Obtest, Zpoan Vtenz ir Andaja.
 
Džiazo ir folkloro sąjungą puikiai reprezentuoja projektas Ethnojazz.lt (Vilniaus džiazo kvarteto ir Sutaro kapelos kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas) bei Skirmanto Sasnausko (taip pat meistriškai grojančio džiazo ir tradiciniais instrumentais) projektai.
 
Folklorą ganėtinai intensyviai naudoja ir pop atlikėjai, ieškodami autentiškesnių ir grynesnių formų. Vienas įdomesnių pastarųjų metų projektų - Rasos ir Jono duetas, pripažintas vienu ryškiausių 2006 metų muzikiniu įvykiu. Įdomūs yra ir Lino Rimšos inicijuoti polistilistiniai projektai Sutartinės Party bei ZAP. Keturi elementai, kuriuose ryški new age eklektika.
 
Stebina tai, kad visas šias kryptis bei scenas sieja labai stiprūs bendradarbiavimo ryšiai. Dažnai tradicinio folkloro atlikėjai dainuoja keliose ritualinio ambiento ar pagoniškojo metalo albumo kompozicijose. Alternatyvios kultūros festivaliai (ypač “Mėnuo juodaragis”) pristato tiek eksperimentinius projektus, tiek gyvus autentiško folkloro kolektyvų pasirodymus, ir jie puikiai tarpusavyje dera. Kita vertus, kultūrų bendrystė ir yra svarbiausias įvairių folkloro bei post-folkloro projektų pagrindas.
 
© Jurijus Dobriakovas

0