Povilas Vaitkevičius

Mintijant apie Lietuvos nekonvencionaliosios (ir labiau į ambient pusę linkstančios) muzikos raiškas, bemaž savaime suprantamu atrodo faktas, jog šioji dažnai reprezentuoja save per gamtos prizmę. Ar iš tikro taip yra? Toks status quo, metus greitą žvilgsnį, atrodo akivaizdus, vis dėlto šiame į esė pretenduojančiame rašinyje patyrinėčiau tai atidžiau. Nes šalia ar pro tąjį „gamtiškumą“ galima įžvelgti ir kai ką kito – urbanistinės estetikos, miesto hauntologijos žiūpsnį bei labiau abstraktų genius loci (lot. „vietos dvasia“) fenomeną. 

Ar šios atmosferinės „barokinės erdvės“ tarpusavyje persikloja, ar yra kažkokia ryškesnė skirtis? Išvis – kas gi yra toji „gamta“ aptariamos muzikos aibėje? Ar tai – grynai „augalinė“ laukų ir panašių „tropų“ absoliutizacija, ar, tarkime, koks apgriuvęs pastatas, betoninis įtvirtinimas taipogi gali būti to dalimi?

Šiame rašinyje pabandysiu persvarstyti aukščiau išdėstytas mintis, pernelyg nesistengdamas laikytis kažkokios ryškios, pastozinės pasakojimo linijos. Kadangi pretenduojama į „esė“ sąvoką, rašinio nagrinėjimus regėčiau kaip laisvai plūduriuojančias gaires atitinkamo konteksto vandenyne. 

Atskaitos taškais pasirenku muzikinių projektų bei leidinių pavyzdžius; remdamasis jais, bandydamas tarsi prisimerkus įžvelgti idėjinį jų žemėlapį. Kas sąlygojo vienų ar kitų pavyzdžių pasirinkimą?

Kadangi visų įrašų per kažkokį laikotarpį neįmanoma nei aprėpti, nei sutalpinti į rašinio formatą, pasirinkau šiuos ką tik minėtu plūduriuojančių gairių būdu. Paprastai kalbant – tai, kas per pastarąjį laiką pasirodė tiesiog tinkama nagrinėjamai temai. 

Be abejo, subjektyvumo momentas čia taipogi dalyvauja, bet ką jau padarysi. Taip pat manau, kad būtina paminėti, jog siaurindamas aprėptį orientuojuosi į tą sritį, kurią vis dar galima pavadinti labiau „pogrindine muzika“.

Aptariamą situaciją Lietuvos „kreivesnės“ muzikos atveju regiu kaip smagiai paradoksalią. „Gamtiškumas“ čia – tarsi „archainės technikos“ sudedamoji dalis. Panašus paradoksas vyrauja, kuomet svarstyta apie „gyvąją elektroniką“, apie kurią rašyta taipogi „mic.lt“ portale publikuotame straipsnyje.

Gamta, natura – giluminis klodas, pasireiškiantis per kažkokias rustikos (lot. rusticus – kaimiškas – red past.) pilnas technologijas. Šios minties plėtojimą galima pabandyti pradėti istoriniu vektoriumi, pavyzdžiu imant kad ir paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio įrašus. 

Vienu tinkamiausiu variantu laikyčiau Lauryno Jukonio kūrybą ir projektą „Girnų giesmės“. Pradėtas 1995-aisiais, įkrautas sakmių bei donelaitiškų vizijų, jis jau vien savo pavadinimu akcentuoja ir technologiškumą – girnų, kaip ką tik minėtos rustiškos mašinerijos sukimąsi. Taip, pirmųjų įrašų vizualikoje figūruoja laukai, malūnai ir bendra bukoliškos (gr. bukolikos – piemenų – red past.) melancholijos atmosfera. Tuo pačiu garsų kilmė sufleruoja kylant juos iš primityvios mechanikos prado. Čia gamta ir technologija eina koja kojon, papildydamos viena kitą. 

1996 metų „Girnų giesmių“ kasetėje „Kerai“ (išleido leidykla „Dangus“) kūrinių pavadinimai – gaivališki, „gamtiški“: „9 vėjai“, „Šamas auksakalys“ ir pan. O pats šiųjų skambesys – repetityvus, pilnas, sakykime „pasąmoninio gausmo“ ir jau minėtos „medinės mechanikos“. Kažkas tuo metu jį pavadino netgi postmoderniu, taigi, turime ir paradoksą. Garsai buvo konstruojami juostiniais magnetofonais, šiuos perdarius į semplerio tipo aparatą, taigi, prisideda dar vienas sluoksnis. 

