Kaip įkyri mintis pasąmonėje. Kino kompozitorius Faustas Latėnas (VI)
- 2019 m. balandžio 8 d.
Kalbino Diana Lukoševičienė
Teatro ir kino kompozitorius Faustas Latėnas nuo pat pradžių garsėjo muzikiniu chuliganizmu: azartiškos improvizacijos, tonacijų ir dermių susikirtimai, nesitaikstymas su formalizmu. Tai ne itin derėjo su 8–9 dešimtmečiais vyravusia opinija, tačiau puikiai tiko teatrui, kur galėjai imtis keisčiausių eksperimentų. Nuo 1981-ųjų jo muzika lydėjo daugiau nei 350 spektaklių, nuolat skambėjo režisuojant Eimuntui Nekrošiui, Rimui Tuminui.
Įtaigi ir vizuali F. Latėno kūryba kaip magnetas traukė ir kino režisierius. Į savo filmavimo aikšteles jį kvietėsi dokumentininkai Arūnas Matelis, Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Henrikas Šablevičius, Rimtautas Šilinis, daugelis kitų. Ypatingas kūrybinis ryšys užsimezgė su teatro ir kino režisieriumi Raimundu Banioniu. Debiutiniame jo filme „Mano mažytė žmona“ (1984) F. Latėnas debiutavo kaip kino kompozitorius. Muzikinė filmo tema iki šiol prisimenama ir grojama, kaip ir dramatiška baladė „Dar ne vakaras“ („Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 1990), neatsiejama nuo Povilo Meškėlos repertuaro, ar melancholiškai nuvilnijanti melodija „Toli toli“ („Džiazas“, 1992). Gal tai tik sutapimas, bet jos visos kurtos R. Banionio filmams. F. Latėno muzika skamba ir naujausioje jo juostoje „Purpurinis rūkas“ (2019).
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas sako, kad kurdamas pirmiausia ryškina emociją, ieško vidinės gelmės ir sielos. Svarbu, kad melodija būtų suprantama, įsimintina. „Aišku, ne visada pavyksta, bet gal ne visada ir reikia?“ – netikėtą pokalbio posūkį siūlo pašnekovas. Tokių posūkių išnyra ne vienas.
Tai šeštasis interviu iš pokalbių ciklo su lietuviškų filmų kompozitoriais.
Paprastai jūs pristatomas kaip teatro kompozitorius. Kinas minimas lyg tarp kitko, paraštėse. Kaip ir kada atsirado meilė kinui? O gal tos meilės ir nėra?
Viskas ėjo paraleliai. Aišku, galima sakyti, kad pradžia buvo teatras. Pirmi darbai: Bučienė, Tamulevičiūtė, Tuminas, Nekrošius… Tuo metu dar buvo Lietuvos kino studija su visa reikalinga įranga. Buvo statoma daug filmų, ir dokumentinių, ir meninių. Paprastai režisieriai kviečiasi tuos, kuriuos girdi, garsas apie mane jau buvo atėjęs iš teatro, tai ir pradėjo kviesti. Itin daug dokumentinių filmų buvo su Šablevičiumi, Šiliniu. Gerų dokumentinių filmų. Jie vertingi ir dabar. Artimai dirbta ir su Raimundu Banioniu, kartu kurti pirmieji meniniai darbai – „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ ir kiti. Taip pat pora filmų su Andriumi Šiuša.
Tuo metu darbas su muzika kine skyrėsi nuo dabartinio. Bendravimas būdavo glaudesnis, artimesnis, praktiškai dalyvaudavai ir scenarijaus kūrime. Ne taip kaip dabar. Tau paskambina: „Oi, čia mums biškutį muzikėlės reikia. Tai jeigu ten galit...“ Bet palaukit: jūs jau nufilmavot, jau sustatėt vidinę dramaturgiją, sumontavot, o dabar man tik biškutį papuošti. Aišku, galima ir šitaip. Laikai keičiasi. Keičiasi ir stalo serviravimas. Anksčiau buvo svarbu tą kūrybinį stalą paserviruot gražiau, o dabar padeda servetėlę, ir dar tokią kaip lėktuve, kad greit rankas nusivalytum. Greit greit greit.
