Povilas Vaitkevičius

Tekstą pradedu vandenyse, į kuriuos buvo įsibrista praeitame straipsnyje. Tenykštės mintys bandė nušviesti „nestebimo buvimo“ reiškinį muzikos klausymo procese. Taipogi apie dabar vyraujantį savistabos, kontrolės ir suderinamumo režimą jame. Pasitelkiami field recordings pavyzdžiai pažymint, jog toks klausymasis reikalauja atsitraukimo nuo nesąmoningai poveikį darančių tendencijų; labiau intymesnės, iš-buvimu grįstos patirties. 

Lauko įrašai siūlo nestabilų fokusą, kintančius planus, įsiterpimus, atstumą, atsitiktinę struktūrą. Čia garso neįmanoma tiesiog „suvartoti“ – jame reikia gyventi. Tai savaime perprogramuoja dėmesį. Ne visai tiesioginė, bet vis vien šiokia tokia priešprieša „kameros sąlygotam“ žvilgsniui į muziką. Neįkyrus siūlymas peržengti algoritmines ribas vardan autentiškesnės patirties.

Jeigu anksčiau nagrinėta, kas yra pakitę, kas atsitiko klausymui per se, šis tekstas bandys klausti, kokie syvai suteikė ankstesniam santykiui gyvastingumo. Apie muzikos „pavojingumą“ gerąja prasme. Šį kismą lyg ir trauktų vadinti „praradimu“, bet nesinori to paversti kažkokia drama. Nes ir „dabartyje“  (gerai paieškojus), vis dar galima aptikti dalykus, gebančius pakrutinti vidines tektonines plokštes. Labiau tai – ne prarasta, o užklota storesniais sluoksniais. Todėl čia esantį mintijimą galima pavadinti savotiška ontologine archeologija.

Kad nenugrimzčiau į kasinėjimų dirvožemį, skubu pasakyti, jog minčių katalizatoriumi tapo šių dienų įvykiai. Atskaitos tašku tebūnie kosmodromas. Programos „Artemis II“ skrydis Mėnulio link bei aplink jį. Po ilgokos laiko atkarpos žmonijos ambicijos vėl bando stumtelti kosminius riboženklius. 

Virš 50 su viršum metų viešuomenėje vyravę socio-buitiniai / politiniai aspektai bent kažkuriam laikui užleido dėmesio lauką žvilgsniui aukštyn. Kosminių ribų plėtimas – tam tikras moralinis „stumtelėjimas“ nepatirtų pojūčių link. Percepcijos naujomis sąlygomis tikrinimas. Tai galima vertinti grynai techniniu požiūriu, tačiau siekčiau atkreipti dėmesį ir į sąmonės plėtimosi galimybes. 

Šių galimybių suvokimas suteikia pagrindus projektuoti tolesnius kismus per kūrybinę prizmę. Viena plačiausių savo aprėptimi sritis – kino menas. Jo megalitas kino istorijoje yra, be abejo, Stanley Kubrick’o „2001-ųjų kosminė odisėja“ (1968). Tai – vyksmas, kurio metu racionalaus proto sukurti technologiniai pasiekimai suteikia galimybę tam pačiam racionaliam protui patirti kažką anapus momento racionalumo. „2001“ atveju kinematografinė seka ne parodo, o siekia sukelti tokį kismą žiūrove kaip autentišką potyrį.

Tuomet tvyrojusi nuotaika, jog žmonija yra arti kažkokio kokybinio sąmonės šuolio, persismelkė ir kinop. „Odisėjoje“ ilgõs tylõs, tarpplanetinės erdvės nebylumas – ne sustojimas, o sąmoningas naratyvo išalkusio proto „sekinimas“ jo nebuvimu. Pauzės tarp natų gelmė. Minėtas kokybinis šuolis atrodė įgalintinas menu, psichodelinėmis patirtimis, kosmoso tyrinėjimais bei technologijomis. 

