Kalbino Ona Jarmalavičiūtė 

Su muzika nuo to laiko, kai išvydo saksofoną per televizorių. Su džiazu nuo tada, kai svetainėje šoko pagal Louisą Armstrongą. Lietuvos ir užsienio scenoje jau virš dešimt metų. Iki šiandien, kai saksofonistas ir kompozitorius Donatas Petreikis pristato pirmuosius savo kūrybos albumus – Another Spirit ir One Way, pasirodysiantį ateinančių metų pradžioje. Albumus, žyminčius skirtingus etapus, vis aukštesnes kūrybines ambicijas ir troškimą stiebtis iki galo. Tekste iškyla muziko samprotavimai. Apie pirmines inspiracijas, nutiesusias jam kelią nuo Barstyčių iki Kopenhagos. Apie muzikos visumos pojūtį, leidusį jungti skirtingas džiazo sroves, maišyti baltiškus elementus su skandinaviškais. O pradžioje – ir apie tai, kaip atrakinama muzika.

---

RAKTAS

Ne kiekvienas gali atrakinti muziką ir ne visada yra raktas. Galiu bandyti savo kūrinius aiškinti, bet galiu palikti klausimus ir neatsakytus. Užrašyti tik tiek, kiek iš tiesų reikia. Paprastai. Greitai. Jei muzika veikia, ji suveiks pati. Kad ir kaip kurčiau, kad ir kiek atskleisčiau, kad ir kiek analizuočiau, kad ir kiek pridėčiau, muzika arba paveiks klausytoją, arba kažkur nuskęs. Jei tik yra žmonių, kurie klauso, kurie atsirakina mano kūrinius savais raktais, to užtenka.

KELIO PRADŽIA

Užaugau mažame miestelyje, Barstyčiuose. Iki šešiolikos metų gyvenau ten, gamtos apsuptas. Vienuolikos namuose radau pirmąjį džiazo albumą – brolio turėtą Louiso Armstrongo geriausių dainų kompiliaciją. Išgirdęs, puoliau ieškoti kažko panašaus. Kaip tik galėjau – graibsčiau po vieną kūrinį internete, įsirašinėjau kitų albumus. Klausiausi ir geros muzikos, ir labai blogos. Daug ko nesupratau. Galvojau, jog Kenny Garrettas ir Kenny G yra tas pats žmogus ir stebėjausi, kaip jis gali groti tokią skirtingą muziką! Bet labai užsikabinau – klausiau Arto Farmerio ir Bennio Golsono, Curčio Fullerio su Goldonu. Atsivesdavau net tėtį į svetainę, kuris šiaip neklausydavo džiazo, ir sakydavau „klausyk, kaip jie nerealiai groja!“. Neįtikindavau.

Saksofonas mane taip pat sužavėjo nuo mažų dienų, nors net nebuvau gyvai jo matęs – tik per televizorių. Tai buvo kažkokia paslaptis, ir iki šių dienų yra. Kaip atsiranda skambesys? Kodėl jis taip skiriasi? Kaip jį suvaldyti? Rodos, gvildenti šiuos klausimus yra viso gyvenimo darbas.

IŠSIŠAKOJIMAS

Kai buvau jaunesnis, atmečiau folko muziką. Džiazas atrodė vienintelė kryptis, kuria reikia eiti. Tuomet dar nejaučiau tos jungties, kuri vienija folką ir džiazą tarpusavyje. Dabar matau, kaip tampriai šie žanrai yra susiję. Kuo toliau, tuo labiau visą muziką girdžiu kaip visumą. Džiaze yra labai daug folko motyvų ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, škotas Mattas Carmichaelas neseniai išleido džiazo albumą su folko inspiracijomis, o džiazistas Michaelas Beckettas kartu su folko smuikininku įrašė stilizuotą škotų liaudies melodiją.

