Domininkas Kunčinas / ore.lt

Praėjusių metų rudenį naujas lietuviškos popmuzikos projektas „Superkoloritas“ pristatė savo pirmąjį kūrinį „Pušų pavėsy“. Duetas, kuriame jėgas suvienijo Giedrė Nalivaikaitė iš grupės „shishi“ ir Adomas Koreniukas iš „Planeta Polar“, pristatė šiuolaikinę lietuviškos estradinės muzikos versiją, iškart susilaukusią dėmesio – jau po kelių mėnesių „Superkoloritas“ nominuoti M.A.M.A. Metų tradicinės popmuzikos atlikėjo kategorijoje kartu su Inga Jankauskaite, „Pikaso“, Sauliumi Prūsaičiu ir „The Ditties“, o LRT televizijos projekte „Dainuoju Lietuvą“ sėkmingai keliauja finalo link su Janinos Miščiukaitės klasika „Amžinas šokis“. „Superkoloritas“ pirmuosius kūrinius pristatė vaizdo klipais, o gegužės 19 d. išleido ir debiutinį 6 kūrinių mini albumą „Debiutas“ („Bandcamp“ grotuvą rasite teksto apačioje).

„Tęsiame senosios lietuvių estrados tradicijas, naudojame dainingas vokalines melodijas ir kuriame poetiška lietuvių kalba. Tai šilta, pozityvi ir romantiška muzika. Tokia, nuo kurios norisi į pajūrį“, – sako Giedrė ir Adomas. Po „Pušų pavėsy“ vaizdo klipu internete galima rasti tokių komentarų: „Back to the 60's“, „Atrodo, kad kažkas seną kasetę į digital perkėlė“, „Labai gerai! Khruangbin vibes“, „Reverberatorius ant instrumentų superinis, skambesys šiltas“, „Bruce Haack + Janina Miščiukaitė“.

„Mūsų muzikinį žanrą galima pavadinti „elektrine estrada“. Elektrine, nes čia nemažai retro futuristinio skambesio, jaukių elektrinių garsų, šiltų sintezatorių, pukšinčių ritmo mašinų, senoviškų vargonėlių, aidų ir aidelių“, – pasakoja Adomas. Senąją estradą duetas maišo su tropiniais garsais ir surfo motyvais. „Superkoloritui“ artima pajūrio tematika. Gaudydami įkvėpimą atlikėjai sekė paskui senosios Palangos ir kitų Lietuvos kurortų istorijas, kur balta apranga nuo seno buvo poilsiaujančių žmonių „uniforma“. Iš čia kilo ir idėja grupės kostiumams, kuriuos atlikėjai kūrė patys. Giedrė baltus rūbus papuošė spalvotais rankų darbo atspaudais su sapnų ir kosmoso motyvais.

„Superkoloritas“ pretenduoja į daugiausiai besišypsančių ir besijuokiančių Lietuvos muzikantų titulą. Tuo įsitikinau su Adomu ir Giedre pasikalbėjęs apie estradą, minorą ir mažorą, kurortus ir santykį su jūra.

---

Pirmąją dainą sukūrėte tamsaus karantino dienomis, išsiilgę vasaros. Ar „Superkoloritas“ yra karantininio romano rezultatas? Kaip ir kada gimė šio dueto idėja? Kodėl „Superkoloritas“?

