Rūta Gaidamavičiūtė. Fluxus ir Lietuva


Fluxus lotyniškai reiškia – nepatvarus, nepastovus. Gal dėlto jis ir atsirado persotintais ir permainingais mūsų laikais.

Su Fluxus judėjimu yra susiję dviejų pasaulyje žinomų lietuvių – Jurgio Mačiūno (1931–1978) ir Vytauto Landsbergio (g. 1932) vardai. Pirmasis laikomas idėjiniu judėjimo įsteigėju, gi antras – judėjimo puoselėtoju uždaroje SSRS erdvėje. Dar likimiškiau atrodo tai, kad jie buvo bendramoksliai, bendraklasiai ir kiemo draugai. Nors išsiskyrę karo metais daugiau nebesusitiko, bet vėliau kontaktą palaikė laiškais.

1944 m., bėgdami nuo sovietinės okupacijos, Mačiūnas su šeima pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką pagyvenę pabėgėlių stovyklose 1948 m. persikėlė į JAV. Ten Niujorke 1949-1952 m. studijavo meno istoriją, grafiką, architektūrą Cooper Union meno mokykloje. 1954 m. Pitsburge, Carnegie technologijos institute įgijo architektūros bakalauro laipsnį. 1955-1960 m. studijavo Europos ir Sibiro tautų meną bei kultūrą Dailiųjų menų institute, Niujorko universitete. Jam daug įtakos turėjo John Cage, jo pasekėjo Richardo Maxfieldo elektroninės muzikos paskaitos.

Knygoje „Išeivijos dailė“ teigiama, kad „Fluxus judėjimui Mačiūnas buvo tai, kas Sergejus Diagilevas XX a. pradžios rusų menui, Andre Bretonas – siurrealizmui, – jis buvo organizatorius, impresarijus, leidėjas ir idėjinis vadas. Fluxus nariai paskatino daugelį meno rūšių – performansą, video-, konceptualųjį meną, postmodernistinę dailininko knygą, multiplius ir t.t. Tai buvo vienas radikaliausių eksperimentinių septintojo dešimtmečio judėjimų, įtvirtinęs naują, alternatyvų meninio mąstymo būdą ir dar nežinomą kūrybos sampratą“ [i].

Mačiūnas sukūrė Fluxus manifestą ir pirmą klartą jį perskaitė 1962 birželio 9 d. Vupertalio „Parnas “ galerijoje. Iš pradžių naujasis menas buvo vadinamas „Neo-dada muzikoje, teatre, poezijoje, dailėje“, vėliau įgijo šiandien įprastą pavadinimą. Mačiūnas akcentavo tris angliško žodžio „fluxus“ reikšmes – išvalyti, patvinti, sulydyti. Savo manifeste ragino: „Išvalyti pasaulį nuo buržuazinio silpnumo, „intelektualios“, profesinės ir komercinės kultūros, išvalyti pasaulį nuo mirusio meno, imitacijos, dirbtinio, abstraktaus, iliuzionistinio meno – išvalyti pasaulį nuo „europanizmo“! Palaikyti revoliucinius potvynius mene! Palaikyti gyvąjį meną, antimeną, palaikyti nemeno realybę, suvokiamą visų žmonių, ne vien kritikų, diletantų ir profesionalų. Kultūrinius, socialinius ir politinius revoliucionierius sulydyti į jungtinį frontą ir veiksmus“ [ii]. Mačiūnas sukūrė ir Fluxus leidinių stilistiką.

Tam tikra prasme su šiuo judėjimu galima sieti trečią žinomą lietuvį – avangardinio kino kūrėją Joną Meką (g. 1922), emigravusį į JAV. Jis artimai bendravo ne tik su Mačiūnu, bet ir su Andy Warholu, Alanu Ginsbergu, Yoko Ono, Johnu Lennonu.

