Diskusija | Ko jos dar nori? Profesinė moterų padėtis menų srityse
- 2020 m. balandžio 8 d.
Vilniaus knygų mugės kontekste Lietuvos muzikos informacijos centras inicijavo tarpsritinę diskusiją apie profesinę moterų padėtį menų srityse su skirtingų kultūros sričių tyrinėtojomis, įvairių lyčių tyrimų iniciatorėmis ir aktyviomis savo sričių profesionalėmis teatrologe GODA DAPŠYTE, kino istorike LINA KAMINSKAITE-JANČORIENE, menotyrininke LAIMA KREIVYTE ir muzikologe ASTA PAKARKLYTE.
Rašytinį diskusijos tekstą parengė Gaja Klišytė ir Asta Pakarklytė.
Asta: „Ko jos dar nori? Juk jau buvo net moteris prezidentė!“, – tokią frazę teko išgirsti iš lygių lyčių galimybių skeptiko, manančio, jog ši problema yra dirbtinė. Iš tiesų, jeigu kalbėti apie Lietuvos moterų kompozitorių padėtį, ji yra kaip niekada puiki! Jeigu prieš tris dešimtmečius muziką kūrė vos keletas moterų, šiandieną jos lyderiauja kompozicijos sektoriuje Lietuvoje, yra ryškios užsienyje: gauna svarbių kūrinių užsakymų, sulaukia reikšmingų įvertinimų ir apdovanojimų, jų muziką atlieka. Pastaruoju metu Lietuvos kompozitorės tarptautiniame kultūros kontekste yra aktyvesnės ir geriau matomos nei vyrai. Apskritai, skaičiuojant šiuo metu kūrybą praktikuojančius Lietuvos kompozitorius ir kompozitores iki 50 metų amžiaus, moterys sudaro beveik 49 proc. kūrėjų.
Tokia situacija užsienio muzikos profesionalams atrodo išskirtinė ir jie su nuostaba nuolat klausia: „kaip jums tai pavyko, ar Lietuva pasitelkė specialias priemones moterų saviraiškai skatinti, ar įdiegėte lyčių kvotų sistemą, o gal Lietuvoje vyko aktyvūs feministiniai judėjimai?“. Šiuo aspektu tarptautinėje terpėje atrodome kaip labai pažangi valstybė, tačiau tikrąsias to priežastys norėčiau aptarti kiek vėliau.
Laima: O kodėl vėliau? Iš karto!
auditorija juokiasi
Asta: Puiku, aptarkime iš karto! Man atrodytų, kad tai įvyko dėl politinių, ekonominių, socialinių Lietuvos santvarkos pokyčių, žlugus Sovietų Sąjungai. Kompozitoriaus profesija – iki tol buvusi svarbi ideologinio aparato ir propagandos mechanizmo dalis – tapo tiesiog „nesvarbiu“ darbu. Stipriai sumenko kompozitoriaus profesijos statusas ir prestižas, dingo privilegijos, susitraukė honorarai, apskritai, žlugo didelė dalis muzikos sklaidos infrastruktūros. O kartu, perėjus prie rinkos ekonomikos, atsirado daugybė kitų veiklos alternatyvų, tad „aktyvieji ir ambicingieji“ vyrai evakavosi į pajamas generuojančius sektorius, apleisdami didelius „plotus“ moterų saviraiškai ir Lietuvos moterys šios galimybės nepraleido!
Laima: Man iš karto kyla toks klausimas – be puikių Lietuvos kompozitorių muzikoje turime ir Asmik Grigorian, ir Mirgą Gražinytę-Tylą, kurios į viršūnes iššovė atsidūrusios užsienyje, bet ar būtų taip įvykę joms likus Lietuvoje? Aš giliai abejoju. Paneikite!
Asta: Negaliu paneigti. Taip, visiškai pritariu.
auditorija juokiasi
Lina: Praėjusiais metais su sociologijos, psichologijos ir kino tyrinėjimo kolegėmis pristatėme didžiulę studiją, skirtą moterims kine. Joje apžvelgėme profesinės moterų padėties kine dinamiką nuo 1947-ųjų iki 2018 m., tirdamos ne tik kino režisieres, bet visą kino aikštelės sudėtį. Tyrimo pradžioje į mus žvelgė labai skeptiškai, tarsi tokia problema būtų nebeaktuali. Juk turime nuostabių prodiuserių, kurios yra matomos tarptautiniame kontekste, o kiek daug yra ryškių moterų režisierių – Giedrė Beinoriūtė, Kristina Buožytė, Giedrė Žickytė – tad jokios problemos čia esą nėra. Tačiau kai padarėme realų tyrimą, šis burbulas subliuško.