Juostos sukimąsis – technika, garsinės vizijos – gamta. Tai išsiskleidžia dar plačiau ir apima didesnius estetikos plotus jau 1998-ųjų „Girnų giesmių“ įraše „Juodi vasaros trimitai“ (išleido leidykla „Dangus“). Jame šalia išlaikyto gaivališkumo, kylančio gal net iš ganėtinai „gyvūniškos“ energijos, technologinė pusė pasireiškia garsyno agresyvumu, dar labiau stacatto įgavusių audio kilpų charakteriu. 

Vaizdinėje šios kasetės išraiškoje atsiranda patilčių, pastatų planų, geležies bei betono užuominų – turime atsargų miesto erdvių apsireiškimą. Nes juk genius loci nesvarbu vietovės kilmės prigimtis – ji(s) yra unikalus pats savaime, dėl to ir vadintinas „vietovės dvasia“.  

Remiantis šiais bruožais, galima būtų sakyti, jog visa projekto estetika pasislinko labiau industrinės tematikos link, gamtą paliekant nuošalyje. Tačiau, atidžiau pažvelgus, viskas nėra taip vienaprasmiška. Gamtą čia galima nujausti tose pačiose patiltėse augančiais krūmokšniais, šalimais ramiai tekančia upe ir šiaip, metų laikų įvaizdžiais (kūrinys „B-yranti vasara“). 

Toks „techno-šamanizmas“ (kad ir koks skambus atrodytų šis terminas) būdingas ir kitiems, vėlesniems „Girnų giesmių“ albumams, kuriuose, atrodytų, dominuoja mechanikos nuoroda. Tiek, kad pastaroji savyje neišvengiamai slepia gyvosios gamtos grūdą. Štai albume „Procesai“ (2003 m. išleido „Dangus“) girdime kūrinius tiek apie virstančius drugiais, tiek apie „bundančio speigo adatas“. 

Kitame „Girnų giesmių“ leidinyje „Rupūs miltai“ (2005 m. išleido „Autarkeia“) – tiesioginis mechaninio poveikio rezultatas. Na, o atsigręžus į ką tik minėtą „patilčių ir pastatų erdvių“ sandą bei genius loci terminą, netoli ir psichogeografiniai reiškiniai. Čia tarsi iš už kampo išnyra ir rašinio pradžioje minėta miesto hauntologija. Kuri, vėlgi, vis dėlto nėra praradusi ir to „augalinio“ prado. Vadinasi, turime įdomią, „barokišką“ skirtingų emocinių erdvių persiklojimo amalgamą.

Gamtovaizdiškas garsynų reprezentavimas, manyčiau, stipriai susijęs su tuo, jog didžioji dauguma 90-aisiais veikusių muzikinių projektų vienaip ar kitaip siejo save su pagoniškąja pasaulėžiūra. Vien fakto dėlei vertėtų paminėti, jog kažkur netoliese švytėjo ir ryšiai su tuo metu ant pakilimo bangos buvusiu pagoniškuoju metalu. Tačiau tai – tik trumpas pastebėjimas šio rašinio trajektorijoje, kurį galima kiek paryškinti kad ir projekto „Raunijas“ paminėjimu. 

Jo 1998-ųjų metų kasetė tuo pačiu pavadinimu orientuojasi į paros (konkrečiau – nakties) dalių kismą, kur kūriniai vadinasi „Sutemos“, „Prieblanda“, „Tamsa“ ir „Švinta“. Atrodytų, tiesioginė orientaciją „vien tik“ į gamtos procesus, tačiau tai – ciklas, tam tikra gyvoji mechanika. Aišku, čia atsiranda tam tikras filosofinis lygmuo, tačiau, kaip regėsime iš tolesnio teksto, nagrinėjant pasirinktą temą, jo darosi vis sunkiau išvengti.

Atsispiriant nuo ankstesnėje pastraipoje išvardintų gairių, atsigręžiu į kitą „gyvosios gamtos vizionierijos“ pavyzdį – Donato Bielkausko ir Dariaus Gerulaičio projektą „Wejdas“, savo pirmąjį įrašą išleidusį dar 1994-aisiais. Jį galima apibūdinti kaip itin archaikon orientuotą, tekstiškai ritualizuotą muzikinį projektą. 

