Išleistas debiutinis „Twenty Fingers Duo“ albumas „Performa“

  • 2020 m. gruodžio 21 d.

PERFORMA – tai debiutinis Loros Kmieliauskaitės (smuikas) ir Arno Kmieliausko (violončelė) ansamblio „Twenty Fingers Duo“ albumas, kurį duetas išleido drauge su Lietuvos muzikos informacijos centru. Albumą sudaro šešios kompozicijos, kurias dueto užsakymu sukūrė kompozitoriai Mykolas Natalevičius, Dominykas Digimas, Rūta Vitkauskaitė, Julius Aglinskas, Arturas Bumšteinas ir Andrius Maslekovas. Albumo dizaino autorė Lauryna Narkevičiūtė, atsispyrusi nuo pirminių kompozitorių idėjų, projektui sukūrė šešias vizualizacijas, papildančias muzikinį albumo naratyvą. Unikalioje leidinio pakuotėje – dvikalbis bukletas, kompaktinis diskas ir QR kodai, norintiems albumo klausytis internetu. 

Albumo pasirodymo proga kviečiame skaityti muzikologės Rasos Murauskaitės parengtą interviu su „Twenty Fingers Duo“ nariais bei pažiūrėti video klipą (teksto apačioje), kurį sukūrė režisierius Šarūnas Bartas ir studija „Kinema“. Labai dėkojame jiems už bendradarbiavimą kuriant šį video klipą, taip pat sakome ačiū visiems prisidėjusiems prie albumo gimimo. Ačiū ir mūsų veiklos bei šio albumo rėmėjams: Lietuvos kultūros tarybai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, asociacijai AGATA.

Albumą galite įsigyti mūsų e. parduotuvėje „MusicLithuania.com“. 


Rasa Murauskaitė
„Nulaužti“ formatą


Sunku suskaičiuoti, kiek kartų šio pokalbio metu nuskambėjo: „Lora, ką tu manai?, „Arnai, o kaip tu galvoji?“ Šiltas, broliškai ansambliškas ryšys turbūt yra vienas ryškiausių šiuolaikinės muzikos ansamblio „Twenty Fingers Duo“, išleidžiančio savo pirmąjį albumą „Performa“, bruožų. Albume – šeši specialiai šiam smuiko ir violončelės duetui sukurti lietuvių kompozitorių kūriniai, atspindintys mūsų šiuolaikinės muzikos scenos įvairovę. Pokalbyje – svarstymai apie dueto kaitą, raidą, albume skambančių kūrinių panašumus ir skirtumus. O taip pat – paradoksalus poreikis mokytis antiansambliškumo, kurio netikėtai prireikė įrašinėjant vieną „Performos“ kūrinių.

Rasa Murauskaitė. Palyginkime tai, ką grojote vos pradėję savo veiklą, ir tai, kas skamba jūsų pirmajame albume. Ar smarkiai skiriasi stilistikos, idėjos, kūriniai, kuriuos renkatės atlikti, jūs patys?

Arnas Kmieliauskas. Susibūrėme dar studijuodami Akademijoje, tad natūralu, kad buvome įsprausti į šiokius tokius rėmus. Daugiausia atlikdavome XIX a. pab. – XX a. pr. programas. Su šiuolaikiškumu ta muzika turėjo mažai ką bendro, išskyrus gal vieną Anatolijaus Šenderovo kūrinį. Jis iš esmės mus ir „užvedė ant kelio“ ir iki šiol yra vienas mėgstamiausių mūsų repertuaro kūrinių. Šalia tokios gana akademinės programos visuomet norėjome eksperimentuoti, ieškoti, kas patinka mums, kas mums įdomu. „Performos“ programą, tiesą sakant, užsakėme dar studijuodami, tad ji turbūt ir buvo viena pirmųjų eksperimentiškesnių.

Lora Kmieliauskaitė. Augome paraleliai su mūsų domėjimusi šiuolaikine muzika. Iš pradžių buvo „ne taip tonaliai“ skambanti klasika (koks nors Maurice'as Ravelis), tačiau dar ne eksperimentinė muzika. Šiuo metu tokios muzikos, kaip ansamblio pradžioje, mūsų repertuare nebėra. O šiuolaikinės muzikos ribos yra labai plačios – tai gali būti kūriniai, kuriuose dominuoja net ne muzika, o vaizdas, elektronika, kas tik nori. O gali būti ir paprastas akustinis kūrinys. Šiandien tenka „paragauti“ daugybės skirtingų požiūrių į šiuolaikinė muziką, kadangi dirbame su įvairiais kompozitoriais. 