Gal tai jaunosios kartos požymis?
Aš neskirstau kartomis. Skirstau pagal rezultatą. Gali būti ir 150 metų kūrėjas, gebantis sukurti stulbinantį rezultatą. Kūryba yra ne kartų reikalas. Kūryba kartų reikalas yra tik tada, kai jaunesni kūrėjai yra gerąja prasme drąsesni, gerąja prasme įžūlesni, gerąja prasme nebijantys galvoti, kad jie yra vieninteliai ir nepakartojami. Tas nepakartojamumas, aišku, pasibaigia sulaukus 40 metų. Bet su ta jaunatviška energija jie sukuria daug produktų, kurie paskui sudaro savotišką kūrybinį banką. Tame banke atsiranda, nebijau pasakyti, tema, kurią jie vystys būdami brandaus amžiaus. Ir tai visai ne savęs kartojimas. Jeigu žmogui patinka gamtos tema, kaip, pavyzdžiui, dokumentininkui, televizijos režisieriui Abukevičiui... Jam visą gyvenimą rūpėjo, kaip gyvena vilkai. Ar tai savęs citavimas? Tai jam įdomi tema.
Ar turite temų, kurias jums įdomu gilinti?
Taip! Žmogaus egzistencija, tarpusavio santykiai, dvasinis ryšys su aukštesnėm vibracijom. Man įdomus savęs ieškantis žmogus. Iš tiesų vienintelė tema yra žmogaus egzistencijos tema. Ji amžina. Kaip žmogus sugeba ar nesugeba gyventi esamomis sąlygomis. Dėl ko jis gyvena? Ar myli? Ar nemyli? Meilės santykiai – labai įdomu. Bet šioje vietoje tu esi tik pagalbininkas. Tam reikalinga turėti gerą scenarijų, gerą režisierių, kuris mąsto giliai, o ne: „Aš noriu, kad būtų kaip Holivude.“ O kas tas „Holivudas“? Skamba lygiai taip pat kaip „aš noriu į kosmosą“. Holivudas yra kosmosas.
Taip, kartais irgi apie tai galvodavau ir kažkada esu pasakęs, kad teatrui kuriu kino principais, o kinui – teatro principais. Mane varžo, kai kine sako: „Va čia panašiai 15 sekundžių reikia.“ Tas sekundinis matavimas… Tie „prieskoniukai“, „gabaliukai“, „akcentukai“. Aš taip nemoku. Muzikos dramaturgija, jos išdėstymas yra visai kitoks. Visada turi būti tema, kuri vystoma. Meniniame filme ji turi būti tokia, kad žiūrovas įsimintų. Panašiai darau ir teatre.
Mano ausiai yra konfliktiškas dabartinis kino garsas, kurio visi siekia. Surroundai nesurroundai. Surroundai kvadratu. Tai yra neteisingas garso suvokimas. Noras išgauti efektą. Garsas tampa druska patiekalui, bet garsas irgi turi būti patiekalas. Jis turi būti skanus. Pats idealiausias garsas man yra monogarsas. Visi garsai ateina iš priekio, nes mes suvokiame garsus ne vien ausimis, juos suvokiame ir akimis. Akys viską tiesiogiai koncentruoja. Žiūriu į jus ir geriau suvokiu iš jūsų einantį garsą, nors mano ausys girdi ir pašalinius garsus. Jei žiūriu filmą ir staiga už nugaros pradeda lyti, nuaidi griaustinis, atsiranda falšas, netikrumas.
Tada, ypač kai dirbome su Raimundu Banioniu, iš tiesų buvo normali muzikinė dramaturgija. Niekas nevaržė, nenurodinėjo „gal biškutį kitaip“. Šiuolaikiniai garso režisieriai sako: „Dabar taip nebedarome.“ Kas yra dabar? Gerai, darykite taip, kaip norite, bet aš noriu taip, „kaip dabar nebedaroma“.
Iš kur atsiranda tas susipriešinimas? Atrodo, galėtų gyvuoti ir vieni, ir kiti.
