Arminas Bižys ir Danielius Pancerovas: apie muziką, skeitus ir fotografiją

  • 2020 m. birželio 16 d.

Kalbino Vitalijus Gailius

Mintis pakalbinti du jaunosios kartos saksofonininkus – Arminą Bižį ir Danielių Pancerovą – jau kurį laiką nedavė ramybės. Visų pirma dėl to, kad šios asmenybės nesistengia niekam įtikti ar patikti ir daro tai, kas joms teikia džiaugsmą. Antra, Arminas ir Danielius svariai prisideda prie sostinės (ir ne tik) kultūrinio pulso palaikymo.

Arminas muzikinį kelią pradėjo Alytuje, o Danielius – Šilutėje. Iš skirtingų Lietuvos kampelių kilusių bei skirtingoms muzikinėms kryptims atstovavusių vaikinų keliai susidūrė Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Netrukus Arminas ir Danielius, kartu su bičiuliais saksofonininkais Kazimieru Jušinsku ir Algirdu Janoniu, subūrė improvizacinės muzikos saksofonų kvartetą „Katarsis4“, o ir savarankiška kūryba itin sparčiai pradėjo judėti pirmyn.

Šiuo metu Arminą ir Danielių galima išgirsti grojančius įvairių formatų ir žanrų kolektyvuose. A. Bižys bendradarbiauja su šiuolaikinės muzikos kolektyvu „Synaesthesis“ bei fusion krypties kolektyvu „Brave Noises“, o Danielius saksofoną pučia su ironijoje bei absurde skendinčia roko kapelija „Arklio Galia“ ir netikėčiausią stilių pynę serviruojančiu kvartetu „Kanalizacija“. Kartu scenoje šiuos du muzikantus tikriausiai esate matę su Lietuvos džiazo kormoranais (grupės nariai yra save taip pavadinę) „Džiazlaif“, afrikietiškų ritmų Marijos žemėje propaguotojais „Ojibo Afrobeat“ ir linksmybėmis alsuojančiais „Mood Sellers“. O kur dar galybės visokių spontaniškų projektų ir projekčiukų... Be to, Arminas su Danieliumi yra prisiekę skeiteriai ir pasižymi pomėgiu pyškinti fotoaparatais.


Nors apribojimų vis mažėja, kalbamės dar karantino laikotarpiu. Kaip jį išgyvenate?

D. P.: Kol šis įdomus laikotarpis tęsiasi, jokių apibendrinimų neskubu daryti. Iš esmės niekas pernelyg nepasikeitė, išskyrus tai, kad nevyko repeticijos ir koncertai. Tačiau iš dalies tai net į naudą, nes prieš karantiną net ir laisvu laiku vis tiek eidavom pasigroti, palaikyti formą. O dabar turime puikų šansą atitrūkti nuo muzikos. Beje, atsirado laiko paprastiems dalykams, kurių šiaip nesiimčiau, pvz., susiremontuoti kambarį. Labai geras darbas, atpalaiduoja.

A. B.: Pradžioje jaučiausi keistai. Truputėlį net ėmė nervas, nes nieko nevyko ir buvo neaišku, kaip viskas klostysis toliau. Bet ilgainiui susigyvenau ir pradėjau į tai žvelgti kaip į puikią galimybę atitrūkti nuo rutina tapusių veiklų. Anksčiau, jei patingėdavai pasigroti ar ką nors sukurti, jausdavai savigraužą, nes žinojai, kad laukia repeticijos, koncertai. O dabar žinai, jog nelabai kas vyksta, daug lengviau nesukti dėl to galvos ir padaryti refresh savo smegenėlėms.

O finansiniai nuostoliai? Pasinaudojote valstybės teikiamomis paramomis?

D. P.: Buvo nerimo, ypač iš pradžių, kai informacijos apie paramą buvo nedaug. Be to, dar nuplaukė albumo įrašai su „Džiazlaif“. Bet dabar kiek ramiau. Yra daug skirtingų paramos mechanizmų, net pasimesti tarp jų gali, bet, pvz., AGATA surašo informaciją ir persiunčia atlikėjams. Tai tikrai padeda susigaudyti. Labai skųstis negaliu. Kur kas labiau nukentėjo žinomesni popso muzikantai, nes ten tikrai sukasi dideli pinigai.

