Skiemenų tetrio meistras Žygimantas Kudirka-Mesijus

  • 2020 m. lapkričio 23 d.

Domininkas Kunčinas (ore.lt)

Į mūsų susitikimą vėlyvą rudenį, tarp rinkimų ir antrojo karantino, Žygimantas Kudirka-Mesijus atmina savo futuristiniu dviračiu. Šypsodamasis ištiesia rašiklio formos daiktą, ant kurio išgraviruota „Vilniaus energija“. Lazeriu ginkluotame objekte slypi USB atmintinė, kurioje įrašytas naujausias projekto albumas „Welcome to Lithuania“ – 15 post-ironiškos elektronikos ir avangardinio repo kūrinių, pripildytų Lietuvos koncentrato: čiabuvių, juodų BMW, bažnyčių, Astravo AE, pabėgusių pabėgėlių ir kitų realijų. Pasak Mesijaus, „šiame albume yra įvairių temų, tačiau patys kūriniai nėra didaktiški, sakantys vieną tiesą, o labiau atskleidžiantys temą ir duodantys peno apmąstymams“.

Registruota Vilniaus miesto energija

Internete suvedus žodžių junginį „Vilniaus energija“, jau pirmame paieškos rezultatų puslapyje randi išsišokėlius, neturinčius nieko bendro su centralizuotu šilumos tiekimu. 2016-ųjų pavasarį kalbos žonglierius ir reperis Ž. Kudirka bei muzikos prodiuseris Adas Gecevičius (be kitų projektų, žinomas ir kaip „Sheep Got Waxed“ būgnininkas) įkūrė kooperatyvą „Vilniaus energija“. Tada Ž. Kudirka sakė: „Rūpinamės miestiečių elektronine muzika. Pavadinimas yra gana platus – gali reikšti ir Vilniaus kūrybinę energiją, Vilniaus kinetinę energiją, Vilniaus intelektualinę energiją, todėl tai netrukdo mums kurti ir lėtesnių kūrinių – viskas nebus vien ant energetinio piko, kuriame gana dinamišką muziką.“ Su Adu kalbėjomės prieš porą metų, todėl šįkart klausimų lazerį nukreipiame į Mesijų.

„Pasinaudojome teisine spraga ir pavadinimą bei logotipą užregistravome Registrų centre – turiu visą papkę dokumentų, – apie projekto pavadinimą pasakoja Žygimantas. – Visų pirma, pats atvejis labai įdomus, todėl norėjau ne užrašyti ant vandens, o viską įteisinti ir gauti „Adrenalino“ apdovanojimą (juokiasi). Pavadinimą užregistravome, nes dėl jame figūruojančio miesto pavadinimo negalėjo būti užpatentuotas. Kadangi vykdome visiškai kitą veiklą ir nesisaviname „Vilniaus energijos“ logotipo, tai įgalino mus naudoti šį pavadinimą. Dabar ši kompanija net ir norėdama negali reikšti jokių priekaištų.“

Atlikėjas prisimena, kaip Baltijos trienalės proga grojo ŠMC kiemelyje, ir netoliese sėdėję kompanijos darbuotojai šypsojo į ūsą, o praėjusią vasarą korporacija „Vilniaus energija“ į grupės „Vilniaus energija“ koncertą Paupyje įsigijo 15 bilietų. Ž. Kudirkai patinka įvairūs nesusipratimai ir kuriozai, kylantys dėl vienodų pavadinimų: „Kažkuris verslo portalas užtagino mus rašydamas apie energetikos dalykus ir skaitytojai buvo prievarta pas mus atvesti. Žmonės klausinėja apie kainas, sąskaitas, adresus. Nors mūsų paskyroje rašoma vien apie koncertus, interviu ir panašius dalykus, matyt, pykčio apimti žmonės net nepastebi, kad ne ten atsidūrė.“ Paklaustas, kokia ta Vilniaus miesto energija, atlikėjas atsidūsta ir pasiūlo paklausyti kūrinio „Vilniaus energija“ iš pirmojo projekto albumo, kuriame išvardytos visos čia sklandančios energijos.

