Kokiais kanalais transliuojama lietuvių elektroninė muzika?

  • 2020 m. spalio 7 d.

Viktoras Urbaitis

2016 m. žurnale „Lietuvos muzikos link“ publikuotame straipsnyje „Lietuvos nekonvencinės muzikos leidyba: idėja ir individualizmas“ Povilas Vaitkevičius apžvelgė vietinės eksperimentinės muzikos leidybos ypatumus bei suteikė įžvalgą į tam tikrą pogrindžio kultūrą. Tekste įvedamos „nekonvencinės muzikos“ bei „pogrindžio“ sąvokos veikia kaip abstrakčios ribos, bandant apibrėžti aprašomą muzikinį kontekstą, o iš šių gairių galima konstruoti ir sąvoką „scena“. Šis terminas taip pat nurodo į subjektyviai suvokiamą visumą, tačiau yra nepamainomas kalbant apie vienokią ar kitokią stilistinę bendrystę ir vyraujančius požymius. Šiuo straipsniu sieksiu bendrai apžvelgti kitą sceną nei ta, kurią prieš kiek laiko apžvelgė P. Vaitkevičius.

Lietuvos elektroninės muzikos sceną galima apibrėžti labai įvairiai. Riboms tarp subkultūrų, madų ir komercijos daugmaž išnykus, pogrindžio sąvoka šiame kontekste dabar yra labiau mitologinė nei reali, o žanrinės nuorodos, kaip „techno scena“, apima pernelyg platų spektrą, galintį nuvesti iki komercinių reiškinių, kurie su muzika neturi daug bendra. Visgi Lietuvoje nenuginčijamai egzistuoja tam tikra vidinė kultūra ir bendrystė tarp kūrėjų, klausytojų ir organizatorių, ir tai galime vadinti gyvybingos scenos požymiais. Lietuvos elektronika daugelį metų gyvuoja kaip nekonvencinis, nuo populiariosios muzikos atskiras reiškinys, gajus savo vidiniuose rėmuose, gana izoliuotas, skirtingas (bei atskiras) nuo kitų vietinių muzikinių reiškinių ir bendruomenių.

Semantiniai pasvarstymai apie scenos sąvoką gali pasirodyti pertekliniai ir nereikalingi, norint apžvelgti bendrą vietinių kūrėjų leidybos veiklą, tačiau išdėstytos ribos ir terminai atveria kelią į tolesnius aktualius klausimus apie šiandienos elektroninį pogrindį Lietuvoje. Pernelyg nenuklysdamas į beribės didžėjų ir klubų kultūros visumos aprašymą, sieksiu (kartu su pačių atlikėjų ir leidėjų įžvalgomis) labiau atkreipti dėmesį į aktualius kūrėjus ir jų naujausius leidinius, skirtingą jų požiūrį į muzikos sklaidą bei santykį su vietine ir tarptautine scena.

Skirtingas muzikinio kelio ir saviraiškos sampratas atskleidžia būtent vietos atlikėjų leidybiniai pasirinkimai. Nuoseklios kūrybinės raidos pavyzdžiu galima laikyti Gediminą Jakubką, žinomą pseudonimu Patricia Kokett. Po ilgametės veiklos Lietuvos muzikos pogrindyje ir solinio savarankiškai suorganizuoto leidinio „Artefakt“ (2017), ko gero, geriausiai išpildytus, kūrybinę brandą liudijančius darbus – „Diabel“ EP ir debiutinį albumą „Bizarr“ – atlikėjas išleido bendradarbiaudamas su Amsterdamo leidykla „Knekelhuis“. Paklaustas, kas nulėmė darbą būtent su šia tarptautinės scenos iniciatyva, Patricia Kokett atsako:

„Knekelhuis“ gerai žinojau dar prieš pradėdamas bendradarbiauti – pirkdavau plokšteles ir gyriau leiblą už labai natūralų ir laisvą požiūrį į muziką. Su Marku Knekelhuisu grojom vienoje scenoje 2017 metų festivalyje „DT Camp“, susidraugavom neturėdami jokių lūkesčių vienas kitam ir pradėjome dalintis didžiule aistra muzikai. Man tai ir yra esminis faktorius – organiška draugystė, nesitikint nieko vienam iš kito. „Knekelhuis“, manau, yra geriausi namai Patricia Kokett muzikai dėl jau anksčiau minėto fundamentaliai laisvo požiūrio į muziką ir meną, kartu įrašuose išlaikant gilią, melancholišką garsinę kokybę. Labai džiaugiuosi, kad savo kūryba papildau leiblą ir savo garsu formuoju jo skambesį ir istoriją.“