Rizikuoju generalizuoti, tačiau dabartyje regėčiau tokios visaapimančios „kūrybinės nuojautos“ ar procesų gelmės nelabai ir beesant. „Artemis II“ skrydis suvokiamas labiau racionaliuose vertinimo kriterijuose, negu per egzistencinį pulsavimą. Nors siekio vektorius panašus. Čia derėtų nepamiršti apie panašias ambicijas ir muzikos atžvilgiu. Mechanika, kuomet įšorės kismai lazerio spindulio aitrumu dirgina Būties atramos taškus.

Kaip tai pasireiškė garsuose? Lyginant su S. Kubrick’o filme autentiškumo pojūtį s(t)imuliuojančiais „tuštumos“ sprendimais, muzikinės plotmėse tai regėčiau atsiskleidžiant per tokių autorių, kaip La Monte Young ar Steve’o Reich’o kūrybą. Repetityvumas, kuris Vakarų kultūroje dažniausiai buvo suvokiamas kaip kažkas „nuobodaus“, čia pasirenkamas kaip atveriantis įrankis. Kas gi vyksta neurologiniame lygmenyje, patiriant garsinį pasikartojimą? 

Supaprastinus galima teigti, jog protas iš pradžių tam stengiasi priešintis, ieško kažkokių variacijų; tuomet išsekina save pastangose, kol galiausiai mutuoja į pereinamą fazę, perprogramuojančią patirties priėmimą į kitokią rūšį. Visuotinai apibūdinama „nuobodumu“,  sąvoka virsta kažkuo kitu. 

Netrukus galvą pradėjusi kelti industrial bei susijusi muzika perėmė tą keičiančią energiją, tačiau vietoje tiesmukų politinių taikinių pasirinko atakuoti žmogiškojo suvokimo aparatą. Klausytojo nervinė sistema tampa veiksmo lauku. Čia galima įterpti ir kiek vėliau išsprogusios punk muzikos paradoksą: no control siekis, kuris kažkodėl nesidomi tai apibrėžiančiu pačios sąmonės fenomenu. Daugumoje atvejų save uždarantis materialiame pasaulyje, tarsi pamirštant, jog šios idėjos įsižiebė idealų erdvėje. Industrial ir panašūs pelkynai dalinosi panašia veiksmo kryptimi, tiek, kad siekis neretai būdavo dekonstruoti pačias suvokimo formules.

Nužievinus formalistinį sluoksnį, leidžiamasi gilyn, šerdies link. Joje glūdi universalesni, archetipiniai dalykai. Priartėjama prie atavistinio lygmens. Tokie muzikantai kaip „Coil“, „Nurse With Wound“, ankstyvieji „Current 93“ ir susijusios audio-bakchanalijos dažnai atvirai siekdavo palytėti archaiškesnėse kultūrose tvinkčiojančius sąmonės sluoksnius. Tai – pre-racionalios kognityvinės struktūros, kurias, laikui bėgant, Vakarų civilizacija gana sistemingai siekė ištirpdyti. 

Svarbu pažymėti, jog šis teiginys – ne nostalgijos apraiška ir ne deklaratyvus primityvizmo adoravimas, tai labiau įtarimas, jog aptariamos struktūros gali būti sukaupusios žinojimą apie suvokimo galimybes, kurias dabartinės nuostatos kartais tarsi amputuoja. Šis įtarimas sulygintinas su Karlo Jasperso stiliumi išreikštu teiginiu, jog egzistenciniuose klausimuose kartais savaime glūdi nebylus atsakymas. Atavizmas čia – ne regresas, o procesų atkūrimas.

Grupę „Coilׂ“ miniu kaip bruožus išreiškiančią bendratį. Jos veikla reiškiasi teritorijose, kurioms sunku pritaikyti adekvačią kritinę kalbą: avangardinės kompozicijos, okultinių praktikų bei farmakologinių tyrinėjimų sankirtoje. Ne kalbant apie transformaciją, o siekiant ją sukelti. Kaip kad Mircea Eliade tekstuose apie sacrum bei profanum – šventumui (kitokybei) reikia to, kas skiriasi nuo kasdienybės. Šia trajektorija seka ir rašinio mintis – nuo Kubrick’o „kitybės“ pasireiškimo „tarpuose“, tuomet per muzikinį minimalizmą, punk bei industrial muzikos energiją iki įkvėpimo nerti atavizmo link.