Čiayrarajonaskuriamegimiau

Ž. Kudirka gimė Lazdynuose. Jei būtume susitikę paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais, konfliktas būtų užprogramuotas – mano gimtieji Koralai (Karoliniškės) buvo nesutaikomi Lazdynų priešai; paskutinį didelį rajonų gaujų susirėmimą policijai pavyko išvaikyti dar jo užuomazgose, tačiau be reikalo vieni pas kitus neidavome. Pasak Mesijaus, apie 2005-uosius Lazdynai buvo vienas miesto repo židinių, nes čia įsikūrė garso įrašų studija „Porno Sound“, kur buvo galima kokybiškai įsirašyti vokalą. Atlikėjui padarė įspūdį šuolis nuo buitinio kompiuterinio „Verbatim“ mikrofono iki profesionalios garso įrašų studijos, kurioje sukiodavosi ir „sindikato“ vyrai („Porno Sound“ įkūrė buvę punk / hardcore grupės „Marichuana“ nariai, dabartiniai „G&G Sindikato“ atstovai Donciavas ir Kastetas, – D. K.). „Tai daug ką paskatino repuot. Iš Lazdynų kilę daug muzikantų, tiek repo, tiek elektroninės muzikos. Ta aplinkinė gamta, matyt, kažką gero žmogui daro“, – sako Ž. Kudirka. Gimtajam rajonui naujajame albume skirtas biografijos ir fantazijos mišinys „Čiayrarajonaskuriamegimiau“ – istorija apie savo miegamuoju rajonu patenkintą bičą, kuris išlošia loterijoje milijoną, išleidžia jį vietiniame kazino, džiaugiasi, kad milijonas grįžo atgal į rajoną, ir toliau laimingai čia gyvena.

Skiemenomenas ir tetris

„Mano keli pirmi bandymai buvo anglų kalba. Jie buvo visai vykę, iš ten išplaukė ir mano angliškas pseudonimas MC Messiah. Kai dingo ambicijos užkariauti pasaulį, tapau Mesijumi, – juokiasi Žygimantas. – Ilgai klausiau repo tik anglų kalba. Natūraliai atrodė, kad, jei nori repuoti, turi tai daryti angliškai. Paskui išgirdau repuojant lietuviškai ir supratau, kad tai irgi įmanoma. Žinoma, lietuvių kalboje labai daug ilgų žodžių, sunkiau tą skiemenų tetrį sudėliot, nes visos detalės tokios ilgos ir keistų formų – pabandyk jas sugrūst tarpusavyje, kad gerai skambėtų. Ilgai atrodė, kad tik pavieniais atvejais tai kam nors pavyksta.“

Jo nuomone, dabartiniai naujos kartos lietuviai reperiai, pavyzdžiui, IYE, puikiai tą kalbą valdo, muzikoje kuo toliau, tuo daugiau girdėti tiek plastiškos, tiek ritmiškos lietuvių kalbos. Mesijus pasakoja, jog naujajam repui įtaką padarė grime’as ir trapas, atsirado labai įdomių atlikimo manierų. Tarkim, mumble repe liko beveik vien atlikimo maniera, o tekstai paveikti kažkokios tirpdančios rūgšties. Akcentuojama ne tai, kas sakoma, bet kaip. Viso to paveikti, kai kurie lietuviai sugeba pažaboti šį nepatogų eržilą.

Pats Ž. Kudirka nenorėtų aukoti nei ką, nei kaip sako: „Manau, jog tai pratęsia kiekvieno kūrinio galiojimo laiką. Pateikiu gana daug turinio, manau, vienu kartu tikrai neįmanoma visko pilnai apdoroti. Žinoma, kartais pasitenkinu ir keliais žodžiais, kartoju „limuzinas limuzinas“, kol pradeda akys kraujuoti. Vaikystėje, susifokusavęs į skambesį, kartojau žodį „limonadas“ tol, kol nebesupratau, ką jis reiškia. „Kartojami žodžiai praranda prasmę“ (eilutė iš pirmojo „Vilniaus energijos“ albumo „DDVVIIGGUUBBAASS“, 2017, – D. K.). Norisi rasti aukso viduriuką, kad tekstai nebūtų pernelyg literatūriški, neįgautų patoso, reperio – gatvės filosofo etiketės, bet tuo pačiu, kad buitis irgi turėtų šarmo ir turinio, nenusileistų iki kiemo lygio. Kaip žmogus, irgi visada siekiu tokio kompromiso. Kai buvau paauglys, skaičiau daug knygų, stengiausi šviestis ir kurti dalykus, bet nevengdavau pabendrauti ir su marozais – nenorėjau tapti visišku akademiku, siekiau rasti balansą tarp šių dviejų pasaulių. Jei visiškai atsiribosi nuo gyvenimo druskos, būsi per daug... epušė.“