Tyrimo metu atskyrėme atrodymą nuo realių skaičių ir paskirai analizavome kelias kategorijas: vaidybinį, dokumentinį, animacinį, trumpametražį ir ilgametražį. Pavyzdžiui, ilgametražio vaidybiniame kine, kuris yra labiausiai matoma ir gauna didžiausią finansavimą, per daugiau kaip 20 metų mažai kas keitėsi. Nuo 1995 m. iki dabar mes turime tik 15 proc. filmų, kuriuos režisavo moterys. Praėjusiais metais buvo sukurta daug neblogų vaidybinių filmų, bet jų nesukūrė nei viena moteris režisierė, iki šiol neturime ir nei vieno filmo, kuris būtų nufilmuotas kino operatorės. Svarbu paminėti, kad 80 proc. valstybinio finansavimo yra skiriama būtent vaidybiniams filmams, tuo tarpu moterys telkiasi dokumentikos srityje, kuriai skiriami tik 3 proc. viso kino finansavimo.
Atkreipėme dėmesį ir į kitą problemą – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kino režisūrą studijuoja apie 50 proc. moterų, kino aikštelėje jų dirba 35 proc., o įvertintų apdovanojimais yra tik 22 proc. Tad ir Lietuvoje, ir senųjų demokratijų šalyse keliami klausimai: „kas nutinka moterims, kur jos dingsta, kodėl toks ryškus procentas jų nubyra?“.
Laima: Prizus reikia susirinkti! Štai ir Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija šiemet džiaugėsi stipriai pagerėjusiu moterų procentu, tačiau man tai panašiau į prirėmimo prie sienos situaciją. Juk nepasakysi aukščiausius tarptautinius apdovanojimus nuskynusiai solistei Asmik Grigorian ar „Saulės ir jūros“ komandai – Rugilei Barzdžiukaitei, Vaivai Grainytei ir Linai Lapelytei – kad lietuviškam apdovanojimui dar reikės šiek tiek pasitempti.
auditorija juokiasi
Lina: Bet kuriančių moterų yra žymiai mažiau, todėl jų laimėjimai yra labiau matomi ir dėl šios priežasties gali susidaryti įspūdis, kad jokių problemų nėra. Antra vertus, už skaičių labai lengva slapstytis ir jeigu atrodo, kad kažkokioje konkrečioje situacijoje pavyko išlaikyti lyčių pusiausvyrą, tai dar nereiškia, kad susibalansavo ir bendresnė padėtis.
Laima: Čia labai svarbu matyti ilgalaikę perspektyvą. Aš jau seniai seku Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų situaciją, kartu su grupe „Cooltūristės“ stebiu ir skaičiuoju lyčių balansą, tad pastebėjau tokią tendenciją – jeigu kuriais metais supuldavo apylygis ar net moterims palankesnis premijų procentas, tai kitais metais vėl būdavo nuslystama į vyrų dominavimą. Kai Kultūros ministerijos spaudos konferencijoje paklausiau, kodėl taip yra, ekspertų komisijos narė atsakė, kad Lietuvos kultūroje lygybė jau įtvirtinta ir šio klausimo galima daugiau nebekelti.
Goda: Šioje kompanijoje esu mažiausiai patyrusi lyčių studijų klausimu, bet kai kalbame apie vyrų ir moterų santykį teatre ar kituose scenos menuose, įdomu atkreipti dėmesį į lyčių dinamiką skirtingų profesijų ir pozicijų segmentuose. Dažnai susiklosto taip, kad nuo scenos svarbiausias istorijas, parašytas vyrų, ir pasakoja vyrai, bet daugiausia moterų auditorijai. Apie tai istorijai rašo beveik vien moterys, tai skaito daugiausia moterys ir kūrybinį scenos menų produktą taip pat pardavinėja dažniausiai moterys. Kitaip tariant, vyrų ir moterų santykis teatro sferoje yra labai įvairus, kartais net paradoksalus, todėl apibendrintai kalbėti būtų sudėtinga. Net ir žvelgiant į muziką, bendresnė situacija yra labai daugialypė. Nuo kompozitorių pereikime prie dirigenčių ir paaiškės, kad jų yra trys ir visos jos – ne Lietuvoje.