Pagaliau minties raketa pakyla ir virš gimtojo kraštovaizdžio. Pritaikius aukščiau išdėstytas tezes lietuviškajai raiškai, galima teigti, jog 90-inių muzikiniame pogrindyje pasireiškė patirčių išalkusios sąmonės plėtra. Tai tinka ne tik šiai aibei, tačiau susitelkiu ties konkretesne apibrėžtimi. Toks intensyvumas gali pasirodyti trumpas tarsi sakurų žydėjimas, tačiau jo aidas užčiuopiamas ir dabartyje. 

Nemaža dalis „keistesnės“ muzikos kūrėjų lietuviškame undegrounde tiesiogiai ar ne visai siejo save su pagoniškąja pasaulėžiūra. Minėtina – labiau iš chtoniškos pozicijos. Susidūrimo su tuo mechanizmas buvo košiamas per autentiškos patirties filtrą – ne kaip istorinio palikimo citavimas ar instituciškai organizuota veiksmų seka. 

Šis kismas kūrėjų sąmonėje vyko ne linijiniu išmokimo būdu, o veikiau įsielektrinimu per pašiurpusią odą. Čia tiktų Mircea Eliade minimas kvakiutlių genties iniciacinis šūksnis: „Aš esu pasaulio centre!“. Tai nėra savininkiška deklaracija, tai labiau – patirties svarbos žymuo. 

Lietuviškojo pogrindžio atveju žymeniu buvo nekonvencionali muzika. Informacijos trūkumas, sub- ir anti- kultūrinių judėjimų užsienyje atgarsiai pasiekdavo kūrėjus ne tiesioginiais vektoriais, o per keliasluoksnę kelionę. Kaip kažkur nugirsti aidai, nutuokiami bruožai, retesniu atveju – konkretesnė informacija. 

Apčiuopiamesniam pavidalui susiformuoti padėdavo paštu atkeliaujantys tekstai, grupių įrašai bei pasitelkiant sklaidos soste sėdinčius „Xerox“ dauginimo aparatus. Viešai pasiekiamiems piratinių įrašų „taškams“  tokia muzika rodėsi pernelyg nišine (išskyrus gal tik legendinę „Zarraza“ parduotuvę).  

Tiesa, kartais pasitaikydavo perliukų, perleistų kokios nors „Ars Nova“ (bootleg’inių įrašų „kompanija“  iš Rytinių geografinių platumų, veikusi 1999-2001 metais). Tačiau visa bendratis buvo sudurstyta iš to, kas pasiekdavo „iš toliau“, perpinama su autentiškomis ištiktimis, eksperimentiniu požiūriu į suvokimą kaip tokį bei to galimais dekonstrukcijos būdais, pasufleruotais genius loci.

Visa ši amalgama pasireikšdavo garsynais, kuriems apibūdinti stilistiniai apibrėžimai neretai atsirasdavo tik vėliau. Stengiantis nubrėžti bent apytikres gaires, minėtinos sąvokos ambient, ritual, tribal, (post)industrial, drone, noise, etc. Rasti daiktai kaip instrumentai, neryški Hassan I Sabbah (XI–XII a. ismailitų lyderis.

Jam priskiriama citata „niekas nėra tikra – viskas leidžiama“, išreiškianti radikalų skepticizmą autoritetams ir realybės konstruktyvumą. Šios idėjos rezonavo su pogrindine kultūra – kaip laisvės, kontrolės ir sąmonės manipuliacijos metafora) teksto kopija bei ritualizuota „repeticija“ rūsyje, sėbrui maigant springstantį tarybinį sintezatorių. 

Tokia patirtis spinduliavo didesnę transformacinę energiją, negu nemaža dalis dabar esančių to deklaracijų. Čia akcentuojamas „patirties veiksmingumas“ nėra užslėptas transparantas su užrašu „Seniau buvo geriau!“. Tai labiau – kontrasto konstatavimas. Šioji „ritualizuota repeticija“ savo vyksmo metu tvėrė „kitokybišką“ erdvę, savo beatodairiškumu kartais tampančia netgi pavojingoka įprasto suvokimo pamatams. 