Mane patį paliečia visų šalių folkas. Dėl to kaip savo doktoranto darbą pasirinkau kurti septynių dalių siutą, paremtą septynių šalių – baltų ir skandinavų liaudies muzikos motyvais. Visos išgirstos melodijos skambės perdirbtos ir suaranžuotos džiazo instrumentuotei, įvilktos į skandinaviško džiazo drabužį.

REFLEKSIJA

Debiutinis albumas Another spirit lėtai atsirado šiame pasaulyje pandemijos laiku. Tuo metu vieni muzikantai, mano kolegos, pasiilsėjo, kiti puolė reflektuoti – kas bus? Kokia muzikos svarba? Ar jos išvis kam nors reikia? Ar man jos reikia?

Visokių minčių būna, visokių periodų. Kartais kasdien užsiiminėji po šešias-aštuonias valandas, kartais darai pertrauką ir kelias dienas negroji. Bet niekada nekilo minties keisti kelią, baigti tai. Muziką būtų sunku ištrinti iš mano gyvenimo. Nors nežiūriu į save kaip į kūrėją ar atlikėją – aš esu aš. Bet galiu tik pasakyti: aš labai myliu muziką, man labai patinka joje būti. Klausyti, atlikti, kurti.

ATSVARA

Muzikos kūryba yra puiki atsvara nuolatiniam atlikimo praktikavimuisi. Man komponavimas – tai tarsi lėta išgryninta improvizacija, kurią kitą dieną grįžęs gali pataisyti. Vienu ypu kūrinio užrašyti nepavyksta, nors kasdien stengiuosi komponavimui skirti laiko – apie valandą, kartais daugiau, o kartais nesirašo, ir palieku, kaip yra. Vis tiek sumoje kūrinys atsiranda per kokias geras šešias valandas. Mano kūrybos modelis – kurti ilgesnes temas, kurias galima kombinuoti, plėsti, improvizuoti.

Mano kūriniai išsiskiria melodija ir paprastumu. Melodija – svarbiausias elementas. Jei ji aiški, padiktuoja daug kitų muzikinių dalykų. Į ją įsigilinus, viskas skamba organiškiau, labiau apjungta. Paprastumas – kita vertybė. Stengiuosi nuolat sau priminti – neperkrauti, neperdėti. Rašyti kuo paprasčiau.

Savo muzika kalbu apie abstrakčius dalykus – pasikeitimus, asmenybės augimą, mažus išgyvenimus, liūdnesnius ar linksmesnius. Tai universalūs dalykai, kuriuos daug žmonių patiria. Dėl to stengiuosi nepaskęsti techniniuose niuansuose, o užfiksuoti, ką jaučiu, kad galėčiau perteikti kitiems, kad jie galėtų pajausti tą patį.

DEBIUTAS

Todėl ir debiutinio albumo Another Spirit kūrybinis procesas buvo lėtas, apgalvotas. Iš anksto užsibrėžiau, kiek noriu parašyti kūrinių, kokios trukmės. Kiek reikėjo laiko, tiek ir skyriau.

Įrašiau su draugais – žmonėmis, su kuriais ilgą laiką grota, kurie supranta, stengiasi padėti, įsigilinti. Per vieną sesiją. Improvizacinėje muzikoje svarbu išlaikyti šviežumą, repetuoti minimaliai kad visi jaustųsi įkaitę, kad būtų įdomu groti – kad ir atlikimo metu vyktų kūryba. Įrašėme per šešias valandas – čia su viskuo: atėjimu, kava, juokeliais ir laidų susukimu. Buvo svarbu paskirstyti energiją, nes išbūti šešias valandas susikoncentravus yra varginantis procesas, po to dažnai reikia giliai iškvėpti.

CENTRAS

Albumo Another spirit esmę sudaro dviejų džiazo srovių – mainstreaminio ir skandinaviško džiazo – susikirtimas. Idėja buvo parodyti jas abi, jos man vienodai patinka. Tačiau galima sakyti, jog finale skandinaviškas džiazas „nugalėjo“, nes įrašėme daug mainstreaminio džiazo kūrinių, kurie liko nepanaudoti – niekaip neradau jiems vietos albume.

