Povilas VAITKEVIČIUS | Lietuvos nekonvencinės muzikos leidyba: idėja ir individualizmas

---

Šiame rašinyje mėginsiu apčiuopti lietuviškos eksperimentinės elektroninės muzikos savilaidos reiškinio kontūrus. Žinoma, čia esama daugybės tirpstančių ribų ir „nepaklusnių konkretizavimui“ atvejų, tačiau kai kurias rūkuose paskendusias formas vis dėlto galima įžvelgti. Aptariamas kontekstas labiau susijęs su nekonvencine muzika arba su vadinamuoju „pogrindžiu“. Viena priežasčių – autoriai, veikiantys labiau „akademinėje“ sferoje, tame dalyvauja itin retai, nes jų leidiniai dažniausiai pasirodo su atitinkamų valstybinių fondų sąnaudų pagalba. Kita rašinio tendencija – dėmesį telkti labiau į fizinį, o ne internetinį formatą, kadangi pastarasis reikalauja mažiau veiksmų, apibrėžiančių savilaidos atvejį. Informacinė jo nauda nediskutuotina, tačiau straipsnyje akcentuojamas rezultato apčiuopiamumas. Dar vienas „parametras“ – laikotarpis, kuris prasideda daugmaž nuo praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžios ir tęsiasi iki šių dienų.

Savilaida elektroninės eksperimentinės muzikos kontekste jau pati savaime atrodo esanti tam tikra pozicija, idėjinis pareiškimas. Sprendimas imtis savilaidos dažnai būna grįstas nemenku idealizmu, o siekis išleisti apčiuopiamą dalyką sietinas ir su užsispyrimu, vertybine gaire. Bent jau „lietuviškuoju atveju“ savilaida tampa ir vienu pagrindinių tokios muzikos ramsčių, kadangi taip autoriai kuria specifinę (sub)kultūrinę erdvę ir palaiko tarpusavio ryšius. „Standartinės“ muzikos pasaulyje tuo užsiima įrašų leidybos firmos, bet čia prioritetas dažnai teikiamas pelną galinčiai generuoti muzikai. Nekonvencinės muzikos scenoje sprendimą kažką išleisti dažniausiai lemia įrašų leidyklai vadovaujančio asmens (ar asmenų) skonis. Atsvaros dėlei reikėtų paminėti ir fizinio formato snobizmo atvejus, kada leidinio apipavidalinimas savo kokybe keliskart lenkia garsinį turinį.

Formatų atskirtis nuolat gilėja. Priežastis – vis didesnė dalis audioinformacijos persikelia į virtualią erdvę. Šia tema galima išvysti įvairių, kartais kone priešingų nuomonių, tačiau faktas, jog fizinės laikmenos šalininkai nevengia ir informacinių technologijų teikiamų galimybių: fizinis formatas reprezentuoja vertybinį-idėjinį leidinio lygmenį, o internetinė versija kuria sklaidos ir kontaktų bazę. Savaime suprantama – juk „formato purizmas“ kištų koją muzikos pasklidimo greičiui ir pločiui. Nepaisant to, kad interneto platformos suteikia daugiau galimybių nekomercinės muzikos scenai, šis paprastumas lemia ir prastesnės kokybės, greito dėmesio siekiančių „leidinių“ pasirodymą. Kita vertus, netgi pateikiant savo kūrybą parsisiųsti, išlaikoma ir realiosios versijos įsigijimo galimybė. Tokiu būdu tarsi suponuojama „mažiau solidi“ / „paprastesnė“ virtualiosios įrašo versijos pozicija. Net jeigu autorius savo debiutinį leidinį paleidžia tekėti vien internetinėmis venomis, projekto statusui sutvirtėjus fizinis leidinys vis dėlto tampa savotišku solidumo žymeniu. Tokią trajektoriją rinkosi nemaža dalis šiandien aktyvių elektroninės eksperimentinės muzikos kūrėjų („Lys“, „Rumunija“, „Tiese“).