A. B.: Taip, turėjom balandį skristi į Kopenhagą. Buvo numatyti „Katarsis4“ ir „Džiazlaif“ koncertai bei albumo įrašai. Viskas buvo subukinta, sustyguota, ir nuplaukė. Gerai, kad turėjom šiokių tokių santaupų. Buvau palikęs remontuoti saksofoną, tai gerai, kad nesumokėjau iš karto, nes būčiau išleidęs pinigus, o grojimų neturėčiau.

Kada supratote, kad norite savo tolesnį kelią sieti būtent su muzika?

D. P.: Labai gerai pamenu lūžinį momentą. Įstojau į J. Šimkaus konservatoriją, saksofono klasę. Nelabai man ten sekėsi. Šilutėje buvau prastai pasiruošęs, gamų net deramai nemokėjau. Žodžiu, toks visiškas nulis. Praėjo pirmas kursas, nuolat gaudavau blogiausius pažymius ir prasidėjo apkalbos, kad nemoku groti. Mane tai labai paveikė, todėl visą vasarą drožiau saksofonu Šilutės kultūros namuose. Tada supratau, kad groti noriu.

A. B.: Įstojęs į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją taip pat buvau visiškai žalias. Patekau pas tokį atominį sovietinių pažiūrų dėstytoją. Ne iš karto supratau, kad jis blogai moko. Per prievartą varydavo groti. Taigi įstojau ir nežinojau, ką daryti su ta muzika, pradėjau varyt non-stop, po 6–7 valandas per dieną. Jutau net savotišką perdegimą. O lūžį patyriau jau LMTA, kai susipažinom su Danielium, Kazimieru bei kitais ir subūrėm „Katarsis4“. Atsivėrė kitas muzikos suvokimas, kad nebūtina vien tik išmokti standartinius licksus – gali daryti ir kai ką daugiau.

D. P.: Aha, tai buvo momentas, kai pasukome prie savos kūrybos. Labai laisvai su „Katarsis4“ grojome ir tebegrojame, neapsiribojame jokiais žanrais, darome tai, kas mums atrodo įdomu.

Panašu, kad ne tik „Katarsis4“ neapsiribojate žanrais. Jus abu galima pamatyti grojančius pačiuose įvairiausiuose kolektyvuose.

D. P.: Neskirstau muzikos pagal žanrus.

A. B.: Aš taip pat. Žinoma, gerai, kad yra, pvz., džiazo fanatikų. Bet tai turi ir minusų. Savęs stengiuosi neriboti. Muzika yra muzika. Jei ji tave veža, geras kolektyvas, faina groti, tada nėra reikalo savęs riboti ir sakyti, kad esu džiazo muzikantas ir grosiu tik bebopą. Man tai atrodo beprasmiška.

Gaunate pasiūlymą groti kartu. Kas lemia jūsų apsisprendimą prisijungti?

D. P.: Seniau daugiau ar mažiau tiesiog grojau vos ne visur, nes tiesiog norėjosi groti su žmonėmis, įgyti praktikos. Dabar vis labiau susimąstau prieš priimdamas sprendimą. Pagalvoju, ar tikrai aš noriu groti, ar man patinka toji muzika. Grodamas keliose grupėse turi dalyvauti jų repeticijose, todėl svarbu turėti pakankamai laiko. Reikia atsiduoti kolektyvui ir įdėti savo indėlį, o ne tik nueiti, sugroti savo partiją ir išeiti.

A. B.: Nesinori būti tik instrumentu. Antrame kurse pradėjau dirbti Vidaus reikalų ministerijos orkestre. Gal trejus metus ten pradirbau. Pradžioje lyg ir fun viskas buvo, dar ir „Katarsis4“ reikalai nebuvo įsivažiavę. Bet paskui supratau, kad esu tiesiog įrankis ir nieko iš to vertingo nepasiimu. Žinoma, gaunu pastovias pajamas, bet toks grojimas tampa tiesiog darbu – muzikoje nelieka prasmės.