Daugelį modernistinių judėjimų lietuviai perėmė pavėlavę, o šiuo kartu buvo prie jo lopšio, ir tai yra išskirtinis reiškinys. Mažam kraštui tai yra labai svarbus faktas, ir su tuo iš dalies yra susiję dabartiniai ne visai realūs planai sieti Fluxus kolekcijos įsigijimą su planuojamu statyti Gugenheimo-Ermitažo muziejaus filialu Vilniuje. Šia prasme Lietuvos meninių terpių ambicijas atspindi vieno iš lietuvių parodų kuratorių Raimundo Malašausko nuomonė: „Fluxus Lietuvai kaip Dada Niujorkui“ [iii].


Vidmanto Bartulio „Mein lieber Freund Beethoven“ (1987)

Kadangi Fluxus – tai menas, neprimetantis kitos kultūros standartų, o priešingai, išlaisvinantis iš bet kokių standartų, tai jis palankus įvairaus išsivystymo šalims ir turi šansų būti nuolat aktualus standartus neigiančiam jaunimui. Būtent kūrybinis jaunimas ir kaip tik kompozitoriai pradėjo pirmuosius Lietuvoje akcijų, hepeningų „nukrypimus“ nuo iki tol įprasto menų kanono. Tipiški muzikiniai pavyzdžiai – Vidmanto Bartulio „Mein lieber Freund Beethoven“ (1987), „Siūlas“(1989), Gintaro Sodeikos „Baza Gaza“ (1988), Fausto Latėno „Albinosas 2“ (1988)  Ričardo Kabelio „Siberia“ (1991) ir bendras Ričardo Kabelio bei Ryčio Mažulio „Auksaspalvis“ (1988), Šarūno Nako „Levų Uliūniškių dainos“ (1985). Remigijaus Merkelio „Ar liksime dainų kraštas?“ (1988), „No Smoking“ (1989).

Iki tol Lietuvoje nebūtas dalykas įvyko ir 1987 m. antrose jaunimo muzikos dienose Druskininkuose. Įprasto koncerto pabaigoje klausytojų laukė siurprizas, kai aštuoni kompozitoriai nerepetavę atliko aleatorinį ekspromtą, kurį kiekvienas rašė atskirai, žinodami tik trukmę ir dinamiką [iv]. Tačiau susidomėjimas panašaus pobūdžio akcijomis neilgai truko, pasirodė dar vienas kitas tų pačių autorių performansas, tačiau naujų kompozitorių beveik neįsitraukė. Vėliau įvairius akcijinius veiksmus labai pamėgo lietuvių dailininkai. Labiausiai žinomos buvo grupės „Post Ars“ (Česlovas Lukenskas, Robertas Antinis, Alfonsas Andriuškevičius, Gintaras Zinkevičius), „Žalias lapas“.

Visa ši veikla paskatino nonkonformistinių terpių ir alternatyvių institucijų kūrimasį. Jaunimo muzikos dienos pirmą kartą surengtos 1986 m. Druskininkuose, atokiau nuo Vilniaus, tarsi siekiant išbandyti scenoje ir pokalbiuose laisvesnius dalykus. Jų sėkmė ir noras „atlaisvinti varžtus“ labai greitai paskatino ir kitus panašius renginius. Vidmantas Bartulis nuo 1988 m. organizavo Kaune „Alternatyvios muzikos“ festivalius [v], G. Sodeika – Anykščiuose festivalius AN. Panašūs renginiai įvyko ir kituose Lietuvos miestuose (Panevėžyje, Nidoje ir kt.). Iš dalies publiką ir muzikantus išlaisvinantį darbą jau buvo atlikęs džiazas, kurio mokykla Lietuvoje buvo viena iš stipriausių buvusioje SSSR. Kaip žinia, Fluxus nuo hepeningo skiriasi tuo, kad menininkas ir publika atribojami. Čia būta ir vienaip, ir kitaip.