Adomas: Karantininis romanas!!! Gerai pasakyta!!! Iš tiesų, pamenu, tamsiais saviizoliacijos laikais ėjau į studiją lyg į mudviejų vakarėlį, džeminom ir svajojom, kaip vėl bus, kai bus „laisvė“. Būna, sugalvoji grupę ar projektą, o po to suki visaip galvą, kaip pavadinsi. Tai, mūsų laimei, atsitiko kiek kitaip: žodį „superkoloritas“ Giedrė ištarė ant slenksčio tarp virtuvės ir svetainės. Sakė, geras gabalas būtų su sušukimais „superkoloritas!“, o aš sakau, man tai čia labiau grupės pavadinimas (juokiasi). Idėja buvo padaryti duetą ir pabandyti sujungti mūsų skirtingas muzikines patirtis. Norėjau padainuoti lietuviškai, staiga užsidarius visoms sienoms pasijutau baisiai neturintis kaip padainuoti Lietuvoje (juokiasi), taip pat norėjau išpildyti savo meilę elektriniams garsiukams bei nusimesti nuo pečių armonikos naštą. Giedrė irgi turėjo kūrybinių kėslų, ir mums buvo labai pakeliui. Karantinas baigėsi, kol kas, o romanas labai ilgai netrunka, kaip suprantu, tai jau, vadinasi, išėjom iš romano „galiojimo laiko“.

Giedrė: Romanas tikrai prasidėjo anksčiau. O idėja iš tiesų kilo karantino tuštumoje. Bet visas tas laikas paskendęs atsiminimų migloje, atrodo, smegenys pačios nori jį ištrinti. Tiksliai neprisimenu, nei kaip gimė mintis apie grupę, nei kaip atsirado pirma daina. Daug kalbėjomės apie muziką ir garsus, vis kažką pagrodavom. Daug svajojom. Tada vieną dieną Adomui grįžus sugrojau „Pušų pavėsy“ rifą. Gal čia buvo viena pradžių?

Ką į „Superkoloritą“ iš „shishi“ atsinešė Giedrė ir ką iš „Planeta Polar“ Adomas?

Adomas: O! Kaip tik apie tai jau pradėjau biškį kalbėt... Tai aš iš „Planetos“ atsinešiau polinkį prie sintezatoriukų, taip pat viltį, jog muzika, griežtai neįsitenkanti į poprėmus, gali būti prieinama plačiam klausytojų ratui. Taip pat polinkį į pozityvią šviesą, į ritmuką su pietamerikietišku prieskoniu. Dar norėjosi, ypač karantino metu, kai, atrodo, visas pasaulis labai sumažėjo, padainuoti vietiniams klausytojams suprantama kalba.

Giedrė: Pradėjus grupę „shishi“ daug kam buvo keista, kad aš – ta pati dainininkė iš „saldaus“ „Elle G“ dueto. „Superkoloritas“, man rodos, sujungia šias dvi puses – norą eiti savo keliu, kvestionuoti įprastus dalykus, žaisti be taisyklių ir kartu – norą pabūti su savimi taikoje, spalvų, garsų ir kitokių harmonijų siekį, taip pat supratimą, kad kai kurios taisyklės yra OK ir laužyti jų visai nereikia, nes jos tarnauja grožiui ir šviesai. Dar man labai įdomu (ir tikrai nelengva) išbandyti save rašant dainas lietuvių kalba. Augant girdėjome tiek daug prasto lietuviško popso, kad įsitvirtino įsitikinimas, jog lietuviškai nieko gražaus neparašysi. „Superkoloritas“ – labai tinkama vieta šiam stereotipui savo galvoje griauti.

Ar sunku šiais neramiais ir tamsiais laikais distiliuoti maksimalų mažorą?

Giedrė: Klausimas, kurį ir sau teko nemažai kartų užduoti. Sunku, bet reikalinga. Žmogui, ypač apsuptam blogio ir tamsos, kaip oro reikia pozityvumo ir tikėjimo. Kas būtų, jei menas tik baksnotų pirštu į problemas ir negeroves? Negatyvių dalykų aplinkui nemažai ir juos pastebėti nėra sunku. Užtat, kad prisimintų esantys dėkingi, turintys kuo džiaugtis, žmonės net kuria specialius appsus ir eina į juoko jogą (juokiasi). Pozityvi muzika yra mūsų būdas priminti, kiek daug aplink šviesos.