Labai geras klausimas. Tai priklauso nuo žmogaus savybių. Tegu būna ir dvidešimt kompozitorių, kuriančių teatrui. Aš visais jais džiaugčiausi. Režisierius ir žiūrovas atsirinks. Aš su niekuo nesipriešinu. Viską stengiuosi daryti pats, be kitų pagalbos. Jeigu esu kam nors reikalingas, mane susiranda. Man nereikia kitų juodinti, kad mane susirastų. Tokia mano natūra – prisimenu gerus dalykus, o blogus iškart užmirštu.
Bet mažoj mūsų rinkoj visi turi savo nišeles ir bijo įsileisti konkurentą. Kaip ir parduotuvės, kaip ir kioskeliai, turgaus prekeiviai. Pabandyk atsistoti šalia. Taigi tuojau pat sumuš ir išvarys iš to turgaus. Yra tikrai gerų kūrėjų, kurie norėtų įsiterpti, bet jiems neleidžiama. Tai baimė prarasti. Nereikia bijoti. Čia kaip ir politikoje. Aplink tave turi stovėti protingi žmonės. Jeigu turi gerą įrangą, gerą studiją, tai nebijok prisiimti naujų žmonių ir leisti jiems tobulėti. Turėk misiją ne gerai uždirbti, o kurti Lietuvai.
Dažnai nenorim į Lietuvą įsileisti garsių mūsų žmonių, jie randa komfortą ir Rytuose, ir Vakaruose. Jeigu dabar trumpam nuvažiuočiau į savo gimtąjį miestą, tai mane nešiotų ant rankų, suruoštų vaišes, visokius vardus, apdovanojimus teiktų. Bet tik ilgiau užsibūčiau, pasiūlyčiau sukurti ką kartu, tai iškart atsirastų „būk geras, išvažiuok, netrukdyk mums“. Pas juos jau viskas sukurta, jau viskas sutarta, pasidalinta, jie žino, koks bus kitų metų biudžetas.
Tas pats ir kino, ir teatro pasaulyje – kol bus pinigai, tol nebus teisybės. Kai teatro apdovanojimas „Auksiniai kryžiai“ buvo teikiamas be piniginės premijos, buvo tikrai labai teisingas, argumentuotas. Tik atsirado piniginės premijos, ir prasidėjo tokios nesąmonės, kaip premija už muziką autoriui, kurio muzikos kūrinyje tik 0,2 proc. Kas tai sprendžia? „Myliu nemyliu“ ekspertai. Mes nemokam gyventi su pinigais. Jie mus gadina. Menininkas pas mus yra ir menininkas, ir verslininkas. Tai didžiausia blogybė. Jam tapus verslininku, reikia pasidaryti biznio planą, mokėti rašyti projektus. Tiek jų prirašo, kad menas tampa pagalbine priemone babkėms kalti. Tie, kurie nori tiesiog kurti, kuriems reikalingos minimalios pinigų sumos, – jų negauna. Koks vidinis pasipiktinimas tada kyla tais „ekspertiniais“ sprendimais?
Prisimenat savo pirmąją kino žiūrėjimo patirtį?
Daug kas turbūt to jau neprisimena... Pirmas mano kino žiūrėjimo įspūdis buvo pas senelius kaime. Ten atveždavo filmus. Didžiuliam klojime ištempdavo paklodę, pakabindavo projektorių. Visi susėsdavo ant taburečių, suolų. Jeigu dabar taip rodytum filmus, sakytų „koks performansas“, „kaifas“, „čia tai sugalvojo!“. Gal taip ir sugalvos kas nors. Kaip buvo klojimo teatras, taip buvo klojimo kinas. Bilietas kainuodavo 10 kapeikų, bet mes žinojom, kur klojimo lentos prairusios ir taip sulįsdavom. Arba ant šieno užsikabarodavom. Ir ta kino paslaptis buvo gerokai didesnė. O dabar kinas skirtas daugiau vartojimui. Kad ir Raimundo Banionio premjera… Susirinko kviestinė publika. Atrodo, turėtų būti intelektualiai susivokę žmonės, ne šiaip į pramogą atėję. Tai jie vis tiek atsinešė tą kukurūzų maišą. Suaugę, rimti žmonės. Tiek paveikta sąmonė, kad į kiną eina kaip į konditerinį cechą su kukurūzų smarve. Bet, kaip sakoma, nesipiktink tuo, ko negali pakeisti. Nei aš tai pakeisiu, nei ką. Man nepatinka ir aš ten nebūnu.
