Kalbino Domininkas Kunčinas (ore.lt)

Muzikantas, kompozitorius ir prodiuseris Adas Gecevičius pasikalbėti pasikviečia į savo naująją studiją VRM rūmuose (šiandien – Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai) Žirmūnuose. Artėjant prie brutalių formų pastato atmintyje iškyla Nepriklausomybės aušroje čia vykę legendiniai „bliuzvakariai“ – gyvos muzikos šokiai, kuriuose koncertavo „Blues Makers“, „Siela“, „Šiaurės kryptis“, prieš kelerius metus mirusi Latvijos rokenrolo legenda Pitas Andersonas ir kiti atlikėjai. Dar anksčiau čia vykdavo pirmosios Žilvino Žvagulio diskotekos, o šiandien repetuoja orkestras. Pakilus liftu virš tos salės, pasitinka Adas, kviečiantis į studiją, kuria jis dalinasi su elektroninės muzikos bendruomene „Play4n4“.

Šaltą ir tamsų 2012-ųjų vakarą Jaunimo teatre rodyta kultinio Chucko Palahniuko kūrinio „Kovos klubas“ inscenizacija. Scenos gilumoje veiksmą scenoje gyvai įgarsino tuomet dar mažai girdėtas „Sheep Got Waxed“ trio, kuriame A. Gecevičius grojo būgnais. Grupė už šį garso takelį buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, o spektaklio muzikos įrašas tapo pirmuoju jų biografijoje. Šią muziką nelengva „suvirškinti“, tačiau atvirai nusiteikusius melomanus ji įtraukia akimirksniu – džiazo, pankroko, avangardo ir kitų stilių mišinys turi sprogstamųjų galių. Ne veltui šiandien „Sheep Got Waxed“ yra viena įdomiausių šalies grupių.

Nors Adas Gecevičius geriausiai žinomas kaip „Sheep Got Waxed“ būgnininkas, jo muzikinė veikla apima daug platesnį spektrą: projektas su Žygimantu Kudirka-Mesijumi „Vilniaus energija“ ir solinė elektroninė kūryba, muzikos kūrimas bei gyvas atlikimas urbanistinio šokio teatro „Low Air“ spektaklyje „Žaidimas baigtas“, bendri projektai su įvairiais kūrėjais (tarkim, bendras kūrinys „Nukrito saulė“ su grupės „Garbanotas“ vokalistu Šarūnu Joneikiu), taip pat – kitų atlikėjų prodiusavimas.

Su Adu artimiau susipažinome jo gimtuosiuose Druskininkuose, kur vyko laiką aplenkęs festivalis „Newman“. Nuo to laiko mūsų keliai susikerta įvairiose vietose – prisiekusį melomaną dažnai sutiksi ten, kur skamba įdomūs garsai.

Susėdę nedidelėje, jaukioje studijoje, pokalbį pradedame nuo Druskininkų, kur 13-metis Adas pirmąkart prisėdo prie būgnų.

---

Atpurtytas nuo solfedžio ir išmestas iš muzikos mokyklos

Mano santykių su muzika pradžia – įdomi. Atėjus laikui eiti į mokyklą, tėvai nusprendė, kad mums su sese reikia papildomo ugdymo: ją nusiuntė į dailės mokyklą, o mane – į muzikos. Grojau akordeonu, papildomas instrumentas buvo fortepijonas. Mokiausi 6 metus, kol mane iš ten išmetė, nes labai nemėgau solfedžio ir žiauriai nepatiko teorija. Pedagogai nusivylė manimi ir išmetė. Tėvai mokėjo už mokslus, todėl labai pyko – išmetė likus metams.

Prieš 20 metų dauguma mokytojų dar buvo iš sovietinių laikų, naudojo pasenusią mokymo metodiką. Turėjai ne įsisavinti, o viską iškalti. Nebuvo akcentuojama, kur gali tai panaudoti. Esi vienas iš 15 mokinių klasėje, 45 minučių pamokoje, ir mokytojas tikrai neturi laiko tave motyvuoti. Visi viską kišo, nesupratau, kam to reikia, ir tas automatiškai atpurtė nuo solfedžio.