Laima: Įvardinkime! Mirga Gražinytė-Tyla...
Asta: Giedrė Šlekytė ir Adrija Čepaitė.
Bet norėčiau grįžti prie Godos pastebėto netolygumo ir savo minties apie moterų koncentraciją „nesvarbiose“ veiklose. Europos Sąjungos statistikos tarnyba „Eurostat“ pateikia tokį kultūros darbuotojų santykį pagal lytį: Estijoje kultūros srityje dirba 60 proc. moterų, Lietuvoje – 61 proc., Latvijoje – net 68 proc. moterų ir šiuo aspektu Baltijos valstybės yra pačiame Europos Sąjungos šalių sąrašo viršuje.
Kartu su Latvijos ir Estijos muzikos srities kolegomis dalyvaujame įvairiuose tarptautiniuose profesionalų renginiuose, kur pastaruoju metu itin aktyviai diskutuojama apie lygių galimybių politiką ir lyčių pusiausvyrą festivalių programose, kūrinių užsakymų schemose, komisijose, tarybose ir panašiai. Tokiuose aptarimuose atmosfera dažnai įkaista iki aukštos temperatūros, senųjų demokratijų piliečiai aštriai pasisako „už“ ir „prieš“ lyčių kvotas, tuo tarpu Baltijos šalys tokias aistras vertina šaltai. Su kolegomis net pradedame juokauti, kad kultūros sektoriuje reiktų įvesti vyrų kvotas.
Laima: Kvotų tema išties aštri ir čia tuoj pat galima vienas kitam persikąsti gerkles. Kai tik užsimeni apie kvotas, tuoj pat užsipuolama, kad dabar viskas žlugs ir lygis kris, nes bus privaloma atsižvelgti į neva bet kokias moteris, vadovaujantis vieninteliu lyties kriterijumi. Bet kalba yra visiškai ne apie tai! Juk egzistuoja daug aukšto lygio meno profesionalių moterų, tačiau labiausiai įvertinami, matomi ir finansuojami vis dar yra vyrai.
Įdomu, kad moterys skaito ir moterų, ir vyrų knygas, tačiau vyrai daugiausiai renkasi skaityti vyrų parašytas, galbūt papildomai paskaitant vieną kitą moters knygą. Pagrindinės teatrų, koncertų, parodų lankytojos yra moterys, bet ten nuėjusios susiduria daugiausia su vyrišku naratyvu.
Aš manyčiau, kad kvotos yra reikalingos – galbūt ne visur tiesiogiai ir visuotinai jos gali būti pritaikytos, bet kvotos tikrai praverstų visose sprendimų priėmimo grandyse – premijų komisijos sandaroje ir sprendimuose, finansavimo skirstymo mechanizmuose, įvairių tarybų sudėtyse ir panašiai. Tai būtų Skandinaviškas modelis: visur, kur yra visuomeniniai pinigai, ten ir įdiegiamas 50/50 modelis. Taškas.
Goda: Bet aš bijau, kad tada tikrai gali tekti įvedinėti vyrų kvotas. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvos kultūros taryboje iš 11 narių 7 yra moterys, „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje vyrai taip pat yra mažuma. Mes turime kitą problemą, kurią galima pavadinti „Vyrų įtraukimas į kultūrą“.
auditorija juokiasi
Laima: Mane vis dar stulbina besikartojanti situacija, kai tik pradėjus šnekėti apie išsilyginančią moterų kūrėjų situaciją, tos pačios moterys iš karto pradeda rūpintis, kad tik vyrų nepritrūktų.
auditorija juokiasi
Be abejo, aš irgi nenoriu gyventi vienalyčiame pasaulyje! Įvairovė džiugina, tačiau pažvelkime į didesnį paveikslą. Ar situacija realiai pasikeitė? Pavyzdžiui, kalbant apie dailę: muziejų kolekcijos yra tragiškoje padėtyje visame pasaulyje. Į jas įtraukta apie 10, daugiausiai 15 proc., bet paprastai net mažesnis procentas moterų menininkių darbų. Privačiose kolekcijose padėtis dar blogesnė. Ir jeigu tuoj pat pradėti aktyviai pirkti ir kolekcionuoti vien tik moterų darbus, galima užtrukti gal ir 100 metų, siekiant priartėti prie apylygio santykio.