Rimas ir ritmas

Savo pirmąjį albumą „Antimaterija“ Žygimantas išleido 2006-aisiais. Antrojo reikėjo laukti septynerius metus, tačiau jis iškart paskelbė, jog tai – „Paskutinis repo albumas“. Išradingais tekstais pagarsėjęs (2014-ųjų Europos poezijos slemo čempionas!) kūrėjas nenorėjo apsiriboti klasikinėmis repo formulėmis, pradėjo ieškoti naujų saviraiškos formų ir bendradarbiauti su įvairiais muzikos kūrėjais. Duetas su Münpauzn įrašė keletą itin ryškių albumų, o 2016-aisiais buvo įkurta iki šiol gyvuojanti „Vilniaus energija“, kur savo kūrybines iškrovas Ž. Kudirka valdo su prodiuseriu A. Gecevičiumi: „Su Adu iškart nusprendėm laikytis muzikoje tam tikro minimalizmo, kad vokalui liktų daug vietos. Ieškodamas muzikos, prisirenki visokių eskizų, kurie tau labai patinka, bet dažniausiai jie todėl ir skamba gerai, kad yra išbaigti, ir ten vokalui nėra erdvės. Vietą vokalui savo kūryboje saugojom nuo pat pradžių.“

Kartu su Žygimantu praveriam kūrybos užkulisius: „Dažniausiai Adas prikuria daug visokiausių eskizų ir garsinių idėjų. Kai kurie surezonuoja su kokiomis nors temomis. Įrašau savo tekstą ant eskizo, o tuomet Adas jau išvysto muzikinę dalį. Techniškai įmanomas ir atvirkščias variantas, kai muzika pritaikoma jau sukurtiems tekstams, bet man patinka rašyti girdint muziką. Repas – labai ritmiškas dalykas, kiekvienas muzikinis takelis padiktuoja įdomių sprendimų, kaip skiemenys gali apgulti muzikos diktuojamą ritmą. Kuriant be muzikos, greičiausiai išeitų labai standartiniai ketureiliai.“ Atlikėjo nuomone, tai gali būti taikoma daugeliui dainų – nuėmus muziką, jų tekstai atrodo gana primityviai, nors kartu visa tai gali nuskambėti netgi gana subtiliai.

„Tai iš dalies galioja ir „Vilniaus energijai“, – sako jis. – Tačiau stengiuosi apsidrausti, praleisdamas muziką į priekį ir jos dėka ieškau įdomesnių ritminių sprendimų. Žinoma, buvo tokių atlikėjų kaip „The Streets“, kur žmogus šneka ir negalvoja apie tą ritmą, bet muzikoje paprastai reikia tiek ritmo, tiek rimo, nes tai veikia. Dažnai bytmeikeris atsiunčia žalią eskizą, be struktūros, tokį jam session slice of life, o aš apsimetu, kad tokia ir yra jo struktūra, ir tai į tekstą įneša netikėtų siužetų, intarpų ir panašiai. Kitu atveju lieka tik keli šablonai, pavyzdžiui: aštuoni taktai – posmelis, keturi – priedainis, vėl aštuoni – posmelis ir dvigubas priedainis. Taip, tai veikia, tačiau nesame niekieno įpareigoti, todėl mielai priimame įdomius sprendimus, padiktuotus visiškų atsitiktinumų, o ne planuojame tą keistumą iš anksto.“

Nuo judesių iki Lietuvos koncentrato

Pirmojo „Vilniaus energijos“ albumo temos buvo „Motion“ ir „Emotion“, apie išorinį ir vidinį judesius, antrojo „Astrology of EU“ (2019) – Europos Sąjungos koncentratas, o naujausias skirtas Lietuvos koncentratui. Mesijus pasakoja, jog vykstant didžiajam rūšiavimui, dėliojant kūrinius, atsiranda tam tikros temos: „Dalis kūrinių sugulė į pirmąjį albumą, dalis – į antrąjį, o buvo sukurtų ir sutvarkytų, tačiau konceptualiai netikusių nė vienam albumui. „Welcome to Lithuania“ apima gana platų kūrybinį laikotarpį. Tarkim, „Miegok ramiai“ jau senokai norėjosi parodyti žmonėms. Labai tikėjausi, kad nepasens ir nepasikeis mūsų požiūris į jį. Dalis kūrinių buvo užrakinti po devyniomis spynomis, taupant juos šiam albumui. Kurdamas „Astrology of EU“ jau žinojau, kad kitas albumas bus skirtas Lietuvai. Manau, su šia trilogija visus tuos šimtus puslapių teksto ir muzikos eskizų užbrauksime raudonai. Galima giliai atsipūsti, pasitapšnoti per pečius ir nustumti visai tai į šalį.“