Būgnai daržinėje ir metalas Švedijos karalienei

Tuomet nenorėjau turėti nieko bendro su muzika ir tik po kurio laiko, paauglystėje, kai 13-os metų pradėjo dominti merginos, pabandžiau vėl groti. Draugas repetavo daržinėje su roko grupe, pamačiau būgnus, prisėdau ir iškart gerai sekėsi. Pasijutau toks laisvas, natų nereikia, muši sau ritmą, chebra gitaromis groja ir visi šoka. Nuo to laiko grojau būgnais su įvairiomis Druskininkų roko grupėmis. Buvo trys kertiniai kolektyvai: „Rake in Barn“, „Nova Nox“ ir „Sammagon“. Pastaroji grojo tokį à la nightwishinį metalą. Kai man buvo 16-ka, su šia grupe Druskininkų jaunimo užimtumo centro dėka dalyvavome jaunimo roko stovykloje Švedijoje. Ten lauko sąlygomis netgi teko pagroti karalienei. Mums, šešiolikmečiams, groti Švedijoje savo metalą buvo kažkas tokio.

Druskininkų krašto savaitraštis „Druskonis“ 2005-aisiais pristato pirmąją Ado grupę: „Dažniausiai „Rake in barn“ koncertuoja Druskininkuose, nors kelis kartus buvo išvykę ir į kitus miestus. Koncertuoja nedaug, nes muzika jiems yra laisvalaikio būdas ir malonumas. Vaikinai nemano, kad kada nors gros vien komerciniais sumetimais. (...) Jie repetuoja 5 kartus per savaitę, po valandą, bet mokslams tai netrukdo. Mielai grotų ir ilgiau, bet nėra galimybių.“

Muzikos akademija: džiazo atlikėjas, specialybė – būgnai

Laikydamas brandos egzaminus jau žinojau, kad noriu kažką daryti su muzika. Grojau būgnais, bet mačiau, kad yra daug geresnių būgnininkų, ir galvojau, ar man pavyks, ar nesu per prastas. Stojau į Muzikos technologijas ir neįstojau – pritrūko 0,001 balo... Metus niekur nestudijavau ir tas laikotarpis padėjo apsispręsti, ko iš tikrųjų noriu, – tuomet jau stojau kitur – džiazo atlikėjas, specialybė – būgnai. Patiko, kad grodamas būgnais gali varijuoti, daug kūrybinės laisvės, svarbu tik išlaikyti ritmo nuotaiką. Be to, turėjau geras sąlygas groti būgnais – persikraustėme iš buto į nuosavą namą, kuriame buvo pakankamai gilus rūsys, kad niekam netrukdyčiau. Sėdėdavau ir grodavau ten po 8 valandas.

Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją stojau beveik nemokėdamas skaityti natų. Man labai patiko Vaclovo Augustino paskaitos, nes pagaliau supratau, kur visą tą teoriją galima panaudoti. Būgnų dėstytojas buvo Darius Rudis, kiti dėstytojai nuolat keitėsi – tai buvo labai faina. Daugiausia išmokau iš V. Augustino, Dmitrijaus Golovanovo, Liudo Mockūno, D. Rudžio. Stengiausi išlaikyti atstumą tarp specialybės dėstytojo ir savęs, nes žinojau, ko noriu išmokt, mačiau, kuriuose dalykuose esu silpnesnis, ir juos labiau mokiausi – spragas pildžiau kitose paskaitose, ne specialybės. Akademiją baigiau gana gerai – nebuvo sunku. Specialybės bakalauro ir magistro egzaminuose gavau 10-ukus. Man patiko tie 6 metai, buvo įdomu. Tarkim, šiuolaikinės akademinės lietuvių muzikos egzamine nuo bet kurios vietos paleidžia kūrinį ir turi pasakyti, kokia ansamblio sudėtis, kas kūrėjas, kokia tonacija ir koks kūrinys. Pavyzdžiui, Osvaldo Balakausko kūrinys: pyp-pop-pyp-pop-aaa, pyp-pop-pyp-pop-eee – ir turi atsakyt.

Improvizacija ir drąsios natos

Sakyčiau, pagrindinis džiazo variklis yra improvizacija. Džiazas turi savo išraiškos priemones: tam tikra sinkopacija, ritmika, svingas, harmonija, kompozicijų struktūra. Improvizacija gali būti ir kituose žanruose, bet juos ne visada gali pavadinti džiazu. Išgirsti trepo gabalą, kuriame saksofonininkas pagroja labai gerą solo – ar tai džiazas? Klausimas, koks tos improvizacijos santykis. Priklauso ir nuo to, kaip drąsiai groji. Esu daug kartų praktiškai įsitikinęs – viskas priklauso nuo pateikimo. Turi ant scenos nugalėt visas savo baimes ir pateikt idėjas drąsiai, net jei ir nusišneki. Kaip sakė vienas džiazo klasikų, nėra blogų natų, yra tik nedrąsiai pagrotos.