Abu grojate saksofonais. Danielius beveik visuomet tik su baritoniniu, o tu, Arminai, į rankas paimi ir altinį. Kodėl pasirinkote būtent šį instrumentą?

D. P.: Mane su saksofonu supažindino tėvas. Labai nesispyriojau, patiko. Konservatorijoje turėjome saksų ansamblį ir kažkam reikėjo groti baritonu, tai man ir teko ši garbė. Grojau, grojau ir prilipo. Nors kurį laiką dar pagrodavau ir altu, ilgainiui liko tik baritonas. Be to, mažai kas tuomet grojo baritoniniu saksu, tad buvo įdomu.

A. B.: Mano istorija panaši. Tėvai susprendė leisti į muzikos mokyklą. Sakydavo, kad štai, pažiūrėk, kaip Vyšniauskas groja. O baritonu groti pradėjau VRM orkestre. Šiaip tarp altinio ir baritoninio nėra esminių techninių skirtumų. Principas tas pats, tik tembras kitas.

Kadangi dažnai jus tenka matyti grojant kartu – bent man atrodote tarsi duetas, bet ar esate groję tik dviese?

A. B.: Kol kas ne. Nors, kai grojame su „Katarsis4“, vis tiek ansamblio viduje turi su kažkuo komponuoti ar kažkam akompanuoti – tai dažniausiai būna Danielius. Turbūt daugiausiai vienas kito klausome „Katarsis4“ sudėtyje.

D. P.: Ypač kai abu grojame baritonais.

O apie solo pasirodymus pagalvojate? Sakoma, kad tai daug pastangų ir brandos reikalaujantis dalykas.

D. P.: Niekada neteko groti solo. Manau, kad tai sudėtinga, nors norėtųsi pasibandyti prieš publiką.

A. B.: Man taip pat neteko. Grojant solo galima naudoti daugybę instrumento preparavimo būdų, bet čia ir slypi solinio grojimo esmė bei pavojus. Visa tai turi naudoti saikingai ir tikslingai. Grojimas solo turi būti įdomus tiek tau pačiam, tiek klausytojui. Negalima tiesiog ateiti su požiūriu, kad štai, žiūrėkite, kaip aš sugebu, kaip įdomiai preparuoju instrumentus. Privalai suvaldyti preparavimo technikas ir tuo pat metu smegenyse konstruoti kompoziciją. Tai be galo sudėtinga.

Jūs taip pat aktyviai fotografuojate ir dalinatės savo darbais „Facebook“, „Instagram“ platformose. Iš kur atėjo noras fiksuoti aplinką pro objektyvą? Kaip gimė jūsiškis projektas „Fotografi“, su kuriuo ir parodų esate surengę. Man jis atrodo tarsi sąmoningas ėjimas prieš glamūrinę renginių fotografiją, tarsi ironiškas protestas.

D. P.: Labai paprasta istorija. Tiesiog kažkada pamačiau kažką gražaus ir telefonu nufotkinau. Taip viskas pamažu įsibėgėjo. Kažką pamatydavau, nufotkindavau. Tą patį darau ir dabar. O „Fotografi“ – tai momentai, užfiksuoti darant kažką durno. Tai gali atrodyti tarsi siekis pašiepti, kritikuoti, bet sąmoningai to nesiekiame. Svarbu, kad tai vienaip ar kitaip smagu ir linksma. Nėra jokios gilios prasmės (juokiasi).

A. B.: Man patinka pats procesas. Fotografija – tarsi pabėgimas, kuris leidžia į save įlieti kažką naujo. Žinoma, man reikšmingą įtaką padarė juostinė fotografija. Fotografuodavau ir seniau, bet viskas prasidėjo prieš 4–5 metus, kai pabandžiau juostinę fotografiją. Man patinka jai būdingas savitas mąstymo procesas. Klausimų, kam ir kodėl aš tai darau, man nekilo. Tiesiog darau, ir smagu.

Amžinas ginčas: skaitmeninė versus juostinė fotografija. Kurią pusę palaikote?

D. P.: Nėra reikalo ginčytis. Kaip norisi, taip ir fotografuoji. Kai buvau nusipirkęs skaitmeninį fotiką, pafotkinau gal mėnesį. Nesupratau, kaip ten viską reik daryti, tiesiog neina, nemoku. Ten tiek daug gali pyškint... Tarsi pradingsta prasmė. O juostinė man labiau dvelkia mistika.