Juokdamasis Žygimantas prisimena istorijas apie mirusių reperių mamas, išleidžiančias visus prasčiausius savo sūnelių kūrinius, ir perspėja neduoti savo slaptažodžių, nes paskui dar paviešins jūsų gėdą ir žmonės prisimins jus dėl kūrinių, kurių nekentėt. „Būsimoji kūryba bus visiškai nauja, nebesikapstysime senuose eskizuose, nors būtų galima – medžiagos užtektų dar ne vienam albumui, – sako Mesijus. – Kaip kolektyvas jaučiame, kad pagaliau susigrojome, ir nuo to atsispyrus norėtųsi paeksperimentuoti su skambesiu ir formomis, pakelti šiek tiek tempą.“

Kodėl muzikantui svarbu įrašinėti ir leisti albumus? „Žinau muzikantų, esančių kūrybiniame dumble. Jie marinuoja laiką studijoje, prirašo daug kūrinių, kažką vis įkelia į internetą. Niekas pirštu neparodo, ką reikėtų toliau daryti, ko griebtis, ir jie pakibę amžinoje melancholiškoje abejonėje. Albumų leidimas yra sveika, nes padeda išvengti šios būsenos, apsibrėžti kūrybinį etapą ir pagalvoti, ką padaryt geriau ir įdomiau. Esu išleidęs septynis albumus, teko bendradarbiauti su labai įvairiais muzikos kūrėjais, visą laiką stengiausi juos išprovokuoti ir pakeisti savo paties skambesį, – sako reperis ir juokdamasis priduria: – Dėl to auditorijai, žinoma, reikia gebėti adaptuotis, bet galiu pasakyti, kad gebėjimas prisitaikyti yra evoliucijos variklis, taigi, aš jus grūdinu. Jei ateis armagedonas, būsite tie, kurie išlieka, galėsime eiti ir drauge atkurti žmoniją.“

Pridėtinė vertė ir post-ironija

„Tai yra Lietuvos simbolis. Jei reikėtų rinktis tarp Vyčio ir lazerio, tikrai rinkčiausi lazerį, – neabejoja Žygimantas. – Šis formatas pasirinktas neatsitiktinai, kadangi albumas vadinasi „Welcome to Lithuania.“ Net ir leisdamas kompaktinius diskus, visada norėdavau įtraukti kokią nors interakciją, savotišką pridėtinę vertę. „Antimaterija“ turėjo raudoną filtrą paslėptiems tekstams perskaityti ir viršelį, kurį dėl dydžio teko užsakyti žemėlapių spaustuvėje. „Paskutinis repo albumas“ buvo tarsi loterijos bilietų kolekcija – nutrynęs rasdavai papildomos informacijos, taip pat tame albume buvo paslėpta žinutė ateities kartoms – kažkam tas lapelis iškrito turbūt tik po daugelio metų. „#uzgrotu“ buvo pateiktas asmenybės testas, kurį išsprendęs sužinai, kuri daina skirta asmeniškai tau. „Pomirtinio“ viršelis išsilanksto į plakatą, o jame – perpiešti mūsų klausytojų veidai. Visa „Vilniaus energijos“ pirmojo albumo „DDVVIIGGUUBBAASS“ spauda – ant plastiko. Kyla problemų, kai reikia autografą uždėt.“

Prie naujojo albumo korpuso pritvirtinta speciali etiketė, ten yra ir dainų sąrašas, ir instrukcijos, kaip tą lazerį naudoti, įmanoma ten ir parašą įkepti. Be lazerio, yra ir LED žibintuvėlis – pasak atlikėjo, lazeriu nepasišviesi, kai uogienių į rūsį eisi. Albumas USB laikmenoje nėra užrakintas ir net minėtame „viršelyje“ nurodyta: „Jei norite, galite ištrinti albumą ir įsikelti savo failus“, – visas gigabaitas erdvės pasireikšti.