Natūralu, jog albume „Bizarr“ skambantys pasaulio muzikos bei įvairių Europos scenų elektroninės eksperimentikos motyvai lemia tai, kad kūryba sklinda labiau tarptautiniu, platesniu mastu, o ne vienoje lokalizuotoje nišoje. Visgi Gedimino kūrybinis kelias neatsiejamas ir nuo vietinių judėjimų bei industrial praeities. Štai kaip jis pats kontekstualizuoja savo kūrybą:

„Dabartiniame muzikiniame kontekste nepriskiriu savęs jokiai siauresnei scenai, išskyrus elektroninę. Siaurinant būtų galima įsirėminti į industrial / wave / electro apibendrinančią kategoriją (kaip tai matau savo sekamose įrašų parduotuvėse). Pats nemėgstu kategorizuoti muzikos, dėti į lentynas. Taip, tiesa, mano garsuose susipina nemažai skirtingų garsinių kokybių – tiek world, tiek kosmische muzika. Tai nutinka labai natūraliai: ką nešiojuosi savyje – visas įtakas išskleidžiu kūryboje. Žinoma, jaučiu didelį pasitenkinimą galėdamas prisidėti prie šiuolaikinės lietuviškos scenos, užsifiksuodamas „čia ir dabar“ kontekste ir laikmetyje. Subkultūros išnyko, techno dabar klauso „techno gotai“. Industrial praeitis yra giliai manyje ir turbūt aš nebūčiau aš, jei to neturėčiau savo kraujyje. Visada jausiu pagarbą šiai muzikai ir kultūrai, bet, deja, su subkultūrų „išsibliurinimu“ „išsibliurino“ ir tam tikros scenos, viskas masiškai susieklektizavo ir susimaišė.“

Ar Gediminui svarbu būti išgirstam vietiniame naratyve?

„Man labai svarbu turėti vietinį palaikymą – tiek medijos naratyvo, tiek desanto žmonių, einančių į gyvus pasirodymus ir nebijančių reikšti stiprias emocijas. Smagu ir malonu save aptikti apžvalgose ar sulaukti nenuvalkiotų klausimų apie kūrybą ir dabartį. Po „Bizarr“ pasirodymo vienur ar kitur išnirdavo žodžiai ir įspūdžiai apie albumą. Kalbant apie lietuviškos publikos kontekstą – labai džiaugiuosi Lietuvos publika, kuri yra atvira, smalsi, aistringa ir laukinė. Kiek teko pasirodyti Vakarų Europoje, auditorija atrodo labiau susikoncentravusi į save ir neturi tokio gaivališko noro šokti ir skleisti emocijas.“

Išties „Bizarr“ albumo pristatymai sėkmingai nuvilnijo karantino suvaržytą šių metų vasarą – Patricia Kokett gyvai buvo galima išgirsti tiek esminiame Kauno klubinės elektronikos sambūryje „Prisukamas Abrikosas“, tiek kultine tampančioje paties Gedimino ir jo kolegos Híldå kuruojamoje renginių serijoje „Isla“. Visgi šie renginiai aktualūs siauresnei, su šia subkultūra jau artimiau susipažinusiai publikai, o albumo svarba lieka mažiau pastebėta platesnėje lietuviškos muzikos sklaidoje. Kontrastingas pavyzdys – jauno atlikėjo Palmės Žiedas proveržis į indie kontekstą, pažymėtas išskirtine pasirodymų gausa šių metų „Loftas Fest“. Kaip didelio dėmesio priežastį galima įvardyti kiek anksčiau užimtą antrą vietą muzikos inkubatoriaus „Novus“ finale, tačiau galima svarstyti, kad populiarumui įtaką daro ir kiti faktoriai: stilistinis artimumas indie publikai, gyvo vokalo įtaiga, leidybos ypatumai.

