Jūs tik paklausykit: nauji albumai (I)
- 2022 m. birželio 8 d.
Emilija Visockaitė
Turiu vilčių, kad stipri naujoji lietuviškos alternatyvios muzikos ir jos klausytojų karta į paviršių ištemps ir tekstus apie muziką. Ne pranešimus spaudai, kurie jau seniai tapę dominuojančiu žanru, o autorines recenzijas, apžvalgas, analizes. Rašančių lyg ir atsirastų, bet kaip su skaitančiais? Aš pati kas mėnesį griebiu laikraštį „370“ ir iškart atsiverčiu Jono Braškio mėnesio albumų apžvalgą – piktinuosi, purkštauju, nesutinku, bet visada atidžiai perskaitau. O labiausiai džiugina ir įkvepia šiame, Muzikos informacijos centro, puslapyje keliskart per metus pasirodančios solidžios Vitalijaus Gailiaus recenzijos.
Mėginsiu šalia jų įsiterpti ir aš, nes albumai vis dar atrodo geras atskaitos ir apskaitos būdas. Atrodo svarbu apie juos kalbėti, įvertinti, kas nestandartiška, negirdėta, drąsu, kas gali padaryti įtaką platesniam kontekstui, o kas kartojasi, varo nuobodulį ar nesuvokia, ką daro (maždaug pagal tai ir dešimtbalė sistema). Norisi, kad alternatyva ir popmuzika nebūtų laikomos „paauglių reikalu“, – jos netgi glaudžiau nei kiti stiliai atspindi ir formuoja mus pačius. Daugiau gerų naujų lietuviškų kūrinių rasite mano „Spotify“ grojaraštyje.
Superkoloritas – Debiutas
Dabartinei vis turtėjančiai lietuviškai alternatyviai muzikai labai svarbu megzti ryšius su savo pačios praeitimi. Nesvarbu, kad retas atlikėjas prisipažintų esąs suformuotas vietinės muzikos, – vis tiek ta istorija glūdi mūsų genuose, pasąmonėje, tėvų plokštelių ir kompaktų kolekcijose. Tik tada, kai Benas Aleksandravičius-ba. pasirodo scenoje su Andriumi Mamontovu (su kuriuo pradžioje buvo lyginamas), tik tada, kai Džordana Butkutė koncertuoja esminėje sostinės jaunimo scenoje – „Vasaros terasoje“ (ateinantį rugpjūtį), tik tada, kai joks draugų vakarėlis nebepraeina be „Karališkos erdvės“ ir Teisučio Makačino... – tik tada galima kalbėti apie Lietuvos scenos brandumą. Nebereikia svaigti, kad Lietuvoje nebuvo geros muzikos. Ji buvo, kokia buvo, – taigi visokia, – svarbu ją pažinti, gal truputį pasijuokti ir ką nors su tuo nuveikti.
Štai „Superkoloritas“ – Giedrė („shishi“) ir Adomas („Planeta Polar“) – ėmė ir nuveikė. Prisiklausė senosios estrados – valdžios aprobuotos, eskapistinės, bet meistriškos, poetiškos, dažnai orkestrui aranžuotos – ir įsikvėpė savai kūrybai. Interpretuojant istoriją gimė ir elektrifikuotos melodijos, ir vizualika (kurortiškai balta apranga, albumo viršelis, logotipas), ir tekstų rimai:
Kiek laukti dar teks tavęs sugrįžtant iš bangų?
Kiek tęsis šios naktys vienišų sapnų?
Švelni lietuvių kalba atrodo tiesiog sutverta šiai lengvabūdiškai, vasaros karščio prilėtintai muzikai. Humoras (o ir patys muzikantai, kalbėdami apie paleofuturizmą) atsako į galimas abejones dėl santykio su sovietmečio kultūra. Gražiai sužaidžiama vaidmenimis ir atpažįstamomis situacijomis:
– Ko tu taip užsispyrus?
– Kad aš neieškau vyro.
– Tu man labai patinki!
– Gal jau atsikabinki?!
– O kaip dėl restorano?
– Nebent sapnuose tavo.
„Superkoloritas“ stoja į gretą su Monika Liu, kuri nostalgišką retro skambesį atrado prieš porą metų („Melodija“ EP). Pajūrio nostalgija ir mitologija artima kiekvieno lietuvio širdžiai. Viliuosi, kad „Superkoloritas“ šią vasarą skambės ne tik alternatyvos scenose, bet, apsukęs istorijos ratą, ir „Neringos“ restorane bei Palangos basankėje.