Savilaidoje autorius pats nusprendžia pateikti muziką pasirinktoje laikmenoje, tačiau savilaidos sąvoka talpina daugiau nei vien „savo sprendimą“. Kaip jau minėta, tai – ir idėjinė pozicija. Stipriausia „vidine“ priežastimi įvardyčiau norą sukurti produktą, kurį būtų malonu turėti pačiam, juolab kai jo gamybai skiriama laiko, jėgų ir finansų. Kartu tai – ir užsibrėžto tikslo (pa)siekimas, atsakomybės savo muzikai įrodymas. Čia įžvelgiu stiprią individualizmo, kuris yra ryškus lietuviškos nekonvencinės muzikos scenos bruožas, įtaką (apie tai kalbėta kitame tekste).

Kitus atvejus kildinčiau iš „pasidaryk pats“ (D.I.Y. – do-it-yourself) kultūros estetikos, kai leidinys apipavidalinamas ir pateikiamas nepaklūstant standartiniams „oficialiosios leidybos“ kanonams. Viena vertus, tai sietina su tam tikra vartotojiškos kultūros sąlygas atmetančia ideologija, kita vertus, su mažesnėmis sąnaudomis (pavyzdžiui, spausdintinis versus „kseroksinis“ viršeliai). Vis dėlto pastaruoju metu savilaidos apraiškos, regis, sujungia abi šias pateiktis ir tokią tendenciją manyčiau esant vyraujančia: kadangi muzika – nekomercinė, norint įgyvendinti savo siekius kartais tenka ieškoti kompromisų. Vienas ryškiausių – audiokasetės formatas.

Turbūt nesuklysiu audiokasetę įvardydamas viena parankiausių laikmenų savilaidos ir subkultūrinės muzikos sklaidai bei audiokomunikavimui. Pastaruoju metu justi tam tikras šios laikmenos atgimimas. Tiesą sakant, pogrindinės muzikos pasaulyje ji niekada nebuvo dingusi iš radarų ekranų. Kurį laiką „viršų ėmė“ naujai pasirodžiusių CD-R (įrašomų kompaktinių diskų) banga. Tačiau neužilgo, susidūrus su pastarųjų nepatikimumu ir trumpaamžiškumu, kasetės atsikovojo savo pozicijas. Aišku, šiame procese galima įžvelgti ir kažkiek nostalgijos ar mėgavimosi vintažu elementų. Nepaisant to, finansiniu atžvilgiu tai yra parankiausias sprendimas turėti ne tik virtualų, bet ir realiai apčiuopiamą įrašo pavidalą. Dar vienas svarus argumentas – lankstaus tiražavimo galimybė. Ketinant „relyzą“ (terminas, reiškiantis „leidinį“ – vertinys iš angl. „release“) išsileisti „balto“ (pramoniniu būdu pagaminto) CD formatu, autorius įspraudžiamas į fabrikinės gamybos rėmus – tokius kaip minimalus privalomas tiražas, su tuo susijusios finansinės išlaidos ir pan. Nepaisant to, CD formatas savilaidoje naudojamas ne taip ir retai.

Gana dažnai savilaida yra susivijusi su nekonvencinės muzikos leidyklų veikla ir daugeliu atvejų atitinka aukščiau minėtus bruožus ir kriterijus. Didžioji nišinių leidyklų dalis varomos tuo pačiu „kuru“, kuris dega ir savilaidos turbinose. Pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais ir pogrindinio, nekonvencinio garsyno leidyklų, ir savilaidos entuziastų techninio įgyvendinimo galimybės buvo bemaž identiškos. Nemažai žmonių užsidegdavo noru turėti savo „leiblą“ (angl. „label“) arba įrašų leidyklą, tačiau didesnioji šių siekių dalis taip ir užgesdavo, išleidus vos vieną ar kelis įrašus (dažniausiai tai būdavo pačių atlikėjų „susikurti“ leidybos projektai savo įrašams leisti). Elementariausias „leiblo“ simptomas būtų tęstinumas: kokie trys–penki iš eilės dienos šviesą išvydę leidiniai jau įtvirtina asociacijas su konkretaus „leiblo“ muzikine stilistika. Pavieniams pavykdavo perlipti žaidybinį „leidyklos“ lygį ir įgauti tvaresnę formą (Utenos „Fiasko Zone“, Vilniaus „Vetšo Mėnesio Vaizbuva“ ar „Dangus“). Atsižvelgiant į aptariamos muzikos specifiką, tokiems garsams dažniausiai tekdavo šlietis prie alternatyvią muziką proteguojančių leidėjų veiklos. Šios, savo ruožtu, pasitaikius progai nevengdavo tarp įprastinių metalo / pankroko ir panašios stilistikos leidinių įterpti vieną kitą keistesnį „relyzą“. Visų pirma čia įžvelgiu tam tikrą solidarizavimąsi „muzikiniame kitoniškume“, antra, nemaža dalis eksperimentinės muzikos autorių dalyvavo ir alternatyvios muzikos grupių veiklose.

