„Ministry of Echology“: muzikos šaknys, karantinas ir sumišę jausmai

  • 2020 m. gegužės 20 d.

Kalbino Tautvydas Bajarkevičius

Su „Ministry of Echology“ nariais susipažinome neilgai trukus po to, kai grupė šių metų Knygų mugės Muzikos salėje pristatė naująjį albumą „Mixed Feelings“. Po bičiuliško pokalbio naujoje studijoje nusprendėme pasikalbėti raštu. Karantinas jau beldėsi į langus ir duris, bet dar nebuvo mūsų visų taip staiga ir netikėtai ištikęs. Besikalbėdami užtrukome, tad džiaugiamės pagaliau galėdami pasiūlyti muzikinę pažintį interviu forma – ne tik albumų ar koncertų pavidalu. Pastarųjų, panašu, teks dar kurį laiką palaukti. O skaitymui šiuo metu laiko atranda net tie, kuriems muzika yra viską nustelbiantis prioritetas. Tai šiek tiek guodžia ir motyvuoja.

Į klausimus atsako „Ministry of Echology“ vokalistės Elena Neniškytė ir Dominyka Kriščiūnaitė, klavišininkas, naujausio grupės albumo „Mixed Feelings“ prodiuseris Paulius Burakas, būgnininkas Martynas Gailius, bosistas Rokas Jasiūnas, vadybininkas Ugnius Raugalas, trombonininkas Nerijus Laukaitis, gitaristas Alanas Gurinas.      


Lietuvos melomanai ir gyvos muzikos mylėtojai tikriausiai pritartų, kad „Ministry of Echology“ yra vienas tų muzikos kolektyvų, kurie scenoje spinduliuoja ypatingą energiją. Kaip sakė Sun Ra, „muzika yra energijos organizavimo forma“. Pradedant pokalbį, norėtųsi grįžti prie ištakų. Kaip patys apibūdintumėte savo muzikos filosofiją, jos šaknis? Kokią įtaką reggae muzikavimo kultūra darė grupės gyvavimo pradžioje, kai dar tik ieškojote inspiracijų burtis draugėn? Ar ėmęsi kurti kartu ir susidūrę su Lietuvos muzikos scenos gyvenimo ritmu patyrėte juntamų transformacijų?        

E. Neniškytė: Reggae, dub, funk muzikos šaknys, mano manymu, labiausiai juntamos pulsacijoje, iš Jamaikos ir Afrikos į šią muziką atkeliavusioje nuotaikoje, iš jos sklindančios atmosferos pojūtyje, reggae kultūros dvasioje: saulė, judesys, ritmas, daug balsų. Nenoriu mums savavališkai priskirti ambasadorių rolės, bet vargu ar kas galėtų abejoti, kad mūsų karta vidines sąšaukas su šiais kraštais neretai atranda per muziką ir tik tada vienas kitas pasidomi, sakykime, istorinėmis lietuvių jūrų kelionėmis į Karibus ir Afriką.

Muzika pati savaime nefilosofuoja, bet gerai žinome, kad nemaža dalis įvairių tautų muzikos, visų pirma – jų dainos, pasakoja apie karo, priespaudos, melo ir apgaulės skriaudas. Meile nebūsi gyvas, bet tai – gyvybės pagrindas. Galbūt naiviai nuskambės, bet šaknų neretai reikėtų ieškoti būtent čia. 

Grojame jau dešimtį metų, grupėje esu viena jauniausių narių. Nuo pat pradžių vengėme klišių, kurios paprastai priskiriamos reggae: megztų kepurių, pintų plaukų, dredų. Įtaką tokiais atvejais daro paprasti, bet kertiniai dalykai: gebėjimas juokauti, atsipalaiduoti, pasitikėjimas draugais, gera muzika. Jausmas, kad mūsų daug, ir ore tvyrantis nuoširdumas, leidžiantis tą muziką išgyventi nesubanalinant, nesulėkštinant. „Ministry of Echology“ dar yra ir Ministry of FUNkology!