9 / 10
Palmės Žiedas – Elektroninė Muzika
Aušra Kaziliūnaitė poetės karjerą 2007 m. pradėjo knyga pavadinimu „Pirmoji lietuviška knyga“. Palmės Žiedo trečiojo albumo pavadinimas „Elektroninė Muzika“ taip pat demonstruoja santykį su tradicija, žanro standartais ir ambicingai ima švarų baltą lapą – štai, klausykit, va čia tai elektroninė muzika.
Man labai patinka didelės ambicijos (aišku, suderintos su sveiku protu). Šis albumas – autorinis vieno žmogaus veikalas, racionaliai sukonstruotas ir turintis vientisą retrofuturistinę viziją. Čia įdomu prigretinti kitą solo projektą FUME, taip pat paremtą mokslinės fantastikos ir technologijų (tik ne retro, o futuro) idėjomis.
Beveik bežodžiams Palmės Žiedo kūriniams suteikti pavadinimai („Nusileidimas stotyje „RAS“, „Lazeriniai diskai sukosi kartu“) kuria literatūrinį sci-fi naratyvą – išeina savotiška siužetinė muzika, kurią įsivaizdavau kaip poetišką noir komiksą. Tam čia yra pakankamai dramos, ironijos, liūdesio ir šaltos vienišo šokio energijos.
Palmės Žiedas per neilgą savo karjerą jau ne kartą pasikeitė, užbaigė ir pradėjo kūrybinius etapus. Išradėjo bruožas – drąsa atsiriboti nuo to, kas pasisekė, ir nesitaikyti prie klausytojo inercijos.
8 / 10
Vidas Bareikis – Fortūna
Nežinau, kaip kalbėti apie Vidą Bareikį. Kaip sakoma, nevienareikšmė asmenybė. Fenomenas. Memas. Visi apie jį turi savo nuomonę, mano socialiniame burbule – dažniausiai blogą. Vis dėlto herojus turime tokius, kokių nusipelnėme. Tad Bareikis kažką pasako apie mus pačius. Tik ką?
Kalbėti apie Bareikį sunku ir todėl, kad jis pats tai draudžia. Kūrinys „Mano 1 mylimas žiūrove“, kuriame su įskaudinto žmogaus sarkazmu atsikertama į kritiką, mane tiesiog sukrėtė. Kaip jame ir sakoma, „truputį apsivėmiau“.
Sakai, žinai, man tai kaip spjūvis
Iš ko, iš ko, iš tavęs nesitikėjau
Kad per kelis metus iš mūsų kartos balso
Į prostitutę pavirtai
Bet jei jau kalbam apie kekšes
Tai ko gi pats esi tu vertas
Jei vos per keletą metelių
Mane išdavei ir naują meilę suradai
Spėčiau, kad kardinaliai skiriasi tai, ką Bareikis mano darantis, ir to, kas jam išeina. Šiame froidiškame sapne atlikėjas aiškina, kaip viskas neva yra iš tiesų, tačiau įsijungęs žiaurų autotune’ą – tai yra kauke pridengęs kaukę. Jis gina savo karjeros vingius ir bėdavojasi (Atrodo, privalau daryti tai, ką tu sukūrei pats savo galvoje [...] ar nėra tai egoistiška, kad pats mane formuoji?). Kituose kūriniuose apdainuojama komplikuota afera su akla fortūna, raginama tapti savo svajonių čempionu ir įkyriai moralizuojama apie liguistą įjunkimą į instagramą bei įžymybių gyvenimą. Jeigu tokios temos, tai kas gi yra Bareikio adresatas?
Taip pat jau ne pirmą kartą šiurpiai konkrečiai skaičiuojami pinigai. Beje, Selas, kurio intonacijos čia ne kartą suskamba, tą daro gerokai sėkmingiau, išdidžiau ir be kruopelytės savigraužos.
...teatrą, meną idealizuoji, kuris mane sudegino [...] pateiksiu paprastą pavyzdį apie tavo babkių teoriją. Ar žinojai, kad girti teatro metrai honorarais įžengė į 100k teritoriją, o metai TV, 76 tiesioginės laidos – vos 4 tūkstančiai vargani. Tai kas čia parsiduoda, kas čia kala babkes?
Taip, aš turbūt būsiu iš tų teatro idealizuotojų. Būtent todėl, kad mačiau ne vieną puikų Bareikio režisuotą spektaklį ir ištikimai vaikščiojau į jo su Ainiu Storpirščiu suburtos grupės „Suicide DJs“ (vėliau „Stipriai kitaip“) koncertus, negaliu lengva ranka numoti į jo dabartinę kūrybą ir nuolat apie ją galvoju (nors nenoriu klausyt). Būtent todėl Bareikis man neatrodo tiesiog prisisportavęs cirkininkas, o greičiau šunkeliais nuklydęs didelio potencialo kūrėjas.