Įvietintas atavistinis/archeologinis funkcijų atkūrimas; veiksmas, kurį atlieka asmenys, įgalinti įvairiais kanalais jiems apsireiškusiomis galimybėmis. Ne folklorinis atlikimas, o percepcijos kismo eksperimentas. Grįsdamas tai realiais įvykiais bei apsireiškimais (sic!), keletą pavyzdžių pateikiu kitoje pastraipoje.

Grupuotės „Sala“ kasetė su 1996 metų įrašu „n/trance“ (2005 metais perleistu organizacijos „Autarkeia“) – abstrakčiai apipavidalintas D.I.Y. (do it yourself ) estetikos įrašas, kuriame skamba būgnų, sunkiai nusakomos kilmės instrumentų ir treniruoklių garsai. Pastarieji paaiškinami repeticijų vietos buvimu šalia treniruoklių salės. Pridėkime Crowley’iškai skambantį manifestą ant kasetės viršelio ir artefakto įspūdis garantuotas. 

Čia tinka prisiminti tos pačios „Salos“ pasirodymą ribinės muzikos renginyje Vilniuje, pogrindiniame klube „Virpesys“. Jame 2002-ais sugrojo ir projektas „iTi“, žengęs noise muzikos link. Garsai čia generuoti sintezatorių „Polivoks“ išsiderinimų triukšmu, taip kuriant dezorientuojantį įspūdį. 

Minint techniką kaip veiksmo dalyvį, verta pažymėti grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ koncertą 2001-aisiais Sudeikių kultūrnamyje, „Mėnuo Juodaragis“ festivalio metu. Pagrindinis raiškos elementas čia – ant scenos įjungtos skalbimo mašinos. Taip, „I.V.T.K.Y.G.Y.G.“ priskirtina labiau tam, kas įvardijama kaip avargardas ar artrokas, bet pastarasis pasirodymas peržengė šio stiliaus ribas. Sprendimo neordinarumas tiesiogiai atliepė tuometinei traukai sąmonės keitimo kūrybiniais procesais link. 

Griežtesne struktūra įvardinčiau „Girnų Giesmių“ koncertą sostinėje amžių sandūroje vykusiame festivalyje „Fete de la Musique“, „Geležiniame kablyje“. Jo metu iš didelių skardos lakštų išgaunami garsai gąsdino, matyt, labiau chillout atmosferos besitikėjusią publiką. 

Atmintyje šmėkšteli ir rūsiu dvelkiantis kasetinis „Sovijaus“ įrašas „Enkopts“ (1995), kuriame minimaliomis priemonėmis išgaunami atšiaurūs, tarp etnologinių vizijų ir laisvamanybės balansuojantys garsai. Jog „mažiau yra daugiau“, liudija ir projekto „Eirimė“ kūryba (kasetė „Kuršjŏi“ (1996), kur tarpuose tarp garsų atsiskleidžia pajūrio platumos.

Viena minėtų specifinių sąlygų šiems garsams rastis siejasi ir su jau minėtu „kameros akies“ nebuvimu kūrybos proceso metu. Taip, autoriai vėliau vis vien užsiimdavo tam tikra sklaida, tačiau vyksme aktualu būdavo pats vyksmas, o ne jo galimybės būti suformuotam pateikčiai. Vienintelė dokumentacija – garsinis įrašas, neretai atliekamas kasetiniu magnetofonu. Visa tai – be išankstinio stilistinio katalogizavimo, menamo archyvo ar planuojamo Instagram posto. Vyko kažkas, kam tuomet tiesiog nebuvo atitinkamo įvardijimo.

Pamažu šie procesai, šurmuliavę tarsi paralelinėje, sacrum erdvėje, pradėjo kisti. Idėjiniai hardlineriai liko savo atskirose, intymiose patirtyse, tačiau estetiniai, labiau žavėjimuisi priimtini bruožai pamažėle tapo prisijaukinti. Tai siejosi ir su socialinėmis slinktimis – Romuva, senojo baltų tikėjimo bendrija, pagaliau gavo siektą oficialios religinės organizacijos statusą – kas legitimizavo ją valstybiniame kontekste, tačiau anksčiau vyravęs „patyrimo laisvamaniškumas“ per eilę metų tapo labiau apibrėžtomis instrukcijomis.

