Minimalizmo kraštovaizdžiai


Bronius Kutavičius

Paskutinės pagonių apeigos, 1978

X
Paskutinės pagonių apeigos, 1978
Daugiau

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras, Gintarė Skerytė (sopranas), Leopoldas Digrys (vargonai), Mindaugas Budzinauskas, Linas Dakinevičius, Loranas Gadeikis, Mindaugas Pupeikis (valtornos), Romualdas Gražinis (dirigentas)
Vilniaus plokštelių studija

Bronius Kutavičius

Anno cum tettigonia, 1980

X
Anno cum tettigonia, 1980
Daugiau

Silezijos kvartetas: Marek Moś (I smuikas), Arkadiusz Kubica (II smuikas), Łukasz Syrnicki (altas), Piotr Janosik (violončelė)
Lenkijos radijas

Mindaugas Urbaitis

Meilės daina ir išsiskyrimas, 1979

X
Meilės daina ir išsiskyrimas, 1979
Daugiau

Sigutė Trimakaitė (sopranas)
Vilniaus plokštelių studija

Mindaugas Urbaitis

Trio, 1982

X
Trio, 1982
Daugiau

Audinga Aukštikalnytė (smuikas), Sigita Baležantytė (smuikas), Dainius Sverdiolas (vargonai)
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija

Vidmantas Bartulis

Palydžiu iškeliaujantį draugą, ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius..., 1981

X
Palydžiu iškeliaujantį draugą, ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius..., 1981
Daugiau

Iminas Kučinskas (violončelė), Vytautas Korys (fortepijonas)
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Vidmantas Bartulis

Auksinių debesų lietus, 1984

X
Auksinių debesų lietus, 1984
Daugiau

Gintautas Kėvišas (fortepijonas)
Vilniaus plokštelių studija

Onutė Narbutaitė

1981-ųjų birželio muzika, 1981

X
1981-ųjų birželio muzika, 1981
Daugiau

Audronė Vainiūnaitė (smuikas), Augustinas Vasiliauskas (violončelė)
Lietuvos muzikos informacijos centras

Zigmas Virkšas

Į kylančią paukštę, 1985

X
Į kylančią paukštę, 1985
Daugiau

Raimundas Katilius (smuikas), Larisa Lobkova (fortepijonas)
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija

Algirdas Martinaitis

Rojaus paukščiai, 1985

X
Rojaus paukščiai, 1985
Daugiau

Iminas Kučinskas (elektrinė violončelė)
Vilniaus plokštelių studija

Jonas Tamulionis

Pjesė fortepijonui, 1985

X
Pjesė fortepijonui, 1985
Daugiau

Lietuvos kompozitorių sąjunga

Feliksas Bajoras

Aliuzija, 1980

X
Aliuzija, 1980
Daugiau

Mindaugas Gecevičius (valtornos)
Vilniaus plokštelių studija

Osvaldas Balakauskas

Do nata, 1982

X
Do nata, 1982
Daugiau

Donatas Katkus (altas)
Vilniaus plokštelių studija

Osvaldas Balakauskas

Spengla-Ūla, 1984

X
Spengla-Ūla, 1984
Daugiau

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Donatas Katkus (dirigentas)
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija

Julius Juzeliūnas

Lygumų giesmės (1 d. - Sėdauto), 1982

X
Lygumų giesmės (1 d. - Sėdauto), 1982
Daugiau

Mergaičių choras „Liepaitės“, Lietuvos kamerinis orkestras, Saulius Sondeckis (dirigentas)
Vilniaus plokštelių studija

Ričardas Kabelis

Invariacijos, 1983

X
Invariacijos, 1983
Daugiau

Meno darbuotojų rūmų styginių kvartetas: Aurelija Stelionytė-Urbietienė (I smuikas), Rita Motiejūnaitė-Viselgienė (II smuikas), Zita Garšvaitė-Katkienė (altas), Arvydas Malcys (violončelė)
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Ričardas Kabelis