Ž. Kudirka toliau vardija „lazerinio“ albumo privalumus: „Iki paskutinių dienų turėjome privilegiją darkart viską perkratyti. Nes leisdamas, tarkim, CD turi būti jau prieš mėnesį viską padaręs. O mes netgi po pristatymo dar atlikome keletą smulkių garso pataisymų. Šis albumas yra totaliai skaitmeninis dalykas, kuriam net būtų galima kurti atnaujinimus. Buvome vieną kūrinį nurašę, galvojom net nedėti jo į albumą, galbūt paskelbti vėliau internete. Bet paskui prisėdom ir galų gale „Juodas BMW“ tapo vienu albumo favoritų – radom naują priėjimą, iš pagrindų perrašėm, pakeitėm priedainį. Nesenstanti aktualija, žiūrėjau naujienas – vėl juodas BMW kažko prisidirbo. Kita daina „Išgelbėk mus“ buvo pakibusi ant ribos ir viskas išsisprendė, kai ją dvigubai pagreitinom.“

Kaip ir didžioji dalis Ž. Kudirkos kūrybos, albumas „Welcome to Lithuania“ yra post-ironiškas: „Post-ironija linksmai kalba apie rimtas temas, tačiau gali ir rimtu tonu kalbėt visiškas nesąmones. Nebėra vienareikšmiško „aš sakau anekdotą“ priėjimo. Visų naujo albumo kūrinių temomis, nepaisant, kad juose daug humoro, galėčiau leistis į rimtas diskusijas. Bandau iškomunikuoti daug sluoksnių. Tarkim, kūrinys „Šiaurės Europa“: jei būtų tik tiesmuka ironija, tiesmukai pašiepčiau, kad per naktį iš rytų europiečių, graužiančių saulėgrąžas, staiga tapome turtingais ir tolerantiškais homoseksualais. Bet, mano manymu, polinkis į Skandinavija – geras pasirinkimas, o su Rytais – vienos bėdos.“

Žygimantas veikia įvairius dalykus (tekstų, scenarijų, reklamos, vaizdo klipų ir kt. kūrimas), tačiau būtent muzikoje, ypač koncertuose, atgalinį ryšį gali gauti čia ir dabar, todėl jam tai labai patraukli raiškos forma: „Labai nemažai Lietuvos reperių pradėjo kurti būtent todėl, kad savo metu buvo interneto forumai, kuriuose visi sėdėdavo; ten įkėlęs dainą, žinodavai, kad susilauksi kokių aštuonių puslapių įvairių reakcijų. Manau, jog grįžtamasis ryšys labai svarbus – įdomu, kokį trigrašį įkiš „Šuntantis trigrašis“, nes į ankstesnę kūrybą jie kažkaip neįsikirto. Darau išankstines prielaidas, jog šis albumas turėtų suvienyti mūsų esamus klausytojus ir atkovot širdis tų, kuriems projektas „Vilniaus energija“ gal buvo pernelyg keistas. Man atrodo, jis turi ir kai kurių pamėgto keistumo, arthauziškumo, bet yra ir labai klausomas, netgi šokamas, nuo jo nesprogsta galva. Kaip ir pats lazeris, šis albumas yra multifunkcinis.“

Šioje šalyje nėra vietos vadybininkams

Įdomu, jog šis kūrėjas nuo pat „Vilniaus energijos“ pradžios visais vadybiniais klausimais užsiima pats: „Nes kiek bandžiau dirbti su vadybininkais, tai nežinau... Aišku, kai kurių muzikantų neįsivaizduoju išrašančių sąskaitą-faktūrą – tai jie tiesiog neturi kito kelio. Pats dirbu laisvai samdomą darbą, todėl man savivadyba yra gana artima. Norėjosi tikėti, kad yra kažkoks kitas didesnis pasaulis, į kurį vadybininkas pravers duris, tačiau įsitikinau, kad nėra tų durelių, viskas yra tokio dydžio, kokio yra, per tuos -iolika metų muzikinėje scenoje išdresiravau promoterius kalbėti tiesiogiai su manimi. Esame ne tokia ir didelė industrija, tiesiog nėra kur tiems vadybininkams įsiterpti. Visi vieni kitus labai gerai žino ir, jei neturi žmogaus kontaktų, gali per vieną skambutį gauti. Šioje šalyje nėra vietos vadybininkams.“