Kompozitorius Vidmantas Bartulis (g. 1954), prisimindamas garsųjį tautietį rašė:

„...pats Jurgio Mačiūno gyvenimas, matyt, ir yra tasai fluxus – su visomis išplaukiančiomis iš to gyvenimiškomis „nesąmonėmis“ (suprask – susidūrimas su „normalia“ realybe)...

...ir visa, ką jis sukūrė, įskaitant ir fluxus manifestą, tėra paprastas „kontrolinis darbas“ su būtinu įvertinimu pažymių knygelėje...

...ir tada nelabai svarbu, kad George Maciunas fluxus – tai tas pat, kas Einsteino reliatyvumo teorija...

...kad visa tai, ką mes iki šiol moksliškai supratome apie „meno“ gimimą, jo suvokimą ir poveikį, atsiradus fluxus kategorijai galima išmesti į šiukšlyną...

...kad menas – tai ne daiktai, sudėlioti į mūsų suvokimo lentynas...

...kad menas – tai kosmosas – be pradžios ir be pabaigos...

...kad tai – amžina kaita ir judėjimas, absoliučiai nepriklausomas nuo mūsų...“ [vi]

Kompozitorius Šarūnas Nakas (g. 1962) sakosi apie Fluxus sužinojęs 1982 metais iš V. Landsbergio straipsnio žurnale „Kultūros barai “. „Fluxus humoras man iškart patiko ir darė įspūdį. O naivus vakarietiškas kairuoliškumas, skirstant žmones klasiniu požiūriu, – nuvylė. Prokomunistiniai svaičiojimai (Mačiūno siūlymai statyt blokinių namų rajonus, ką sovietai seniausiai buvo padarę) – kažkiek liūdino. Bet šiaip aš palankiai vertinau tuos anarchistus, linksmai ironizavusius visuomenės štampus. Jie praktiškai pirmieji spjovė į bet kokį akademizmą ir respektabilumą. Šiek tiek pralaisvėjus gyvenimui, su chebra rengėme hepeningų seminarus (nuo 1988), kur Fluxus irgi buvo minimi, gal labiau kaip kažkokie to reikalo klasikai, nors dar labiau – kaip mitai. Kartą organizavom netgi susitikimą su Mačiūno seserim kompozitorių sąjungoj. Bet patys darėm savo dalykus ir menus, jie su Fluxus nesusiję, o jei kažkiek kažkieno požiūriu susiję, tai gal tik simboliškai, bet ne paraidžiui. Tokio neapibrėžiamo dalyko, kaip Fluxus tiesioginis (ar netgi pagarbus) atkartojimas, juolab žiauriai pavėluotai, juk būtų nuobodokas užsiėmimas. Mes savaime darėme kažką kita, nes buvom susiję su gerokai kitokiu pasauliu, nei amerikiečių ar vokiečių fluksistai. Dabartinę lietuvišką Fluxus industriją (ar norą ją sukurt) vertinu santūriai. Bandymas Fluxus akademiškai įgrūst į muziejus ir skelbt veiklos ideologija prieštarauja Fluxus idėjoms ir užmačioms. Viskas teka, fliuksinasi, po 50 metų prie to grįžti – neįdomu ir beprasmiška. Verčiau ieškoti naujų dalykų, nes humoro ir paradokso formos yra neišsemiamos, o be galo kartojami seni anekdotai (dauguma Fluxus scenarijų, gaivinami dabartinių pasekėjų) – nelabai gero tono ženklas“[vii].