CCC, 1991

X
CCC, 1991
Daugiau

Philipp Hackert (mažasis būgnas)
Akademie Schloss Solitude

Šarūnas Nakas

Motetas, 1985

X
Motetas, 1985
Daugiau

Vilniaus naujosios muzikos ansamblis: Salomėja Jonynaitė, Austė Bareikytė, Gintarė Jakelaitytė, Vaclovas Augustinas, Arūnas Dikčius (balsai), Julius Geniušas (dirigentas)
Šarūnas Nakas

Šarūnas Nakas

Ričerkarai, 1988

X
Ričerkarai, 1988
Daugiau

Vaclovas Augustinas (gitara), Rita Motiejūnaitė (smuikas), Violeta Juškutė (smuikas), Evaldas Vyčinas (altas), Dainius Sverdiolas (sintezatorius), Arūnas Dikčius (paruoštas fortepijonas), Julius Geniušas (dirigentas)
Šarūnas Nakas

Rytis Mažulis

Apstulbusi akis prarado amą, 1985

X
Apstulbusi akis prarado amą, 1985
Daugiau

Vokalinis ansamblis „Museum Musicum“, Genadijus Alfimovas (dirigentas)
Vilniaus plokštelių studija

Rytis Mažulis

Čiauškanti mašina, 1986

X
Čiauškanti mašina, 1986
Daugiau

Rytis Mažulis (sintezatorius)
Audrius Balsys

Nomeda Valančiūtė

Narcizas, 1986

X
Narcizas, 1986
Daugiau

Stasys Aglinskas (paruoštas fortepijonas), Dainius Sverdiolas (klavesinas)
Dainius Sverdiolas

Nomeda Valančiūtė

Lietus plonom stiklinėm kojom, 1987

X
Lietus plonom stiklinėm kojom, 1987
Daugiau

Vokalinis ansamblis „Museum Musicum“, Genadijus Alfimovas (dirigentas)
Vilniaus plokštelių studija

Gintaras Sodeika

Katamorfozė, 1987

X
Katamorfozė, 1987
Daugiau

Dainius Sverdiolas (sintezatorius)
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Šioje nišoje pristatoma apie XX a. 9 deš. vykusių pirmųjų lietuviškojo minimalizmo manifestacijų ir metamorfozių retrospektyva. Sudarant garso įrašų rinkinį ir atsižvelgiant į jo skambesio, stiliaus bei estetikos skirtumus, išryškėjo du pagrindiniai minimalizmo „kraštovaizdžiai“: eufoniškas gamtinis, įkvepiantis „bio-“ ir „eko-“ nostalgiją bei šiurkštus industrinis, provokuojantis „urban-“ ir „techno-“ agresiją.

Minimalistinės muzikos pradžia Lietuvoje datuojama 1978 m., kai Bronius Kutavičius pritrenkė vietinę meno bendruomenę smūginiu kūriniu „Paskutinės pagonių apeigos“, tačiau egzistuoja ir alternatyvus pirmasis minimalistinės lietuvių muzikos artefaktas – 1979 m. kompozicija „Meilės daina ir išsiskyrimas“, sukurta Mindaugo Urbaičio, kurio sąmonės kryptingumas amerikietiškojo minimalizmo link (kitaip nei labiau latentinis ar pasąmoninis minimalizmo atsiradimas Kutavičiaus kūryboje) skatina ir pastarąjį kūrinį priskirti aptariamos muzikos krypties Lietuvoje ištakoms.