Atrodytų, jog „Wejdo“ atveju turbūt mažiausia rastume tos kitos, „ne-gamtiškos“ erdvės apraiškų. Viskas įgelminta gramzdinančiomis ambient tekmėmis, pagoniškomis vizijomis persmelktais tekstais bei etninių instrumentų skambesiu. Bet ar tikrai viskas taip vienaprasmiška? 

Galima to pabandyti klustelti ir vieno iš narių: kas „Wejdui“ yra toji gamta ir ar galima čia aptikti kažkokios „kitokios“ hauntologijos? Kaip sako D. Gerulaitis: „Šiuo atveju man labiausiai pa/tinka sąvoka „archaiška muzika“, nes ji apima ir tos Gamtos (išreiškiamos, tarkime, field-recordings semplais) ir technologijos apraiškas. Iš ko gi padaryti sintezatoriai? Litis, varis – juk tai irgi gamtos dalis.

Aišku, dar tame dalyvauja ir sąmonės ar pasąmonės klodas, kuriame jautiesi užgriebiąs kažką seno, kažkokį kolektyvinį mąstymą. Tiek, kad čia jau prasideda subjektyvumas ir individualumas, nes kiekvienas tą „interaktyvų tekstą“ skaito pagal savo pasaulio suvokimo/priėmimo kriterijus.

Mene, (na, nebent kokiame konceptualizme) pats žinai – tiesmukumas nėra gerai, tad nesinori tiesiog „įdėti paukštelių garsų ar liaudies dainų nuotrupų“. Juk visa tai kažkaip dekonstruoji, perkuri ir bandai perteikti perleidęs per save“.

Paminėjus „Wejdą“, asociacijos primena apie kito dueto nario Donato Bielkausko jau 2021-ųjų (atleiskite už tokį laiko šuolį) albumą „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“. Jame skamba medžiaga, sudaryta iš Klaipėdos miesto garsų. Taigi, savotiškas audio flâneur po garsovaizdžius. O čia ir jau minėta psichogeografija vėl kilsteli galvą. 

Taigi, būtų galima klausti, kiek šiame įraše to „klasikinio gamtiškumo“ o kiek… „ne-gamtos“. Pastaroji sąvoka savo paradoksalumu, aišku, sukelia dar didesnių klausimų, nes kas gi tuomet yra toji „ne-gamta“? Šis paradoksas tarsi ragina bendrą rašinio nuomonės krūvį artėti iki nusiteikimo, jog „gamta“ – tai ne vien tik „augalija ir gyvūnija“, o ir (kaip šio įrašo atveju) gervėmis cypiantys uosto kranai ar vandenyje teliuškuojantys (geležinių) laivų korpusai.

Dar įdomesni sluoksniai atsiveria pabandžius panagrinėti kito projekto, kuriame taipogi dalyvauja jau minėtasis D. Gerulaitis (duete su Gyčiu Skudžinsku) garsines apraiškas. „Šalikapalikau“ – vien jau pavadinimas atrodo nurodantis kažką kitko negu gamtinė vaizdinija ar kažkas „į tą pusę“. Čia girdime avangardą, fluxus trupinius ir, matyt kad, postmodernizmą.

Jeigu, atsiminus esė temą, kalbėtume apie kažkokias „vietiškumo“ nuorodas, situacija tampa kiek sudėtingesnė. Tačiau būtent dėl to ir atsigrįžau į šį projektą, norėdamas patikrinti, ar ir šiojo atveju įmanoma kažkaip išsitekti aptariamoje aibėje. 

„Šalikapalikau“ atveju ištikties asociacijos nurodo į percepcijos fenomenus ir šiųjų dalyvavimą pasaulio suvokime. Pačią percepciją, kaip gyvo organizmo santykį su supančia aplinka taipogi galime pavadinti „gamtiška“, nors į tai projekto muzikoje ir nėra tiesioginių nuorodų. 

Štai bendras „Šalikapalikau“ leidinys su „Girnų Giesmėmis“ pavadinimu „Agnozija“ yra skirtas šiuo terminu apibūdinamiems suvokimo sutrikimams, padalinus tai į tris kūrinius, kiekvieną jų prilyginant optinei, taktilinei ir akustinei agnozijai. Remiantis šiomis gairėmis, rašinio minties naudai galėtume tai pritraukti prie „sutrikusios vidinės psichogeografijos“ sąvokos. Per patirtis įvietinamas aplinkos patyrimas. 

