Justina Paltanavičiūtė

„Bird Language“, arba „Paukščių kalba“, – taip atlikėja ir kompozitorė Simona Smirnova pavadino savo naują albumą, kuriame į vientisą muzikinę drobę susipina lietuviško, balkaniško ir Vidurio Rytų folkloro, akademinės ir džiazo muzikos elementai. Aštuonios į albumą sudėtos kompozicijos – labai asmeniškos ir mozaikiškos, tačiau drauge estetiškai vientisos, atspindinčios S. Smirnovos asmenybę ir etninę tapatybę, į kurią atlikėja pradėjo gilintis apsigyvenusi Niujorke. „Gyvenant mieste, kuriame įsikūrę beveik devyni milijonai žmonių ir visos įmanomos pasaulio etninės grupės, natūraliai kyla klausimas, kas esu aš ir kokią muziką galiu pasiūlyti šiai muzikinei mozaikai. Mano pačios tapatybė yra tikra mozaika. Slaviškas, balkaniškas ir Vidurinių Rytų kraujas, gimimas dainuojančios revoliucijos metu ir augimas itin patriotiškame politiniame klimate suformavo mane kaip labai stiprią kultūrinę lietuvę, tačiau mano kraujo šaknys visai kitokios“, – sako atlikėja.

Nuo vaikystės kanklėmis grojusi S. Smirnova šį lietuvių liaudies instrumentą išnaudoja ne visai tradiciškai, pritaikydama arabiškoms ir balkaniškoms dermėms. Įdomu, kad studijuodama Berklio muzikos koledže atlikėja kanklėmis grojo Vidurinių Rytų muzikos ansamblyje, kuriame visiems tai atrodę visiškai natūralu. Lietuviškai ausiai kiek egzotiški derminiai sąskambiai, gretinami su lietuviškų sutartinių tekstais ir melodikos elementais bei natūraliu vokalu, nukelia į mistišką senovės pasaulį.

„Stengiuosi dainuoti natūraliausia širdies išraiška, o ji dažnai skamba archajiškai. Šalia teorinių ir akademinių žinių mano viduje gyvena ir prigimtinis muzikinis intelektas, kuris nuolat beldžia ir prašosi išleidžiamas į dienos šviesą. Tai mano balkaniškas ir Vidurinių Rytų kraujas, protėvių šauksmas. Tas archajiškas prigimtinis muzikalumas, tarsi pienė, prasibraunanti pro šaligatvio asfaltą, nuskverbia net kelias dešimtis metų muzikinėse institucijose“, – apie savo kūrybos procesą pasakoja S. Smirnova. Kūrėja taip pat prasitarė, kad vienu pagrindinių inspiracijos šaltinių laiko C. G. Jungo primityvaus-archajiško žmogaus idėją, skatinančią grįžti prie gamtos, laukinės žmogaus prigimties ir archetipų.

Atsiremdama į C. G. Jungo tekstus, analizuojančius žmogaus ir gamtos santykį, S. Smirnova sako albumą „Bird Language“ dedikuojanti gamtai. Kūrėjos žodžiais tariant, albumo pavadinimas reprezentuoja ne tik tiesioginį jos dainavimo stilių – paukščių garsų imitavimą, bet ir visą albumo koncepciją. „Paukščių kalba“ – tai mūsų santykis su gamta, gamtos suvokimas ir jos ženklų skaitymas. Folkloras – puiki priemonė žmogaus ir gamtos santykiui atskleisti, o lietuvių liaudies dainos tiesiogiai naudoja gamtos simbolius, pasakodamos mūsų kultūros istoriją“, – sako ji.

„Bird Language“ („Paukščių kalba“) pavadinta ir pirmoji albumo kompozicija. Paukščių balsus imituojančio vokalo, elektronikos ir kanklių kombinacija perauga į laukinę konkretaus teksto neturinčią giesmę, kurioje sunkiai apčiuopiami balkaniško, arabiško ir lietuviško folkloro elementai sukuria netikėtą, estetiškai vientisą dermę. Paukščių balsai imituojami ir kompozicijoje „Intuition“ („Nuojauta“), tačiau, daug ryškiau nei „Bird Language“, čia kliaujamasi improvizacija ir džiazo estetika, tad ryškėja nebe laukinės gamtos, o urbanistinio peizažo motyvai. Kompozicijoje „Secrets“ („Paslaptys“) sąsajos su paukščiais atskleidžiamos nebe muzika, o tekstu.

Visuose „Bird Language“ kūriniuose skirtingai, bet visad subtiliai atsiskleidžiančios šiuolaikinių stilių ir folkloro sąsajos ryškėja ne tiesiogiai cituojant lietuvių liaudies dainas, bet per derminį ir harmoninį sąlytį. Archajiško folkloro ir džiazo bei akademinės muzikos derinimą S. Smirnova gretina su šiuolaikinio žmogaus gyvenimu urbanistiniame peizaže. „Muzika yra gilus dvasinis menas, jis kalba apie kartų istorijas ir pasikeitimus, apie kultūrų tragedijas ir laimėjimus. Taip atsirado džiazas. Taip turbūt ir aš stengiuosi sukurti kažką naujo, negirdėto pasauliniame muzikos kontekste. Kuriu nuoširdžiai ir su kiekviena nata stengiuosi, kad mano muzika žmonėms primintų apie tai, „ką jie kažkur girdėjo, bet pamiršo“, primintų apie juos pačius, primintų apie tą vis pasikartojantį sapną, kurį jie vis sapnuoja metai po metų, nežinodami jo reikšmės“, – sako atlikėja.