Dirbot su daugeliu kino režisierių. Ko reikia, kad kaskart pavyktų? Perprast režisieriaus charakterį? Filmo charakterį?
Kad filmas pavyktų, pirmiausiai turi būti geras scenarijus, geras sumanymas, režisierius, geri artistai, operatoriaus darbas. Meniniame filme muzika nėra vedančioji, tik lydinčioji grandis. Savotiškas muzikinis dizainas. Kaip taikomoji muzika. Visi bijo to žodžio. O kodėl dailė nebijo? Mes net turime atskirą Taikomosios dailės muziejų. Nėra ko gėdytis. Taikomoji muzika yra vertinga, iš jos gali atsirasti ir koncertiniai kūriniai.
Taigi geram filmui svarbūs visi komponentai. Ir talentas. Jeigu visos grandys kūrybingos, nesiekiančios tik paviršinio efekto, trumpo fejerverko, tai tada kažkas ir išeina. Kuriančiam žmogui turi skaudėti, o kas gali skaudėti, jei viskas tik šiaip sau... apie muštynes, banditus. Nors ir apie juos galima sukurti prasmingą filmą. Iš kino istorijos puikiausiai žinome „Krikštatėvį“. Apie tą patį Henriką Daktarą galima pastatyti labai gilų, prasmingą filmą. Gali galvoti, kad jis tik banditas ar nusikaltėlis iki gyvos galvos, bet paraleliai gali žiūrėti, kas tuo metu vyko Lietuvoje.
Visada, ir teatre, ir kine, svarbus pokalbis su režisieriumi, kaip jam atrodo, ar jis kažką girdi, ar negirdi, ar turi pageidavimų. Labai svarbi pirmoji dar nemontuota medžiaga, kai pamatai, kas visgi išėjo iš tų kalbų, kūrybinių svajonių. Sėdint prie vyno taurės ar bokalo alaus gali prisifantazuot kaži kokių dalykų. Gavęs filmuotą medžiagą matai, ar tai buvo šiaip sau pasisėdėjimas prie bokalo alaus, ar iš tiesų prasmingas pokalbis. Ši medžiaga – atspirties taškas.
Šiek tiek erzina, kai šiuolaikiniame kine man pradeda rodyti 1986-ųjų įvykius, 1976-ųjų Kauną, kur pats dalyvavau, ar Sausio 13-osios įvykius, lietuvišką pokario kaimą, nes matau absoliučią neteisybę, sterilumą, pagrimuotą grožį. To nebuvo! Žiūrovas galbūt nepastebi, bet tai yra falšas, Rumšiškės visom prasmėm. Žinoma, sudėtinga istorinėse temose išgauti autentiką. Bet yra, kas išgauna, kas sugeba kurti dokumentinį vaizdą taip, kad žmonės klausinėja, kur atradote tokios geros dokumentikos. Tas pats ir su muzika: „Iš kur tokia muzika? Čia turbūt ne tavo?“ Tai kad mano. Ir taip būna.
Esat minėjęs, kad kuriant jums svarbi jausmų hipertrofija...
Jausmų hipertrofija, išryškinimas, labai reikalinga. Tam muzika vizualiniuose menuose dažniausiai ir skirta – paryškinti vieną ar kitą epizodą, sustiprinti. Būna, pritaikai kokį garsinį sprendimą ir režisierius sako: „Tavo muzika „pakėlė“ vaizdą.“ Tada man kyla klausimas, o kaip būtų, jei vaizdas pats savaime būtų toks reikšmingas?
Emociškai muzika kine visada yra pagalbininkė. Kartais jos nereikia, kartais ji turi teisę būti reikšmingesnė už tekstą, už visa kita. Kaip ir teatre. Tuminas kartais man sako: „Nekreipk dėmesio, ką artistai tau šūkauja skųsdamiesi „manęs čia nesigirdi“. Klausiu artisto: „O ką toje vietoje kalbi?“ Sako: „Aš tavęs nekenčiu! Arba – aš tave labai myliu!“ Sakau: „Tai kas. Aš ir taip tą emociją suprantu iš tavo akių, judesių. Leisk man šioje vietoje pratęsti ją grojant. Muzika yra tavo partneris.“
Arba toks pusiau anekdotas iš Nekrošiaus spektaklių, kuriuose visada daug muzikos. Vieną kartą jis man sako: „Stenkimės, kad kitą kartą muzikos būtų visai mažai.“ Sakau: „Gerai, Eimuti, jos gali išvis nebūti. Pabandom.“ Rezultatas – dar daugiau muzikos.