Gintaro Sodeikos „Akcijolapis“ (1988),
atliktas AN festivalyje Anykščiuose 1989 m.
grafinis dizainas: Arvydas Baltrūnas

Tos pačios generacijos kompozitorius Gintaras Sodeika (g. 1961) pripažįsta, kad devintojo dešimtmečio pabaigoje Fluxus judėjimas ir jo atstovai Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas yra padaręs jam nemažą įtaką. „Mano iniciatyva buvo suorganizuoti trys hepeningų festivaliai, kurių metu labai daug laiko buvo skirta spontaniškai kūrybai, nekonvencionaliems menams. Tuometinėje visuomenėje tai apskritai nebuvo pripažįstama kaip menas. Buvo keliama idėja, kad kiekvienas žmogus yra menininkas, tik jis to nežino. Šis judėjimas, žinoma, padarė tam tikrą poveikį ir mano muzikiniam mąstymui. Atsirado kompozicijų, atspindinčių Fluxus idėjas, – pavyzdžiui, "Atmintis", sukurta instrumentiniam Šarūno Nako ansambliui, kuris tuo metu vadinosi „Vilniaus naujosios muzikos ansambliu“. Kompozicijos esmė – atlikėjai, kurie maždaug nuo kūrinio vidurio, įsijungus jų pačių studijoje įrašytai fonogramai, pradeda tik vaidinti, kad groja. Šio kūrinio idėja aktuali ir šiandien, nes tai galėtų būti pasišaipymas iš pigios, plastmasinės popmuzikos, kuri mus supa ir kurią mes kasdien matome televizoriuje bei koncertuose“ [viii]. „Landsbergis pas mus lankėsi ir per pirmąjį Anykščių festivalį, jis buvo mūsų profesorius, todėl nebuvo sunku įkalbėti jį atvykti. Taigi vieną vakarą mes išklausėme jo spontanišką ir ilgą pasakojimą apie Jurgį Mačiūną, Joną Meką, Nam June Paiką ir kitus. Tada kur kas daugiau išgirdome ir apie Mačiūno asmenį, charakterį, ir apie tai, kad daug metų Landsbergis gaudavo iš jo siuntas. Landsbergis tuos keistus dalykus – visokias neišvaizdžias dėžutes su popierėliais ir pan. – kitados vadino šiukšlėmis ir, pakraipęs galvą, išmesdavo. Tačiau kai kuriuos daiktus vėliau pradėjo kaupti; laiškus, manau, taip pat išsaugojo. Po minėtojo Landsbergio pasakojimo mes greitai identifikavomės. Tada mūsų Fluxus mums atrodė labai spontaniškas ir originalus, bet kai sužinojome apie Fluxus judėjimą Amerikoje, gavome savotišką patvirtinimą, kad viską darome teisingai. Nuoširdžiai ir teisingai“ [ix].

Tuo tarpu vyresnės kartos kompozitorius Bronius Kutavičius (g. 1932), žinomas ne tik Lietuvoje V. Landsbergio bendraamžis, nors savo kūryba ir įnešęs daugybę naujovių, tačiau Fluxus atžvilgiu liko gana abejingas. „Aš netikiu šituo menu, aš jo nesuprantu. Jei atsigulsiu scenoje ir iškelsiu basas kojas – ar čia bus Fluxus? Kam to reikia? Trupučiuką nesuprantu tikslo šito meno. Man atrodo, kad čia improvizacija dėl humoro. Yra tokių, sakysim, sudaužo fortepijoną scenoje. Landsbergis sakydavo, oi, kaip gražu, atitarnavęs instrumentas tegu ir miršta scenoje. Man tai kraupu. Lygiai tas pat, kaip imti lavoną ir dar jį užmušinėti su peiliu. Na, ar ne taip?“ [x]

Vis dėlto Jurgis Mačiūnas teigė, kad „publikai pirma reikia parodyti, kad paprasti kasdieniniai veiksmai turi tiek pat potencialinės reikšmės meno pajutimui, kiek dirbtiniškiausias veikalas. Jeigu tokie veiksmai yra linksmi ir smagūs – tai jau parodo, kad jie turi galios duoti pramogos (kaip ir dirbtina teatralinė komedija). Pirmas etapas tos prieš-meninės akcijos užtai yra indoktrinacija arba publikos mokymas, kad jie gali rasti tiek pat pramogos ir nemeniniuose veiksmuose (tiek pat meno pajutimo)“ [xi]. Publika Lietuvoje ilgą laiką buvo pakankamai konservatyvi ir suvaržyta, ir tokie meniniai vyksmai prisidėjo prie bendro išsilaisvinimo.