Reikėtų pastebėti, kad didžioji dauguma tokių „leiblų“ buvo kilę iš vieno asmens aistros muzikai. Itin retai tai būdavo kelių žmonių kolaboracija. Šiuo metu į solidžią postfolko leidyklą išaugęs „Dangus“ (tada besivadinęs „Dangus Productions“) būtų vienas tų retų pavyzdžių. 1993 m. Ugniaus Liogės ir bendraminčių įkurta „korporacija“ tais pat metais savo pirmuoju leidiniu atidavė duoklę pankroko muzikai, o 1994-aisiais pristatė rinkinį „Dark Fire Dancing“. Šiame, greta metalo, atsidūrė ambiento, eksperimentinės stilistikos kūriniai. Tais pat metais išleistas ir vienas pirmųjų dueto „Wejdas“ (amber ambient) leidinių. Net ir prieš tai pasirodžiusiame groteskiško projekto „Anubi“ (black metal) įraše gausu garsinių posūkių avangardinių eksperimentų link. Šie ir vėlesni pavyzdžiai tik patvirtina aukščiau minėtą „kolaboravimo kitoniškume“ faktą. Dokumentinio patvirtinimo vardan derėtų pateikti dar kelis šią potemę iliustruojančius pavyzdžius, kaip kad Utenoje egzistavusios „Fiasko Zone“ leidyklos diskografiją, kur tarp alternatyvios muzikos figūruoja ir tokie vardai kaip „Dioxoid“ (electronic experimental wave) ar „Gdae“ bei „Ragis“ (pagan ambient). Savo ruožtu į pagoniškąjį paveldą orientuota leidykla „Vetšo Mėnesio Vaizbuva“ pateikė „Caduceus“ (electronic / modern classical) ir „Raunijas“ (ritual ambient / pagan / drone) įrašus.

Žinoma, ne visos į (dažniausiai) „metalinę“ muziką orientuotos leidyklos įsileisdavo į savo gretas sunkiau suvokiamas garsines formas. Tačiau suminėti faktai vis dėlto liudija tam tikrą tendenciją. Būta ir paradoksalių atvejų, kai „kreivesni“ leidiniai šmėkšteldavo ir komercinių, į populiariąją rinką orientuotų leidyklų sąrašuose. Štai 1994-aisiais šlagerių / popmuzikos firma „Pūkas“ išleido neinstitucinio Lietuvos avangardo muzikos vardo „Echidna aukštyn“ kasetę („Apsakyms apė pradžią ir galą pasaulės“). Tiesa, šio įrašo garsynas turbūt vienas prieinamiausių paprastam klausytojui (new age / electronic), tačiau „Pūko“ kontekste tai yra ryški išimtis. Viena didžiausių nepriklausomos Lietuvos leidybinių kompanijų „Bomba Records“ (2011 m. įmonė bankrutavo) savo veiklos pradžioje išleido avangardinio (pank)roko grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ kasetę. Tačiau tai – pavieniai atvejai, mažai susiję su aptariama savilaidos aibe.

Net ir atsižvelgiant į ką tik aptartą „kolaboravimą kitoniškume“, ne ką mažesnė nestandartinių garsų dalis pasiekia klausytoją pačių autorių jėgomis pateiktomis laikmenomis. Visų pirma, tie negausūs eksperimentininkus į savo tarpą įsileidžiantys „leiblai“ šiuos linkę atsirinkti pagal asmeninius skonio kriterijus. Antra, šios leidyklos, būdamos pogrindinėmis, neturi ir išgalių padidinti išleidžiamų „relyzų“ (ypač nukrypstančių nuo pagrindinės garso linijos) kiekį.