Tai ir psichologinis dalykas. Man atrodo, muzikantas ar menininkas šiame gyvenime privalo būti drąsus, kiek tik įmanoma. Turi ne mykti, o žiūrėti į viską taip, kaip nori, ir nedaryti jokių kompromisų, vedančių į baimę ir neviltį.

Lietuvių liaudies elektronika

Yra daug pamirštų, negirdimų, neklausomų dainų. Akademijoje daug mokėmės apie lietuvių muzikinį paveldą: yra gražių kūrinių, tačiau jie neskamba radijuje ir kitur vien todėl, kad nėra įvilkti į tuos, sakykim, modernius rūbus. Kad tai būtų suprantama šiuolaikiniam jaunimui, kad jie galėtų klube ir pašokti, ir pasiklausyti, bet išliktų ir melodija, ir muzikinis įspūdis.

Tiek su Jurga Šeduikyte, tiek su Vilte Ambrazaityte tai ir darom – bandom pateikti tą muziką šiuolaikiškai, kad galėtum atrast melodijas iš naujo. Labai mažai yra gerų lietuvių liaudies elektronikos pavyzdžių. Stengiuosi visa tai įvilkti į kitus harmoninius rūbus. Anksčiau visi kompozitoriai įrašytas arba natomis užrašytas liaudies melodijas harmonizuodavo pagal klasikinės harmonijos standartus. Man įdomiau išgirsti bobutės dainą ir su ja padaryti ką nors visiškai skirtinga. Tarkim, šiuolaikiškai prodiusuotas Pietų Amerikos ar Balkanų folkloras skamba daugybėje DJ setų. Galbūt koks užsienietis irgi ką nors išgirs lietuviškame folklore? Man atrodo, reikia visą tą paveldą brandinti ir ieškoti jame savęs. Yra tokių dainų, kurių melodija tokia graži, kad net rankos dreba... Man asmeniškai, vienas geresnių pavyzdžių yra „Argo“, sena Giedriaus Kuprevičiaus elektronika. Taip drebančiu balsu dainuoja, kad nieko nepridėsi.

Atvirumas idėjoms ir prabanga klausytis muzikos

Svarbiausias dalykas – atvirumas idėjoms. Darbas su kitais žmonėmis neturėtų reikalauti per daug pastangų, svarbu tam tikras vidinės ramybės pojūtis. Taip pat – noras sukurti tai, ko nėra. Dažna problema, jog daug kam sunku atsiriboti nuo savo skonio ir padaryti tai, ko neįsivaizduoja nei jie patys, nei aš. Man pačiam atsiriboti padeda muzikinis išsilavinimas, kurio formą taip pat reikia palaikyt. Nėra taip, kad išmokai, pamiršai ir ant pečių nenešioji. Muzikoje turi nuolat praktikuotis, domėtis. Jei groji būgnais, būtina pagroti ir fortepijonu. Bandau neužsisėdėti viename muzikiniame stiliuje. Pastaruoju metu retai klausausi vieno atlikėjo ar albumo daugiau nei kelis kartus. Visur yra muzika, visur yra gerų dalykų: iš klasikos gali semtis melodijų, iš footworko ar Aphex Twino – ritmikų. Susirinkti elementus, kurie tau patinka, ir iš viso to bandyti kažką padaryti.

Mano pirmoji kūryba sau buvo ambientas, nors tuo metu grojau būgnais metalo grupėje. Jūros garsai, klepas ir styginių kvartetas. Po visos dienos ritmo nieko nesinori, tik medituoti. Kuriu melodijas ir harmonijas – man tai yra lygiai taip pat įdomu kaip ir būgnai. Pradėjęs mokytis groti būgnais, klausiausi vien būgnininkų. Šiandien nebesvarbu: jei yra gera būgnų partija, atkreipiu dėmesį, bet jei yra geras gabalas, tuomet būgnų net negirdžiu, klausausi bendros visumos. Noriu kuo daugiau žinoti apie muziką.

