Meilės daina ir išsiskyrimas

Neapibrėžta trukmė

Vilnius: Vaga, 1986
CD Vilniaus plokštelių studija VSCD-054, 1998
CD Lietuvos muzikų sąjunga LMSMBCD-021, 2001 (fragmentas)
CD Lietuvos muzikos kontekstai II. Minimalizmo kraštovaizdžiai. - Vilnius, Muzikos informacijos ir leidybos centras LMIPCCD067-068, 2011

JAV dar tebesitęsė minimalizmo epocha, kai Mindaugas Urbaitis savo kūriniais atkreipė į šią srovę kolegų ir klausytojų dėmesį Lietuvoje. Pats kompozitorius taip pat ne iš karto tapo šios srovės adeptu. Iš pradžių jam atrodė, jog „tas kelias niekur neveda. Perspektyva išryškėjo vėliau, kai pats intuityviai į jį atėjau. Nemėgstu pernelyg tirštos, perkrautos muzikos ir vengiu tokią rašyti. Minimalizmas man yra tam tikra muzikos sąlyga. Tuo aspektu man labai artimi senieji polifonistai ir J. S. Bachas“.

Urbaičio muzikoje savaip dera mikro- ir makropasauliai – stebėdami mikropasikeitimus, mintimis keliamės į begalybę. „Savo muzikos vyksmą galbūt galėčiau palyginti su gamtos reiškinių vyksmu – upės tekėjimu, saulės leidimusi, debesų plaukimu; lyg ir nieko nevyksta, bet visą laiką vyksta. Gyvendami kasdienį gyvenimą mes dažnai to nepastebime, bet menas turi pastebėti ir nepastebimus dalykus“. Tokio stebėjimo pilnas vienas iš sėkmingiausių vokalinių kompozitoriaus kūrinių „Meilės daina ir išsiskyrimas“ balsui bei garso vėlinimo sistemai. „Kai rašiau savo „Meilės dainą ir išsiskyrimą“, nebuvau didelis Vakarų kompozitorių naujosios kūrybos specialistas, tuo tarpu užsienio muzikai tuoj įžvelgė šio kūrinio sąsajų su ambientine muzika“. Sunku įsivaizduoti Urbaičio muzikos laiką maksimaliai suspaustą. Priešingai, jis tįsta iš lėto, primindamas neskubrų muziejaus eksponatų apžiūrinėjimą, ar priešingai, jis gali slysti tarsi virš jų, nekreipdamas dėmesio į daug ką, kas tuo metu autoriui nesvarbu, bet visa atmosfera, visas vyksmas maksimaliai pritaikyti buvimui toje erdvėje ir stebėjimui.

Šitaip kurdamas neišplauksi ant sentimento bangos. Skambesys turi būti daugialypis, kad kartojant jį, lyg vartant kristalą, girdėtum vis kitą briauną. To autorius pasiekia išradingai naudodamas polifonines priemones, ypač kanonus. Kita svarbi Urbaičio savybė – stilistinis grynumas. Klausytojui labai greitai tampa aišku, kokią garsinę erdvę autorius apsibrėžia, ir jis gali arba stebėti kompozitoriaus išmonę, arba tiesiog jaukiai įsikurti jį supančiame skambesių pasaulyje.

Rūta Gaidamavičiūtė