Kalbino Vitalijus Gailius

Birželio 10 d. keturi Lietuvos andergraunde puikiai pažįstami jaunuoliai − Simonas Kaupinis, Ignas Kasikauskas, Dominykas Norkūnas ir Danielius Pancerovas – arba tiesiog kolektyvas „Kanalizacija“ išleido debiutinį albumą, kuriam suteikė tokį pat pavadinimą kaip ir grupei. Tvirtą džiazo pagrindą turintys muzikantai tiek „Kanalizacijoje“, tiek už jos ribų jau yra spėję pasižymėti kaip nemėgstantys groti grynakraujo džiaziuko, o vietoje to grojantys bala žino ką ir varantys į neviltį muzikos apžvalgininkus. Debiutinis kvarteto „Kanalizacija“ albumas – tai tikrų tikriausia amerikietiškųjų kalnelių trasa, paženklinta netikėtais posūkiais, staigiais kryčiais ir visą kūną sukaustančiomis mirties kilpomis. Nuo klasikinio pankroko iki gitarinio noise’o, nuo užslėptų country elementų iki už dūšios griebiančių lėtų pasažų. Būtent toks įvairus ir ausis maloninantis yra naujasis „Kanalizacijos“ leidinys, kuris melomanams prieinamas skaitmeniniu bei CD formatais, o netolimoje ateityje bus išleistas ir vinile. Apie naująjį albumą ir gyvenimiškai kūrybiškus procesus kalbamės su trimis iš keturių grupės narių: S. Kaupiniu, I. Kasikausku ir D. Norkūnu.

---

Kaip gimė jūsų grupė?

I. K.: 2019 m. gyvenau Slovėnijoje ir Velykų savaitei nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Pagalvojau, kad būtų faina užsibukinti kokį nors koncertą. Mąsčiau, su kuo dar nesu grojęs arba grojau labai seniai. Į galvą atėjo Simonas, Dominykas, Mantvydas Pranulis ir Danielius. Pasiūliau jiems ir jokių atsikalbinėjimų iš jų pusės nebuvo.

S. K.: Visas išėjo labai atsitiktinai. Tarsi esame seni draugeliai, bet su Mantvydu ar Danieliumi iki tol buvau grojęs labai minimaliai. Faina, kad Ignas mus subūrė.

I. K.: Beje, pavadinimas taip pat gimė būnant Slovėnijoje ir telefonu bepliurpiant su būsimais grupės nariais. Kalbėdamas stoviniavau po kažkokio viešbučio stogeliu ir pažvelgęs žemyn pamačiau dangtį su užrašu „KANALIZACIJA“.

S. K.: Jei visiškai tiksliai, buvo užrašyta „KANALIZACIJA STICOM“. Būtent taip pavadinome mūsų pirmąjį koncertą „Vėjuose“, kuris įvyko 2019 m. kovo 21 d.

I. K.: Buvome susitarę, jog kiekvienas į koncertą atsinešim po vieną savo kūrinį, deja, aš neatsinešiau (juokiasi).

Ir jau po pusmečio konkurse „Vilnius Jazz Young Power“ pelnėte „Grand Prix“ prizą.

S. K.: Taip, nors po koncerto „Vėjuose“ nebuvome išsikėlę tikslo, kad turime būtinai kurti grupę. Dominykas tiesiog užsiminė, kad turi nepanaudotų kompozicijų – taip ir ėmėm repetuoti, kažką lipdyti. Realiai koncertas „Vilnius Jazz Young Power“ mums buvo antras. Tai tapo stimulu imtis „Kanalizacijos“ reikalų rimčiau.

D. N.: Aš pats labai ilgai grojau tik džiazą, po to tik free džiazą, bet iš esmės, iki atrasdamas džiazą, visą laiką grojau roką. Sėdėjau vieną vasaros dieną ir pagalvojau: bliamba, reikia sukurti roko gabalą. Ir per dieną padariau net keturis: „Western Spaghetti“, „Hentai“ I ir II dalis bei „Silly Boots“. Nusipirkau natų sąsiuvinį, surašiau juos, bet kurį laiką tiesiog nežinojau, kur panaudoti. Galiausiai „Kanalizacijos“ formatas pasirodė tam tinkamas.

Šiuo metu grojate kaip kvartetas, nors esate pasirodę kaip trio ir kvintetas.