Negana to, šis daugiadarbis yra ir žmogus-leiblas, tačiau paklaustas, kaip leidykla vadinasi, kiek sutrinka: „Turbūt „Žygimantas Kudirka“? Neatsimenu, ar įrašiau kokį nors pavadinimą. Reikėtų perversti popierius. Kasmet už savo leiblo atstovaujamus atlikėjus turiu mokėti tam tikrą mokestį, kurį paskui autorinių teisių agentūros perveda man ir Adui atgal. Kai pabandai, pasirodo, viskas gana paprasta. Labai smagu patiems leisti albumus, viskas mūsų rankose. Iki „Vilniaus energijos“, visus albumus išleido kitos leidyklos – didžiausia nauda buvo tai, kad jos investuodavo į albumo gamybą. Kai buvau jauniklis, surinkti 5 tūkstančius litų atrodė neįmanoma, o dabar, kai pats esu leiblas, galiu leist sau užsisakyt lazerių iš Uhano.“

Politinės kūrėjo vertybės

Kadangi kalbamės Lietuvos rinkimų atomazgos metu, neišvengiamai užkabiname ir politiką. „Esu kairiųjų pažiūrų, – iškart atvirai sako Mesijus, tačiau priduria: – Lietuvos fenomenas – visas laisves ir teises, kurioms turėtų atstovauti kairė, diegia liberalios jėgos. Sudėtinga, ypač užsieniečiams, išaiškinti, kad siekiant kairiųjų teisių reikia balsuoti už dešiniuosius, nes jie yra labiau kairieji negu patys kairieji. Anksčiau buvau apolitiškas, o muzika atliko eskapizmo funkciją. Galima susikurti utopinį pasaulį ir gyventi po akmeniu, ignoruojant save valgantį pasaulį, bet dabar atsisakiau „Netflix“ ir žiūriu labai daug pasaulinių žinių, seku ir vietos aktualijas.“ Menininkas prieš balsuodamas sąžiningai perskaitė visas programas ir jos nepasirodė neįdomios ar ne iš šio pasaulio: „Visa tai iš tiesų daro poveikį, turbūt galima kažkiek jo išvengti, bet juk reikia galvoti ne vien apie save. Turiu gerų pasaulių, į kuriuos galiu pabėgti, bet ir kitiems žmonėms jų reikia. Valdžia nebūtinai padarys kažką gero gyvenimui, bet tikrai gali padaryt ką nors blogo, todėl reikia vengti situacijų, kurių vėliau 4 metus bus neįmanoma atitaisyt.“

„Man ypač rūpi tie du kažkodėl ironiškai pašiepiami klausimai: tiek visapusiškas LGBT išlaisvinimas, tiek kanapės dekriminalizavimas – esu labai už tai, – dėsto Ž. Kudirka. – Taip pat man labai svarbu švietimas bei kultūros prioritetas ir jos finansavimas. „Techninių“ dalykų partijos į savo programas įtraukė nemažai, bet net ir V. Putino konstitucijoje yra punktų apie gyvūnėlių teises – viskas pūkuota ir gerai. Tiek socdemai, tiek liberalai, tiek Laisvės partija turi nemažai bendrų taškų, nors atstovauja labai skirtingoms kryptims, tačiau svarbiausia, kad tos temos gauna labai daug eterio, žmonės apie tai kalba, jų galvose vyksta svarbūs vertybiniai pokyčiai. Labai džiaugiuosi, kad bent jau Vilniuje LGBT ir kanapės tapo populistinėmis temomis – kas galėjo pagalvoti? Iš 10 dešimtmečio „Radioshow“ laikų susikuria visokių paulauskų partijos, sėda į autobusiuką ir šneka apie kasiaką. Manau, šios temos, su kuo žmogus miega ar ką vartoja, net nėra susijusios – čia labiau valdžios nagų, suleistų į pilietį, apkarpymas. Sveikoje visuomenėje tai turėtų būti normalu ir, man atrodo, mūsų visuomenė jau yra pakankamai subrendusi.“