Kita vertus, minimalizmo tyrinėtojas Kyle’as Gannas teigia, kad minimalizmas baigėsi iki 1980 m., prieš tai sukūręs stiprų traukos lauką, veikusį ilgai ir įtraukusį daugelį pasaulio šalių į intensyvią minimalizmo „post-“ stadiją. Smarkiai nesigilinant į teoriją, postminimalizmu galima įvardyti bet ką, bet kur arba viską, kas įvyko po XX a. 7-8-ojo deš. (klasikinio) Niujorko minimalizmo, arba tai, kas būtinai grįsta redukcija ir kartojimu (visa kita gali kisti ar išnykti). Muzika gali būti ufonautiška, sentimentali, pykinanti ir ekstaziška, senamadiškai (para)tonali arba triukšmingai disonansinė, naudojanti sudėvėtus arba ypač šviežius tembrus, įjungianti karštligišką varą (drive) arba tysanti be pulso, girdanti melodinį sirupą arba brutaliai sprogdinanti melosą į šipulius, atjungianti hipnotišku mikrotoniniu burdonu (drone) arba nervinanti traukulius sukeliančiais pliūpsniais, atsiverianti įvairiausioms etninės ir populiariosios muzikos įtakoms arba įgrimzdusi į asocialumą, abstrakčių struktūrų rakinėjimą, pagaminta laboratorijoje ir taip toliau, tačiau muzikinės medžiagos redukcija ir repetityviškumas privalo išlikti, norint ją vadinti postminimalistine. Taigi postminimalizmas gali įgyti be galo įvairius pavidalus: nuo postmodernistinio Bartulio „naujojo paprastumo“ iki neoavangardinio Mažulio hiperpostminimalizmo, sekant Šarūnu Naku ir Mindaugu Urbaičiu.

Vertėtų paminėti tai, kad tuo metu (post)minimalizmui tolimose kūrybinėse teritorijose veikę kompozitoriai, pavyzdžiui, Julius Juzeliūnas, Osvaldas Balakauskas ir keli kiti, vis tiek ryžosi tokiems ekskursams. Šie virto autentiškais garsiniais faktais, patvirtinančiais spartų aptariamos krypties muzikos plitimą ir populiarumą vietinėje terpėje. Tokie kūriniai kaip Balakausko „Spengla-Ūla“ tapo ne formaliu gamybiniu produktu, padarytu vaikantis naujausių tendencijų, bet išskirtiniu (post)minimalizmo „rankų darbo“ modeliu, padariusiu stiprų poveikį XX a. 9 deš. viduryje debiutavusiai kompozitorių kartai: Šarūnui Nakui, Ryčiui Mažuliui, Ričardui Kabeliui, Nomedai Valančiūtei, Gintarui Sodeikai.


Minimalizmas lietuvių muzikoje

Šarūnas Nakas

Avangardizmas Lietuvoje gyvavo neilgai – apie dešimtmetį iki maždaug 1973 metų. Susidurta su įvairiomis problemomis – publikos abejingumu, cenzūros priešiškumu, atlikėjų meistriškumo stoka, o svarbiausia – pačių kompozitorių technologiniu ir estetiniu ribotumu, neleidusiu kurti stambios formos kūrinių. Tą galima sieti ir su tam tikra istorine inercija, nes akademinė sonatos forma ir įprastinės manipuliacijos elementariomis struktūromis neblogai tiko kurti tonaliąją muziką, bet menkai praversdavo avangardinėje terpėje: iš naudojamų priemonių maišalynės dažnai atsirasdavo tik trumpaamžės dvigalvės hidros.

Kita vertus, kone per visą sovietinės okupacijos periodą lietuvių kompozitorių kūriniai praktiškai nepatekdavo į tarptautinę moderniosios muzikos rinką. Išimčių būta labai mažai: Lietuva sovietų cenzūrai nekėlė pasitikėjimo ir buvo itin uždara zona. Gal todėl dalis lietuvių avangardistų palengva sugrįžo prie bendrojo sovietinės muzikos etalono, orientuoto daugiausia į suabsoliutintą Dmitrijaus Šostakovičiaus (1906–1975) ir Sergejaus Prokofjevo (1891–1953) estetiką, ir tik nedaugelis ieškojo naujų kelių, atitinkančių jų originalias aspiracijas.