Adomas: Kurti eksperimentinę arba maksimaliai minorinę muziką tokiais laikais turbūt lengviau. Su eksperimentalu viskas kaip ir aišku – žmogui neramu, jis gilinasi, ieško, patiria katarsį, išgyvena. Kai kuriu linksmą muziką, nenoriu teigti, kad viskas gerai, nieko blogo nevyksta, išsitrinkime galvas ir gulėkime po palmėmis, kol viskas savaime išsispręs. Jokiu būdu. Bet labai svarbu matyti šviesą.

Kuriate naująją, elektrinę lietuvišką estradinę muziką. Sakoma, jog originaliajai lietuvių estradinei muzikai būdingas savitas lyriškas stilius, atspindintis nacionalinį charakterį, trankių, greito tempo melodijų vengimas. O kas jums yra estrada? Koks galėtų būti lietuviškos estrados DNR?

Adomas: Estrada man asocijuojasi su daug dalykų. Visų pirma, susidaro įspūdis, kad estrada – tai tokia daug muzikalesnė ir gilesnė populiarioji muzika. Žavi faktas, kad turtingos aranžuotės buvo atliekamos su orkestru, su labai dainingais atlikėjais ir tai visgi buvo populiarioji muzika. Dainas kūrė kompozitoriai, tekstus – poetai, atlikėjai aukščiausio lygio, justi ir akademizmo fonas, ir visai kitokia populiariosios muzikos kūrimo atmosfera, kiti greičiai, kitas jausmas. Bet iš tiesų galiu tik spekuliuoti ir įsivaizduoti, kaip ten viskas buvo, nes nei tiesioginio, nei netiesioginio santykio su kuo nors dirbusiu tais laikais neturiu. Kitas labai svarbus estrados aspektas – labai poetiški, gražūs, platūs ir gilūs tekstai. Aišku, nelygu laikmetis, kartais tie tekstai tarnavo socrealizmui, pavyzdžiui „Elektrėnų žiburiai“, – tokie tekstai, atmetus jų politinę paskirtį, kiek juokingi savo naivumu. Kita vertus, aštuoniasdešimtųjų „Požeminėse upėse“ galima interpretuoti kaip tylios rezistencijos manifestą.

Lietuviška estrada – plati sąvoka, apimanti kelis dešimtmečius muzikos, įvairius muzikinius žanrus. „Kuriame naująją elektrinę estradą“, – tik pradėjus tai skambėjo kaip paprastas įkvepiantis lozungas, tačiau pabandę kurti šia kryptimi jau pradedame suprasti, kiek stipriai platesni ir gilesni šitie vandenys, nei atrodė iš pradžių. Aišku, yra ir dar vienas visiškai hipsteriškas aspektas, kažkoks atvirkščias paleofuturizmas – gal yra tam terminas? Jeigu paleofuturizmas yra tai, kaip praeityje žmonės įsivaizdavo ateitį, tai mes dabar būdami ateityje kažkaip įsivaizduojame praeitį. Arba su dabartinės informacijos ir archyvų pertekliumi galime spekuliuoti netikėtais praeities scenarijais. Tarkim, dabar girdėdamas, kaip skamba afrikietiška 70-ųjų muzika, mooginiai įrašai ir panašaus laikmečio lietuviška muzika, koks nors sintezatorių kūrėjas iš Vilniaus atvyko į PAR, pabandė viską sujungti ir įrašė gabaliuką.

Tad čia mus visai gerai prigavai, albume bus ir pora truputį trankesnių, greito šokinio ritmo gabaliukų, galima sakyti, kad jie jau ir išlipa iš tipinės estrados sąvokos, na, bet o gal tai ir yra „naujoji estrada“?

Kokius vietinės estrados kūrinius čia ir dabar įrašytumėte į nematerialiosios kultūros paveldo sąrašą?

Giedrė: Laimio Vilkončiaus „Tu“ ir Teisučio Makačino „Lyja“. Šias dvi dainas suku jau kokius 5 metus ir vis dar neatsibodo. Neseniai atradau ir Dalios Kubiliūtės dainuojamas Benjamino Gorbulskio dainas. Koks balsas! Kiek jausmo! Aišku, į aukso fondą keliautų ir lietuviška bosanova „Vėjas man pasakė“.