Taigi nišinė muzika turėdavo ir tebeturi spręsti savo sociokultūrinių ryšių klausimus autonomiškai, ir čia vėl galima prisiminti teiginį apie lietuviškąjį kūrybinį individualizmą. Nors jis skatindavo originalias idėjas ir sprendimus, tuo pat metu kūrė ir tam tikras, ganėtinai uždaras bendravimo aibes. Kartais panašia muzika besidominčių asmenų grupės tarpusavyje bemaž neturėdavo jokių kontaktų. Tai nulemdavo ne tik priklausymas skirtingų ideologijų muzikos kryptims, bet ir geografinės padėtys (antai Vilniaus ir Kauno „kreivesnės“ muzikos scenų tarpusavio sąveiką sunku būtų pavadinti aktyvia).

Dažnu atveju, ypač – pirmaisiais Nepriklausomybės metais, leidinys savaime nebuvo siekiamybė, nes esminis tikslas buvo „kam nors parodyti savo muziką“. Be to, tokį siekį ribojo ir laikmečio (ne)galimybės. Tačiau kūrybinės ambicijos provokavo net ir buitiškiausiomis sąlygomis įrašytą laikmeną kaip nors apipavidalinti, tokiu būdu išryškinant kiek aukštesnį nei „šiaip perrašytos“ kasetės statusą. Ištikimiausiu tiražavimo bendražygiu čia galima vadinti nespalvoto kopijavimo aparatą, sutartinai vadintą „kseroksu“ (xerox). Leidinio viršelio maketas būdavo gaminamas rankomis, tekstinę informaciją surenkant rašomąja mašinėle arba, kiek rečiau, surašant ranka. Po truputį skleidžiantis galimybėms atsirado ir spalvotų kopijų bei kompiuterinio maketavimo pavyzdžių, tačiau dauguma leidinių pasklido būtent „klasikiniais“ juodai-baltais „kseroksu“ daugintais viršeliais, glaudžiai susijusiais su „pasidaryk pats“ estetika.

Net ir nesistengiant pernelyg išskirti laikmenos tipo, ankstesnėse pastraipose tarp eilučių justi kasetinio formato dominavimas, kuris intensyviai nužymėjo ir paskutinįjį XX a. dešimtmetį. Personaliniam  kompiuteriui būnant daug kam neįperkamu dalyku, o įrašų studijai – bemaž neįkandamos prabangos sinonimu, patys įrašai būdavo rašomi tiesiogiai į kasetę. Garsų kūrimo specifika čia kitokia negu instrumentinės muzikos, ir įrašas pats savaime jau yra kūrybos dalis. Tad, neatmetant nekart minėto „pasidaryk pats“ aspekto, techninis ribotumas, regis, papildomai skatino garsinių sprendimų kūrybiškumą.

Gana greitai paplitus kompiuterinei technikai, kasetinį formatą nuplovė CD-R banga. Ši laikmena atrodė suteikianti platesnes ir paprasčiau įgyvendinamas galimybes savilaidai. Tiražuojant CD-R išvengiama daugelio techninių garso trikdžių – vienos kopijos skambesys ir garso kokybė bus identiški kitos kopijos skambesiui ir kokybei. Kasečių dauginimo atveju gi viskas būdavo paremta turimos technikos ir laikmenos kokybe. Turintys dvikasetinius magnetofonus ir disponuojantys rimtesnių firmų gamintomis laikmenomis galėjo tikėtis geresnio rezultato. Kitais atvejais sprendimai būdavo kuo įvairiausi, nevengiant tiek įrašymo „ant viršaus“, tiek skirtingų rūšių kasečių naudojimo. CD-R laikmena daugmaž suvienodino visų galimybes.