Tai, kas yra gero šiame albume, ir atėjo iš teatro. Dramaturgija, miuziklinė emocijų raiška, absurdiški tekstai (aš tarsi kaip koks kupranugaris), bandymas apsinuoginti, interaktyvus ryšys su klausytoju. Pridėjus Bareikio gebėjimus parašyti įstringančią, originalią muzikinę ir tekstinę frazę (pvz., prūsaitiška čiastuška „Mona Liza“), drąsą žaisti ir daryti nesąmones – tikrai šis tas galėtų išeiti.
Tačiau disbalansas tarp ašaringos autoterapijos, koučinimo, bajerių, sąskaitų suvedinėjimo, baliaus ir moralkių taip išmuša iš vėžių, kad nebežinau, nei kas tas Vidas Bareikis, nei kas aš pati tokia.
4 / 10
jautì – Meilė
Atsimenu, kai pirmąkart pamačiau „jautì“ – su megztiniais ir nuo nosies krentančiais akiniais. „Tamstos“ publika juos iškart pamilo, o aš žiūrėjau su šiokiu tokiu atsargumu – rodės, trūksta išskirtinumo, per daug miela ir dar tas pavadinimas...
Gal taip pradžioje ir buvo, bet kiekvienas vėlesnis koncertas, kiekvienas albumas įrodė, kiek galima pasiekti nuosekliu darbu, aiškiai žinant, ko nori. Vos per 6 metus „jautì“ susikrovė pavydėtinos kokybės repertuarą, tapo brandžia grupe (koncertas „Compensoj“, unplugged pasirodymai) ir reikšminga alternatyvios scenos figūra. „Meilė“ – jau penktas jų albumas (nes EP irgi albumas), o vokalistas Džiugas Širvys šiemet išleido dar ir solinį darbą „Pastorių vaikai“. Ir visiems tiems albumams sunku ką prikišti, visi išdirbti, apgalvoti, įvairiapusiai.
Pasirodžius naujajam EP, mane labiausiai pradžiugino pati idėja – svarbi tvirtinant lietuvišką muzikinę sceną ir plečiant akiratį. Kiekviena iš keturių dainų įrašyta vis su kitu atlikėju: J. Jaručiu, Monique, Monika Liu ir G. Vilkickyte. Ir jie atlieka ne kokį epizodinį vaidmenėlį, o lygiaverčių bendradarbių. Būtent dėl to kiekviena daina leidžia naujai išgirsti ir svečius, ir pačius „jautì“. Kas gali būti geriau! Geriau gali būti tik šio EP melodijos ir tekstai – jie gerėja kaskart klausant ir dėliojasi į novelę apie save ir kitą.
8 / 10
Ambulance on Fire – Morning Yoga Meditation
Patinka man šio dueto transliuojama pagreitinta skubančio žmogaus joga, kai lotoso poza telefonu kalbi ir dar planuoji, ką šiandien valgysi. Atpalaiduojančios muzikos grojaraščių parodija. Liepsnojančios greitosios pagalbos vaizdinys tinka greito pulso, maišaties kupiniems laikams, kai nespėjam spręsti nei vidinių, nei išorinių neurozių.
Morning yoga meditation
Healthy breakfast, medication
This routine keeps going going
My anxiety keeps growing
Klausydamasi interviu per LRT radiją vos nuo kėdės nenuvirtau išgirdusi vienos iš merginų mintį, kad dainavimas anglų kalba – jų išskirtinis bruožas, nes didžioji dalis alternatyvios scenos dabar dainuoja lietuviškai. Oho, kaip čia šitaip nutiko! Aš pati klausydama albumo galvojau, kad tokios šaižios, ironiškos, eksperimentiškos muzikos kontekste kaip tik būtų įdomu išgirsti lietuviškus žodžius, juolab kad „Ambulance on Fire“ tekstai labai lakoniški, pabiri, paremti raktinėmis frazėmis, tarptautiniais žodžiais.
„Deganti greitoji“ lietuviškoje scenoje svarbesnė ne angliškais tekstais, o nedažnai pasitaikančia sudėtimi (duetas), lytimi (taip, tai neturėtų būti svarbu, bet vyrų dominuojamoje scenoje vis dar yra) ir akademiniu išsilavinimu (Jūra Elena Šedytė baigė kompozicijos studijas, Mėta Gabrielė Pelegrimaitė – fleitos ir laisvosios improvizacijos), su kuriuo nusprendė įvairuoti į alternatyvią sceną. Ramiai ši muzika tikrai nenuteiks, greičiau sunervins. Bet tikrai praplės įsivaizdavimą, ką ir su kuo galima groti.
8 / 10