Adomas: Prisipažinsiu, tik pradedu rimtesnę pažintį su lietuviška estradine muzika ir net jei atsiminčiau visą tada išleistos muzikos sąrašą, norėčiau, kad išliktų viskas, nes tai yra praeitis, istorija, ir labai svarbu žinoti kontekstą, susidūrus su kokiu mažiau pavykusiu ar nuostabiu neišpopuliarėjusiu kūriniu.

Sovietų laikais estradinę muziką kontroliavo vietinė filharmonija ir šis žanras tapo savotišku konformizmo atributu. Kaip atsvara legaliems VIA kūrėsi savarankiški jaunimo muzikos ansambliai. Ar jūsų netrikdo tokia estradinės muzikos reputacija?

Adomas: Esame daug girdėję apie sovietinius laikus, bet tuomet negyvenome ir tik dabartinių įvykių pažadinami tarsi galime labiau suvokti, prie kokių absurdų ir žiaurumų gali privesti cenzūra ir politinės kultūrinės priemonės, sugniaužtos režimo rankose. Bet visgi žavimės gražiais kūriniais, juolab įdomu pastebėti, kaip laikams keičiantis, artėjant prie Nepriklausomybės, vietinių sovietinių kultūrinių institucijų remiami ir legalizuoti ansambliai po truputį, nepaisydami cenzūros priežiūros, kontrabandiškai skleidžia rezistencinę žinią. Taip pat galima pastebėti, kad ir kai kurie ankstyvieji estrados kūriniai buvo fantastiškai panašūs į sinatrišką džiazą.

Giedrė: Ačiūdie, nuo sovietinių laikų bent dalis visuomenės išmoko mąstyti savarankiškai, atskirti nuoširdumą nuo pataikavimo. Galbūt, jei būtume vien senosios estrados koverių projektas, šis klausimas įgautų daugiau svorio. Visgi, manau, senoji estrada yra tankus miškas ir jame, šalia konformizmo ir naivių bandymų įtikti, taip pat yra ir daug gražių dalykų: dėmesys detalėms, melodijoms, harmonijoms, mokėjimas į tikrovę žiūrėti poetiškai. Nereikia būti iš anų laikų, kad suprastum – šiandien didžiojoje scenoje to dažnai pritrūksta.

„Superkolorito“ muzika – šilta, pozityvi ir romantiška, nuo jos, anot jūsų, norisi į pajūrį. Pusė mini albumo taip pat skirta pajūriui. Kuris pajūrio taškas jums labiausiai superkoloritiškas ir kodėl?

Adomas: Jeigu šnekant apie tašką kaip miestą, tai man labiausiai superkoloritiška yra Palanga. Ten leidau vasaras ir superkoloritiška kūryba gali padėti prišaukti pasąmonėje glūdinčius idiliškus vaikystės prisiminimus. Palanga taip pat turi ir mus siekiančią kurortinę istoriją. Kita priežastis – ten iš visų pajūrio taškų kūrėme daugiausia. Be to, Palanga, atrodo, visada buvo savotiška visos Lietuvos estrados sostinė.

O jeigu šnekant apie tašką kaip tašką, rinkčiausi tiesiog kokį nuošalesnį pajūrį. Kur smėlis susijungia su Baltijos vandeniu. Ten toks kaip ir kosmosas, kur matosi labai daug dangaus, kartais pučia stiprus vėjas, o ir miškas su mažom pušim visai netoli, tokia pusiau sapniška vieta, kurioje pasimeta laikas ir, rodos, ateina idėjos. Na, juk nuneša truputį į sapną, kai atsistoji prieš tą platų horizontą, – ko gi žmonės ten taip vaikšto?