Gąsdintis dėl kultūroje neva nykstančių vyrų tikrai nereikėtų, nes galios situacija iš esmės nepasikeitusi. Ir globaliu mastu pagrindiniai finansai ir toliau lieka saujelės baltų vyrų rankose, o moterys valdo gal kokį vieną procentą pasaulio gerbūvio.
Lina: Aš irgi manyčiau, kad moterų koncentracija meno, kultūros ir mokslo srityse stipriai koreliuoja su statuso ir atlygio aspektais. Kultūros sferoje darbas vis dėlto yra mažiausiai apmokamas, lygiai kaip ir socialinių ar tam tikrų medicininių paslaugų sektoriuose. Ir dėl mažų atlygių, ir dėl visuomenės ar ugdymo sistemos stereotipų, kultūra arba slauga priskiriamos moterų sferai.
Jeigu Vakarų Europa jau seniai įsisąmonino, kad lytis daro įtaką, o jų stereotipai daro poveikį rezultatams ir dabar senosios demokratijos ieško priemonių, kaip naikinti stereotipizaciją, tai Lietuva vis dar užstrigusi pirminiame lygmenyje. Mes brendome visiškai kituose kultūriniuose ir socialiniuose kontekstuose. Nenoriu kaltinti ir sovietmečio, kurio metu feminizmo apraiškos buvo absoliučiai kitokios ir akivaizdu, kad Vakaruose atvirai vykę emancipacijos judėjimai pas mus neįvyko ir šiuo metu mes turime išspręsti gausybę problemų, kurios atsispindi ir kartose, ir mumyse, ir institucijose.
Minėto tyrimo metu vykdėme pokalbius su kino kūrėjomis, kurios užsiminė, jog jų paraiškos buvo atmetamos dėl minimų stereotipų. Dar daugiau, joms buvo bandoma primesti tam tikrus, tarkime „moteriškus“ žanrus. Jeigu jos būdavo pasiryžusios režisuoti sudėtingą kūrinį, pavyzdžiui, istorinę dramą, tragikomediją arba psichologinį filmą apie sudėtingus vidinius išgyvenimus, buvo aiškinama, kad tokių temų jos imtis negali, nes nėra pasiruošusios ir apskritai, tai ne mergaičių temos.
Goda: Aš tiesiog greitai įrodysiu, kas buvo ką tik pasakyta. Mes šnekėjome, kad moterys dažniausiai sudaro didžiąją dalį vertintojų, nepaisant to, teatre situacija yra tokia, kad nuo 1992 m., kai atsirado valstybiniai teatro apdovanojimai, buvo apdovanotos šešios moterys režisierės. Pagrindinį prizą už režisūrą iš jų yra gavusi viena. O štai stereotipas, kad moterys augina, prižiūri ir slaugo, atsispindi dažnai moterims skiriamuose apdovanojimuose už kūrybą vaikams.
auditorija juokiasi
Goda: Na, pažvelkime į gilias teatro tradicijas... Jeigu moterys kritikės jau yra norma, tai aktorės vis dar tos, kurios gražios.
auditorija juokiasi
Lina: Kine moterų indėlis irgi dažnai nepastebimas, nors kinas yra kolektyvinio darbo rezultatas. Moterys visada buvo tos, kurios montuodavo, siūdavo kostiumus, grimuodavo, kitaip tariant, dirbdavo nematomą, „nesvarbų“ darbą, stokojantį įvertinimo. Net ir prodiuserystė, kurios Lietuvoje aktyviai ir labai sėkmingai imasi moterys, nacionaliniuose apdovanojimuose niekaip neatsispindi.