Per visą šį laiką mes, aišku, pasikeitėme, keitėsi ir grupės nariai. Bet ir toliau grojome, išleidome tris albumus. Koncertavome didelėms ir mažoms klausytojų auditorijoms – esame profesionalai, prisitaikome prie skirtingų aplinkybių ir visada grojame tai, ką sugalvojame groti, ką galime ir sugebame. Kalbant apie transformacijas... Dabar, kai karantinas neleidžia koncertuoti, transformaciją taip pat patiriame. Tam tikra prasme, matyt, irgi kažkuo įdomus etapas... 

P. Burakas: Grupės gyvavimo pradžioje kiek labiau rūpėjo reggae, dub stilių nešamos idėjos, bet dabar, ko gero, mane visa tai traukia iš muzikinės pusės. Ko gero, ir anksčiau taip buvo ‒ tik tiek, kad, kaip paprastai būna pačioje pradžioje, aistringai domėjausi viskuo, kas susiję su reggae. Vis dėlto labiausiai traukė dubas, jo erdvė, aidai ir t. t. Psichodelinis elementas,.

M. Gailius: Kai būrėmės draugėn, reggae kultūra išties turėjo nemažos įtakos. Tuomet atrodė artimos visos rasta idėjos, kurias kiekvienas savaip suvokdavom, o susigroję tarpusavyje sudėdavome į dainas. Pasitikėdami, visų pirma, muzikos galia ir jos grožiu, tikėdami, kad muzika kalba už save, tų idėjų pernelyg nepropagavome kaskart tiesiogiai išsakydami.

P. Burakas: Iš tiesų neatsimenu, kad labai būtumėm šaukę „Jah Rastafarai!“. Pats nelabai tiksliai atsimenu, kaip prisijungiau prie grupės. Draugavau su Eazystyle MC, Juozu Ramanausku – šis dainavo. Su juo vedėme radijo laidą. Organizuodavau diskotekas. Atsirado proga kurti dubo muziką gyvai. Argi tai ne nuostabiausias dalykas? Iš pradžių su Teodoru Malinausku dviese neatstodami sukiojome rankenėles. Vėliau likau vienas.

O inspiracijos burtis? Na, mums labai patiko reggae. Tiesiog labai. Roots, rubadub, ska. Laikui bėgant scena, žinoma, keičiasi. Keičiamės ir mes. Man atrodo, labai daug visko vyksta. Tik spėk žiūrėti. Ar mes dėl to keičiamės? Ko gero, taip. Ar keičiasi muzika? Ko gero, taip. Pažiūrėsim, kur link.

R. Jasiūnas: Pritarsiu Elenai, kad muzika, plačiąja prasme, filosofijos neturi. Ją turi atlikėjai, kūrėjai. Muzika tėra muzika, tam tikri emocionaliai paveikūs garsai. Mūsų muzika – ne išimtis. Be to, „Ministry of Echology“ atlikėjų gyvenimiškos filosofijos labai skirtingos.

Bendrai kalbėdami sakytume, kad mūsų muzikos šaknys yra Jamaikoje, nes grojame reggae. Bet iš tiesų su Jamaika bendro turim nedaug. Vienintelis Paulius yra ten pabuvojęs. Mūsų muzikos šaknys, sakyčiau, labiau vilnietiškoje paauglystėje. Sutikčiau su Tarkovskiu, kad menininko kuriamas menas turi šį tą bendro su jo vaikyste. Turiu nuojautą, kad ir mūsų muzikos skonis susiformavo muzikavimo „vaikystėje“ ‒ laikotarpiu, kai atradome gyvai grojamą muziką. Ką aplink matėm ir girdėjom, tokios ir šaknys.

Reggae, kaip stilius, darė didžiulę įtaką. Kai susikūrėme, „Ministry Of Echology“ buvo riddim bandas, kaip mes sakome, t. y. Eazystyle MC akompanuojanti grupė. Grodavome klasikinius reggae kūrinius su jo vokalu ir tekstais. Tai buvo gan keistas junginys: žmogus, atėjęs iš repo kultūros, pakvietė prie kompanijos prisijungti grupę iš punk / hardcore / DIY aplinkos ir kartu su juo groti reggae. Kad ir kaip būtų, taip ėmėme mokytis reggae klasikos. Atsirado tiesioginis sąlytis, patirtas muzikuojant gyvai. Reggae / dub muzikos mūsų repertuare tuo metu buvo itin daug.