Muzikos poreikis režisieriams ir kine, ir teatre yra visada. Režisierius turi būti be galo stiprus, ypač kine, kad beveik apsieitų be muzikos. Šiuo atveju mane žavi klasikiniai japonų filmai, kuriems užtenka 6 pianino garsų. Siurrealistiškai realus vaizdas, kažkokie judesiai – ir tu matai tokios pat laiko, tokios pat emocijų tėkmės, montažo filmą kaip ir mūsų lietuviški filmai, iš kurių visi juokiasi: „Kol pajudėjo, trys minutės praėjo.“ Čiagi ne iš neišmanymo taip daroma. Neišmano ir nesupranta tie, kurie pripratę greitai užbėgti į „McDonald’s“.
O gali būti muzikos per daug?
Jeigu pradeda erzinti, tai taip. Gali būti.
Ar būna taip pačiam žiūrint filmus?
Būna, kad įsijungi filmą… Kad ir dabar neseniai žiūrėjau kažkokį lietuvišką filmą. Nuo pirmo garso muzika pradėjo erzinti. Jos dar nebuvo nei per daug, nei per mažai, bet jinai jau visom prasmėm buvo falšyva, melaginga, neteisinga. Kad muzika grotų su vaizdu, pirmiausia turi surasti akustiškai derančius tembrus, laikmetį atitinkančius kostiumus. Yra daug komponentų.
Nusipirk smuiką už pusę milijono, bet smuikininku netapsi. Taip ir prisipirkęs aparatūros už pusę milijono, tu dar ne kompozitorius. Tu esi dzendobristas (vestuvių muzikantas, atliekantis žemo meninio lygio kūrinius, – red. past.), tas, kuris spaudinėja mygtukus ant prabangaus sintezatoriaus ir džiaugiasi: „O, kaifas, čia tai geras.“
Prisimenu šokio sceną filme „Neatmenu tavo veido“. Skamba keista, ant ribos balansuojanti muzika: švilpesys, aidintis būgnelis, pikta styga. Kaip parenkate instrumentus?
Naudojam gyvą muziką. Bet gyvas grojimas ir orkestro naudojimas dar nereiškia, kad muzika gyva. Gyvas grojimas yra tada, kai turi tokį muzikantą, kurio išgaunamuose garsuose yra jo sielos atspindys. Tai skambėjimas iš sielos. Kai yra scenos, pripildytos žmogaus vidinės būsenos, tai vienas skrabaliojimas jos neatspindės. Reikalingas garsas, kuris… kartais ir aš pats pučiu kažkokias fleitas, nes man atrodo, kad tas epizodas turėtų taip suskambėti iš vidaus. Dabartinės ausys yra tiek užštampuotos vaizdų, garsų, semplų, kad labai sunku joms kažką įsiūlyti. Tik paskui sako: „Tu buvai teisus. Ten to reikėjo.“ Bet, sakau, jūs patys iškarpėt, kas mano buvo siūlyta, kur turėjo tęstis tas keistas papildantis skambesys. „Čia ne teatras, – sako, – čia kinas. Jau sumontuota ir atiduota.“
Kartais nesinori ir žiūrėti galutinio rezultato. Atiduodu, pasakau, kaip man atrodo. Būna, viską priima, o paskui patvarko visai kitaip. Taip buvo su vienu meniniu filmu Maskvoje. Viskas liko, bet atvirkščiai, nei man atrodė. Tada supratau, kad jie geriau žino, „kaip Holivude“. Aš tikrai nežinau, „kaip Holivude“, bet žinau, ką reiškia vienos natos skambesys ir atsidusimas… Vienas dalykas – išgauti vėją šiaip, kitas dalykas – žinoti, koks tas vėjas būna kopose, kaip per saksofoną skamba koks nors alsavimas. Ir tai ne kiekvienas saksofonininkas gali išgauti. Tai niuansai.