A. B.: Net ir mūsų „Fotografi“ parodo, kad kaip tu nori, taip ir fotkink. Nėra skirtumo. Juosta man patinka dėl paties proceso ir malonumo.

Taip pat važinėjat riedlentėmis ir esat „Sk8isgr8LT“ idėjos autoriai. Kaip gimė šis sumanynas?

D. P.: Abu turim skeitinimo backgroundą. Aš važinėti riedlente pradėjau dar gerokai prieš muziką.

A. B.: Būdavo taip, kad vietoje pamokų muzikos mokykloje eidavau paskeitint. Mano ir Danieliaus istorija panaši. Pradėjom groti, prasidėjo mokslai ir sumažėjo to skeitinimo. LMTA susipažinom ir paaiškėjo, kad abu esam važinėję riedlentėmis. Nors nebuvom normaliai skeitinę kokius 5–6 metus, bet nutarėm sugrįžti prie riedlenčių. Pradėjom kartu važinėti. Smagu buvo turėti bendramintį. Bet kuo tolyn, tuo sunkiau darosi skeitint, traumos išlenda. Visgi amžius daro savo.

D. P.: „Sk8isg8LT“ esmė – skeitinimo džiaugsmas, nesiekiame aukščiausio profesionalumo. Tiesiog užsiimam tuo ir nesukam galvos.

A. B.: Tai kiek panašu ir į mūsų „Fotografi“ sumanymą. Tiesiog džiaugtis važinėjimu. Juolab kad anksčiau tikrai viskas buvo kitaip. Patys aktyviai dalyvaudavom skeitinimo kultūroje. Visoje Lietuvoje veikė įvairūs forumai, vykdavo varžybos. Žmonės paprasčiau į tai žvelgė, nesureikšmindavo. Vilniuje matom jaunąją kartą, kuri tikrai greitai progresuoja, turi geresnes galimybes, ir tai yra jėga, bet jaučiamas perdėtas susireikšminimas. Jei anksčiau buvo viena didelė bendruomenė, tai dabar ji susiskaldžiusi. Kaip mes sakom, skeiteriai tarsi gangsteriai susiskirstę į gangus ir vieni su kitais pykstasi (juokiasi). Pavyzdžiui, veikia dvi skeitinimo mokyklos, bet jos tarpusavyje nekomunikuoja, vieni organizuoja varžybas, o kiti net neateina. Iš to ir gimė „Sk8isg8LT“, nes norėjosi tiesiog linksmai leisti laiką. Renkamės prie Kalnų parko esančiame skeitų parkelyje, kurį vadinam „RiverSide‘u“. Kaip tik vakar ten buvom, ruošiamės sezonui, glaistom, statom rampas. Ir susipažįstam su žiauriai įdomiais žmonėmis.

„Sk8isg8LT“ nesate tik judu.

D. P.: Taip, mūsų yra daugiau, bet kiti – ne iš muzikos pasaulio. Tiesa, su mumis važinėja Gediminas Stankevičius iš „Ojibo Afrobeat“. Susigundė grįžti prie seno pomėgio, tad retkarčiais išlendam kartu pavažinėti.

Skeitinimo kultūra glaudžiai susijusi su muzika, žinoma, labiau su hiphopu.

A. B.: Man atrodo, skeitinimas turėjo didelę įtaką gatvės kultūrai, mados industrijai. Šiuolaikinės mados atėjo būtent iš skeiterių. Visi popbrandai, kaip „Gosh“, „Vetements“, „Supreme“, yra susiję su riedlenčių kultūra.

D. P.: Kaip tik šiandien žiūrėjau „Supreme“ filmukus. Labai populiarus ženklas, ir pats žodis atėjęs iš Johno Coltrane’o albumo „A Love Supreme“. Jie taip pat filmuoja meninius filmukus, kuriuose daug užuominų į įvairius meno kūrinius. Išties riedlenčių kultūra su menu labai glaudžiai susijusi.