Redukcijos poreikis

Gan paradoksalu, bet savotiška avangardinės muzikos prievarta klausytojui priminė komunistinio režimo prievartą savo piliečiams: formavosi alergiškas požiūris ne tik į socrealistinio arealo, bet ir į panašaus pobūdžio avangardinio meno artefaktus. Todėl prireikė naujų konvencijų, genetiškai nesusijusių su minėtomis ir išreiškiančių naują turinį, kuriame būtų integruojami tuo laikotarpiu radikalūs estetiniai ir koncepciniai siekiai, perteikiantys kitokią pasaulio viziją: ji ir vėl tarsi nebuvo tiesiogiai susijusi su savo laiku, tačiau įkūnijo idealesnės, kartais – net belaikės būties ilgesį ir galimybę.

Nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios dalis jaunesniųjų kompozitorių mėgino daugiau ar mažiau redukuoti muzikinę medžiagą. Šio reiškinio priežasčių reikėtų ieškoti ne tik muzikoje, bet ir bendresnėje to laikotarpio meno tendencijoje į asketiškesnę ekspresiją – galbūt tai buvo savotiška reakcija į sovietinį „barokiškumą“: panašių dalykų galima aptikti ir lietuvių dailėje, kine, teatre, architektūroje ir literatūroje.

Kompozitoriai siekė atnaujinti modernumo aksesuarus ir sujungti keletą aktualių idėjų: oponuoti sovietinio postromantizmo ir socrealizmo sindromui, kartu pasiūlant produktyvią antitezę, kuri nurungtų, kompozitorių manymu, išsisėmusias modernizmo ir avangardizmo idiomas – disonanso fetišą, komplikuotumą, stichiškumą ir anarchiškumą, perdėtą dramatiškumą ir dažnai katastrofistinį patosą. Norėta gerokai ambicingesnio originalumo nei lig tol klestėjusio avangardinės lenkų muzikos modelių pritaikymo.

Pirminiai stiliai

Minimalizmas Lietuvoje atsirado ne iš neribotos hipių laisvės ir jų kairuoliškų manifestų, kaip 7-ojo dešimtmečio Amerikoje ir Olandijoje. Tai nebuvo klubų ir garažų, o juolab – garso įrašų studijų reiškinys, kuriame dalyvautų džiazo ir roko improvizacijas mėgstantys ir dažnai neprofesionalūs muzikantai, susižavėję indiška ir afrikietiška muzika.

8-ojo dešimtmečio pabaigos lietuviškąjį minimalizmą kūrė akademiniai kompozitoriai, jį pasirinkę kaip savaip įteisintą – ne Lietuvoje – rafinuotą estetiką ir technologiją, leidžiančią specifiškoje terpėje inkorporuoti ir sulydyti labai įvairios prigimties komponentus – nuo elementarios diatonikos iki kompleksinių multidimensinių struktūrų.

Debiutuojantys lietuvių minimalistai jau turėjo sukaupę didesnę ar mažesnę avangardinę patirtį, todėl jų posūkis į tuo metu kiek primirštą deklaratyvių konsonansų ir paprastų ritmų pasaulį buvo iššūkis ne tik aplinkai, bet ir patiems sau: avangardizmo užkerėtoms ausims minimalizmas lig šiol atrodo it koks senamadiškas nesusipratimas.

Buvo daug muzikinių, psichologinių ir socialinių priežasčių, nulėmusių, kaip tuomet kalbėta, „nekonfliktinės“ ir „primityvistinės“ muzikos pradžią. Tai buvo disko stiliaus klestėjimo laikai, ir kompozitoriai prisipažindavo, kad pramoginėje muzikoje jie girdi šviežesnius dalykus nei inertiškose akademinėse scenose. Tačiau bene svarbiausia buvo tai, kad avangardinė muzika buvo pernelyg kosmopolitiška ir sunkiai perduodavo okupuotos šalies menininkams aktualius pranešimus, kurių netrūko Ezopo kalbą įvaldžiusioje literatūroje ir dailėje, tačiau sumažėjo muzikoje. Gal todėl minimalizmas nuo pat atsiradimo natūraliai susijungė su pagrindine XX a. lietuvių muzikos idėja, skelbusia būtinybę sieti moderniąsias muzikos kalbos priemones su tautinės muzikos savitumais.

