Marta Finkelštein

Ant Šiuolaikinio meno centro pastato užrašytą eilutę „Kievienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“ mano galva performuluoja taip: „Kiekvienas yra feministas, bet tik feministai tai žino.“ Šios minties esmė – mes visi egzistuojame feminizmo diskurse, nesvarbu, koks mūsų santykis su jo tikslais ar iškeltomis problemomis. Tai nereiškia, kad gyvename tobulame lyčių lygybės pasaulyje ar visi sąmoningai jį apmąstome, tačiau feminizmo idėjos visuomet sukasi aplink mus. Jos pernelyg stipriai paveikė Vakarų pasaulį, kad atskirtume jas nuo bendro sociokultūrinio audinio. Visgi feminizmas Lietuvoje dar sunkiai virškinamas terminas, tarsi importinis produktas, kurio vartojimas nepatogus lietuviškam vartotojui. Išgirdus šį terminą jaučiamas lengvas susijaudinimas – pritarėjo, kovotojo, neigėjo, skeptiko, o kartais – elementaraus seksisto, tarsi feminizmo realybė ir svarba priklausytų nuo komentatoriaus nuomonės. Jis egzistuoja visose mūsų gyvenimo sferose ir jo nepastebėti reiškia nepripažinti realybės. Esminis pasiūlymas šiuo straipsniu ir inicijuotu projektu „Druskomanijos“ festivalyje – įvardinti feminizmą kaip svarbią mūsų kultūros naratyvo dalį, apie jį kalbėti atvirai, drąsiai ir suteikti jam daugiau galimybių patekti į mūsų apmąstymo ir diskusijų ratą, meninę praktiką ir kūrybinius eksperimentus.

Fragmentacija

Vienas iš postmodernaus pasaulio požymių, kurį stipriai paaštrino internetas ir globalizacija – pasaulio susifragmentavimas. Turint nuolatinį ir tiesioginį priėjimą prie daugybės šaltinių, kurių kiekvienas signalizuoja apie skirtingus žmonių gyvenimo kontekstus, tapo nebeįmanoma kalbėti apie vientisą feminizmą. Moteris, šį rytą pabudusi Berlyne, Nagasakyje, Lagose, Niujorke, Pune ar Vilniuje, dėl skirtingo feminizmo diskurso poveikio konkrečioje geografinėje vietoje susiduria su visiškai skirtingomis sąlygomis, lūkesčiais ir galimybėmis. Ir visgi bendras vardiklis yra jų lytis. Taigi feminizmas nebėra vienas didelis monolitas, bet pats terminas išlaiko savo reikšmę, nors patiria ir labai daug atatrankų.

Daugybė progresyviai veikiančių ir mąstančių moterų neigia esančios feministės, nes būtent terminas jų nereprezentuoja ir turi per daug neigiamų konotacijų. Nigerijos rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie puikiai apibrėžia ir paties termino poreikį: „Kai manęs paklausia, kodėl aš vadinu save feministe, o ne humaniste arba kovotoja už lygias teises, aš atsakau, kad būtent tai feminizmas ir yra. Feminizmas reiškia lygybę visiems, bet reikia įvardyti problemą, o ji yra ta, kad moterys buvo nuvertintos.“ Juk būtent moterims teko kovoti už savo teises ir aiškiai demaskuoti manipuliaciją jų padėtimi.

JAV klasikinis manipuliacijos pavyzdys, stipriai paveikęs antrosios bangos feminizmą, buvo moterų sutelkimas į darbo vietas, kai vyrai kariavo Antrajame pasauliniame kare. Į pasąmonę persiskverbiančiais patraukliais reklaminiais šūkiais buvo kuriamas stiprių ir nepriklausomų moterų įvaizdis. Jos buvo tvirtos ir perėmė gyvenimą į savo rankas. Tačiau, vyrams grįžus iš karo, moterys nebegalėjo tęsti savo darbų, nesvarbu, norėjo to ar ne, nes buvo tiesiog užėmusios vyrų vietą. Taigi sukurtas naujas idealas – namų šemininkė, save realizuojanti tarp fantastiškų virtuvės kombainų ir namų apyvokos įrankių, su vakariene laukianti savo karo herojaus. Visuomenė bandė moterį sugrąžinti į antrą planą, bet patyrusios kitokią gyvenimo logiką moterys nebegalėjo taikstytis su senomis žaidimo taisyklėmis.