S. K.: Debiutiniame koncerte grojome penkiese, „Vilnius Jazz Young Power“ konkurse trise, nes Danielius buvo išvykęs į Austriją. Bet šiaip grojame keturiese – tai mūsų pagrindinė sudėtis. Kol kas nematom naujų narių poreikio. Plečiame garsyną savo pačių pastangomis.

Pastebėjau, kad, nors jūsų muzika tarsi tolokai nuo džiazo, bet vis tiek daug kas jus bando sieti būtent su džiazu. Ar jums tai nėra pabodę?

S. K.: Atvirai kalbant, pradeda užknisti (juokiasi).

D. N.: Man atrodo, daugeliui atrodo, kad jei studijavai džiazą, tai jau esi džiazmenas. Nors aš pats savęs niekada džiazmenu nelaikiau. Roko muzika man yra lygiai taip pat pilna erdvės ieškojimams kaip ir džiazas. Į muziką žiūriu iš oldschoolinio roko perspektyvos, kai hipių laikais buvo ieškoma naujų garsų, naujų būdų groti ir pan.

I. K.: Be to, mūsų muzikoje mažai improvizacijos. Keliuose gabaluose yra palikta erdvės, bet daugiau ar mažiau viskas aiškiai struktūruota.

Išleidote debiutinį albumą, o kas toliau?

S. K.: Karantino metu daug laiko skyrėm kūrybai, stengėmės palaikyti tarpusavio ryšį ir dirbome prie naujų kūrinių. Taigi, jau galvojame apie antrąjį albumą. Tikimės rudenį pradėti įrašinėjimo darbus. Svarstome formatą. Atrodo, būtų visai įdomu išleisti albumą kasetėje, nes tai priduoda savito skambesio. Bet kol kas dar procesų neforsuojame ir manome, kad viskas į savo vietas susidėlios savaime.

D. N.: Taip, geriau viską daryti palaipsniui, neskubėti, nes tampa labai neskanu matant muzikantus, kurie žūtbūt stengiasi būti matomi, bet jų produktas, t. y. muzika, yra silpna. Kita vertus, taip jie, matyt, realizuoja turimus vadybinius įgūdžius. Šiaip planuojame aktyviau pakoncertuoti. Kaip tik turime jau užsibukinę keletą pasirodymų.

I. K.: Beje, naujasis albumas bus gerokai eklektiškesnis už pirmąjį.

Eklektiškumas, kontrastai jūsų kūryboje labai ryškūs.

I. G.: Mūsų kūryboje galima aptikti visko, net ir klasikinės muzikos įtakų.

S. K.: Man smagu žaisti kontrastais. Juk faina, kai močną gabalą staiga pakeičia jautrus ir ramus.

D. N.: Žinoma, kontrastingumas neturi būtinai pasireikšti pačiame kūrinyje, gali atsiskleisti ir tarp kūrinių. Jie klausai albumo ir po dešimties minučių viskas lieka taip pat, ima darytis nuobodu.

S. K.: Nebent atlikėjas ar muzikantas žaidžia su energetika, atmosfera. Tuomet ir monotoniški kūriniai gali tapti patrauklūs.

Man „Kanalizaciją“ norisi statyti greta kitų scenos chuliganų „Džiazlaif“. Ir ne tiek dėl skambesio, kiek dėl idėjinės pusės – abi grupės, atrodo, laikosi ironiško požiūrio į žanrus.

I. K.: Tai ganėtinai normalu, nes pusė „Kanalizacijos“ narių groja ir „Džiazlaif“, todėl tam tikrų sankirtos taškų galima rasti.

D. N.: Viena vertus, panašumų dėl žanrinės ironijos galima pastebėti, tačiau man atrodo, kad „Kanalizacijoje“ ironija kiek kitokia. Mes lyg ir ironizuojame, bet į tai žiūrime visai rimtai. Pvz., repertuare turime paaugliškai skambančių gabalų, bet aš pats vis dar klausau paaugliškos muzikos ir ją rimtai traktuoju. Man patinka country muzika, kurią tarsi pašiepiu „Western Spaghetti“ kūrinyje, bet namuose mielai klausau Johnny Casho ir net esu grojęs „Visagino Country“ festivalyje. Galima sakyti, kad ironizuojame dalykus, kuriuos mėgstame.