Jei noriu analizuoti – žinau, turiu klausytis studijoje, kur girdžiu visus dažnius ir menkiausius elementus. Tuomet galiu kažko išmokt, atkurti kažką panašaus. Dažnai pasidarau kavos, atsisėdu ir pasiklausau albumo nuo pradžios iki galo, nieko daugiau nedarydamas, nesėdėdamas feisbuke ar panašiai. Šiais laikais skirti vieną valandą per dieną muzikos klausymuisi miesto gyventojui yra didelė prabanga. O juk atlikėjas būtent to iš klausytojo ir tikisi. Tai aukščiausia pagarba tiek jo kūrybai, tiek tavo laikui. Kaip ragauti gerą viskį – daryti tai neskubant, pajusti ir pasimėgauti skoniu. Mano galva, rimtas sutrikimas, kai žmonės vaikšto po parodą ir skrolina feisbuką. Viskas eina link to, kad muzika tampa vis lengviau virškinama, joje turi nuolat kažkas keistis ir užkabinti per standartines 30 sekundžių. Kaip ir MTV montažas, kuriame kadrai keičiami kas 3 sekundes – nesuvoki, kas vyksta, bet kažkas vyksta ir žiūri. Reikia visam šitam priešintis.

Daug muzikantų ir prodiuserių visą dieną dirba su muzika, bet jos nesiklauso. Po 8 valandų darbo paskui su muzika nebenori turėti nieko bendra. Nežinodami muzikinio konteksto jie nebegali drąsiai groti, jaučiasi, kad tiesiog sunkiai dirba. Muziką turi priimti iš visų pusių, ne tik pats groti. Jei visi Lietuvos muzikantai skirtų laiko muzikos perklausoms, man atrodo, muzikos lygis gerokai pakiltų.

Nuo muzikos teatrui iki kompiuterinių žaidimų

Vidas Bareikis pakvietė su „Sheep Got Waxed“ groti spektaklyje „Kovos klubas“. Už šią muziką buvome nominuoti „Auksiniam scenos kryžiui“ – geras postūmis. Užsirovėme ant masyvaus spektaklio, trunkančio 4 valandas, su krūva aktorių. Darbas teatre pasirodė tikrai sunkus. Spektaklio dieną teatre praleisi 8–10 valandų. Specialiai spektakliui sukūrėm muziką ir šis įrašas tapo pirmuoju grupės albumu.

Su „Low Air“ susidūriau, kai iš vieno spektaklio pasitraukė būgnininkas Joshas McClungas (anksčiau grojęs „IR“ ir kitose grupėse, – D. K.). V. Bareikis pasiūlė pagroti. Taip ir susipažinom. Bet jau prieš tai su šokiais turėjau daug reikalų. Danijoje buvau kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose dalyvavo šiuolaikiniai šokėjai ir džiazo muzikantai iš 8 šalių. Kiekvieną dieną vis naujas profesionalus choreografas bandydavo sudėlioti etiudus, improvizacijas ir panašiai. Dar anksčiau akadėje buvome sukūrę improvizacinį šokio spektaklį su Karoliu Ramoška ir Ignu Juzoku.

Visada domino judesio ir muzikos santykis. Svajojau, kam dar galėčiau sukurti muziką, viena tokių svajonių ir buvo muzika šokio spektakliui. Vieną dieną atėjo low airai ir sako: parašėm projektą, gavom pinigų, esi įrašytas kaip muzikos kūrėjas. Darom? Darom! Ir pradėjom dirbti. Spektaklis pavyko, nes visi buvome atviri idėjoms. Dirbant komandoje, ypač mažoje kūrybinėje grupėje, turi priimti kitų idėjas. Jau antrus metus rodome šį spektaklį, vis dar neatsibodo. Ir apdovanojimą gavome, ir pakeliavome su juo. Šiais metais numatyta Prancūzija, Honkongas, Korėja.

Esu ir miuziklui sukūręs muziką. Vaiperis ten dalyvavo, dabartinis Operos ir baleto teatro direktorius Jonas Sakalauskas ir kiti. Miuziklų festivalis „MfESt“ surinko orkestrą ir pakvietė 6 libretistus sukurti muziką atskiriems veiksmams. Taip pat sukūriau muziką pirmam lietuviškam siaubo filmui „Rūsys“ su Jurga Šeduikyte. Su „Sheep Got Waxed“ įgarsinom Antano Sutkaus nuotrauką „Pionierius“. Kas dar liko? Labai norėčiau sukurti muziką geram kompiuteriniam žaidimui. Pats daug žaidžiu, „Playstation“ nesiilsi. Labai geras būdas atsipalaiduot, nereikalaujantis didelių resursų, ir tuo metu tavo mintys yra tik ten.