Debiutinis Palmės Žiedo albumas „Futura“ pasauliui buvo išleistas po „Partyzanai Pop“, elektroninės muzikos leidyklos „Partyzanai“ subleiblo antspaudu. Šios leidybinės iniciatyvos koncepcija, kaip ją apibūdina pats jos vedlys Mantas T., yra būtent „kooperacija su įvairiomis lietuviškomis indie grupėmis ir pavieniais solo atlikėjais, kad remiksuotas jų turinys taptų patrauklesnis „alternatyviai“ šokių aikštelei ar klubams“. Požiūrį į leidybą ir sceną ilgametis jos dalyvis, didžėjus, kartu su „minimal.lt“ kolektyvu vedamos leidyklos „PPP“ kuratorius Mantas T. dėsto toliau:

„Leidinio išleidimui, mano nuomone, neužtenka vien virtualios komunikacijos plano. Kartais jis netgi labai pavyksta arba supergeras turinys pagauna labai daug dėmesio, bet jis šiais laikais yra labai trumpalaikis, tad be vietinio socialinio tinklo bei bendruomenės plėtimo greitai išblėsta. Pavyzdžiui, aš visada noriu fizinio leidinio „launch“ renginio, kuriame būtinai pasirodytų atlikėjas. Aišku, muzika yra ir bus esminis komponentas leidyboje, bet išleidimas mūsų leible reiškia ir socialinio tinklo praplėtimą, kuris yra vienas svarbesnių scenos aspektų. Atsiranda kitų bendrų projektų, renginių, diskursų. Juk esame socialiniai padarai.

Kalbant apie asmeninę motyvaciją, man visada smagu atrasti naujus atlikėjus ir padėti jiems išplaukti į tolimesnius vandenis, padaryti tą pirmą impulsą ir šiek tiek įspirti į užpakalį. Vokiečiai turi gerą žodį „sprungbrett“ – tai tiesiog būti tuo pirmu rezonansu, padėti atlikėjui įeiti į gana monopolizuotą sceną, pasidalinti praktinėmis žiniomis bei kontaktais. Pats maloniausias grįžtamasis ryšys – kai mūsų išleistiems atlikėjams pasiseka.

Kalbant apie DJ sceną, tos uždaros bendruomenės egzistuoja visose pasaulio šalyse. Ledus geriausiai pralaužia kokybiška produkcija (svarbiausia), pateikimas, nuoširdumas ir socialiniai gebėjimai. O apie vietinės rinkos auginimą, tiesą pasakius, aš negalvoju politiškai ar strategiškai. Mane tiesiog draivina atrasti naujus, užsislėpusius talentingus kūrėjus.“

Šios įžvalgos atskleidžia daugiau žinių apie scenos vidų – gana uždarame darinyje įtaką kūrybos ištransliavimui daro ne tik kokybė, bet ir organiški socialiniai ryšiai bei matomumas renginiuose, gyvame kontekste. Gyvi pasirodymai elektroninėje muzikoje taip pat ypatingi tuo, jog paties „gyvo pasirodymo“ sąvoka dažnai nukrypsta nuo tradicinio suvokimo: vietoje įprastos formos koncertų ir instrumentinių sudėčių, elektronikos atlikėjai dažniausiai girdimi naktinio klubo aplinkoje, o atliekama dažniausiai individualiai, analoginiais ar skaitmeniniais prietaisais. Dažnai išvis nebūna „gyvo“ atlikimo, t. y. renkamasi groti DJ formatu, suliejant savus kūrinius su kitais muzikiniais takeliais. Apie šiuos atlikimo niuansus pasisako Patricia Kokett:

„Žinoma, live pasirodymas visada yra ypatingas įvykis, duodantis stiprią adrenalino injekciją. Grojimas live turi nepakartojamą hormonų kokteilį – daug adrenalino ir ekstazės: kiekvienąsyk jaudulys tarsi pirmą kartą. Po prastesnio pasirodymo dažnai būna daugiau apmąstymų nei po gero. Vienu ar kitu atveju, tai mano varomoji gyvenimo dalis, be to negalėčiau kokybiškai funkcionuoti, nes viešai pasirodau nuo vaikystės, kai lankiau muzikos mokyklą. DJ atlikimas duoda daugiau laisvės, nes įmanoma operuoti įvairiais muzikiniais rakursais, o ateidamas su live atlikimu visada žinau, kad būsiu nuogas ir nėra ką slėpti, reikia maksimaliai įkrauti tą valandą maksimalia įtampa ir savimi bei gauti maksimalų malonumą. Aišku, nutinka visaip, būna nesėkmių – tai irgi yra žaidimo dalis.“