A.K. Dabar orientuojamės tik į naujus kūrinius – 80–90% mūsų repertuaro yra ką tik parašyti, ar mūsų užsakyti, atlikti pirmą kartą kūriniai. Anksčiau išmoktos kompozicijos tapo savotiškais palydovais, kurių po truputį jų atsisakome. Tuo mūsų repertuaras ir skiriasi nuo to, nuo ko pradėjome.

L.K. Akademijos kontekste būdavo nedrąsu tam tikrą muziką atlikti – smalsaudavome paslapčiomis namie. Andriaus Maslekovo kūrinį atlikti šalia Ravelio egzaminų metu buvo iššūkis, tačiau ir ambicija. Kai kada profesūros ji būdavo kvestionuojama, kai kada – palaikoma, tačiau tokios drąsos ir džiugesio, kaip dabar, tiek daug nebūdavo. Siūlydavome klausytis to, ko mums nesiūlė mokytis.

R.M. Tad ko šiandien jūs ieškote šiuolaikinėje muzikoje, kas joje jus sudomina? Nauji garsiniai pasauliai, kraštutinumai? Kokių iššūkių randate? Juk šiais laikais, atrodo, niekuo nebenustebinsi.

A.K. Vis dar esame linkę daug eksperimentuoti. Ne kartą sakiau, kad mes – bręstantis, jaunas ansamblis, kuris dar neturi aiškios krypties. Norime išmėginti naujus žanrus, formas, technikas... Mums viskas įdomu. Domimės išplėstinėmis instrumentų galimybėmis, tembriniais niuansais. Aišku, viskas tarsi jau išieškota, išmėginta, tačiau patys norime geriau susipažinti su ta išplėstine baze. O ateityje gal paaiškės ir mūsų pačių aiškesnė kryptis. Lygiai taip pat stengiamės neužsidaryti, likti atviri kitoms medijoms, meno rūšims. Linkstame į tarpdiscipliniškumą. Šiais laikais ne viską išeina perteikti tik muzika, todėl, jungiant skirtingus menus, bent jau mano nuomone, pavyksta geriau atskleisti šių dienų pasaulį.

L.K. Kaskart prisėdus prie naujo kūrinio – plečiasi horizontai. Man labai gera sutikti vis naujus kūrėjus. Mėgstu eiti į repeticijas, kuriose manęs daug klausinės, aš pati galėsiu klausti ir nuo pat pradžių matysiu, kaip dygsta tos kūrinio sėklos, kaip jos auga delnuose. Gera būti procese, kai tam tikrame koncertinio atlikimo taške jauti, kad nuėjai visą kelią, žinai, ką nori pasakyti, esi įsigilinęs ne tik į kūrinio koncepciją, o ir į pačią kompozitoriaus asmenybę. Tie kūrybos metu vykstantys mainai man yra didžiausias turtas. Skirtingai, nei ruošiant klasikinio repertuaro kūrinį iš natų, kai iš esmės jautiesi vienišas. Dažnai kvestionuoji pats save – ar teisingai supratai? Vienas išgyveni tą kelionę... O bendradarbiaudamas su kompozitoriumi, kitais menininkais, puikiai perpranti tai, ką darai. Daugybę kartų ir mes su Arnu perklausiame vienas kitą, diskutuojame, nesutinkame. Nėra sustabarėjimo, nes visą laiką esame tarsi „ant adatų“.

A.K. Paprasčiau tariant, atlikdami klasikinę muziką esame tarsi įpareigoti savaip interpretuoti. Atlikdami naująją muziką, galime įsitraukti į bendrą kūrybinį darbą. Tampame ne tik atlikėjais, bet, iš dalies, ir kūrėjais.

R.M. Taigi kartais pasijaučiate ir kompozitoriais? Beveik pereinate į kitą pusę?

L.K. Taip drąsiai nesakyčiau. Netampame kompozitoriais, gal katalizatoriais tam tikra prasme.

A.K. Mes nekuriame, bet papildome, kartais – oponuojame. Tas nuolatinis gyvas bendravimo būdas, diskusijos mus priverčia išlipti ir iš savo pačių komforto zonos.

L.K. Esame bendradarbiai, kolegos.

A.K. Tai labai faina. Ribos šiais laikais nyksta. Pavyzdžiui, mūsų atlikimuose dažnai dalyvauja ir patys kompozitoriai, naudodami kompiuterius ir pan.