Moterys pradėjo kovą dėl teisių į savo kūną, veiklą ir pasirinkimus. Jos susidūrė su struktūrinėmis kliūtimis, profesijų hierarchijoje karaliavo vyriškos komandos ar bendravimo kodai, o kur dar stereotipai, susiję su moterų (ne)profesionalumu. Moteris profesionalė buvo dar nesusiformavęs visuomenėje konceptas, taigi moterys pradėjo jį kurti. Įtvirtinant šią idėją netrūko iššūkių – nuo seksistinės darbo aplinkos iki netolygaus darbo įvertinimo. Viena iš pirmųjų moterų JAV kongrese Pat Schroeder sulaukė klausimo, kuris puikiai apibendrina požiūrio į moterį problematiką: ,,Kaip gali būti mama ir tuo pat metu dirbti Kongrese?“ Tačiau jos atsakymas taip pat brėžė naujos logikos ribas: „Turiu gimdą ir turiu smegenis – ir jos abi veikia.“ Laikantis būtent tokio mąstymo, toliau vystėsi moterų emancipacija darbo rinkoje ir svarbiose pozicijose. Svarbiausias tapo gebėjimas transformuoti savo vidinį ir visuomenės primetamą pasakojimą apie tai, kas yra moteris.

Vyro akys moterų balsuose

Jameso Browno dainos eilutės ,,This is a man’s world, but it would be nothing without a woman or a girl“ įkūnija dviprasmybę. Tai ikoniškas kūrinys, dvelkiantis romantine nostalgija, bet kartu atskleidžiantis perspektyvos paklaidą, kurioje moteris matoma kaip vyro pasaulio papildinys. Kino kritikė Laura Mulvey 1975 m. pristatė vyro žvilgsnio („male gaze“) konceptą, kuris atskleidžia, kad moterys kine, vizualiuosiuose menuose ir literatūroje yra perteikiamos iš vyro žvilgsnio perspektyvos, dažniausiai kaip seksualinio ar estetinio pasitenkinimo objektas. Iki šiol daugybėje filmų ir meno kūrinių matome, kaip moters portretai brėžiami per vyrišką žiūrą. Dėl to daugybė moterų, matydamos tokią reprezentaciją, su ja tapatinasi, bando prisitaikyti ir toliau egzistuoja vyriškame naratyve, o tai stipriai veikia jų savivoką, raiškos erdvę ir santykį su aplinka.

Moterų balsų lygiavertiškumo trūkumą iliustruoja meninio judėjimo „Guerrilla Girls“ plakatas, klausiantis: „Ar moteris turi būti nuoga, kad pakliūtų į Met muziejų?“ Taigi jaučiamas poreikis ieškoti balanso tarp moters kaip objekto ir moters kaip kūrėjos. Moterys kuria meną, tiesiogiai nukreiptą į lyties identitetą, reprezentaciją ar unikalią perspektyvą. Tokie kūriniai leidžia suvokti moteriškumą daug plačiau ir peržvelgti moterį be visuomenės normatyvų.

Atrodytų, kad visa tai – praeityje, moterų kūryba ir pačios kūrėjos turi lygiavertes darbo sąlygas ir sklaidos galimybes, bet visgi kyla klausimas: kiek svarbus įprastas pasakojimas ir jo reprodukavimas dabartyje? Jei pažvelgsime į didžiąsias koncertų sales, operų teatrus ar mokymo įstaigų programas – visur didžioji dalis repertuaro bus sukurta vyrų. Pagal Didžiojoje Britanijoje veikiančios PRS (Performing Right Society) duomenis, tik 5,3 proc. iš 2018–2019 m. sezono metu nuskambėjusių kompozicijų yra sukurtos moterų. Šiuolaikinės muzikos laukas dėl XX amžiuje moterims pakitusių sąlygų, atrodytų, turėtų atskleisti gerokai pozityvesnius skaičius, bet kompozitorės Ashley Fure ir muzikos tyrėjos Georginos Born atliktame tyrime matysime panašius rezultatus. Tyrimui buvo pasirinktas vienas progresyviausių šiuolaikinės muzikos renginių – Darmštato vasaros kursai ir festivalis. Peržvelgusios jo archyvus, tyrėjos apskaičiavo, kad iš 1946–2014 metų programose atliktų kompozicijų tik 7 % (344 iš 4750) buvo sukurtos moterų.

Kyla klausimų apie šios situacijos priežastis – nuo stereotipų iki realių struktūrinių defektų, kurie iki šiol sukuria vyrų kūrybos dominuojamą muzikinį paveikslą.

Pokyčio strategijos

Kultūros organizacijos ir tyrimų centrai Vakaruose deda didžiules pastangas siekdami sukurti erdvę įvairialypiams ir lygiavertiškai abi lytis reprezentuojantiems pasakojimams. Tam tarnauja kelios taktikos. Pirmoji – istorijos peržiūra ir naujai atrandamos svarbios praeities kūrėjos: analizuojama jų kūryba, leidžiami kūrinių įrašai, sudaromos jų kūrybą pristatančios koncertinės programos. Kolektyvai ar muzikinės organizacijos inicijuoja projektus, skirtus lygiai vyrų ir moterų kūrybos reprezentacijai. Taip pat veikia išskirtinai moterų kūrybai skirti fondai, platformos, kūrybinės erdvės. Skiriamas didžiulis dėmesys moterų pritraukimui į vadovaujančias pozicijas – tokie skaičiai tampa svarbia kultūros progreso vertinimo dalimi. To rezultatas – moterų kūryba ir situacija muzikos industrijoje tampa visavertiška diskurso dalimi. Visa tai veikia daugybę sluoksnių – keičiama prestižo tinklų sistema, o dėl gausių naujų kūrinių užsakymo ir reprezentavimo galimybių keičiasi ir moterų finansinė padėtis. Taigi, kintant pasakojimams apie moterų vaidmenis ir galimybes, tiesiogiai keičiasi ir jų gyvenimo realybė.