Asta: Naiviai tikėjausi, kad pradžioje pasirinkus pozityvią tonaciją apie šiuolaikinių Lietuvos moterų kompozitorių padėtį, pokalbyje įkvėpsiu daugiau teigiamų tonų, bet nepavyko...
auditorija juokiasi
Ir aš turiu šiurpinančių skaičių. Jeigu Laima kalbėjo apie klaikų moterų kūrybos stygių muziejų kolekcijose, tai klasikinių koncertinių institucijų programose padėtis ne ką geresnė. Štai tarptautinės iniciatyvos „Donne: Women in Music“ kontekste buvo peržvelgta 15 geriausių pasaulio orkestrų (Amsterdamo, Berlyno, Vienos, Londono, Niujorko, Čikagos, Los Andželo, Vankuverio, Sidnėjaus ir kitų) repertuarų. Paaiškėjo, kad jie atlieka tik 3,6 proc. moterų kūrybos. Panašus tyrimas prieš kelis metus buvo atliktas ir JAV, kur paaiškėjo, kad 22 geriausi amerikiečių orkestrai atlieka tik 1,8 proc. moterų sukurtos muzikos. Visi pasibaisėję puolė skaičiuoti tik gyvų kompozitorių atliekamos muzikos proporcijas. Pirmojo tyrimo kontekste paaiškėjo, kad šiuolaikinei moterų kūrybai tenka 14,2 proc., antrojo – 14,3 proc. Kitaip tariant, baltųjų mirusių vyrų kanonas yra nenustelbiamas.
Nepaisant to, kad Lietuvos moterų kompozitorių niša globalios muzikos rinkos kontekste yra nepaprastai mažytė, susiklosčiusi situacija yra išskirtinė. Tokį moterų kompozitorių suaktyvėjimą be minėtų priežasčių paskatino ir atsivėrusios valstybės sienos, visų pirma, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vėliau – įstojus į Europos Sąjungą. Dabar mes turime daug moterų kūrėjų, kurios ilgai studijavo ar studijuoja užsienyje, kurios gyvena užsienyje, kurios aktyviai veikia „ten“ ir „čia“, kitaip tariant, yra pasaulio pilietės. Tai Žibuoklė Martinaitytė, Justė Janulytė, Lina Lapelytė, Egidija Medekšaitė, iš jų tik Onutė Narbutaitė ir Raminta Šerkšnytė įsišaknijusios Vilniuje, bet tai joms netrukdo iš lokalių būti globaliomis.
Laima: Taip, užaugo nepriklausomybės karta, kuri baigė mokslus užsienyje ir tai yra natūralus dalykas. Tai nėra kažkas neįveikiamo ir nepaprasto, tai pasiekiama praktiškai kiekvienam. O pabuvus „ten“, tu jau tampi to lauko dalimi, užmezgi ryšius, įsitraukti į procesus. Man regis, kad visiems jauniems žmonėms būtina bent kuriam laikui išvažiuoti iš Lietuvos, norint įsileisti „į galvą“ pasaulį ir viduje pajausti, kad sienų nėra. Kartais atrodo, kad mūsų mažumo pojūtis ir mūsų tikslus padaro mažesnius, o dar ir aplinkui visi bando tave į vietą pastatyti. Dažniausiai būtent senoji karta ir stato tave į vietą, ypač moteris, o išvažiavus kitur pamatai, kad viskas su tavimi yra gerai, tad galima ir išsiskleisti.
Lina: Kontekstai išties išlaisvina moteris, kūrėjas, kai į jas žiūrima visų pirma kaip į asmenybes, o ne moteris pagal visų būdingų stereotipų prizmę. Bet ir Lietuvoje situacija palaipsniui gerėja! Jeigu iš sovietmečio išnyra tik trys moterų kino režisierių pavardės, kurių dažniausiai niekas net ir nežino, tai nepriklausomybės metais moterų procentas auga.
Nepaisant to, kine vis dar yra daugybė moterų, kurios atsimušė į vadinamąsias „celiulioidines lubas“ ir netapo režisierėmis, nes dar studijų metais joms „patarė“ prodiusuoti, užsiimti vadyba ir taip toliau. Be to, jeigu dabar situacija atrodo gerėjanti, tai nereiškia, kad taip bus ir toliau. Pavyzdžiui, Švedijos kino industrijoje buvo įvesta lyčių kvotų sistema, iššaukusi išties puikų rezultatą, bet vos tik jas nuėmus, situacija vėl ėmė lėtai slysti atgal. Lygiai kaip ir Laimos komentare apie nacionalines premijas, kai pasiekus pusiausvyrą atsipalaiduojama ir apie problemą pamirštama. Todėl reikia nuolat atsiminti, kad visa tai išsikovota ir palyginti visai neseniai.