Vienas skaitlingiausių kiekiu ir įvairiausių įpakavimų pasirinkimu buvo Armanto „Armos“ Gečiausko „leiblas“, susikūręs 2004 m. kaip „Perineum Productions“ ir po penkerių metų mutavęs į „Agharta Tapes“. Nuo ekstremalesnių (grindcore / noise) muzikos atšakų nutolusi leidykla pateikė ne vieną dešimtį riboto konceptualaus tiražo (pavyzdžiui, 33 ar 44 vnt.) įrašų. Šalia vaizdinio aspekto jie pasižymėjo nemažu dėmesiu ir taktiliškumui, įpakavimui, kurtam naudojant nestandartinį popierių arba apskritai „pašalines“ medžiagas. Gofruotas kartonas, tekstilės dalys, tapetų ornamentai, odiniai paviršiai, plunksnos, pagaliau – netipinis formatas ir t. t. – dažniausiai tai sukurdavo keisto neapibrėžtumo jausmą, o tokia estetika suteikdavo paslaptingumo. Prie to prisidėdavo ir minėti nedideli tiražai bei mažai žinomi autorių, muzikinių projektų vardai. Tiesa, dauguma jų – ne iš Lietuvos, vietinei scenai čia skiriama mažesnioji dalis.

CD-R tam tikru atžvilgiu galima vadinti ir pereinamuoju etapu pramoninių CD link.  Jau minėtas „Dangus“ taip pat pateikė keletą CD-R leidinių („Girnų Giesmės“, „Notanga“). Į vieną pagrindinių industrinės muzikos stiliaus leidyklų vėliau išaugusi „Autarkeia“ savo veiklos pradžioje taip pat yra naudojusi šį formatą („Baltic Flour Mills“, „Siempre No“ leidiniai). Vis dėlto ši laikmena labiausiai paplito savilaidos terpėje – kaip prieinamiausias būdas pateikti savo įrašą apčiuopiamu pavidalu.         

Pagaliau, tiražo klausimas. Savilaidoje mažatiražiškumas atrodo paaiškinamas paprastai: tai tiesiogiai siejasi su autoriaus finansinėmis išgalėmis. Konkrečios nišinės muzikos atveju paprastai bent apytikriai nutuokiama, kiek leidinio vienetų gali „išsivaikščioti“. Apibrėžtas kiekis padeda lengviau reguliuoti išlaidas užsakant laikmenas. Neretai tiražas atspindi ir tam tikrą idėją, asmeninę numerologiją – dažnai pasirenkamas ne suapvalintas, nuliu besibaigiąs skaičius, bet tam tikra simbolika – 99, 88, 77, 44, 23 ir pan. Tokiu būdu ir pats tiražas įgauna savitą pridėtinę vertę.

Virtualieji leidiniai, kaip ir visa informacija apie naujienas, pasklinda internete. Norintieji įsigyti fizinį formatą tai gali padaryti trimis būdais: naudotis pašto paslaugomis, įsigyti renginiuose arba susisiekti tiesiai su autoriumi ir betarpiškai įsigyti leidinį iš rankų. Pašto paslaugos čia išlieka pagrindine ryšio priemne. „Priešinternetinėje“ eroje keliaudavo vokai, pilni skrajučių su galybe informacijos. Taip pat reiktų paminėti ir aktyvią leidinių apykaitą ar mainus tarp pačių kūrėjų, kurie skatindavo ne tik pažinčių mezgimąsi, bet ir bendruomeniškumą. Tai sukurdavo ypatingą – daug betarpiškesnę ir asmeniškesnę – sociokultūrinę (ar subkultūrinę) aptariamos terpės nuotaiką, besiskiriančią nuo tipinės oficialios ar komercinės muzikos rinkodaros.

Šiandieną Lietuvos nekonvencinės muzikos scenoje toliau vyksta virtualios ir realios leidybos ir savilaidos simbiozė. Tarp fizinių laikmenų dominuoja audiokasetė ir kompaktinis diskas. Iš tiesų, pastaraisiais metais kasečių pasirodė net daugiau nei CD, o CD-R kaip laikmena beveik visiškai išnyko. Iš esmės dabartinė Lietuvos savilaidos situacija nišinės muzikos atveju artima užsienio tendencijoms. Tai lemia nevaržomos informacinės sklaidos, judėjimo ir kontaktų galimybės. Vis dėlto lietuviškajame kontekste vis dar neišnykusi didesnė atida rezultatui: tai, kartu su individualizmu, laikyčiau ryškiausiais Lietuvos savilaidos bruožais.