Netekome kompozitoriaus Fausto Latėno

  • 2020 m. lapkričio 4 d.

Eidamas 65-uosius metus mirė kompozitorius, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Faustas Latėnas. Teatro ir kino kompozitorius nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio sukūrė muziką keliems šimtams spektaklių, daugiausiai režisuotų Rimo Tumino ir Eimunto Nekrošiaus, kelioms dešimtims filmų, režisuotų Raimundo Banionio, Arūno Matelio ir kitų. Daugumą įvairių premijų Faustas Latėnas pelnė už muziką dramos spektakliams.

Atsisveikinimas vyks Kompozitorių namuose (A. Mickevičiaus g. 29, Vilniuje) lapkričio 5 d. nuo 12 val. iki 19 val. ir 6 d. nuo 9 val. Karstas išnešamas 12 val. Laidojimas Vilniaus Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje. 

Lankymo metu prašome visų saugoti save ir kitus: dėvėti apsaugines veido kaukes, laikytis saugaus atstumo.


Faustas Latėnas gimė 1956 m. gegužės 16 d. Dusetose. 1975 m. baigė Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos Giedriaus Kuprevičiaus kompozicijos klasę, o 1980 metais – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę. Po studijų savo karjerą ir kūrybą ilgam susiejo su teatru: 1979–1989 m. Vilniaus teatro „Lėlė“ muzikos dalies vedėjas, 1989–1991 m. šio teatro direktorius. 1991–1995 m. Vilniaus mažojo teatro Muzikos dalies vedėjas, 1995–1996 m. jo meno vadovas, dar metus vadovavo Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui. 1999–2000 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius. 2000–2005 m. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro vadovas, nuo 2008 m. dirbo šio teatro meno vadovo pavaduotoju.

Nuo XX a. 10-ojo deš. Faustas Latėnas aktyviai įsitraukė į kultūros politikos sferą. 1996 m. paskirtas Lietuvos kultūros ministerijos viceministru, į šią poziciją grįžo 2004–2006 m. 1997 m. tapo valstybės konsultantu kultūros klausimais. 2006–2008 ir 2013–2016 m. ėjo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėjo pareigas. 2011–2012 m. buvo Lietuvos Respublikos kultūros atašė Maskvoje.


Daugiau apie kompozitoriaus Fausto Latėno kūrybos kasdienybę skaitykite 2017 m. pokalbyje „Kompozitoriaus teritorija: Faustas Latėnas – gyvenimą verčiantis garsais“, apie jo muziką filmams 2019 m. pokalbyje „Kaip įkyri mintis pasąmonėje. Kino kompozitorius Faustas Latėnas“, o apie jo kūrybą toliau tekste pateikiamas muzikologo Viktoro Gerulaičio fragmentas.


Faustas Latėnas nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios žingsniuoja vienas ir šalia lietuvių muzikos lauko. Kompozitorius niekada nepasidavė ir nepasiduoda jokiai savo laiko konjunktūrai: nei ideologinei (buvusiai ir esamai), nei estetinei, nei stilistinei. Jis tiesiog buvo ir yra savo Tėvynės patriotas, išpažįsta neįmantriai ir jausmingai išreiškiamą grožio kategoriją, laikosi neoromantinių, neoimpresionistinių arba saikingai modernių pozicijų, visada yra virš (ar už) mados. Latėno kūryba kitokia, nei kitų jo kartos kompozitorių, įvardijamų „naujaisiais romantikais“, lengvai atpažįstama lietuvių, o ir pasaulio muzikos kontekste.

Išskirtinumą nulemia Fausto Latėno estetinės nuostatos ir jo muzikinė kalba. Buvo laikas – aštuntasis dešimtmetis, – kai kompozitorius naudojosi serijinės, dodekafoninės, sonorinės technikos paslaugomis. Tačiau tik epizodiškai (ne veltui vienas jo mėgstamiausių kompozitorių yra Albanas Bergas, elgęsis panašiai). Bet ir tada Latėnas tas technikas trikdydavo, inkrustuodamas į jų šaltą struktūralizmą „bydermejeriškas“ intonacijas. Kartu su pastarosiomis kompozitoriaus muzikoje gausu žanrinių elementų, epizodų ar tiesiog buities žanrų: maršų, šokių. Gi šie labai dažnai specialiai lotynoamerikietiški: tango, samba, rumba, pasodoblis (jie tiesiog mieli kompozitoriui ir, jo manymu, lietuviams), arba atvirai valdiški. Latėnui žanriškumas yra tapęs prasmės ženklu.

Fausto Latėno muzika yra teatrališka – įtaigi meninių vaizdų, vyksmų išraiška su pakilimų ir atoslūgių momentais, juoku pro ašaras. Kompozitoriaus kameriniai instrumentiniai kūriniai klausomi kaip nedideli muzikiniai spektakliai, kuriuose kiekvienas muzikinis gestas turi tam tikrą, dažnai tik autoriui žinomą reikšmę. Kompozitorius visai nesibaimina banalybių ar įvairių atpažįstamos muzikos reminiscencijų, keisčiausių hipertrofuotų kulminacijų ar provokuojančių junginių, kai po tvisto skamba Bacho plunksnos vertas epizodas, o melodija à la Piazzolla pasibaigia lyg iš Beethoveno epochos atėjusia kadencija.

Ankstyvoji Latėno kūryba buvo sunkiai toleruojama dėl absoliučiai nestandartiškos, į jokį stilių netelpančios muzikos, rašomos originalia muzikine kalba. Po kurio laiko jis vėl tapo „ekstremistu“ avangardinės ir pseudoavangardinės lietuvių muzikos atžvilgiu, ėmęsis rašyti atvirai jausmingus, jautrius „trigarsių“ ir „tercijų“ kūrinius...

LMIC inf.

0