Pasak Jono Meko, „Fluxus žiūri į viską iš šalies ir juokiasi iš visko, ir kuria savo visai skirtingą, savitą pasaulį ir gyvenimo būdą. Ta prasme, Fluxus yra politinis menas [...]; politinė muzika“ [xii]. Kaip savo paskaitoje kalbėjo Vytautas Landsbergis, „Fluxus – tai paprasčiausi veiksmai ir įvykiai, kuriuos gali įgyvendinti bet kas pačiais įvairiausiais būdais, o taip pat pigūs serijinės gamybos objektai, kurie turėjo visiškai pakeisti tradicinius meno kūrinius, kultūrinio sektoriaus institucijas padaryti nereikalingomis ir išvaduoti menininkus nuo autorystės bei genijaus sampratos“ [xiii].

Atsižvelgiant į tai, kad menininkų fantazijos ir gyvenamosios vietos bei laikmečio realijos koreliuojamos, galima sakyti, kad noras išsilaisvinti iš bet kokių nurodymų, reikalavimų, koks turi būti menas, yra ir jo demokratėjimo prielaida. Kai suvokiama, kad didžiausia vertybė mene yra vaizduotė, tenka pripažinti ir galimybę, jog mažiau civilizuoti ir pasaulio meno scenoje pasireiškę kraštai jos gali turėti net daugiau, nei visko pertekę. „Fluxus yra atsitiktinumo menas be tikslo, „kad pavyktų“, be noro, kad padarytasis patiktų, ir blogiausiu atveju – būtų parduotas. Tai menas gyventi arba taisyklė, kaip gyventi, kad visas gyvenimas būtų tavo“ [xiv]. Vytautas Landsbergis, parafrazuodamas Gėtes amžinąjį moteriškumą, Fluxus pavadino amžinuoju vaikiškumu: „manau, kad Jurgis be ypatingų pastangų tapo amžino vaikiškumo dvasios ir „Buvimo meno“ atradėju“ [xv].

Sovietmečiu apie Fluxus Lietuvoje mažai kas žinojo. Informaciją apie Fluxus judėjimą, Mačiūno organizuotas akcijas, jų prasmę išsilaisvinat iš kanonų skleidė Vytautas Landsbergis neformaliuose susitikimuose su studentais ir jaunaisiais menininkais. Tai buvo ypač aktualu krašte, kur jokie nukrypimai nuo oficialiosios ideologijos nebuvo toleruojami. Dar 1966 m. Vilniaus pedagoginiame universitete Landsbergis, pristatydamas studentams šį judėjimą, organizavo ir pirmąją Fluxus akciją Lietuvoje.  Neoficialiai sklandantis Fluxus mitas turėjo nemažos įtakos Šarūno Nako, Ričardo Kabelio, Ryčio Mažulio kartai, debiutavusiai muzikos scenoje 9 dešimtmetyje ir aktyviai prisidėjusiai prie nepriklausomų renginių tradicijos formavimo. Simboliška, kad vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1991 metais Vytautas Landsbergis, Gintaras Sodeika, Arūnas Dikčius, Šarūnas Nakas ir kiti surengė Druskininkuose festivalį „Jaunimo muzikos dienos“, skirtą Jurgio Mačiūno atminimui.