L.K. Kartais kompozitoriai labai gerai žino, kaip ir ką nori pasakyti. Kaip nori, kad kūrinys suskambėtų, ir sugeba tai labai tiksliai identifikuoti. Tokiu atveju vėl tampi tik smuikininku ar violončelininku – tiesiog atlieki tai, ką kompozitorius sumanė. Tave naudoja kaip instrumentą. Kitą dieną gal dirbsi su žmogumi, kuris dešimt repeticijų kartu ieškos garsų, kadencijų, kuris atneš grafinę, aleatorinę partitūrą, o tu galėsi pats susikurti medžiagą. Vaidmenų yra daug ir skirtingų, kas mus ir žavi. Tarsi žaidimas.

A.K. Bet šalia viso to vis vien lieka aiški kompozitoriaus pozicija. Yra tokie kūrėjai „klasicistai“, kurie nelabai mėgsta įsileisti į savo daržą ir griežtai prašo atlikti tai, kas parašyta, net ignoruoja pastabas ar pasiūlymus.

L.K. Net klausimus.

A.K. Ir yra kitas kompozitorių tipas, kurie atviri idėjoms, leidžiasi į diskusijas – tada kūrybos balansas skirstosi perpus. Būna ir tokių, kurie duoda praktiškai žalią medžiagą ir leidžia tau lipdyti, ką nori, priima visus pasiūlymus, diskutuoja be pykčio ar nereikalingų emocijų.

R.M. Grįžkime prie jūsų debiutinio albumo „Performa“. Papasakokite, ką klausytojas jame ras – koks jo atsiradimo kontekstas, kokių kompozitorių kūriniai jame nugulė? Kodėl pasirinkti būtent šie kūrėjai? 

A.K. Tikriausiai rinkomės pagal tai, su kuo buvo tekę ar netekę dirbti, ir kas mums tuomet atrodė įdomu išbandyti. Pradėdami ruošti programą, jau buvome įvairiuose festivaliuose ir koncertuose atlikę nemažai jaunosios kartos lietuvių kompozitorių kūrinių, susidarę apie juos įspūdį. Taip ir atsirinkome savo „laimingąjį šešetą“. Visi, kuriems pasiūlėm, iškart sutiko bendradarbiauti, visiems buvo įdomu. Nenorėjome jų varžyti, nes visi – labai individualūs. Vieni naudoja šiek tiek aleatorikos, kitų muzikoje galima girdėti neoromantikos – mums įdomus tas kompozitorių spalvingumas, tai, jog jie nėra vieno stiliaus. Norėjome išryškinti, koks platus Lietuvos kompozitorių kūrybos spektras. O kalbant apie paties CD atsiradimo kontekstą, tai pirminė priežastis paprasta – smuikui ir violončelei nėra sukurta daug muzikos, ne tik lietuvių, bet ir Vakarų Europos kompozitorių, todėl norėjome praplėsti savo repertuarą. Tikimės, kad jis galės praplėsti ir kitų ansamblių repertuarus. Reikia pasakyti, kad mūsų projektas „Performa“ yra audiovizualinis, prie jo taip pat prisidėjo vizualiojo meno kūrėja Lauryna Narkevičiūtė. Vaizdas „Performoje“ papildo, praplečia ribas, kartais net padeda suprasti pačią muziką. Iš tikrųjų, „Performa“ buvo pirmasis projektas, nuvedęs mus naujomis kryptimis.

L.K. Dar svarbu paminėti, kad ši programa – tai dedikacija Lietuvai. Tuo metu, kai ji buvo ruošiama, su Arnu daug keliavome. Mūsų geografija labai išsiplėtė, tačiau Lietuva atrodė tokia mažutė, tokia gražutė. Norėjome, kad mūsų pakviesti kompozitoriai pasirinktų ar kažkokią istorinę asmenybę, ar gamtos objektą, susijusį su Lietuva. Siekėme padaryti labai lietuvišką „produktą“, kartu tikėdamiesi atspindėti mūsų šiuolaikinės muzikos įvairiapusiškumą. Todėl sąmoningai rinkomės ir performatyvaus meno kūrėjus, kaip kad Arturas Bumšteinas, ir tradiciškiau į kūrybą žiūrinčius kompozitorius.