Pirmiausia gimė eklektiškos struktūros preminimalistinė muzika, artima instrumentiniam teatrui, knibždanti įvairiausių užuominų į vietinę, liaudies, bažnytinę, avangardinę ir populiariąją muziką. Kompozitoriams nemažą įtaką darė teatro ir kino patirtis, montažo technika naudojant lakoniškus skirtingų stilių fragmentus ir (pseudo)citatas, iš smulkių ostinatinių motyvų supinant visą tekstūrą. Intuityvusis pradas šioje muzikoje akivaizdžiai nurungė racionalųjį.

Broniaus Kutavičiaus (g. 1932) „Mažasis spektaklis“ (1975) aktorei, 2 smuikams ir 2 fortepijonams – penkių itin asketiškų dalių aliuzija į Arnoldo Schönbergo (1874–1951) „Mėnulio Pjero“ (1912): čia panaudoti 12 tonų melodijų kanonai, vienos natos burdonai, subtilios ostinatinės figūros ir Sprechgesang technika. Programinė pjesė vargonams, smuikui ir varpams „Prutena. Užpustytas kaimas“ (1977) sumanyta kaip diptikas iš dramatiškos avangardistinės įžangos ir lėto kanono, audžiamo iš pseudofolklorinio choralo.

Lietuviškasis minimalizmas pasinaudojo įdomia istorine paralele: folklore gyvavo archajiška, galima sakyti, protominimalistinė muzika – sutartinės (Šiaurės Rytų Lietuvoje iki XX a. vidurio aptinkamos polifoninės 2-4 balsų giesmės ir 2-7 balsų instrumentinės pjesės), skambesiu ir struktūra labai panašios į minimalistinę muziką. Todėl nenuostabu, kad išgirdęs olando Louiso Andriesseno (g. 1939) kūrinį „De Staat“ (1976), stipriai primenantį sutartinių muziką, Kutavičius suprato, koks galingas minimalistinių inspiracijų užtaisas glūdi sutartinėse: lietuvių minimalizmas neturėjo pakibti ore kaip tuščias struktūralistinis žaidimas, nes buvo susietas su gilia ir sena etninės muzikos tradicija. Ne vienas kūrinys apaugo solidžia istorine, kultūrine, religine ir rezistencine semantika.

Kutavičiaus apeigos

Manifestinis lietuvių minimalizmo kūrinys – Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) vaikų chorui, sopranui, vargonams ir 4 ragams, kurį galima laikyti sakralinio ir ritualinio minimalizmo pavyzdžiu, iš esmės yra totali sutartinių (arba polisutartinių) rekonstrukcija remiantis elementaria diatonika, pulsaciniu ritmu ir efektingu choro judėjimu salėje. Ilgai skambantis mažorinio nonakordo burdonas, begaliniai trumpų frazių kanonai – tipiškai minimalistiniai, tačiau pagrindinė dramatiška ir romantiška pabaigos kulminacija pasiekiama koliažo būdu, vienu metu skambant kelių skirtingų stilių muzikai. „Svarbu, kad būtų įspūdis – žmogų pritrenkt, „užmušt“ garsais, kad išeitų svirdinėdamas“, – sakė kompozitorius, originalią formos idėją apibūdindamas formule „monotonija-monotonija-įvykis“.