Įdomu, kad toks išskirtinis moterų palaikymas specialiais fondais, programomis, įstatymais ar kvotomis kelia debatus visame pasaulyje, kur susiduriama su paradoksu: norint suteikti lygiavertes platformas abiem lytims, įžvelgiamos nelygiavertės sąlygos vyrų atžvilgiu ir keliami klausimai apie moterų kūrybos vertę. Į tokią kritiką kultūros medijų ir kūrybinių industrijų dėstytoja Kate Macmillan atsako: „Argi neakivaizdu, jog teiginys, kad kvotos gali lemti prastesnę darbo kokybę, yra paprasčiausiai leidimas suprasti, kad moterų menas yra žemesnio lygio?“

Importinės vertės pamokos

Visgi moterų kūrėjų situacija yra kompleksiška ir stipriai priklauso nuo kiekvieno regiono, šalies ir net bendruomenės konteksto. 2020 m. Vilniaus knygų mugėje vykusioje diskusijoje „Ko jos dar nori?“ buvo pastebėta, kad itin ryškios dabarties muzikos kūrėjos (Mirga Gražinytė, Lina Lapelytė, Asmik Grigorian, Justė Janulytė, Egidija Medekšaitė, Žibuoklė Martinaitytė, Raminta Šerkšnytė) buvo įvertintos pirmiausia užsienyje ir tik po liaupsių svetur pagausėjo apdovanojimų, kūrybinių pasiūlymų ir žiniasklaidos dėmesio Lietuvoje. Tai tiesiogiai susiję su Vakaruose atvirai aptarinėjamu ir svarbias kultūrines pozicijas užimančiu feministiniu diskursu, dėl kurio atsiveria erdvė šviežiam požiūriui, galimybėms ir vertinimo kriterijams.

Taip dar labiau ryškėja alternatyvaus pasakojimo poreikis, kuris mūsų šalies kontekste reikštų gebėjimą tokį pasakojimą priimti atvirai ir tikint jo nauda visam kultūros laukui. Pasak tyrėjos ir kuratorės Dorothee Richter, „kuravimas yra žinių kūrimo forma“ – būtent ši idėja tampa itin svarbi muzikos organizacijų, kolektyvų programų sudarytojų ir muzikologų tolesnės veiklos perspektyvoje, kuri gali arba priimti lyties klausimą kaip svarbaus ir mums reikalingo naujo pasakojimo dalį, arba toliau įtvirtinti iki šiol gyvavusius naratyvus.

Šeši feminizmai „Druskomanijoje“

Naujausias projektas „Nymphology“, debiutuosiantis „Druskomanijos“ festivalyje, skirtas suteikti erdvę moterims kūrėjoms ir atlikėjoms, peržvelgti lyties klausimus, dalinantis savo nuomonėmis, asmenine patirtimi, abejonėmis. Taip pat – tikintis pradėti atvirą ir pokytį atnešiantį pokalbį. Projekto metu vykstančiose diskusijose filtruojasi supratimas apie moteriško požiūrio fragmentaciją ir galimybę ne vienai bendrai moterų istorijai, bet daugybei skirtingų istorijų. Moterys skirtingai priima socialinius lūkesčius, įvaizdžio stereotipus, kūrybos ar veiklos iššūkius, galiausiai – skirtingai reaguoja į feministinius naratyvus.

Kartu su „Synaesthesis“ atlikėjomis Diemante Merkevičiūte, Monika Kiknadze ir kompozitorėmis Agne Matulevičiūte, Juta Pranulyte ir Monika Sokaite šie svarstymai atvedė į temų lauką, kuris visoms dalyvėms yra netikėtas ir reikalauja plačių apmąstymų. Atrodo, kad šios idėjos, visiškai tiesiogiai veikiančios kiekvienos menininkės gyvenimą, yra tiek pat asmeninės, kiek ir politinės. Ir visgi temos svoris bei itin fragmentiškas, ne visuomet artimas ar patogus priėjimas tapo vienu įdomiausių projekto vystymo aspektų. Visa tai veda į kūrybinį rezultatą, kuris nėra lengvai prognozuojamas, tačiau egzistuoja siūlomoje pasakojimų įvairovės perspektyvoje.

---

Tekstas perpublikuojamas iš spausdintinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ žurnalo. Šių metų festivalio renginiai vyks rugpjūčio 25–31 d.