A.K. Bet pirmiau atsirado kompozitoriai, o tada – minėta idėja. Temą suformavome tam, kad būtų vientisa ašis, visus juos sujungianti. Nevaržanti, bet duodanti impulsą kurti. Įdomus faktas, kad L. Narkevičiūtė vizualiką kūrė neišgirdusi kūrinių, o tik remdamasi jų idėjomis. Galutinį projekto vaizdą pamatėme jau tik pačioje pabaigoje.

R.M. Bent kelis kartus paminėjote, kad kompozitoriai – labai skirtingi. Dažnai būna, kad skirtingi kūrėjai savo idėjomis, „startinėmis pozicijomis“, bet pats garsinis rezultatas, ypač, žvelgiant, tarkim, iš užsieniečių, mažiau susipažinusių su mūsų muzikos kontekstu ir niuansais, perspektyvos atrodo labai panašus – šiek tiek melancholiškas, postmodernus ir pan. Kaip yra „Performoje“, ar išties tas garsinis kūrinių rezultatas toks įvairus?

L.K. Sunkus klausimas. Arturo Bumšteino performatyvi, atonali, eksperimentinė garso raiška, labai skiriasi nuo keliais garsais paremtos minimalistinės Juliaus Aglinsko muzikos. Galbūt Mykolas Natalevičius ir Dominykas Digimas kažkiek panašūs – abu naudoja elektroniką, ten jų šaknys, nuo to atsispiria jų kūriniai. Iškart girdžiu Rūtos Vitkauskaitės ultraaukštus dažnius, kurie kai kada net sunkūs klausytis, visiškai nepanašūs į konsonansinę J. Aglinsko ramybę.

A.K. Kaip ir su lietuvišku kinu, taip ir su lietuviška muzika – prilipdytos klišės, kad viskas labai vienoda, labai monotoniška. Taip, galime sakyti, kad pietiečiai – ispanai, italai, turi temperamentingą charakterį, jų muzika labai ritminga, ekspresyvi. Mūsų kūrėjams to gal ir trūksta, bet tai nereiškia, kad jų rašoma muzika – vienoda. „Performos“ kūriniai turi bendrą nuotaiką, tačiau visi yra parašyti skirtingomis technikomis, o ir į CD juos sudėjome kontrasto, arkos principu, išryškinant skirtumus. Aišku, galime surasti panašumų tarp D. Digimo ir M. Natalevičiaus, gal dar R. Vitkauskaitės ir D. Digimo kūrinių. Įžvelgiu  ryšių ir tarp R. Vitkauskautės ir J. Aglinsko kompozicijų, A. Maslekovo eksperimentinių technikų ir M. Natalevičiaus muzikos. Bet žmonės paklausys ir galės patys įsitikinti, kad jie visi – labai skirtingi.

L.K. Na, charakteringo šokio albume tikrai nebus.

A.K. Toks galbūt mūsų tautos charakteris – esame ramesni, arčiau šiaurės.

R.M. O neišgąsdins „Performa“ žmonių be šiuolaikinės muzikos „įdirbio“?

L.K. Manau, kad šiuolaikinės muzikos nepažįstantys maloniai nustebs ir susipažins. Galbūt net ir žinovą, manantį, kad puikiai pažįsta lietuvišką šiuolaikinę muziką nustebintų A. Bumšteino eksperimentika. Tačiau rinkdamiesi kūrinius albumui ir nenorėjome gąsdinti.

A.K. Albumą dėliojome nuoseklaus augimo principu – raiškos naujumu išsiskiriančius kūrinius sudėjome arčiau pabaigos. Norėjome, kad klausytojas tarsi po truputį priprastų, protarpiais gautų pailsėti, o tada jau griebtų jautį už ragų (juokiasi).

R.M. Pokalbio pradžioje minėjote, kad jums visuomet įdomios išplėstinės technikos, nauji dalykai, kurių patys galite išmokti. Ar daug mokytis teko įrašinėjant šį albumą? Jautėte, kad patobulėjote, žengėte dar vieną žingsnį į priekį, ar užteko jau prieš tai turėtų gebėjimų, žinių?