Tokio tipo atomazgas Kutavičius naudoja daugelyje savo kūrinių: operoje-poemoje „Strazdas žalias paukštis“ (1981) šalia gyvų atlikėjų iš įrašų nuolat skamba „nematomi“ chorai, ansambliai ir orkestrai, o finale – roko muzikos fragmentai, miesto triukšmai ir tarmiškas kaimo menininko kalbėjimas. Oratorijoje „Iš jotvingių akmens“ (1983) Kutavičius miksuoja lietuviškas intonacijas ir pseudoafrikietiškus ritmus, senoviniais liaudies instrumentais išgaudamas skambesį, primenantį savotišką „gentinį techno“. Pabaigoje skamba griausminga medinių ragų sutartinė, po kurios lieka vieniša liaudiška vokalinė monodija.

Kutavičiaus kūriniuose vykstančios „pagoniškos“ apeigos, gal kiek primenančios Naujojo amžiaus bendruomenių ceremonijas, sovietiniais metais gana paveikiai drebino nacionalinę sąmonę. Beje, tam tikrų stiliaus ir sumanymų analogijų galima įžvelgti kiek anksčiau statytose Povilo Mataičio vadovaujamo Lietuvių folkloro teatro „misterijose“, išpopuliarinusiose sutartinių giedojimą ir paskatinusiose greitą folklorinio sąjūdžio plėtrą.

Tačiau panašių dalykų galima rasti ir Estijoje, su kuria Lietuvą tuomet siejo artimi ryšiai: Veljo Tormis (g. 1930) rašė rituališkus chorinius ciklus, įamžinančius nykstančių finougrų tautų folklorą, o Arvo Pärtas (g. 1935), pasitelkęs viduramžių ir Renesanso muzikos ansamblį „Hortus Musicus“, kūrė originalią užmirštų apeigų ir seniai praėjusio laiko viziją. Visais atvejais kompozitoriai siekė kontempliacijos ir meditacijos efekto, hipnotizuojančio klausytoją ir tirpdančio realaus laiko pojūtį.

Urbaičio minimalizmas

Kitokį, artimesnį amerikietiškajam minimalizmo tipą pasirinko Mindaugas Urbaitis (g. 1952), ryškiausias šios krypties ideologas Lietuvoje, studijavęs ir propagavęs minimalistinę muziką paskaitomis ir perklausomis: kai kuriose jo kompozicijose atvirai simpatizuojama Philipo Glasso (g. 1937) stiliui. 1969 m. „Varšuvos rudenyje“ išgirdęs Terry’o Riley’o (g. 1935) kompoziciją „In C“ (1964), jis nesusidomėjo muzika, tačiau įsidėmėjo labai negatyvią Witoldo Lutosławskio (1913–1994) reakciją, savaip paskatinusią atkreipti dėmesį į naują stilių.

Pradžioje paveiktas avangardinių autorių, vėliau Urbaitis sukūrė keletą grynai minimalistinių kūrinių, iš kurių vienas – Trio trims melodiniams instrumentams (1982) netgi sukėlė skandalą premjeros metu: publiką šokiravo daugiau nei valandą nesibaigiančios abstrakčios elementarių struktūrų rotacijos be jokių „įvykių“.

Tarp postminimalizmo ir neoromantizmo

Tarp postminimalizmo ir vadinamojo neoromantizmo dreifavo Algirdas Martinaitis (g. 1950) ir Vidmantas Bartulis (g. 1954). Repetityvinės struktūros ir diatoninė harmonija jų kūriniuose pakluso nebe elementariems minimalistiniams formos modeliams, bet įvairiems dramaturginiams – dažnai teatrališkiems ir romantiškiems – sumanymams, kartais nuklystant į kitus stilius ar net jų parodijas, kartais – tiesiog sentimentaliai medituojant.

Abu kompozitoriai yra minėję, kad įtakos jų kūrybai padarė Kutavičius, Pärtas, gruzinas Gija Kančelis (g. 1935), amerikiečiai Mortonas Feldmanas (1926–1987) ir George’as Crumbas (g. 1929). Akivaizdi ir teatrinė patirtis – iš ten atėjo tais laikais gana madingas poreikis „gryninti kalbą“, naudoti nesunkiai atpažįstamus garsinius simbolius ir nevengti atsitiktinumų.