S. K.: Stengiamės su ironija neužsižaisti. Žinoma, neslepiame ironiško požiūrio, bet nenorime, kad tai būtų mūsų vizitinė kortelė. „Kanalizacijos“ muzikoje tai puikiai jaučiasi. Tokie kūriniai kaip „Sad Handyman“ ar „No Entry“ labai rimti, be jokios ironijos, bet prieš juos ar po jų eina, rodos, kardinaliai kito tipažo kūriniai, kad per ilgai neužsibūtume labai rimti.

Albumo kūrinių pavadinimai traukiantys akį. Kas paskatino pavadinti kūrinius anime / manga pornografiją reiškiančiu terminu „Hentai“ ar tiesiog „Chest Hair“ (krūtinės plaukai)?

D. N.: Turiu draugą, besidomintį anime kultūra. Kažkada su juo klausėmės anime kūriniuose skambančios muzikos. Pastebėjau tam tikrus harmoninius bruožus, greitai besikeičiančias detales. Pagalvojau, kad galėčiau sukurti ką nors panašaus. Turėdamas tokią kompozitorišką mintį parašiau du kūrinius − „Hentai I“ ir „Hentai II“. Taigi, hentai matau kaip tam tikrą kūrinio formą. Albume klausytojai pirmiau išgirsta antrąją dalį, o tada pirmąją. Taip nutiko, nes dėliojant kūrinius daug dėmesio skyrėm detalėms, pvz., kokia tonacija jie prasideda ar baigiasi. Ateityje galbūt atsiras ir trečioji „Hentai“ dalis.

I. K.: Didžioji dalis mūsų muzono man atrodo labai kinematografiška. Dalies kūrinių pavadinimai kyla iš vaizdinių. „Chest Hair“ girdimas groove’as labai kabinantis ir kuriantis čioperiu važiuojančio bičo, kuriam vasaros vėjas taršo krūtinės plaukus, vaizdinį.

Susidaro įspūdis, kad grupės lyderis yra Dominykas – jis daugiausiai komponuoja.

I. K.: Kompozicijas dažniausiai atsineša Dominykas, o mes jas aranžuojame. Bet naujausiuose gabaluose matomas vis ryškesnis mūsų bendras indėlis.

D. N.: Mano įtaka vis mažėja. Dirbant prie debiutinio albumo atsinešdavau melodiją, akordus, kad visiems būtų aišku, kokia turi būti nuotaika, ir dirbdavome prie turimos medžiagos. Dažniausiai tai būdavo vos kelios eilės natų. Taigi, pirminė idėja mano, bet galiausiai Simonas, Danielius ir Ignas pridėdavo nemažai nuo savęs. Tik „Hentai I“ sukūriau visiškai savarankiškai.

S. K.: Labai smagu dirbti su mažos apimties medžiaga. Repeticijose bandome iš jos lipdyti kūrinius. Be to, dažnai įsirašome repeticijas ir po to analizuojame. Pastebėjau, kad po to visi ganėtinai panašiai vertiname, ką reiktų keisti ar palikti, kaip yra.

I. K.: Būna, kad pasiklausai kūrinio, nepatinka ir nustumi ilgam į šoną.

D. N.: Bet po kiek laiko grįžti ir supranti, kad viskas jame gerai. Tiesiog kartais imi ieškoti sliekų ant asfalto. Kapstymasis kūriniuose turi turėti ribas, bet šiaip dirbant studijoje naudinga pasianalizuoti kūrinius atidžiau. Tuomet labai aiškiai susidėlioji akcentus, ką reikia daryti, o ko – ne. Taip pat koncertuodami turim puikią galimybę išsigryninti kūrinius. Labai džiaugiuosi, kad prieš įrašydami debiutinį albumą viską buvome gerai iškoncertavę, todėl dirbant studijoje tereikėjo minimalių prisilietimų.

Man labai patinka jūsų debiutinio albumo viršelis. Daug spalvų, visokiausių detalių, o tai suteikia laisvės interpretacijoms. Ką jums patiems reiškia šis viršelis?

S. K.: Apie interpretacijas reiktų klausti viršelio autorės Paulės Bocullaitės. Jos labai geras, kūrybiškas matymas. Pradinis variantas buvo tamsesnis – jį panaudojom singlui „In The Summer“, bet galiausiai perėjome prie šviesaus varianto. Iš esmės Paulė kūrė viršelį perklausiusi mūsų albumą ir pati priėjo prie tų idėjų, kurias matome viršelyje.