Danijoje abi srovės yra plačiai išsikerojusios. Daug mainstreaminio džiazo muzikantų, kurie penktame-šeštame dešimtmečiuose grojo Amerikoje, septyniasdešimtais grįžo čia. Kur gimė ir skandinaviškas džiazas, kurį net sunku apsakyti žodžiais. Skiriasi nuo amerikietiško kaip skiriasi šalių gyvenimo tempas, kultūra. Kaip žmonės bendrauja, taip ir groja. Nuo aplinkos nepabėgsi, kaip ir nuo savęs.

Danijoje galima prie šios muzikos tiesiogiai prisiliesti, ypač vasarą, kai Kopenhagoje vyksta vienas didžiausių Europoje džiazo festivalių. Mieste vyksta jam sessionai nuo ryto iki vakaro. Galima sakyti, Kopenhaga tampa tikru džiazo centru.

ONE WAY

Tai, jog Danijoje gali gimti pačios stipriausios džiazistų kolaboracijos, puikiai iliustruoja mano antro albumo One Way atsiradimo istorija.

Buvo sausis. Tamsus liūdnas mėnuo. Norėjau save kažkaip iššauti, sumotyvuoti. Žinojau, kad visada norėjau įrašyti karštą bopinio svingo, bibopo albumą. Tik neturėjau tam užsispyrimo.

Tą sausį paskambinau geriausiems muzikantams, kuriuos pažinojau. Pirma Andersas Mogensenas, su kuriuo visada svajojau įrašyti albumą. „Jokių problemų, sakyk kada". Tada paskambinau nerealiam pianistui iš Lenkijos Arturui Tuźnikui. Jam sakau, jau drąsesnis – „Andersas gros!“. Sutiko. Trečias – kontrabosistas Jakobas Rolandas Hansenas. Būgnininkas Andersas Mogensenas, grojęs su Jerriu Bergonziu, Georgu Garzonu, Davu Lybmanu, Bobu Bergu, Waltu Weiskopfu, Hansu Ulriku – aš net negaliu išvardyti visų atlikėjų ir žvaigždių, su kuriomis jis įrašinėjo. Man geriau net nežinoti.

Tokią kompaniją susirinkau antram albumui, ji ne tas žodis kaip mane motyvavo tobulėti. Beliko tik per kelis mėnesius spėti parašyti muziką. Kompozicijas taikiau prie atlikėjų – jų stiliaus, specifinio grojimo būdo. Įdėjau ir šlaką lietuviško melodingumo. Spėjau.

Muzika buvo sukurta, kad veiktų ir veiktų greitai. Muzikantai gavo tas pačias partitūras – vienam kūriniui vienas ar du lapai, tos pačias pagrindinės nuorodos, tarsi pagrindinės temos. Šiek tiek išgyvenau, ar šitiems asams nepasirodys per paprasta. Bet Andersas Mogensenas, tik pamatęs natas, pajuokavo: „va, pagaliau supratai, kaip rašyti muziką“. Supratau, kad tai teisinga kryptis. Nereikia jokių išplėtimų: kas yra, tas turi būti.

Įrašėm be jokių repeticijų. Kadangi muzikantams nepasakiau, apie ką kūriniai, savo improvizacija jie galėjo patys išreikšti, ką galvoja apie vieną ar kitą muzikinę mintį, ką ji reiškia jiems asmeniškai. Kalbėtis tarpusavyje. Atrodo, studijoje susitikome grodami padiskutuoti temomis, kuriomis tarpusavyje dar niekada nesikalbėjome anksčiau. Albumo klausantis žmogus gali išsinešti dar kitas – savo nuosavas reikšmes.

Kol kas nieko daugiau apie jį negaliu atskleisti. Albumas pasirodys dar tik po pusės metų. Bet dabar pasakysiu, jog kol kas, manau, tai yra geriausias mano darbas.