O dar iš kitos pusės, susimąsčiau, kiekvienai dainai savo vaizduotėje esu numatęs skirtingą pajūrio tašką, tačiau tai labai subjektyvu ir viliuosi, kad žmonėms gali irgi taip atsitikti, o gal kas pritaikys kokį gabaliuką net ne Baltijos pajūriui. Na, gerai, vienas yra tikrai geografiškai tiksliai užpinintas „Ant tilto Palangoje“, bet skamba gan nepalangiškai, tai gali laisvai nuo to tilto ir nušokti į daug šiltesnius vandenis.

Giedrė: Visiškai pritariu dėl Palangos – savo vaikystės vasarų taip pat esu daugiausia praleidusi ten. Ir ne tik vaikystės – kai pagalvoju, tai tiek daug sentimentų iš skirtingų gyvenimo tarpsnių priklauso Palangos kurortui. Norėčiau ten bent truputį pagyventi!

Adomai, tavo senelis buvo jūrų kapitonas, turbūt tavo santykis su Baltijos jūra itin glaudus?

Adomas: Senelio beveik neprisimenu, jis mirė, kai buvau visai mažiukas. Tačiau esu dėkingas jo dukrai, savo mamai, už daugelį apsilankymų Jūrų muziejuje, Palangoje praleistas vasaras, savitą meilę Klaipėdai, laivams ir įgytus buriavimo pagrindus. Baltijos jūra man yra kaip artima legenda, su kuria augau. O laivas – labiausiai pasikartojantis motyvas mano sapnuose. Prieš porą metų su Giedre pasistatėme plaustą ir iš Vilniaus nuplaukėme pasroviui beveik iki marių – iki Rusnės. Gal tai irgi kilo iš pasąmoninio noro patirti, kaip Vilnius vandeniu susijęs su jūra.

Jūsų logotipą sukūrė Palangoje gyvenanti vyresniosios kartos grafikė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė. Pridėjus jūsų baltus drabužius, išeina visas bendras stilius. Kodėl nusprendėte taip užbrendinti savo projektą?

Giedrė: Pradėkime nuo to, kad Gražina gyvena Palangoje, tad, kai ieškojome, kas galėtų sukurti mums truputį nostalgišką logo, nieko geriau už estrados aukso laikus menančią palangiškę menininkę negalėjome sugalvoti. Paskui vasarą buvau Druskininkuose, ten iš vietinio gido išgirdau istoriją, kad anksčiau kurortuose rengtis baltai buvo nerašyta taisyklė. Na, ir paskutinė detalė – dar mokyklos laikais pradėjau printinti ant rūbų ir vis bandžiau šitą savo hobį „įdarbinti“. Kai ėmė aiškėti „Superkolorito“ kontūrai, mintis apie baltus, bet spalvotus rūbus atrodė visiškai natūrali – kitaip būti ir negalėjo.

Kartu su daina „Kur tu?“ pasiūlėte ir nemokamą garsų kolekciją telefonui su jos garsais. Interneto aušroje melodijos telefonui buvo labai populiarios. Visa „Superkolorito“ estetika dvelkia tam tikra nostalgija – jūsų muziką tiktų transliuoti per senoviškus garsiakalbius gatvėse. Ko pasigendate šiandienos kurortuose?

Adomas: Na, „Superkoloritas“ stiebiasi paragauti kažkokio dangiško migdolo. Paauglystėje stipriai išgyvendavau nostalgijos praeičiai jausmą, tarkim, įninki į kokį klasikinį orkestrinį ska ir taip skauda, kad gyveni ne 60-aisiais ir ne Jamaikoje (juokiasi). Muzika visada yra kažkokia alternatyvi realybė. Tai, kad nostalgiški garsiukai turi ir istorinį, ir kultūrinį kontekstą, prideda mūsų muzikai paveikumo ir įgalina žmones transportuoti ten, kur jie savo pasąmonėje jau yra susikūrę kažkokį prisiminimų svajonių stalčių. Kurortai savaime yra nostalgiška vieta. Į juos dauguma žmonių važiuoja ilsėtis, patiria gražių prisiminimų, kartais ir nusivylimų, po metų grįžta, kažką atranda, kažko pasigenda, atsimena pirmą sykį, kai atvyko prie jūros, kai pirmą sykį prie jūros pasibučiavo. Aš, tikiu, ir daugelis žmonių, pajūrio kurorte pasigendu ir vėl atrandu daug smagių čia prabėgusių ir vaikiškų, ir jaunatviškų, ir romantiškų akimirkų. Šiemet, matyt, net ir kurorte pasigesime jausmo, kai, atrodė, labiau supratome, koks yra pasaulis.