Šia ir kitomis panašiomis temomis kalbintas ir prodiuseris, ilgametis klubo „Kablys“ rezidentas, renginių serijos „DAI“ kuratorius ir leidybinės iniciatyvos „static motion“ steigėjas rookas. Į klausimus, kuo skiriasi DJ ir live pasirodymo būdai bei koks jo paties ryšys su gyvu muzikos patyrimu, jis atsakė taip:

„Kadangi tradiciniai instrumentai ar metodai dažniausiai nėra naudojami kūrybos metu, tai ir jų atlikimas dažnai net negali būti tradicinis. Tai, ką darau studijoje, man būtų sunku perkelti ant scenos, tai galėtų būti nebent savotiška to versija, ir tai nieko blogo, galbūt kada nors tokį projektą turėsiu, bet manau, kad elektroninė muzika scenoje įdomiausia tada, kai išlaikomas balansas tarp improvizacijos ir pasiruošimo. Kaip DJ tu turi daugiau laisvės ir bet kuriuo metu gali pakeisti ne tik tempą, bet ir nuotaiką klube, dažniausiai pasirodymai yra ilgesni.

Iš klausytojo pusės manau, kad rimtos garso sistemos patyrimas nepalyginamas su klausymu namie – labai retai yra galimybė pajusti muziką visu kūnu, paskęsti garse, kitų žmonių apsuptyje, energija tada visiškai kitokia. Bet muzika yra emocija, todėl nėra svarbu, kur ir kaip ją patirti, svarbu patirti.“

Didžioji dalis personos rookas kūrybinės veiklos jau beveik dešimtmetį yra susijusi su pogrindžio elektroninės muzikos scena ir klubiniu kontekstu. Iniciatyvos „static motion“ leidiniai bei jo paties pastarojo meto kūryba stilistiškai artima tiek šiandieniam ambient kanonui, tiek apskritai garso meno, eksperimentinės muzikos sąvokoms. Kyla klausimas, ar tenka susidurti, jog dažnai iš išorės prilipdoma techno muzikos etiketė riboja jo kūrybos diapazoną ar požiūrį į leidinius.

„Elektroninė muzika šiandien skamba visur, todėl kartais keista, kad etiketės tampa svarbiau už turinį. Iš dalies manau, jog patys kūrėjai pastato save į tokią situaciją, nors ribos tarp žanrų šiandien ir labai miglotos bei persipynusios. Mano paties kūrybos diapazonas dėl to nėra ribojamas – kaip tik mėgstu eksperimentuoti ir manau, kad tiek ambient, tiek techno muzika gali turėti tokią pačią energiją. Nemanau, kad kūryba marginalizuojama specialiai, tiesiog tai priklauso nuo klausytojo požiūrio, supratimo ar perspektyvos taško. Kartais užtenka neturėti išankstinio nusistatymo, tada daug kas gali nustebinti.“

Šiuo metu rookas leidžia savo muziką ne bendradarbiaudamas su užsienio iniciatyvomis ar kitais lietuvių kolektyvais, o savarankiškai, pats valdydamas kiekvieną leidybos proceso dalį po „static motion“ vėliava. Nors patirtis scenoje ir ryšiai su tarptautiniais atlikėjais, be abejo, atveria ir kitų galimybių, kol kas ši muzika leidžiama ribotais kasečių tiražais bei skaitmeniniu formatu, apsieinant be platesnės leidinių sklaidos ar reklamos. Kokios priežastys paskatino pradėti savo paties leidybos projektą bei kokia jo auditorija?