Martinaičio kūrinyje „Rojaus paukščiai“ (1981) derinami elementarūs folkloriniai ritmai, rokui artimas elektrinės violončelės ir sintezatoriaus tembras. Kantatoje „Cantus ad futurum“ dviem sopranams ir barokiniam ansambliui (1982) susilieja minimalistinė sutartinių medžiaga, pseudobarokiniai ir roko motyvai, o retų paukščių rūšių išnykimą apraudantys literatūriniai tekstai nukreipia klausytojų mintis į bendresnę ekologinę, kultūrinę ir egzistencinę tematiką.

Bartulio pjesėje violončelei ir fortepijonui „Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius...“ (1981) ilgai kontempliuojama vos keliais niekur nevedančiais garsais, kol pasigirsta dekonstruota Franzo Schuberto (1797–1828) dainos citata. Pjesėje smuikui, violončelei ir fortepijonui „Ateinanti“ (1982) primityvistiškai eksploatuojama naivi sentimentali melodija, lėtai pereinanti iš vieno instrumento į kitą.

Pirmosios bangos pasekmės

Minimalizmas sudomino ir visai kitokių orientacijų kompozitorius, netikėtais rakursais nušvietęs jų kūrybą. Simfonistas, svarbiausias tautiškumo ir modernumo jungties ideologas Julius Juzeliūnas, pradžioje skeptiškai vertinęs naująjį stilių, netrukus parašė simfoniją „Lygumų giesmės“ (1982) moterų chorui ir styginių orkestrui, kurioje sutartinių ritmai ir harmonija skamba gana panašiai į Steve’o Reicho (g. 1936) „Tehillim“ (1982) muziką.

Osvaldas Balakauskas (g. 1937) sukūrė keletą postminimalizmui artimų kūrinių, maksimaliai supaprastindamas savo postserialistinį metodą ir išryškindamas konsonansus. Simfonijoje Nr. 2 (1979) žaidžiama spalvingomis neoklasicistinėmis, minimalistinėmis ir pramoginės muzikos idiomomis. Kompozicija „Spengla-Ūla“ šešiolikai styginių (1984) pasižymi neslūgstančiu draivu, tiršta harmonija ir savaip priartėja prie amerikiečio Johno Adamso (g. 1947) ir brito Steve’o Martlando (g. 1959) motorinio stiliaus.

Palengva minimalizmas tapo labai madingas Lietuvoje, jis pritraukė platesnės publikos ir kitų sričių menininkų dėmesį, o kompozitoriai minimalistai buvo laikomi įdomiausiais. Tačiau kultūrinės rezistencijos suteikta kone sakralinė aura savaip stabdė natūralią idėjų evoliuciją: minimalistinė muzika imta vertinti it mitologinė laisvės ir nepriklausomybės metafora, idealiai atitinkanti tautos lūkesčius ir įkūnijanti pačią lietuviškumo esenciją. Kone dešimtmetį beveik neįsileista naujų idėjų, todėl senesnieji modeliai patyrė tam tikrą eroziją.

Mašinistai ir superminimalistai

9-ojo dešimtmečio viduryje atėjo nauja karta, išpažinusi jau kitokią minimalizmo sampratą. Vanilę pakeitė čili: paprastumą išstūmė sudėtingumas, švelnius konsonansus ir diatoniką – aštrūs disonansai ir triukšmai, draugiškumą klausytojui – ironija ir net agresija. Jaunuosius kompozitorius inspiravo nebe liaudies ar klasikinė, bet įvairi ir ypač avangardinė muzika. Jiems buvo prikaišiojama „istoriškumo stoka“, vietoj mitologijos ir pagoniškų utopijų juos domino virtualūs ir antiutopiniai pasauliai.