Goda: Bandant įžvelgti pozityvių dalykų, atkreipčiau dėmesį į tai, kad iš penkių pagrindinių tarptautinių scenos menų festivalių, keturiems vadovauja moterys. Tai yra pastarųjų metų tendencija, kurią diegia jaunoji karta. Vadovaujančios moterys atsineša visiškai kitokį matymą, todėl vertinčiau tai kaip svarbią kryptį pokyčių link. Tai, ką jos nusprendžia „atvežti“ į Lietuvą, pildo mūsų supratimą apie tarptautinį kontekstą, o kartu keičia ir publiką. O kadangi publika yra perkančioji galia, ji gali pakeisti ir pasiūlą. Juo labiau, kad bilietus perka 65 proc. moterų, kurios mokosi reikalauti to, ko nori.
Deja, negaliu pristatyti išsamių teatro srities duomenų lyčių aspektu, nes su tokiais tyrimais Lietuvoje neteko susidurti, bent jau pastaraisiais metais. Tačiau pagal asmeninius skaičiavimus, kuriuos specialiai atlikau prieš šią diskusiją, iš šiuo metu aktyviai besireiškiančių režisierių, per metus pastatančių bent vieną spektaklį, vyrų yra tik trečdaliu daugiau.
Lina: Kino sferoje dabar aktyviai vyksta moterų kūrėjų susibūrimai, kur sprendžiamos įvairios profesinės problemos, vykdoma tinklaveika, bet visa tai – su aiškia emancipacijos potekste. Visos pripažįsta ir sutinka, kad situacija nėra gera, ypač po #MeToo judėjimo, kuris įsismarkavo visų pirma kino industrijoje. Po šio skandalo kino bendruomenės suaktyvėjimas buvo didžiulis, dėl mokymų ir tyrimų pradėtas spausti Lietuvos kino centras. Lietuvoje buvo atliktas tyrimas ir dėl priekabiavimo. Kas dirba kine, puikiai žino, kad kino aikštelėse įsigalėjusi tradicinė hierarchinė struktūra. Pagal šį modelį viską valdo režisierius ir dėl šios galios subordinacijos kyla daug problemų, lygiai kaip ir kitose kultūros ir meno srityse.
Asta: Lina, puikus komentaras, kaip tik norėjau paliesti moterų solidarumo aspektą. Prieš dešimt metų dariau Lietuvos moterų kompozitorių apklausą čia aptariamais aspektais. Šalia to intensyviai domėjausi visomis feminizmo bangomis, emancipacijos procesais, profesine moterų padėtimi, išgyvenau dėl istorinės ir šiuolaikinės lyčių nelygybės, todėl visiškai „apakau“ supratusi, kad mano respondentėms tai mažai terūpi. Ryškiai prisimenu tik kompozitorę Rūtą Vitkauskaitę, kuri regis vienintelė iš keliolikos apklaustųjų atsakė, jog jai šios problemos aktualios, tuo tarpu likusi dauguma siekė nuo lyties aspektų atsiriboti. Apskritai, daug lyčių nelygybę suprantančių moterų labai išsigąsta, jeigu tik ima įtarti, kad tuoj bus pavadintos feministėmis.
auditorija juokiasi
Štai ir dabar, sėdim mes čia, diskutuojam, tyrimus atliekam, jaudinamės, o gal moterims kūrėjoms tai nesvarbu? Gal tokių tik kelios? Tai šiek tiek provokacinis pasisakymas, bet ar jūs turėjote panašių patirčių?
Laima: Man atrodo, kad tai labai simptomiška reakcija. Kai žmogus gyvena kokioje nors dėžėje ir niekada nėra iš jos išlindęs, tai jam ir atrodo, kad ta dėžė yra visas pasaulis, o toje dėžėje nėra jokios priespaudos. Bet mes jau įvardijom, kad kompozitorės gyvena išsibarsčiusios po visą pasaulį ir tos diskriminacijos gal visai ir nejaučia.
Šis klausimas labai aktualus visiems. Nors buvo daug bandymų „laidoti“ feminizmą – tik užsimeni apie didelę tarptautinę parodą, skirtą moterų kūrybai, iš karto visi užpuola, kad tokia jau buvo, kiek gi galima – bet bangos iš naujo vis kyla ir kyla, kuruojamos naujos parodos, lankytojai į jas skuba. Ir tai vyks tol, kol yra toks didelis skirtumas, neadekvatus vyrų ir moterų vertinimas, kol yra auditorija, kuriai tai yra įdomu.