„Pradėti „static motion“ atrodė natūralus žingsnis: ne tik buvo susikaupęs nemažas nebaigtų kūrinių archyvas, bet ir norėjosi nepriklausomai bei nevaržomai pačiam valdyti visą procesą nuo pradžios iki galo – tai buvo ir yra įdomi patirtis. Nuo pat pradžios turėjau idėją pirma išleisti savo kūrinius pats, nors tai nėra lengviausias kelias. Gaunu pasiūlymų dirbti su kitomis leidyklomis, bet turėjau nemažai patirties, todėl situaciją industrijoje jau žinojau iš gana arti ir nusprendžiau daryti, o ne laukti. Ir daryti tai Lietuvoje, nors leidžiant muziką skaitmeniniu formatu valstybių sienos nebesvarbios. Neatmetu galimybės netolimoje ateityje bendrauti su kitomis leidyklomis, yra tokių projektų ir šiandien. Laisvė, kaip gyvenime, taip ir kūryboje, yra vienas svarbiausių dalykų.

Pagrindinis būdas pasiekti klausytoją šiandien yra socialinės platformos, nors man asmeniškai tai yra pati sunkiausia leidybos proceso dalis. Nenoriu užsiimti buka komunikacija ar reklama, brukti klausytojui savo žinutės. Iš esmės turbūt gana naiviai tikiu, kad muzika kalba pati už save ir tie, kam įdomu, vienu ar kitu būdu ją atras. Nors tai ir riboja muzikos sklaidą, auditorija jau dabar yra globali, didžioji dalis klausytojų šiandien yra iš įvairiausių pasaulio vietų. Apžvalgų nesureikšminu, jų kiekis apie muziką mažai ką pasako, nors ir įdomu paskaityti ir sužinoti, kaip tavo muziką interpretuoja kiti, kūrėjui tai antraeilis dalykas, daugiau sklaidos priemonė. O Lietuvoje mes ir neturime daug tinklalapių, kur tokia muzika apžvelgiama.“

Projektui „static motion“ priklauso ne tik pats rookas, bet ir dar keli jo kūrybiniam keliui artimi kūrėjai, vienijami stilistikos bei patirties Vilniaus techno eksperimentikos vidiniame pasaulyje. Į kūrinių rinkinį „stasis“ įtrauktas Arkhad šį rudenį išleido albumą „SADO TEMPO“ – jis pasaulį taip pat išvydo mažu kasečių tiražu bei skaitmeniniu formatu, ir buvo įgyvendintas savilaida, be jokios leidybinės iniciatyvos antspaudo. O kūrėjo Undveld muzika, šalia bendrų darbų su „static motion“, leidžiama bendradarbiaujant su daugeliu esminių globalių techno, ambient bei įvairių eksperimentinės muzikos leidyklų, tarp jų „Order & Devotion“, „Perfect Aesthetics“, „offworldcolonies“, „Semantica“ bei kitos. Kaip priešingas pavyzdys vietinei savilaidai, Undveld kūryba pripažįstama ir gausiai paplitusi būtent tarptautinės leidybos keliu.

Kaip minėta, ko gero, patogiausias būdas transliuoti kūrinius bei pasiekti klausytoją šiandien yra socialiniai tinklai – tam gelbsti ir šiuo metu itin populiarus tinklalaidės formatas bei miksų įrašai, pasiekiami „Soundcloud“ ar „Mixcloud“ platformose. Itin sėkmingas skaitmeninės sklaidos pavyzdys – lietuvių Egzotikka ir Bell Riots vedama leidykla „META MOTO“, veikianti be konkrečios vietos apribojimų ir vienijanti platų tarptautinį muzikos prodiuserių spektrą. „META MOTO“ leidiniai – kūrinių rinktinės, įtraukiančios daugiausia wave, EBM ir industrial stiliams artimus kūrėjus, tarp jų ir pavienius lietuvius – pasiekia tiek Pietų Amerikos, tiek Europos klausytojus, kurie, internetinės sklaidos dėka, yra susipažinę su agresyvios elektroninės muzikos pogrindine niša.