Kitaip tariant, turime kažką panašaus į fenomenologiją, tiriančią pasaulį taip, kaip jis pasirodo sąmonei. Jai įdomu, kaip daiktai, įvykiai, pojūčiai, reiškiniai mums duoti patirti, o ne tai, kokie jie „objektyviai“ yra išorėje. Nežinau, kiek šita intelektualinė manipuliacija atitinka pačių projekto autorių intencijas, tačiau „Šalikapalikau“ atveju tai regėčiau per būtent tokią prizmę.  

Juolab, kad ankstesniame D.Gerulaičio atsakyme, kuriame minima kolektyvinė pasaulėjauta, regėčiau kažką netgi jungiško. Kolektyvinės pasąmonės reiškinys savo buvimo šaknimis reikšmių rūke siekia tos pačios gyvosios gamtos sąvoką. Bet čia nagrinėjimo vandenys tampa itin tiršti bei nepermatomi, iškyla pavojingų sofizmo uolų, todėl apgręžiu mintį kiek atgalios.

Efemeriškas svarstymo šioje esė siūlas nuveda prie sekančio projekto, kuris, atrodytų, yra vientisai susiliejęs su gamtos vaizdinija tarsi jo paties akvareliškas garsynas. Tai – Vytenio Eitminavičiaus kūrybos išdava – „Skeldos“.

Pavadintas nebeegzistuojančio kaimo vardu, galbūt besisiejantis savo šaknimi su žodžiu „skilti“. Taigi, čia turime atvirą vietovės, kaip įvietinto buvimo vieneto paminėjimą. Vėl šmėkšteli genius loci. 

Jau pačiuose kūrinių pavadinimuose regėti (bukoliškos?) kasdienybės trupiniai, išreiškiami objektais-emociniais simboliais. Štai kad ir bendras darbas su kūrėja Daina Dieva, pavadintas „Aviliai“ (2015 m.).

Pastarieji būtų suvokiami kaip civilizacijos žymuo, žmogiškos veiklos liudijimas, antra vertus, veiklą juose atlieka bitės, tad turime tiesioginę sąsają su gyvūniškuoju pasauliu. Šias abi veiklas „į-simbolinus“, išgauname emocinę vietos amalgamą. 

Toji vieta egzistuoja Gamtoje. Tai skamba lyg truizmas, bet tokia vidinė simbolika yra diktuojama pačio garsyno, jo sufleruojamų esmių. Kaip skelbiama „Skeldų“ projekto aprašyme, jo garsynas kyla iš melancholiško, bet kartu sielą raminančio gamtos kismo, nostalgiškų, padūmavusių nuotaikų bei neįžodinamų asmeninių išgyvenimų. Šioje elegijoje nėra pompastikos, tai labiau panašėja į susikaupimą, įsiklausymą ir bandymą išragauti tylų supratimą viduje. 

Tokiu būdu vėl priartėjame prie fenomenologijos, asmeninio būties ištikimo pergyvenimo. Atrodo, „Skeldų“ atveju tie visi „gamtos dalykai“ kaip ir atrodo išaiškinti, tačiau projekto autoriaus V. Eitminavičiaus atsakymas vis dėl to iškelia kiek kitokį klodą: „Visgi manau, jog „Skeldos“ yra labiau apie sėdėjimą vienumoje kambary ir pačios gamtos įsivaizdavimą, negu apie pačią gamtą. Kažkada iš Liuko (Lauryno Jukonio – aut. past) per vieną festivalį kažkas ėmė interviu ir paklausė, kaip šis apibūdintų „Girnų Giesmių“ kūrybos tematiką, apie ką ši. Nuskambėjo atsakymas, jog apie Gamtą. O aš tada pagalvojau, jog mano kūryba yra apie Žmogų. Tuo pačiu esu galvojęs, jog žmogus prikuria visokių statinių, prietaisų ar kitų daiktų kurie, žmogaus nebelikus, guli tiesiog nenaudojami. Ir juos greitai „gamta vėl grąžina į gamtą“. Kitaip tariant – sutvarko pagal save ir kiekvienas žmonių sukurtas dalykas kažkuriuo metu vėl tampa „tiesiog“ gamta“. 