Pokalbiui pasisukus prie politikos lietuviškoje muzikoje, Žygimantas sako, jog dabar dauguma orientuojasi į Vakarus ir vengia lokalių temų, slapta puoselėdami negęstančią viltį, kad kada nors paims Niujorką ar „BBC Radio 1“. „Manau, daugelis, ypač popmuzikantų, nėra politiškai sąmoningi. Jie gyvena savo gyvenimėlius, ir tiek. Sunku pasakyti kodėl... Kita vertus, kai siautė mano mėgstamą violetinę spalvą nusavinęs mergaitės skandalas, grupė „Kastaneda“ išreiškė solidarumą ir koncertavo žmonėms, apgulusiems tą namą. Atsiranda aktyvistų, įtraukiančių politinius klausimus į savo agendas, tik reikia labai rinktis, ką palaikai. Pogrindinėje scenoje visi šie klausimai, žinoma, gerokai aktualesni, tačiau ir tie tarsi nenori pernelyg ten lįsti, nenori, jog tai taptų pagrindine tema. Galbūt laikosi tos pačios eskapizmo idėjos, kaip ir aš anksčiau. Sąmoningai dozuodamas, prikaišioju ir politinių žinučių, tačiau labai nesinori tapti vienos temos atlikėju. O kur dar baimė, kad esi neteisus, – juk muzika viską dokumentuoja. Pašneki interviu, žmonės pamiršta, o muzikoje viskas lieka. Čia kaip tatuiruotė, kurią pasidarei būdamas girtas.“

Selebritis ir jo škūra

Žygimantas džiaugiasi, kad, net būdamas Mesijumi, Lietuvoje gali miegoti ramiai, nes čia nėra paparacių: „Noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje žmonės, pasirinkę muzikanto, viešesnio asmens, kelią, neturi daug paaukoti. Matome, kad, tarkim, Britney Spears ar Kanye West neatlaiko milžiniško spaudimo – selebričiams tiesiog šaudo šriūbai iš galvų. Žinoma, šis „pasiaukojimas“ įvertintas ir pinigais – parduodi visą savo gyvenimą. O Lietuvoje būdamas atlikėju vis tiek gali išlaikyti asmeninį gyvenimą, ir niekas įkyriai nebando sukurti kažkokių sensacijų. Kaskart išėjus į vakarėlį, nereikia dairytis per petį ir galvoti, ar ne per garsiai šneki kavinėje, nes galbūt kas nors klauso ir užsirašinėja. Didelė ir kūrybinė laisvė – per visą karjerą man nėra tekę daryti jokių muzikinių ar kitokių kompromisų. Kiek grojam, tiek ir prigrojam. Visur atsirandi natūraliai: ir arenose, ir festivaliuose, ir mero debatuose yra tekę groti. Kuo keisčiau groji, tuo geriau – galbūt kaip asmenybė jau įgijau pasitikėjimą ir todėl net keisčiausiais skambesiais pavyksta įtikinti klausytoją. O gal tos mano prakalbos tarp kūrinių paperka. Jei skambesys per keistas, reikia tiesiog palaukti ir pagalvoti, paklausyt dar kartą, galų gale įsikirsti ir patikėti mūsų kūrybine vizija. Selebričiu galima tapti ir nepardavus škūros.“

Kolaboracijos ir obsesijos

Ž. Kudirka užsimena, jog ir toliau bendradarbiaus su Adu, bet jo taip pat laukia ir kitų įdomių kolaboracijų. Pirmojo karantino metu įrašytas kūrinys su Manfredu turėtų pasirodyti šio prodiuserio kuruojamame rinkinyje. Su Ernestu Sadau ir jo bičiuliu iš užatlantės planuojamas dar vienas kūrinys. Danijoje jau ilgai kuria lietuvis DJ JM, kurio muziką yra išleidę puikūs leiblai. „Savo kito alter ego Ziggi D’agostino DJ setuose dažnai grojau jo dainas ir vis galvojau, kad būtų smagu ką nors bendro padaryt. Visi galai susijungė, jau turiu atsiųstus eskizus, pamėginsime kažką padaryt“, – nauja kūrybine draugyste džiaugiasi kūrėjas.

Be viso to, su J. G. Biberkopf, Gediminu Žygumi, su kuriuo kadaise Mesijus turėjo bendrą kolektyvą „O!“, taip pat siuntinėjasi eskizais ir žiūri, į ką tai išvirs. „Veiklos netrūksta ir labai įdomu, kur nublokš likimas, – optimistiškai priduria Ž. Kudirka ir išpažįsta savo šviežiausią aistrą: – Naujojo Orleano bounce muzika, kitaip dar vadinama Nola bounce – tai Miami bass ir footwork mišinys. Repetityvūs ir kapoti vokalai. Labai gašlūs tekstai. Grubus žanras. Visas ritmas dažnai padarytas kone vien iš skrečo. Rudenį paskyriau šiai, žiemos sezonui susirasiu kitą obsesiją.“


0