Moterys gali ir nežinoti, kad joms reikia feminizmo, bet jos puikiai „valgo“ feminizmo vaisius. Tikrai nesuprantu pačių moterų, niekinančių feministes: „oi, tos feministės!...“. Puiku, pirmyn – sėdėkit virtuvėse, neikit balsuoti, pasiimkit vyrą, kad galėtumėte į biblioteką nueiti! Juk visa tai buvo taip neseniai! Mes kartais pamirštame, kaip viskas dar yra čia pat. Antai klausiausi per BBC apie antrąją feminizmo bangą ir likau nustebusi, kad 1969 m. Anglijoje moterys konduktorės streikavo, kad galėtų ne tik bilietėlius plėšyti, bet ir autobusus vairuoti. Kartoju, 1969-ieji – kai vyrai nusileidžia Mėnulyje.
auditorija juokiasi
Visa tai dar labai šviežia, tad jei tik mes užmigsime, ateis kokia konservatyvi vyriausybė ir mes vėl su skarutėmis sėdėsime virtuvėje. Gal skaručių ir neryšėsime, bet esmė, manau, aiški. Reikia būti budrioms, solidarioms ir bendraujančioms, nes kol veikiame kartu, tol galime kažką keisti.
Lina: Galbūt Lietuvoje žodis „feminizmas“ kažką ir gali sutraukti kaip mėšlungis, gal čia veikia kultūrinis sąvokos vartojimo skirtumas, nežinojimas, juk terminas ganėtinai naujas, bet Vakaruose moterys dėl feminizmo ir jaučiasi saugios. Moterų teisės ir emancipacijos klausimai yra absoliučiai natūralūs ir jų kelti visiškai negėda. Visi supranta, kad problema egzistuoja ir ieško būtų, kaip ją spręsti. Vienas iš namų darbų Lietuvos visuomenei būtų kuo daugiau apie tai kalbėti, dalytis patirtimis, skatinti seserystę, ieškoti pozityvių pavyzdžių.
O kino srityje matau dar kitą problemą, kurios sprendimo būdus įkvepia Vakarų valstybių patirtys. Svarbu ne tik išryškinti ir parodyti pamirštų, „nurašytų“ moterų režisierių darbus, įvairinti repertuarą, bet ir „taisyti“ kino istoriją, kurioje moterys visiškai neegzistuoja, nepaisant to, kad dirbo, kūrė ir daug padarė. Aš pati susidūriau su situacija, kai darant tyrimą vyresnės moterys nesutiko kalbėti, pačios save „nurašydamos“ kaip neturinčias ką pasakyti ir niekam neįdomias. Žiauriai liūdna! Žmogus aktyviai dirbo kino aikštelėje, sukūrė daugybės mums žinomų filmų mizanscenų ir dėl išankstinės nuostatos save tiesiog „nurašo“ kaip nereikšmingą.
Goda: Man regis, kad „nusirašymas“ yra kartos ir laikmečio dalykas, būdingas ne tik kinui, bet ir kitoms sritims. Man yra tekę girdėti labai panašių istorijų iš Dizaino fondo, kuris kalbino senosios kartos vyrus ir moteris, kūrusius dizaino objektus. Deja, lyties neigimas, mūsų aptariamų problemų šalinimasis ir įsivaizdavimas, kad menas su lytimi niekaip nesusijęs yra vis dar gajūs.
Asta: Kita vertus, lygiai prieš metus Vilniaus knygų mugėje vyko pokalbis su užsienyje gyvenančiais Lietuvos muzikos kūrėjais Andriumi Arutiunianu ir Vitalija Glovackyte, kurie pasakojo labai keistus dalykus. Pavyzdžiui, Vakarų pasaulio didmiesčiuose jau mažai ką stebina, kai elektroninės muzikos klubas ar festivalis, bandydamas „praskiesti“ šimtaprocentinį „vaikinų klubą“, pakviečia pasirodyti kokią nors populiarėjančią eksperimentinės muzikos kūrėją moterį, o ji atsisako (!) argumentuodama, kad tokioje seksistinėje vietoje negros. Netikėta, štai Jums naujienos iš Vakarų!