Taigi čia turime ryškiai, intencionaliai išreikštą žmogiškosios percepcijos klodą, kurie akcentuoja ne tiek „vietos vietiškumą“, kiek jos galią savimi „įemocinti“ galvojimą apie ją.

Plaukdamas savo subjektyvumo valtele toliau, sąmoningai pasiekiu kitą projektą, kuris šiame esė kontekste yra tiesiog būtinas paminėti. Kodėl? Ogi todėl, jog šiojo kūrybos filosofijoje ryškiai skamba erdvių poveikio muzikos/garsų atsiradimui motyvas. 

Tai – anoniminis „Vilnius Windows Explorer“. Pats pavadinimas yra kiek ironiškas žodžių žaismas, tarsi nurodantis į kompiuterinę operacinę sistemą, tačiau, atsižvelgiant į kuriamus garsovaizdžius, pastaroji prasmė nutolsta ir lieka elegiškas „langų stebėjimo“ apibūdinimas. 

Čia girdime nemažai field-recordings dėmenų, persipynusių su ambient (o gal illbient?) tonais, melodinių nuotrupų ir vėlgi to, kas vadintina hauntologija. Klausant iškyla tamsiu paros metu šviečiančių langų vaizdinija, ganėtinai ryškios kla(e)jonių miesto erdvėmis nuorodos. 

Šio rašinio nagrinėjamos nuotaikos kontekste „Vilnius Windows Explorer“ rodosi būtent tuo paukščiu, kurio skrydis kerta tiek gamtos, tiek urban teritorijas. Miestas juk – ne be medžių, krūmokšnių ar pievų, miestas – erdvių (vietų) susikirtimai, miestas – gyvas organizmas, kuris, savo ruožtu juk irgi yra čia taip linksniuojamos gamtos dalis. 

Pasidomėjus paties projekto autoriaus nuomone, šis iš esmės sutinka su išdėstytomis mintimis, sakydamas, jog „tikriausiai įsivaizduočiau kažkaip panašiai. Nes viskas, kas asocijuojasi su „išore“ plačiąja prasme – stulpai, pašiūrės, tuščias butelis krūmuose – irgi atrodo tarsi „gamtiškai“. Nors paradoksaliai visai tiktų ir „kambarinio ambiento“ pavadinimas; tiek, kad tokiu atveju tai tikrai jau nebebūtų gamta. Sąvoka „Explorer“ vis dėlto nurodo kažkokį išėjimą, judėjimą lauke, nes tam reikia išeiti iš namų, o ten jau ir medis kieme ir visa kita“. 

Taigi, psichogeografinis dėmuo, manyčiau, čia reiškiasi tvirčiausiai. Garsai, prilygintini akustiniams žemėlapiams. Tačiau, kaip regime, gamtos sąvoka prasiskverbia ir čia.

Žongliruojant genius loci sąvoka, atsiranda kito projekto paminėjimo neišvengiamumas. Tai  – „Sala“. Kilęs iš ritualistinės muzikos paieškų 90-aisiais, šiuo metu šis, didžiąja dalimi Audriaus Šimkūno projektas remiasi aplinkos įrašais, dažnai akcentuodamas šiųjų „koordinatiškumą“; vietos, kaip momento įgarsinimą, mikrodetalės aktualumą. 

Rami žemėlapiško ištikimo apoteozė, ateinanti per įsiklausymą, neretai dalyvaujant be specialios aparatūros ausiai negirdimiems dažniams. Ar tai būtų senas betoninis tiltas per upelį, ar žuvų neršto metu skleidžiami garsai. Kaip sako pats A. Šimkūnas: „Ir maža samanėlė ant neaprėpiamos betono sienos yra pakankama. Mane labai „veža“ tas big in a small fenomenas. O dėl klausimo apie gamtą – turbūt viskas ja ir yra, nes visko prigimtis iš ten“. 

Sekant tokia atsakymo logika, klusteliu, ar tuomet galėtume teigti, jog koks nors EBM (Electronic body music) stilius taipogi yra gamta? Atsakymui gaunu psy-trance muzikos paminėjimą, kas sujudina dar tolesnius klodus – šioji, savo garsine ir skambesio kilme būdama pabrėžtinai elektroniška, itin dažnai skamba būtent gamtos apsupty, tad šiuo atveju irgi atsiranda įdomus paradoksas. Tačiau tai – jau už rašinio teritorinių ribų išplaukiantis dalykas, todėl bent šiam kartui paliekame tai nuošaly, paminėdami tai kaip įdomų svarstymui faktą.