Teisingai pasakei – nespodziankų. Yra tikėjimas ir pasitikėjimas. Aš visiškai pasitikiu Raimundu, o Raimundas pasitiki manimi. Žinau, kad jis niekada nepadarys neskoningai ir blogai. Net ir serialai, prie kurių teko kartu dirbti – „Gedimino 11“, „Prokurorai“ – vis tiek jie buvo kitokie. Jie buvo gyvi, o ne „greitai susitinka, duoda į snukį, nušauna, o kitame kadre jau bučiuojasi“. Jeigu tiek metų dirbame kartu ne tik kine, bet ir teatre, matyt, kūryboje, kaip ir gyvenime, turėtų būti draugystė.
Mano gyvenime buvo tiek režisierių, kad jiems suskaičiuoti pirštų neužtektų, bet išlikę tik tie, kuriems suskaičiuoti pakanka vienos rankos. Tie, kurie tikri. Žinai, kad kur jie būtų, ką bedarytų, nepadarys prieš tave nieko negražaus, neapkalbės, atvirkščiai – sustabdys kitus. Tokių žmonių nedaug. Tas noras būti žinomiems ir svarbiems yra suprantamas, tačiau svarbu surasti savo vietą ir suprasti, kad gali būti Nr. 5 arba Nr. 10. Kai žinai savo vietą, nusiramini, nesakai, kad nori būti pirmas. Prašau – bandyk, bet nebandyk to laužydamas talentingus žmones, užmiršdamas praeitį, griaudamas tai, kas vertingo jau sukurta.
Banionis sako, kad jūsų muzika gali būti visokia: nostalgiška, ironiška, linksma, bet joje visada bus melodija. Jam tai pagrindinis kriterijus.
Taip, filme visgi turi būti melodija. Melodija yra kaip kalba, kaip priemonė susikalbėti. Mes gi nekalbame vienas su kitu skiemenim, raidėm. Va mes dabar kalbamės ir tai yra mūsų melodija. Taip pat filmas turi turėti savo… gali būti kelių natų, kelių garsų leitmotyvas ir tai jau bus melodija, kurią visi prisimins.
Muzikinė tema ypač svarbi serialams. Muzikinės dramaturgijos ir garso pavyzdys man yra „Midsomerio žmogžudystės“. Aukščiausio lygio profesionalumas visomis prasmėmis: ir vystymas, ir instrumentuotė, ir muzikinė medžiaga. Kai kam jis galėtų būti geras pradžiamokslis, pavyzdys, kaip turi būti, o paskui jau kurkite ir gąsdinkite arba negąsdinkite įsivaizduodami, kad esat labai pažengę. Negali eiti pirmyn neturėdamas bagažo, nežinodamas klasikos. Negaliu būti šiuolaikiškas, nežinodamas Bacho, Mozarto ir prieš juos buvusių religinių giesmių, nežinodamas savo lietuviškos muzikos pavyzdžių, profesoriaus Balsio, neturėdamas pagrindo. Man nereikia būti šiuolaikiškam, kai jau tai žinau. Tada aš jau einu tolyn. Jau automatiškai esu priekyje. O tas, kas nieko nežinodamas manosi esąs šiuolaikiškas, tai iš tikrųjų yra dar labai toli, dar iki visų kitų, iki grigališkųjų giesmių, iki vienišos arfos atsiradimo. Jam reikia toli nueiti, kad atsirastų mūsų dienose.
Kai kurie jūsų kūriniai filmams tebeskamba. Kuriuos laikote labiausiai pavykusiais?
Manau, kad juos labiausiai išskyrė žiūrovas. Aš nežinojau, kad „Dar ne vakaras“ bus šitoks… Čia vėlgi tobulas Roberto Danio tekstas. Bet vėlgi… kaip tą „Dar ne vakaras“ pasakyti per muziką. Tai yra tobuli sutapimai poetinio teksto, muzikinės frazės ir Meškėlos. Tokius sutapimus reikia atrasti. Jie yra ir Mamontovo „Laužo šviesoj“. Galėjo jis daugiau nieko ir nesukurti, tik „Laužo šviesą“, ir to pakaktų, kad visi žinotų, kas toks yra Mamontovas. „Laužo šviesa“ visom prasmėm buvo laiku, įdomu, jauna, netikėta.