A. B.: Yra toks senas nespalvotas filmas, kuriame skeitinama Niujorko gatvėmis, o garso takeliui pasirinktas būtent Coltrane’o „A Love Supreme“. Važinėjimas riedlente – labai įdomus užsiėmimas. Muzikoje mes turime instrumentą, juo mokomės groti, o po to ir improvizuoti. Skeitinant panašiai. Turi lentą ir gali laisvai kurti triukus, panaudoti aplink esančius įrenginius, pastatų dalis ir t. t. Skeitinimas – taip pat improvizacija.

D. P.: Muzika ir skeitinimas man atrodo žiauriai susiję dalykai. Abiejuose atsiveria kūryba. Ir turbūt todėl skeitinimas užima svarbią mano gyvenimo dalį.

A. B.: Ir užims, kol sąnariai ir kaulai nesubyrės, nes po truputėlį jau byra (juokiasi). Esu susilaužęs pirštą, padikaulį, taip pat turiu peties traumą, o išnirimus ar delnų atmušimus net suskaičiuoti sunku. Reikėtų gal labiau pasisaugoti. Nors, regis, tą ir darome, bet, kaip sakoma, kol gali linksmintis, tol linksminiesi (juokiasi).

D. P.: Kai mokiausi konservatorijoje, buvau apleidęs skeitinimą, o sugrįžęs į Šilutę sumaniau, kad reikia prisiminti senus laikus. Bet taip riešą susilaužiau, kad net pusmetį groti negalėjau. Tada susimąsčiau apie galimas pasekmes. Gerai, kad viskas sėkmingai sugijo.

Pakalbėkim apie kūrybinius planus. Pamenu planavote leisti „Katarsis4“ koncerto, vykusio Liepkalnio vandens saugykloje, medžiagą.

D. P.: Išleisim, išleisim. Tikslios datos nesame numatę, bet įrašai jau paruošti leidybai. Aš planuoju įrašus su „Kanalizacija“. O koncertuoti, tiesą sakant, man net nelabai ir norisi. Visai gerai ir dabar, galima susitelkti į naujų programų ruošimą, kūrinių rašymą.

A. B.: Įrašai su džiazlaifais Kopenhagoje nuplaukė, bet gavom pasiūlymą iš Arūno Zujaus („MAMA Studios“). Tik nežinau, kada pradėsim įrašinėti albumą, gal liepą. Gal visai ir įdomu, kas bus po viso to. Tikrai kitaip grosim, kitaip įrašinėsim. Viskas buvo susiplakę į vieną vietą, kelionė, koncertai, tad įrašai būtų tokie ant nervų. Bet dabar visi būsime po pertraukos ir tikrai viskas bus kažkaip kitaip.

Stebint Lietuvos muzikos ekosistemą atrodo, kad vis aktyviau ir laisviau reiškiasi jaunimas. Ar palyginus su tuo, kas buvo prieš kokius penkerius metus, dabar situacija ryškiai pakito?

A. B.: Viskas labai pasikeitė į teigiamą pusę. Anksčiau vykdavo džemai, koncertai, bet tokie grynai džiazo. Žinoma, buvo „Sheep Got Waxed“, kurie grojo ir tebegroja kitokią muziką. Nuo tada, kai pradėjome groti su džiazlaifais, vietų, galimybių bei grojančių žmonių gerokai padaugėjo.

D. P.: Dabar turbūt net sunkiai rastum tų džemų, kur galėtum pasiklausyt grynai džiazo. Nebent kokiam „Paviljone“ arba „Jazz Cellar“. Man atrodo, kad daugelis tiesiog pradėjo kurti savo muziką. Netgi LMTA yra žmonių, kurie ilgai grojo vien džiazą, bet po kurio laiko pradėjo kurti plačiau. Tarsi atsipalaidavo supratę, kad galima kurti kažką kito, savito.

Galbūt prie to prisidėjo pokyčiai LMTA viduje? Man, žvelgiant iš šalies, atrodo, kad nemažą postūmį išlaisvėjimui davė Šiuolaikinės muzikos ir laisvosios improvizacijos magistro studijų programa.