Kol kas atrodo, jog plūduriavimo trajektorija sukasi aplink kažkokį salyną. Reikėtų pabandyti šią kiek pakeisti ir pasukti kompasą nauja kryptimi. O tai nuplukdo prie jaunesnės kartos kūrybinio vieneto pavadinimu „Undveld“. Jo autorius Arnas Brazaitis nevengia klaidžioti gana plačiomis muzikinėmis gairėmis nužymėtais takais – nors pirminės asociacijos su šiuo vardu bylote byloja apie ambientines atmosferas, kai kuriuose leidiniuose galima išgirsti ir ritminių struktūrų. Nors mane labiau domina pirmosios, antrųjų buvimas skatina mintį plėstis toliau. Ar ir šiuo atveju čia dalyvauja tas raudonas gamtos pasakojimo siūlas? 

Klausant „Undveld“, sąmonėje kuriasi tai, ką pavadinčiau „plateau“ įvaizdžiu – į tolius nutįstantys paviršiai, be abejo, paskendę rūke (suponuojančiame snūdą). Pats skambesys čia – jau šaltesnis, turintys savyje kažkokio atšiaurumo, ne pernelyg aštraus, tačiau tai jau nebėra tas „medinis/artimas skambesys“, kokį galėtume girdėti kad ir anksčiau minėto „Wejdo“ atveju. Čia daug reverbo, dūmų, o gal net miesto teritorijoje užšalusio tvenkinio jausmo? 

Štai kad ir 2024-ųjų metų „Undveld“ leidinys, pavadintas tiesiog „Solsticija“. Tai – tiesioginė nuoroda į gamtos laikmetį, čia vyrauja vėsios garsinės srovės ir tarsi ledu žibančios smulkios garsinės detalės. Ta proga vėlgi klustelėjus „Undveld“ autoriaus apie jo paties asociacijas, manausi visai pataikęs, kadangi A. Brazaitis atsako: „Aš tiesiog vizijose regiu užšalusį priemiesčių ežerą ir lygius laukus, nuklotus sniegu“. 

Viskas gan aišku ir „paprasta“ (bet ne prasta). Aišku, „Solsticija“ turbūt konkrečiausiai pavadinimu nurodo į kažkokį gamtinį procesą, kiti leidiniai grimzta labiau į, vėlgi, fenomenologinę pusę. Jausmines abstrakcijas, kurias žymi jau minėti garsiniai „plateau“. Čia ir pavadinimai angliški („Lost Futures“, „No time“, „Stuck“), kas sukuria tam tikrą emocinę distanciją. Tačiau patirties pagrindu galima laikyti minėtą užšalusio ežero viziją. Taip kad tvirčiau teigti apie urban dėmens aktyvumą galima būtų nebent turint omenyje ritmiškesnius „Undveld“ kūrinius. Ritmika – (miesto) struktūra.

Paminėjus „Undveld“, kyla mintis apie dar kitokio pavyzdžio galimybę. Todėl atsigręžiu į leidyklos „Amulet of Tears“ veiklą. Visų pirma todėl, jog šioji yra išleidusi A. Brazaičio kūrybą, antra, jos kataloge figūruoja ir kitų lietuvių autorių muzika. Vėlgi, pastebiu anglų kalbos dominavimą, kas yra, manyčiau, tiek marketinginis žingsnis, tiek tam tikra „nusiteikimo takoskyra“. 

Leidyklos leidinių apipavidalinime gamtos motyvai figūruoja itin dažnai, nemažai įrašų viršelių yra organiškos kilmės ornamentikos pavyzdžiai. Kai kur toji ornamentika priartėja iki abstrakcijų, išlaikant specifinę vaizdo rustiką. Bandant atsitiktinumo būdu pasirinkti kurį nors leidinį, akis užkliūva už Jono Raudonio albumo „Imaginary Freedom“. Jo viršelyje – keliasluoksnis vaizdas su tvyrančiu gamtos motyvų rustika. 