Arba vietinių influencerių „susidomėjimas“ sutartinių fenomenu. Matyt, tai atliepia ir globalesniam kontekstui, kuriame Wicca simboliai naudojami kaip bižuterija, tarkime,  „Pinterest“ platformoje. Sacrum tampa formalizuotas. Tai jau nebe „kitokybė“, o konkretizuotas „palikimas“.

Taip ir meditatyvumo/transo elementas daugelio drone/ambient bei susijusių garsovaizdžių atveju yra savaime suprantama sudėtinė dalis, o ne atradimo kibirkštis. Muzikanto sąmonės kismas gyvo pasirodymo metu dabar yra daug retesnis atvejis, sąlygotas aukščiau suminėtų dalykų.  

Be abejo, proziškos priežastys tame irgi dalyvauja (jaunatviškas maksimalizmas užleidžia vietą ramesniam pragmatiškumui), tačiau neretu atveju šio kismo simuliavimas rodo, kad jis vis dar yra svarbus žymuo specifiniam (sub)kultūriniam statusui pagrįsti. Nors formalizacija neutralizuoja, atlikimo paviršiuje šia kryptimi įrėžtas vektorius vis dar matomas.

Pertekliaus paradoksas: daugiau garso formavimo įrankių, daugiau pasiekiamumo. Nesulyginamai platesnis laukas atmosferinės muzikos, drone, minimalizmo, ambient etc. Pasirinkimo puokštė dabar yra turbūt didžiausia per visą muzikos istoriją. Tačiau vienišas būgnas bei šleivai skambantis sintezatorius repeticiniame rūsyje vis dar atrodo įkrautas stipresne kismo galia. 

Priežastis – ganėtinai paprasta: trūkumas, keistumas, nežinojimas, ką tu darai (racionaliame lygmenyje) buvo išsipildymo sąlygomis. Įrankiai – ne pagrindinis veiksmo įsielektrinimo lygio dėmuo (nors išradingumo momentas neturėtų būti nutylėtas), sąlygos – daug būtiniau. Galimybės ir profesionalumas jas sėkmingai pašalino. Technologiniai veiksmo atlikimo įnagiai dabar yra gana žavingame vystymosi pliūpsnyje, tačiau aptariamoje muzikinėje aibėje vyrauja situacija, kuomet galimybės kurti sąmonę keičiančius garsynus blokuojamos savo pasirinkimo spektru. Kūrėjas savo patirtį formuoja ne sprendimais trūkumo sąlygomis, o pasiekiamumo indiferentiškumu.

Tokio suvokimo atitikmeniu galėtų būti niekad nesibaigianti socialinio tinklo feed juosta. Plačiausiai paplitęs suvokties būdas pastaruoju metu yra nesibaigianti stimuliacija be sprendinio. Nėra atokvėpio, momento „tarp“, kuriame galėtų pasireikšti ką tik patirto dalyko refleksija – iškart seka dar vienas mikropatirties pasiūlymas. 

Galima sudvejoti, kaipgi šiuo atveju yra su anksčiau minėtu repetityvumu? Teigčiau, jog „kilpinis“ atsikartojimas čia skyla į du būdus. Pirmasis, ritualizuotasai, išsekina sąmonės naratyviškumą iki atsivėrimo; antrasis taipogi ją sekina, tačiau iki „sutikimo su sąlygomis“. 

Muzika, siekianti paveikti jutiminę struktūrą, turi nurodyti kažkokią ribą, sąlyginę tamsą regimumo pakraštyje – kad susigrąžintų savo veiksnumą. Todėl šio teksto klausimas tikriausiai būtų ne ar „kreivesnė“ (ir ne tik!) muzika gali atkurti savo transformacinę galią (kas būtų tiesiog rekonstrukcija) – klausimas būtų labiau apie tai, kur šiuo metu slypi to siekiančiųjų galimybių keisti suvokimą svertai. Kas apibrėžia skirtumą tarp atmosferos, kaip dekoracijos ir atmosferos, kaip veiksmo lauko. Todėl leidžiu straipsnio pabaigai nuaidėti klausimu – gal kuriantys tokią muziką jau pernelyg žino, ką būtent jie kuria? 

---

   

 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.