Muzikos paribių ir sunkios bei ezoterinės elektronikos kūrėjus jungiantis susivienijimas „Ghia“ (renginiuose bei leidiniuose įtraukiantis ir kone visus tekste minėtus atlikėjus) šiuo metu yra sustabdęs leidybinę veiklą, tačiau yra atsakingas už nemažai proveržių ir naujų atradimų nuo 2016 metų. Pavienių komandos narių pasirodymai naktiniuose renginiuose, taip pat ir kolektyvo kuruojamos renginių serijos (tarp jų ir Kauno kultūros baro „Godo“ eksperimentikos vakarai), „Start FM“ laida „Žaizdos Ghia“ bei tinklalaidžių įrašai yra aktyvūs iki šiol. Vienas pagrindinių organizacijos tikslų visuomet buvo apibrėžtas kaip sceninės bendrystės formavimas, siekis suvesti vietinius kūrėjus į bendrą kontekstualizuotą vienetą, kurį bendromis pastangomis būtų galima iškomunikuoti platesnei auditorijai. Žvelgiant į „Ghia“ aktyvumo metus ir į tuo laikotarpiu užaugusią naują muzikos klausytojų kartą, galima pastebėti, jog kolektyvas yra padaręs nemenką įtaką supažindinant jauną publiką su atgimstančiu kasetinės leidybos formatu, įtraukiant netradicinę muziką (ir jos selektorius) į elektroninės muzikos kontekstą, skatinant jaunų kūrėjų proveržius ir atkreipiant dėmesį į jų pirmtakus.

Taigi, „Ghia“ bei kitų organizacinių susivienijimų pėdsakas scenoje gali būti matuojamas ne tik pagal leidybinį katalogą, bet ir pagal poziciją ir matomumą naktiniame gyvenime, renginių kontekste ir kitoje sklaidoje. Studijinės prodiuserių kūrybos plitimui kritiškai svarbi DJ kultūra, kurios pamatai jau tvirtai suformuoti naktinių klubų „Lizdas“, „Kablys“, „Opium“ ir smulkesnių barų bei pogrindžio erdvių, atveriančių duris vietiniams selektoriams, atlikėjams ir užsienio svečiams.

Ryšys tarp tarptautinės reikšmės atlikėjų ir vietinės scenos svarbus tiek svečiui, tiek ir pačiai vietai – unikalios užsienio meninės srovės įneša šviežių kūrybinių impulsų kylantiems judėjimams, o užmezgti socialiniai ryšiai gali vesti ir iki bendradarbiavimo su leidyklomis ir organizacijomis už valstybės ribų. Šiandien, žinoma, visa tai įgyvendinama ir skaitmeniniu būdu – didžioji dalis muzikos pasaulio iš esmės yra pasiekiama keliais pelės paspaudimais – tačiau akivaizdu, jog esminiai gyvos scenos faktoriai yra organiški ryšiai, pažintys ir bendradarbiavimas, kurių neatstoja nuotolinė komunikacija.

Bendrai žvelgiant, lietuviškasis elektronikos pogrindis jau yra sunokinęs didžių vaisių – albumų, judėjimų, personų – kurie pasiekia savo tikslinę auditoriją vietoje ir užsienyje, tačiau ne visad susilaukia išorinio dėmesio, proporcingo kūrybiniams pasiekimams. Suprantama, jog išsirinkti dėmesio vertus reiškinius iš begalinio informacinio srauto yra nelengva, tačiau būtent tam gelbsti bendri projektai, vidiniai scenos ryšiai ir aktyvesnė, giliau žvelgianti žiniasklaida. Lietuvos kūrėjai išsiskiria tvirtai konceptualia ir individualia kūrybine estetika, bet nesunku įžvelgti ir daugelį jų jungiančias šaknis, bendras patirtis, požiūrius ir netradicinius meninius polinkius. Daugeliui jų jau seniai atsivėrusios galimybės išplaukti į tarptautinius vandenis – internetinio srauto perteklius tam ir gelbsti, ir kiša koją.

Šia subjektyvia ir trumpa apžvalga siekta mažų mažiausiai atkreipti dėmesį į pastarojo meto ryškiausius leidinius ir reiškinius, su jais supažindinti skaitytojus ir klausytojus, į kurių akiratį ši muzika gal įprastai nepakliūna. Viliuosi, jog iš pažiūros mistifikuota ir nereikalingomis klišėmis dažnai pažymima elektroninė muzika gali būti labiau pažįstama ir aptariama plačiajame Lietuvos muzikos kontekste. Subkultūra neprivalo būti palikta madų, pramogų ar paviršutiniškumo paraštėse, o vidiniai jos procesai ir meniškumas yra verti pažinimo.


0