Garsinės gamtos ir miesto gyvenimo paralelės neišvengiamai kviečia atsigręžti į žmogaus santykį su gamta ir pačiu savimi. S. Smirnova tikisi, kad kiekvienas klausytojas ras asmeninį priėjimą prie jos muzikos, o garsinė „Bird Language“ patirtis įkvėps ne tik apmąstyti savo, kaip urbanistinio žmogaus, santykį su gamta, bet ir pabusti iš žiemos miego bei surasti jėgų pagaliau gyventi pagal pašaukimą. Būtent tokią žinią siunčia kompozicija „Dandelion Time“ („Pienių metas“). „Muzika man – pienių žydėjimo metafora. Tikiuosi, ji klausytojui sukuždės: „Tau laikas keltis, laikas sugrįžti namo“, – sako atlikėja. Po žiemos miego klausytoją žadina iš nedidelio kanklių motyvo palaipsniui auginama kūrinio faktūra ir vis platėjantis melodikos diapazonas. Improvizacinis ir veikiau derminiu pagrindu nei melodika artimas vokalo ir fortepijono tandemas suskamba gaiviai ir šviesiai, sukurdamas jaukaus ir saulėto ryto atmosferą.

Apie sugrįžimą į namus pasakoja ir kompozicija „Out of the Ashes“ („Iš pelenų“). „Nors Lietuva man labai brangi ir į ją grįžtu dažnai, namų sąvoka man reiškia sugrįžimą į mus pačius: į pašaukimą, vidinį vaiką, pradinį impulsą gyventi“, – taip grįžimą į namus interpretuoja S. Smirnova. Balkaniškais motyvais persmelkta kompozicija skamba gana kinematografiškai: ritminę grupę papildantys klasikiniai styginiai instrumentai kompozicijai suteikia naratyvumo. Tačiau tekstu ir muzika pasakojama istorija čia nėra konkreti – ji veikiau abstrakti, gaivališka, atvira asmeniškai ir laisvai klausytojo interpretacijai.

Itin nostalgišku ilgesiu namams dvelkia „Volcano Dreams“ („Ugnikalnio svajonė“). Nors kūrinys parašytas anglų kalba, čia ryškios paralelės su lietuvių liaudies dainų tekstais – motinos, tėvo, brolio ir sesės ilgesiu. Šio kūrinio instrumentuotėje ypatinga vieta tenka kanklėms. Ir nors vokalo glissando ir išryškinti disonansiniai styginių akordai klausytojui galėtų suveikti kaip aliuzija į pavojingai viliojančią sirenų giesmę, „Volcano Dreams“ skamba kažkaip nepaaiškinamai lietuviškai: lyriškai ir liūdnai, bet kartu jaukiai ir viltingai.

Vis dėlto įdomiausiai ir originaliausiai skamba kompozicijos, kuriose lietuviško folkloro motyvai artikuliuojami ryškiau – pavyzdžiui, „Solstice“ („Saulėgrąža“), ir „Rūta žalioji“. Pirmajame cituojami sutartinių motyvai, derinami su kanklių ir fortepijono improvizacijomis, atskleidžia labai savitus kūrėjos bruožus, o kompozicija kiek supanašėja su klajoklišku sefardų muzikos skambesiu. Antroji, kurią galima būtų vadinti parafraze lietuvių liaudies dainos „Rūta žalioji“ tema vokalui ir kanklėms, skamba nepaprastai jautriai. Šioje kompozicijoje bene ryškiausiai atsiskleidžia daugiaetninė, tačiau labai vientisa S. Smirnovos tapatybė bei nuoširdi, originali folkloro pajauta.

Simonos Smirnovos „Bird Language“ – keistas ir dar negirdėtas skirtingų muzikinių reiškinių lydinys. Įkelti šią muziką į konkrečios stilistikos ar žanro rėmus būtų ne tik sudėtinga, bet ir visai nereikalinga – albumo kompozicijose atsiskleidžia labai savitas kūrybos stilius, glaudžiai supintas iš skirtingų jos muzikinių ir gyvenimiškų patirčių. Nors pati kūrėja savo tapatybę pavadino mozaikiška, mozaikiškumo jos muzikoje maža, nes sudėtiniai elementai susieti itin organiškai. Tai rodo kūrybinę brandą. O labiausiai šiame albume žavi lietuviško folkloro traktuotė ir jautriai pajausta, subtili šiuolaikinio žmogaus tapatybės paieškų problematika. Tad albumas „Bird Language“ asmeniškas ir kūrėjai, ir klausytojui, nes yra atviras įvairių muzikinių stilių ir žanrų gerbėjams, o drauge – laisvai muzikoje artikuliuojamų prasmių interpretacijai.

---