Visuotiniau Fluxus į Lietuvą pradėjo grįžti paskutinį XX dešimtmetį. Augant susidomėjimui Fluxus, 1994 m. Modestas Saulaitis „Lietuvos aido“ galerijoje surengė pirmą nepriklausomoje Lietuvoje nedidelę Fluxus spaudinių parodą. Po dviejų metų jau įvyko stambi paroda Šiuolaikinio meno centre, kur buvo pristatytos dvi ekspozicijos – iš Vokietijos ir JAV. Pastaroji – „Jurgis Mačiūnas. Fluxus menas – pokštas“ buvo suformuota iš Gilberto ir Lilos Silvermanų kolekcijos; jos dalis vėliau tapo 1997 m. ŠMC Mačiūno garbei įkurto ir jo projektams skirtu nuolat veikiančiu „Jurgio Mačiūno Fluxus kabinetu“.

2007 m. pabaigoje Vilniuje buvo atidaryta keliaujanti paroda „Fluxus tinklai Vidurio Rytų Europoje“, kurioje pirmą kartą apžvelgta šio alternatyvaus judėjimo sklaida buvusio Varšuvos bloko valstybėse . Kaip teigia parodą apžvelgusi menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė: „Čia svarbu netgi ne tiek tarptautiniai tinklai, kiek atskiri įvykiai, tarsi atsitiktinai iš „fluksiškų lagaminų“ ištraukliami istorijos gabaliukai. Logiška, kad neišryškinamos ribos tarp „tikrosios“ istorijos ir naujesnių šiandienių iniciatyvų. Turint minty programinį reiškinio neapibrėžtumą, pradžios ar pabaigos nustatymas greičiausiai būtų tiesiog politiškai nekorektiškas žingsnis“ [xvi].

Taigi, griežčiau ar laisviau interpretuojamo Fluxus judėjimo tęsinio, matyt, Lietuvoje dar sulauksime.


[i] Goštautas S., Korsakaitė I., Liutkus V., ir kt. Išeivijos dailė. Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003, p. 171.

[ii] Ten pat, p. 178.

[iii] L. Budrytė, S. Kaulinytė. Pažintis su Jurgiu Mačiūnu-4: Fluxus Europoje ir Lietuvoje.

[iv] R. Gaidamavičiūtė. Jaunieji įsibėgėja. Muzika , 1988, Nr. 8, p.132.

[v] Plačiau žr. R. Gaidamavičiūtė. Alternatyvioji muzika. in Nauji lietuvių muzikos keliai., Vilnius: LMTA, 2005, p. 392-393.

[vi] V. Bartulis. Jurgis Mačiūnas ir jo fluxus, in R. Gaidamavičiūtė. Vidmantas Bartulis. Tarp tylos ir garso, Vilnius:, LMTA, 2007, p. 202-203.

[vii] Iš kompozitoriaus laiško autorei, 2008 m. birželio 16 d.

[viii] Viskas yra kūryba. Su kompozitoriumi Gintaru Sodeika kalbasi Asta Pakarklytė. Literatūra ir menas, 2004 02 13

[ix] Apie Fluxus reikšmę Atgimimo metais, vietinį avangardą bei meno ir politikos sąsajas. Su kompozitoriumi, LR kultūros viceministru Gintaru Sodeika kalbasi Skaidra Trilupaitytė. Šiaurės Atėnai, 2008 06 06

[x] Iš pokalbio su kompozitoriumi, 2008 m. birželio 13 d.

[xi] Iš Jurgio Mačiūno laiško Vytautui Landsbergiui 1965.04.19.

[xii]  Jonas Mekas. Laiškai iš niekur. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 50.

[xiii] V. Landsbergis. Paskaita ŠMC, 2007 m. gruodžio 6 d.

[xiv] E. Racevičiūtė. Fluxus. Aš ir mano namai.

[xv] V. Landsbergis. Pasisakymas konferencijoje „Fluxus East“, Berlynas, 2007 rugsėjo 27 d.

[xvi] S. Trilupaitytė. Ar Fluxus Vilniuje?.. Paroda „Fluxus tinklai Vidurio Rytų Europoje“. 7 meno dienos, 2007 12 14.

World New Music Magazine Nr. 18

0