„Svajoti reikia atsargiai“

Dabartinė svajonė – pakeliauti po pasaulį su savo muzika. Jei produktas geras, gali groti bet kur. Gali atsitikti tik vienas dalykas – atsidurti ne toje vietoje su ne ta muzika. Tarkim, su „Sheep Got Waxed“ Kinijoje grojom fanko bare keturiems žmonėms ir jie neplojo. Norėjom kuo greičiau iš ten dingti. Pradedi abejoti savimi ir savo muzika. Tokia patirtis taip pat vertinga, pradedi atsakingiau rinktis, kur groti. Žinoma, tenka pasitikėti ir organizatoriais. Gal čia koks mano fetišas, bet labai patinka tokie atvejai, kai nuvažiuoji kur nors ir matai, kad ten groja tavo mėgstamas atlikėjas. Kažkada su Alina Orlova atvykome į klubą „Cosmonaut“ Sankt Peterburge, žiūriu – kitą dieną toje pačioje scenoje groja „BadBadNotGood“. Kuriantis žmogaus labai dažnai būna savikritiškas ir dažnai tai nuveda į nepasitikėjimą savimi, o tokie dalykai man asmeniškai prideda pasitikėjimo.

Šiandien galiu pasakyt, kad tai, apie ką svajojau pirmą kartą prisėdęs prie būgnų, išsipildė: keliauju po pasaulį ir groju savo muziką. Svajoti reikia atsargiai.

Visas laikas ir energija – muzikai

Daug visko darau, bet prioritetus susidėlioju. Kiekvienas projektas yra tarsi įmonė visomis prasmėmis, pradedant sutartimis, baigiant įvaizdžio formavimu. Visur tam tikrais laikotarpiais būna bangavimų, kada reikia labiau padirbėti, o kada – pagalvoti. Dirbu „ant savęs“ pagal individualią veiklą, moku mokesčius ir kol kas pavyksta išlaviruoti. Be abejo, „Sheep Got Waxed“ yra prioritetas, nes iš esmės nuo to prasidėjo kažkas įdomaus. Vis geriau save pažindamas supratau, kad nemėgstu rutinos, todėl man labai patinka užsiimt daugybe įvairių su muzika susijusių veiklų. Vieną dieną miksuoji, antrą – tvarkai masteringą, trečią – kuri, ketvirtą – įrašinėji kitų kūrybą, penktą – mokaisi būgnų partijas, šeštą – kažkur keliauji groti. Tuomet jautiesi laimingas, nėra jausmo, kad kažko trūksta. Teko dirbti nuo 8 iki 5 ofise – 16-os metų buvau administratorius kompiuterių įmonėje, dar prieš tai dirbau „Senukų“ sandėly: matai tą betono maišelių paletę? Ji turi atsidurti ten. Mačiau gyvenimo: mano mama – virėja, tėtis – statybininkas, esu ir plytelių panešiojęs, ir žvyro pasijojęs, sunkaus darbo nemažai ragavęs. Todėl ir norėjau užsiimti muzika, skirti jai visą savo laiką ir energiją. Nieko neišeis, jei truputį tą padarysi, truputį aną. Kaip sakoma, jei nori būti profesionalus muzikantas, pirmiausia privalai neturėti darbo. Jei visą dieną dirbi kažkur, netenki 70 procentų energijos.

Esu vienas iš vaikščiojančių pavyzdžių ir įrodymų, kad Lietuvoje galima pragyventi iš savo kūrybos. Vestuvės, įmonių vakarėliai ir kiti privatūs renginiai su koveriais – šitų dalykų beveik nebedarau ir labai tuo džiaugiuosi. Viską, ką uždirbau grodamas tokiuose renginiuose, dėjau į studiją – investavau į savo ateitį, kad turėčiau įrankius realizuoti savo idėjas. Palaipsniui tai tapo pagrindine veikla. Darau, ką noriu, visas laikas yra mano, noriu – išsimiegu, nenoriu – dirbu visą parą. Kompiuterio užsklanda keičia spalvą, pagal tai žinau, koks paros metas.

Ateitis – bus ką veikt

2019-aisiais iš manęs galima tikėtis muzikos. Nenoriu daug prisižadėt, bet... Tikiuosi, pasirodys „Sheep Got Waxed“ albumas, gal net ne vienas, taip pat bus naujienų su „Vilniaus energija“. Gal net ir savo solinės elektronikos albumą išleisiu. Bus ką veikt.

Pokalbiui pasibaigus, studijos duris praveria Agnė Šiaulytė – prieš kelerius metus sceniniu slapyvardžiu Petunija ji dalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje. Šiandien Adas prodiusuoja atlikėjos albumą ir netrukus jie jau diskutuoja, kaip turėtų skambėti kūrinys. Nors kūrėjai nesutinka vienas su kitu, tai skamba kaip jauki draugų diskusija, be jokios įtampos. Adas Gecevičius ieško dar vieno muzikos rakurso.

---