Pats garsynas – ilgesiu dvelkiantis, pratisesnių aukštesnių tonų kertamas ambient ūkas, itin atmosferiškas bei gramzdinantis. Pavadinimuose vėlgi tariuosi matąs patirčių genealogiją – „Forbidden path“, „Promise“, „Fragile hopes“ ir t.t. Sakytum, kur gi čia gamtos apraiškos, kuomet intencija atrodo besanti orientuota į asmeninius pergyvenimus? 

Tačiau pati muzika čia skamba kaip „tvyranti“ kažkokioje „vietoje“. Visiškai efemeriškoje, neapibrėžtoje erdvėje. Štai čia ir turime kiek kitokią kryptį aptariamoje temoje – kuomet apipavidalinime dalyvaujant jau minėtiems gamtiniams motyvams, idėjinėje arba autoriaus pateikiamoje plotmėje juos įžvelgti darosi itin sunku.

Ir nors iš inercijos norisi taip tvirtinti, faktai kalba ką kitą. Vietoje kažkokių įvietinimų čia – pergyvenimų bei patirčių erdvės, kurių kilmės neįmanoma apibrėžti. Čia įžvelgiu kažkokį atsiplėšimą nuo tos „žemės rustikos“ ir perėjimą į sąmonės patirčių talpas. 

Idant tai patvirtinčiau, žvilgteliu į kito kūrėjo leidinį „Amulet of Tears“ kataloge – Nato Kuno „Blue radiance“. Čia taipogi tariuosi girdįs panašius bruožus kaip ir Jono Raudonio atveju – skambesys išties įtraukiantis ir plukdantis tiek, kad mano ieškomo gamtiškumo čia pateiktyje beveik nėra arba jo labai mažai.

Jokiu būdų nevertinu to neigiamai, toks pastebėjimas naudingas ir pačiam rašiniui, kuomet ieškoma tos gamtos pasireiškimo ambient ir susijusios muzikos ribose. Be to, ganėtinai logiškai teksto eigoje prieiname tašką, kuomet gamtinės nuorodos tarsi ištirpsta ir lieka toji jau nekart minėta fenomenologija. 

Kaip ir minėta rašinio pradžioje, bandydamas nagrinėti gamtos juodžemį nekonvencionaliojoje (labiau į ambient linkstančioje) muzikoje, pasirinkau keletą pavyzdžių ir, remdamasis šiais, formulavau bent kažkiek apčiuopiamesnes gaires. Pavyzdžiai nepretenduoja būti absoliučiais, kadangi šiuos pasirinkau tiek įsivaizduojamo objektyvumo, tiek „jaukaus subjektyvumo“ vedinas. Vis dėlto, manau, kai kurias išvadas galima padaryti. 

Žvelgiant istoriškai, 90-ųjų/2000-ųjų metų projektai išties labiau akcentavo patį gaivališkumą, gamtos arba Žmogaus santykio su ja fenomeną. Galbūt tai galima aiškinti netgi psichologiškai, kuomet gamta ir jos apraiškos yra tarsi mediumas asmeniniams pergyvenimams. Ambient ir panašaus tipo muzikai toks mediumas yra itin tinkamas, nes jis leidžia iš žmogiškosios konkretybės pasklisti po gaivališkąją neapibrėžtį, kolektyvinės pasąmonės jūrą. 

Šalia gamtos vizijų perdavimo pamažu atsiranda ir percepcijos, asmeninių patirčių raiška. Ji taipogi yra „įvietinta“, tačiau čia jau atsiranda ir ne tik kažkokia „miško“ erdvė, bet ir miesto, kaip „gyvasties lizdo“ apraiškos. Šiuo momentu pati proga iškelti klausimą, ar tuomet viskas yra gamta. Tačiau būčiau linkęs jį palikti atvirą, kaip dirvą kūrybai plėstis ir vis kelti jį iš naujo, nes kai kurie klausimai turi likti neatsakyti, idant virstų kuru judėjimui toliau. 

Kiek vėliau jau galima stebėti ir grynai nuo gamtinių citatų atsiplėšusios kūrybos, kuri, nors ir suponuoja kažkokias efemeriškas vietas savo skambesiu, visgi pati savimi labiau akcentuoja ištiktis, patirtis bei pergyvenimus. Ir tai – tiek pat įdomu bei aktualu, kaip ir gamtiškojo prado nagrinėjimas, kadangi papildomas lygmuo yra natūralus čia aptartai nuotykingai muzikai.

---

Nuorodos:

   

   

   

   

   

   

   

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.