auditorija juokiasi
Asta: Užsiminus apie tarptautinį kontekstą, dėmesį dar sykį atkreipčiau į jame siaučiančius tarptautinius lygių galimybių judėjimus, kaip antai Holivude prasidėjusį „50/50 by 2020“ arba Jungtinės Karalystės muzikos paramos fondo „PRS Foundation“ inicijuotą „Keychange“, kurie siekia lyčių pusiausvyros įvairiuose lygmenyse: nuo sprendimų priėmimo iki turinio kūrimo, atlikimo ir vadybos. Ką apie tai manote? Ar Lietuva galėtų svarstyti lyčių kvotų įvedimą?
Laima: Aš manau, kad lygybė yra nuostabus dalykas visose srityse, kai žmonės vertinami nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, klasės, rasės ar orientacijos. Aišku, skeptikai tuoj pat pasakys: „Bet juk čia menas! Talentas! Čia tokių kriterijų taikyti negalima“. Vėlgi, prisiminus nacionalines premijas, jeigu apdovanojami vien vyrai kūrėjai, tai yra Talentas! Neįmanoma buvo jų neapdovanoti. Taip jau atsitiko, kad supuolė visi talentingi vyrai. Tiesiog 100 proc.! Tuo tarpu, kai pernai pasirodė trumpasis pretendentų sąrašas, kuriame pamačiau tokią gausą puikių moterų kūrėjų, pagalvojau, kad visas ir būtų galima apdovanoti, bet tuoj pat buvau užsipulta, kad apdovanojimus paskirsčiau tik pagal lytį. Kai vienos moterys – tai lytis, o kai vieni vyrai – tai kūryba.
auditorija juokiasi
Kvotas vertinu labai pozityviai. Kaip ir minėjau, sprendimų priėmimo lygmenyje jos yra būtinos, kituose – gal veikiau pereinamuoju laikotarpiu. Palaikau tokių laikinų intervencijų idėją, kaip kad garsaus švedų kuratoriaus Larso Nittve’ės pasiūlytoji muziejų kolekcijoms – „100 procentų moterų vietoj 100 procentų vyrų“, kad nereikėtų pusę tūkstantmečio, žingsnelis po žingsnelio, lyginti susidariusios padėties ir taisyti tragiškų proporcijų.
Lina: Visi turbūt supranta, kad kino industrijoje užsibrėžtas tikslas 50/50 nebuvo pasiektas. Bet šią akciją sugalvojusi Švedijos kino instituto vadovė Anna Serner labiausiai siekė atkreipti dėmesį ir suaktyvinti procesus. Dabar ir vyksta „matavimai“ kino aikštelėse, festivalių programose, kino teatrų repertuaruose, apie tai diskutuojama tarptautiniu mastu, koreguojami programų sudarymo principai, persvarstomi finansavimo mechanizmai.
Aš irgi sutikčiau su kvotomis, ypač pereinamuoju laikotarpiu, ypatingai tais atvejais, kai žmonės net nemato ir nesupranta, kad egzistuoja problema. Kvotos yra svarbus instrumentas, siekiant reguliuoti dominavimą. Nors mano minėtas švediškas kvotų mechanizmo pavyzdys atskleidė, jog jis suveikia tik tam tikru momentu. Kita vertus, niekur daugiau pasaulyje nėra tiek kino kūrėjų moterų, kaip Švedijoje.
Žymiai gilesnė problema slypi talento vertinimo procesuose, nes vertintojai vis tiek mato lytį, į ekspertinį lygmenį lyčių stereotipai įsismelkia dažnai. Dėl šių priežasčių kai kurios šalys įdiegė anonimiškumą ir tai suveikė puikiai.
Goda: Taip, sprendimų priėmimo situacijose kvotas tikrai galime svarstyti, tačiau kitais atvejais dėl to abejočiau. Pavyzdžiui, pritaikyti kvotas teatrų repertuarams būtų tiesiog neracionalu, nes Šekspyro pjesėse tik 16 proc. vaidmenų yra skirta moterims. Bet mes vis kalbame, kad kvotos puikiai suveiktų pereinamuoju laikotarpiu, o man atrodo, kad mes gyvename pereinamuoju laikotarpiu ir viskas dar ateityje.