D. N.: Man labai patinka viršelyje slypintys maži akcentai. Ausis, vamzdžiai ir t. t. Manau, viršelis puikiai apibūdina mūsų kūryboje glūdinčią eklektiką. Be to, esame grupės „Ausys“ fanai (turima omeny grupė „Osees“, kurios pavadinimas tariamas kaip lietuviškas žodis „ausys“, − V. G.).

Su kuo iš muzikos pasaulio norėtumėte kartu pagroti?

Visi: Su „Sonic Youth“, jei tik dar būtų gyvi.

I. K.: Dar būtų faina nusikelti į 8 dešimtmečio pradžią ir pagroti su „King Crimson“.

D. N.: Ir su Franku Zappa būtų smagu pagroti, bet jis užknistų, nes atneštų krūvą natų, kurių mes nesugrotume, o tada mus tiesiog pakeistų kitais muzikantais (juokiasi).

O patys vienas kitą užknisat?

S. K.: Kaip kada, bet šiaip reikia mokėti priimti kritiką. Šioje grupėje labai paprasta kritikuoti, nes žinai, kad tave išgirs ir tu pats išgirsti, ką sako kolegos. Žinai, kad niekas nepriims per daug asmeniškai, todėl ramiai galima sakyti, kas nepatinka, ir spręsti bėdas.

Išleidę albumą sulaukėte daug klausytojų reakcijų?

S. K.: Draugai labai palaiko. Bet fainiausia sulaukti kokių nors reakcijų iš nepažįstamų. Būna, kad koks nors draugelis, su kuriuo pastarąjį kartą mateisi mokykloje, parašo, kad klausosi mūsų albumo. Netikėta, kad tokia muzika juos sudomina. Mūsų vadybininkės Gretos mama buvo užsukusi į koncertą  – kiek žinau, patiko.

D. N.: Man buvo labai malonu pamatyti, kad į koncertą atėjo mano paaugliai mokinukai, kuriuos privačiai mokau groti gitara. Sakė, kad patiko.

I. K.: Mano sesės, kuriai dabar penkiolika, draugai irgi buvo atėję ir sakė, kad visiems labai patiko.

Jūsų muzika iš esmės ganėtinai paprasta ir savo forma tikrai gali sudominti labai platų klausytojų būrį. Ieškodamas muzikantų vestuvėms tikrai pagalvočiau apie „Kanalizaciją“.

S. K.: Kaip tik pernai buvome pakviesti groti vestuvėse, bet karantinas sugriovė planus. Turėjo būti tokia pankovesnė jungtuvių šventė, tad tikrai laukėm tos dienos...

Įdomu, kokios jūsų muzikos ribos. Gal ir į „Eurovizijos“ atranką kada išbėgsite?

D. N.: Iškart vetuočiau tokį sprendimą. Beje, esu sapnavęs, kad dalyvauju „Eurovizijoje“.

I. K.: Ar tai buvo košmaras?

D. N.: Taip, sapnavau, kad užlipu ant scenos su gitara, manęs paklausė, kodėl atėjau, ir aš atsakiau, kad pralaimėjau lažybas. Tada sapnas nutrūko. Ir jaučiau, kad man truputį gėda būti ant tos scenos.

Tai populiarioji kultūra jums nėra itin artima?

S. K.: Aš pats nesu radikaliai neigiamai nusistatęs prieš popsceną. Yra labai įdomaus meinstrymo. Iš lietuviškos muzikos man patinka Free Finga, „Keymono“, nors pastarieji gal ir nelabai įsipaišo į meinstrymo kategoriją.

I. K.: Mano pozicija tokia pat kaip Simono. Galėčiau išvardyti daugybę patinkančių populiariosios muzikos atlikėjų ir grupių. Pastaruoju metu mane nustebino nauji Rositos Čivilytės gabalai. Jos vokalas labai jau skonio reikalas, bet muzonas tai kažkas vau, modernus, vietomis net atonalus. Taip pat gerą įspūdį paliko Angelou.

D. N.: Jei girdžiu gerą muziką, man nesvarbu žanras. man labiau kliūva bendri populiariosios muzikos scenos veikimo principai, t. y. perdėtas produkto kišimas, pardavinėjimas ir pan. Bet lygiai tas pats vyko ir 9 dešimtmetyje, kai vyravo tas popsas, kurį pats kur kas labiau mėgstu. Šiaip atsiranda labai daug geros popmuzikos, tik reikia mokėti ją sekti, atsirinkti. Klausydamasis tik radijo vargu ar atrasi įdomybių. Galėčiau net pasakyti, kad dabartinė popmuzika yra daug geresnė nei toji, kurią girdėdavau būdamas vaikas.