A.K. Sudėtingiausia tai, kad visi kompozitoriai turi individualią muzikinę kalbą, muzikos užrašymo būdus. Vietoj to, kad naudotų bendrą sistemą, daugybė kompozitorių visame pasaulyje kuria naują kalbą, terminus, notacijos sistemas ir fiziškai reikia laiko prie to priprasti, išmokti perskaityti, greitai sureaguoti. Čia daugiau bendras pastebėjimas, o kalbant konkrečiai apie „Performą“, būtų galima pasakyti kad daugiausia iššūkių turėjome su A. Maslekovo ir A. Bumšteino kūriniais. A. Maslekovas naudoja labai plačią išplėstinių technikų bazę. Fiziškai reikėjo mokytis naujų dalykų, lavinti koordinaciją, kuri mums buvo neįprasta, o dar apjungti viską ansamblyje. Iš pradžių buvo gana sudėtinga, tačiau klausantis atrodo priešingai – kad viskas labai paprasta. O A. Bumšteino kūrinyje yra daug aleatorikos, improvizacijos. Mes nesame tie, kurie labai lengvai improvizacijai pasiduoda. Tad reikėjo išlipti iš klišių savo galvoje. Tai mums buvo pamoka, leidusi išplėsti atlikimo amplitudę.

L.K. Arnas viską labai teisingai pasakė, pridėti norėčiau tik tiek, kad dirbant su A. Bumšteino kūriniu, mums pirmą kartą gyvenime teko mokytis antiansambliškumo. Grojant ansamblyje neklausyti savo partnerio, ko juk visą gyvenimą mokėmės. Čia mums pirmą kartą tuo pačiu metu reikėjo groti ir darnoje, ir nedarnoje. Paradoksas.

A.K. Vadovautis ne vienas kitu, o skambančiu muzikiniu takeliu, kuris mums užduoda toną. Mes su Lora turėjome nepasikliauti vienas kito instinktais, o stengtis reflektuoti tai, kas skamba elektroniniame garso takelyje.

L.K. Takelis buvo tarsi mūsų partitūra. Muzikanto „formatas“, visa sistema, kurioje mokėmės, sako priešingai. Tad turėjome nugriauti tą pamatą, metodiką, pagal kurią visą gyvenimą buvome mokomi. To paprastai net nekvestionuoji, atrodo, normalu klausyti, derintis, derėti. O čia staiga reikėjo prie kūrinio prieiti iš kitos pusės – man tai buvo labai įdomi pamoka.

R.M. Ką jums apskritai reiškia debiutinio albumo pasirodymas? Galėtumėte pasakyti, kad tai – savotiškas veiklos susumavimas? O gal paprasčiausiai smagu turėti kažkokią materialią kūrybinės veiklos išraišką?

A.K. Tai tiesiog mūsų pirmas albumas, kažkas įdomaus, dar nebandyto. Sentimentai sukyla apie tai galvojant. Bet šis albumas, visų pirma, skirtas tam, kad muzika nebūtų užmiršta, būtų atliekama ir girdima. Gal net mes patys ateityje tuos pačius kūrinius jau grosime kitaip, būsime nutolę, nukrypę, interpretacijos tikrai keisis. Čia – savotiškas mūsų pirmosios stotelės apibendrinimas ir užfiksavimas, kad ateityje galėtume save lyginti su ateities savimi. Ir šiaip, albumas – fainai. Lora, ką tu manai?

L.K. Kažkuriuo metu pagavau save svarstant: „Oi, kaip gaila, kad niekad nieko neįsirašiau“. Mano gyvenimas iš esmės yra repeticija, individualus darbas, repeticija, individualus darbas... Ši rutina prasmę įgauna koncertuose, tas garsas, mano raiška išlieka juose buvusių klausytojų ausyse. Tada ir supratau, kaip gera vis dėl to turėti tokį daiktą kaip albumas, kuris lyg ir susumuoja viską, o ir aš per jį tam tikrus dalykus įsisąmoninu. Jau dabar, po metų, klausau įrašus, jau dabar į tai žvelgiu iš distancijos ir galiu pamatyti, kokie buvome tada. „Performa“ išties yra kažkoks atskaitos taškas.

A.K. Šis albumas – tarsi dar viena tarpinė stotelė. Žiūrėsim, kur ji nuves. Gal netyčia sugalvosime padaryti ir „Performa 2“ su nauju kompozitorių šešetu? Tai tik mūsų fantazijos klausimas.


Performa.
Įrašai, suvedimas, masteringas: Julius Aglinskas
Dizainas, vizualizacijos, fotografija: Lauryna Narkevičiūtė
Tekstų autorius: Rytis Masilionis
Vertėja: Veronika Janatjeva
Anglų kalbos redaktorius: Howard Jarvis
Prodiuseriai: Twenty Fingers Duo, Radvilė Buivydienė
Leidėjai: Lietuvos muzikos informacijos centras, Twenty Fingers Duo
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, AGATA


0