D. P.: Galbūt. Bet, manyčiau, tiesiog visi besimokydami daug ką išgirsta, išmoksta ir galiausiai ateina brandos metas, kai pradeda daryti savaip. Nežinau, ar už tai atsakinga mokymo įstaiga. Gal svarbesnį vaidmenį atlieka sutikti žmonės, su kuriais pradedi groti. Žinoma, juos dažnai sutinki būtent mokymo įstaigoje. Kai mes mokėmės (nors aš dar tebestudijuoju LMTA), kūrybingumas nebuvo pernelyg skatinamas. Atsimenu net tokių egzaminų, kai klausdavo: tai čia džiazas ar ne? Pažymį numažindavo, jei atrodydavo, kad ne džiazas.

Arminai, o kaip taviškės klasikinės muzikos studijos?

A. B.: Mano klasikos studijos tarsi nuplaukė. Į klasiką stojau turbūt dėl to, kad baigiau Kelpšą ir nežinojau, ką toliau daryt. Lyg ir turėjau kažkokią viziją, bet saksofonas ir klasikinė muzika nėra pats perspektyviausias duetas Lietuvoje. Arba dirbsi kariuomenės orkestre, arba muzikos mokykloje. Filharmonijoje per sezoną gal ir nusišypsotų laimė kartą ar du sugroti programoje, kurioje būtų saksofono partija. O ar klasikos studijos ką nors man davė?

D. P.: Iš lapo gali natas skaityt (juokiasi).

A. B.: Tas taip. Bet šiaip daugiausiai pasiėmiau iš žmonių, su kuriais teko susidurti.

Abu paminėjote, kad labai svarbu žmonės, iš kurių kažką pasiimate, išmokstate. Turite tokių asmenybių aplink save?

D. P.: Vieni iš kitų daug išmokstame, pvz., „Katarsis4“ kompanijoje. Didelę įtaką padarė Petras Vyšniauskas, pas kurį mokiausi. Su Dovydu Stalmoku grojom bigbende, praleidome nemažai laiko kartu, tad jo charakteris irgi svariai paveikė. Aktyvus, iniciatyvus žmogus, daug visokių įdomių įrašų yra parodęs. Be to, ne tik muzikantai daro įtaką. Pvz., fotografas Tomas Terekas, Azijos kultūras tyrinėjantis Vytis Silius ir visi kiti, kurie vis kažką įneša į gyvenimą ir vienaip ar kitaip ataidi muzikoje.

A. B.: Vienas iš autoritetų – P. Vyšniauskas. Tačiau turbūt didžiausią įtaką padarė ir tebedaro ne tik man, bet ir visai muzikos bendruomenei – tai Liudas Mockūnas. Savo charizma, grojimu, veiklumu. Ir dar, be abejo, įkvepia barai ir juose besilankantys žmonės. Juokas juokais, bet baruose tiek visko įvyko, tiek įdomių žmonių ten sutikome. Ir nesvarbu, kad kitą rytą būna sunku, kad prašvaistome ten savo brangias dieneles, kad aliname savo organizmą, bet iš „Tappo D’oro“ ar senųjų „Vėjų“ vien tik patys geriausi prisiminimai.

D. P.: Daug projektų užgimė būtent po pažinčių baruose. Visiems atrodo, kad išgėręs gali prisižadėti velniai žino ko, pvz., kad varysi kitą dieną slidinėti. Bet mes, ką sumanydavome, tą ir padarydavome.

Tai kuris baras jums mieliausias (iki karantino)?

A. B.: Turbūt „Vėjai“. Pats jų savininkas Juozas daug padėdavo organizuojant renginius, pvz., vakarus Jono Meko garbei.

D. P.: Užsidarius seniesiems „Vėjams“, dar nebuvo laiko kur nors labiau pasivaikščioti, tad iš esmės kol kas jie vis dar išlieka mėgstamiausiu baru. Kiek ten visko vyko. Džemai, koncertai... Mane tiesiog stebina, kaip tas baras evoliucionavo. Atsimenu, kai ten pirmą kartą nuėjau. Jokių koncų nebuvo, na, gal kokie bardai retsykiais pagrodavo. Bet staiga baras pasikeitė kardinaliai. Nuolat vykdavo džemai, koncai, šiaip visokie improvizaciniai vyksmai ir daugybė žmonių šio baro dėka pamėgo tokią muziką.


0