S. K.: Kokybė kyla, nes su muzika dirba daug profesionalų. Broliai Bazarai aranžuoja kūrinius Džordanai Butkutei ir gerokai pakylėja jos muzikos kokybę, nors turime tą pačią Butkutę.

D. N.: Iš Butkutės su Bazarais išėjo labiau heavy metalas (turimas omeny albumas „Kryžkelės“, − V. G.). Atrodo kaip ir popsas, bet stilistiškai labiau „Iron Maiden“. Kiek juokinga net. Man atrodo, egzistuoja dvi popmuzikos kryptys: į priekį einanti pasaulinė popmuzika ir nors kokybiškėjantis, tačiau blankokas lietuviškas popsas. Lietuviškoje muzikoje labiausiai pasigendu gero songwritinimo. Perklausęs lietuviškos muzikos top 10 po dviejų dienų nebeprisimenu nė vienos dainos. Kokybė gerėja, bet pačios dainos nėra tokios, kad būdamas publikoje, išgirdęs pirmą priedainį, antrą, iškėlęs rankas į orą, jau dainuočiau kartu. Vakaruose, mano manymu, situacija kita. Šiandien mokinę mokiau groti Billie Eilish ir to pakako, kad pagrindiniai motyvai man puikiai įsirėžtų į galvą. O iš lietuvių niekas nesukuria motyvų, kuriuos norėčiau išmokti groti. Mes kur kas geriau prisimenam senųjų Lietuvos atlikėjų kūrinius, o ne dabartinių. Ką dabar sugebėjau prisiminti, tai „Happyendless“ „Power Forever“. Puikus gero songwritinimo pavyzdys. Bet tai daugiau išimtis nei taisyklė. Man atrodo, kad ir koks geras, prodiusavimas neatstos stipraus songwritinimo. Beje, savo kūrinius „In the Summer“ ir „Teenage Hangout Spot“ rašėme panašiu principu – kad išgirdęs vieną priedainį, antrą jau dainuotumei kartu.

Debiutinį albumą įrašinėjote Vilniaus plokštelių studijoje, kurioje gimė daugybė Lietuvos grupių ir atlikėjų albumų, tarp jų – „Foje“, „Anties“, Vytauto Kernagio ir kt.

S. K.: Studijoje dirbome su garso režisieriumi Justinu Ladyga. Jis pats groja trombonu, o jo tėvukas buvo mano mokytojas dvarionkėje. Justiną pažįstu labai seniai. Toks rokavas bičas, žinantis, kaip prieiti prie pučiamųjų, kad suskambėtų taip kaip reikia. Be to, jis nevengia eksperimentuoti. Žodžiu, buvo labai faina ir darbinga įrašų sesija.

D. N.: Sesija nebuvo ilga – viso labo trys dienos. Daugiau laiko pareikalavo garso suvedimo ir kiti postprodukciniai procesai. Pirmoji diena, sakyčiau, buvo skirta apšilimui, reikėjo priprasti prie studijos akustinių subtilybių ir pan. Beje, įrašinėjome visą grupę vienu metu, o ne kiekvieną instrumentą atskirai, todėl albume galima aptikti šiokių tokių klaidelių, nes varėm kaip gyvas bandas.

S. K.: Net ir tvarkant garsą po įrašų, nesinorėjo visko išgryninti, pasiekti deimantinio tyrumo. Nusprendėm palikti tokio savotiško purvelio.

Beje, o pavadinimas „Kanalizacija“ sulaukia kreivų žvilgsnių?

D. N.: Daug priekaištų dėl pavadinimo gauname iš muzikos biznio pusės, Lietuvoje yra netgi tokių organizatorių, kurie paimtų mus groti tik tokiu atveju, jei pakeistume pavadinimą. Yra žmonių, kurie pamatę grupės pavadinimą „Harry Pussy“ vien dėl to jos neklauso. O man priešingai – įdomu. Žinoma, žiūrint iš biznio pusės mūsų pavadinimą sunku skanduoti, jis nėra angliškas, turi blogo kvapo konotacijų. Bet man šie argumentai neįdomūs. Man neįdomu, kiek patrauklus pardavimams yra mūsų produktas, nes tiesiog nesiekiam nieko parduoti.

I. K.: Galime garantuoti, kad pavadinimo tikrai nekeisime.

---