Tas pats su „Toli toli“. Jau lyg sunkesnė melodija, bet tas leitmotyvas įtraukia klausytoją. Geras tekstas. „Purpuriniame rūke“ to leitmotyvo atsisakyta, o man norėjosi, kad tas 7 natų pianino suskambėjimas pasigirstų daug dažniau… Kaip signalas. Toks švelnus ir kartu įtampinis, lydintis kaip įkyri mintis pasąmonėje… neišplėtota, monotoniška, bet iš karto suprantama, iš karto įsimintina.
Bet kaip tai padaryti? Aišku, kad ne visada pavyksta. Gal ne visada ir reikia? Kiek simfonijų sukūrė Mozartas? Virš šimto? Mes klausom 40-ąją, dar kažkurią. Kiek Bachas yra sukūręs? Klausomės kelių oratorijų, „Gerai temperuoto klavyro“. Jeigu kūrinys sėkmingai gyvena, jei pereina laiko išbandymus, tai nereiškia, kad iš karto turi bėgti kurti kito vaiko. Bachų šeimoj buvo 20 vaikų. Mes dažniau prisimenam tik Philippą Emanuelį Bachą, kitų visai nežinom. Nebūtinai kiekvienas kūrybinis darbas turi būti pasaulinis įvykis, „pasaulinė premjera“, kaip pas mus mėgstama pristatyti.
Ar klausotės kino muzikos? Domitės, kas vyksta kino pasaulyje?
Klausau ir domiuosi tik tuo metu, kai man prireikia. Specialiai domėtis, kokia ta muzika, sukurta, sakykim, naujausiems „Oskarui“ nominuotiems filmams, – nėra laiko. Bet vėlgi… mano mokykla buvo Fellini kinas. Tai ne visų sričių – vaizdo, garso, režisūros, vaidybos – sumestinė, ne toks sumestinis baliukas, kur „susitiko draugai ir davai padarom“. Tai meno kūriniai. Apskritai italų kinas, ne vien Fellini. Ta jų filmų kultūra, neorealizmas. Tai kūriniai, kuriais grožiesi, kaip grožiesi Rembrandtu, Rodinu. Tiesiog grožiesi, nepaisant to, kad rodomi keisti personažai, keisti gyvenimai. Ir juos visur lydi gera muzika.
Aišku, yra gerų filmų ir kitur. Labai mėgstu čekų, lenkų kiną, daugiau esu matęs 8–9 dešimtmečių filmų. Juose, nesvarbu, koks autorius, kokia tema, nesvarbu, komedija tai ar ne, kokia bebūtų muzika ar vaizdas, visada matai pasipriešinimą buvusiai sistemai. Viskam. Ir tai žavėjo. Tuos filmus skelbdavo geriausiais socializmo kūriniais, nors į juos įpindavo daug protesto. Funkcionieriai to nesuvokdavo – poteksčių juk nematydavo.
Kas jums yra gera kino muzika?
Gera muzika yra ta, kuri gali gyventi be to, kam ji buvo sukurta. Jei muzika gyvena be filmo, jei ji skamba koncertuose, tai jau nebloga muzika. Ji gyvena savo gyvenimą. „Ai, čia muzika iš to filmo. Gal man būtų įdomu ir tą filmą pamatyti?“ Tai profesionaliai sukurta muzika. Ne tik profesionaliai, bet ir su Aukščiausiojo pagalba. Dėl to ji ir gyva, nes dvasiškai stipri. Į ją įdėta tiek energijos, kad jinai gali gyvuoti kaip ir visa klasikinė muzika, kaip jau minėtas Bachas. Dėl ko jis ir šiandien, ir dar tūkstantį metų gyvuos? Tai tiek energetiškai stipriai įkrauta iš aukščiau, visi tie garsai, visos tos natos, kad muzikos jėga neišsemiama. Taip pat ir geros temos – jos neišsemiamos. Jos visą laiką yra ir bus geros. Tik reikia mokėti kantriai jų laukti.