Su Janinos Miščiukaitės hitu „Amžinas šokis“ dalyvaujate LRT projekte „Dainuoju Lietuvą“. Ar jūs pasirinkote šį kūrinį, ar jis jus? Kaip patinka nuotykis televizijoje, kuriame turbūt daugiau vaizdo nei muzikos?

Adomas: Kūrinį pasirinkome mes. Su juo susijęs mūsų pavadinimas. Giedrė sakė, padarykime gabalą su sušukimais „superkoloritas!“, panašiai kaip „sukasi planetos!“ „Superkoloritas“ mums yra naujas projektas ir čia daug dalykų mums patiems labai labai nauji. Nuotykis „Dainuoju Lietuvą“ man labiausiai patiko dėl muzikinės patirties – pirmą kartą gavau progą pagroti akompanuojant tokiam orkestrui. Iš dalies, tai vėlgi bandymas prisiliesti prie estrados, su orkestru ir dar LRT studijoje! Aišku, vaizdas labai svarbu, tad specialiai tam paruošėme ir šokių. Tikiu, šį kūrinį, kuris atstovauja trankesnei disko estrados pusei, pirmą sykį išgirdo daug naujų klausytojų.

Giedrė: Ši daina, sakyčiau, mus pasirinko dar prieš sukuriant „Superkoloritą“. Smagu, kad po ilgų diskusijų apgynėme savo idėją ir galėjome pasirodyti būtent su ja. O kalbant apie televiziją ir nuotykius, man mielesnės radijo sienos – ten jaučiuosi saugiau, todėl į LRT ėjau smalsumo, o ne smagumo vedama. Bet nebūčiau aš, jei nedaryčiau, ko bijau ir nepažįstu (juokiasi). Patekome į pusfinalį ir į televiziją teko sugrįžti. Juokinga, bet tos dvi patirtys tikrai skiriasi. Antrąkart buvo mažiau nežinomybės, todėl ir kameros atrodė ne tokios baisios. Žinoma, ne tiek, kad jausčiausi ten savo vietoje…

Kas toliau? „Eurovizija“?

Adomas: „Superkoloritas“ vienu metu balansuoja ant keleto lynų. Bandome išlaikyti pusiausvyrą tarp nišinės ir popmuzikos, tarp praeities ir dabarties skambesio, tarp šokinės ir lyrinės kamerinės, tarp gyvos ir elektroninės muzikos. Taip pat „Superkoloritas“ man įdomus ne tik atliekama muzika, bet ir atlikimo būdu. Vis keliam sau klausimą, kaip suderinti gyvą atlikimą su elektriniu, kad būtų gyva, bet vis tiek truputį kosmiška. Tikiu, pirmieji koncertai ir tiesioginis susitikimas su klausytoju duos peno visoms pusiausvyroms išlaikyti ir per patyrimą bei realius išbandymus suprasime, kur ir kaip judėsime. Tai iki „Eurovizijos“ laukia dar labai įdomių pamokų.

Giedrė: Liežuvis jau verčiasi sakyti „ne“, bet… kadaise sakiau, kad ir gitara groti nenorėčiau, atrodė nuobodu, juk visas pasaulis groja… Tad geriau tyliai stebėsiu, kur mus nuneš šita elektrinė pajūrio banga. Per daug nenustebčiau, jei atsidurtume nežinomuose egzotiniuose salynuose. Gal, pavyzdžiui, išmoksiu ispanų kalbą ir duetą pratęsim Meksikoje.

---