Raumeninga ir sarkastiškai mechaniška muzika netrukus buvo pakrikštyta mašinizmu, nes taip vadinosi dvi 1985 m. sukurtos kompozicijos: Ryčio Mažulio (g. 1961) „Čiauškanti mašina“ keturiems fortepijonams ir Šarūno Nako (g. 1962) „Merz-machine“ trisdešimt trijų instrumentų virtualiam orkestrui. Panašios orientacijos kūrinių parašė Ričardas Kabelis (g. 1957) – „Invariacijos“ styginių kvartetui (1983), Nomeda Valančiūtė (g. 1961) – „Narcizas“ klavesinui ir paruoštam fortepijonui (1986), Gintaras Sodeika (g. 1961) – „Katamorfozė“ vargonams ir sintezatoriui (1987).

Mašinizmas buvo lietuviškas amerikietiškojo totalizmo atitikmuo, todėl čia netrūko bendrumų su Michaelo Gordono (g. 1956), Davido Lango (g. 1957) ir Julios Wolf (g. 1958) muzika. Mašinizmas tęsė tolesnį, vis labiau komplikuotą minimalizmo metastazių ir transformacijų procesą, Lietuvoje tebevykstantį lig šiol. Vieną iš toliausiai evoliucionavusių krypčių galima pavadinti superminimalizmu, atsižvelgus į vis tuos pačius repetityvinio mąstymo principus, papildytus naujomis idėjomis ir priartintus prie įvairių avangardo stilių.

Ryškiausia figūra laikytinas Mažulis, patyręs stiprią amerikiečio Conlono Nancarrow (1912–1997) ir italo Giacinto Scelsi’o (1905–1988) konceptų įtaką, rašantis radikalias monistines kompozicijas, remdamasis tik kanono technika ir dažnai pasitelkdamas kompiuterius: „Grynojo proto klavyras“ kompiuterinių fortepijonų orkestrui (1994), „ajapajapam“ dvylikai balsų, styginių kvartetui ir elektronikai (2002).

Nors dažnai kalbama apie Mažulio polinkį į Renesanso polifonijos reliktus, tačiau kompresuotu skambesiu jo muzika kartais artimesnė rokui, hiperdisonansiškumu ir mikrointervalika – Scelsi’o kontempliacijoms, o formos požiūriu – milžiniškoms oparto kompozicijoms, kuriose eksponuojamos labai lėtai ir nuosekliai kintančios konsteliacijos. Mažulio muzika turi gana ryškų laboratorinės kūrybos atspalvį, tačiau išlaiko akademinio korektiškumo balansą.

Struktūros purizmu ir skambesio indiferentiškumu pasižymi Kabelio muzika, gan artimai susijusi su Mažulio koncepcijomis. Kabelis daug dėmesio skiria skaičių simbolikai, milžiniškus ekstremalaus intensyvumo orkestrinius klasterius apskaičiuodamas kompiuteriu ir taip išvengdamas žmogaus įsikišimo: „Int.elon.s“ dideliam orkestrui (1996), „Monopolis“ (2004) trombonui ir orkestrui.

Minimalios išvados

Įdomu tai, kad XXI a. pradžioje nėra jokių ženklų, pranašaujančių lietuvių minimalizmo pabaigą: atvirkščiai, daugelis kompozitorių, kada nors susijusių su šiuo stiliumi, vienokiais ar kitokiais būdais tebesinaudoja minimalizmo idėjomis, dažniausiai transformuotomis ir praturtintomis nauja patirtimi. Atsirado jaunosios kartos kompozitorių minimalistų – Ramūnas Motiekaitis (g. 1976), Egidija Medekšaitė (g. 1979), Justė Janulytė (g. 1982), gimusių pusšimčiu metų vėliau už Kutavičių. Atrodo, kad racionalusis kartojamų modelių struktūralizmas, apsukęs ne vieną ratą, dar nėra atskleidęs visų galimybių ir nuolatos atsinaujina.

0