Savo pačių dainas pradėjome kurti tuomet, kai Juozas, Eazystyle MC, išvyko gyventi į Angliją. O mes jau susigroję nusprendėm, kad kartu ‒ smagu, galim groti ir be jo. Mūsų reggae ėmė linkti į dubą. Prie Dominykos prisijungė Elena, tad jau turėjome dvi vokalistes.

Mūsų muzika nuolat kinta, bet ir nuolat išlieka atpažįstama – sugebame išlikti savimi: veikiami tiek muzikos scenos, tiek ‒ tiesiog ‒ gyvenimo ritmo.

M. Gailius: Netgi galima būtų pridurti, kad scena, ko gero, mūsų itin nekeitė, nedarė didelės įtakos. Visada grojome tai, kas patinka mums patiems, ir tiek. Visada turėjom savo klausytojų, kurie mielai eidavo į mūsų koncertus, perdėm nepaisydami išorinių aplinkybių, kintančių madų. Tuo visada galima pasidžiaugti ir pasididžiuoti.

Per dešimtį metų gyvavimo išleidote nei daug, nei mažai ‒ tris albumus. Ar galima pasakyti, kad „Notes & Quotes“, „Wanderer“ ir „Mixed Feelings“ atspindi „Ministry of Echology“ grupės veidą? Gal galėtumėte skaitytojus plačiau supažindinti su leidybine veikla ir tuo, kaip ji kiekvienu konkrečiu atveju paveikia grupės koncertinės veiklos kryptis ir pobūdį?   

R. Jasiūnas: Kiekvienas albumas – bandymas tą veidą nusipiešti. Patiems nėra taip jau iki galo aišku, koks jis yra iš tiesų. Kiekvienam albumui begimstant atrodo, kad tai bus būtent TAI, ir šitai įkvepia. Tačiau kassyk albumui išėjus paaiškėja, kad vis dėlto tai tebuvo kaukė, kurią tam tikrą laiką nešiojom. Bet ne veidas. Reikia bandyti dar kartą. Tad ir bandom.

Niekam ne paslaptis, jog kone kiekvienai grupei albumo pristatymo koncertai – labiausiai jaudinantys, tarsi ilgą etapą vainikuojanti šventė.

M. Gailius: Na, albumo išleidimas – didelis įvykis grupės gyvenime. Ne tik įdedam nemažai darbo į muzikos kūrimą, produkciją, gamybą, skiriame daug dėmesio albumo pristatymui organizuodami koncertinius turus, bet ir daugiau repetuojame – o tai reiškia, kad daugiau laiko praleidžiame kartu. Koncertuodami aplankome vietas, kurių esame pasiilgę arba į kurias vykstame pirmą kartą. Kas galėtų būti smagiau?

P. Burakas: Su kiekvienu nauju albumu besikeičiantis grupės veidas – man rodos, taiklu. Kita vertus, kas tam tikru metu „vairuoja“, to veidas ir ima ryškėti. Tai ilgas procesas. Kai leidžiam laiką kartu, galim sutarti, kas tai per dalykai, kuriuos darome. Tiksliau, jie atsitinka, nes mes juos darome. Sutarkim, kad tai ir yra veidas ar jo atspindys. Visi trys albumai labai skirtingi. Man jie yra skirtingi. Pirmojo paskata, kaip kartais atsitinka, randasi iš naivaus noro pasibandyti, iš grojimo smagumo, įrašo kerų. Tuo, žinoma, niekada neapsiriboji – „Notes & Quotes“, debiutinis mūsų albumas, buvo itin sėkmingas, įkvėpęs mus tęsti. „Wanderer“ muzikine prasme yra tarytumei kupinas gudrybių. Vaizdžiai šnekant: vartosi viskas, aranžuotė mainosi, įmantraus visko esti. „Mixed Feelings“ įrašytas iš trečio karto, mėginant trejus metus, kaskart atmetant ankstesniųjų įrašų skambesį.

U. Raugalas: Man atrodo, kad kiekvienas albumas gan neblogai apibendrina tuometę grupės kūrybą. Tokiam dideliam, margaspalviam kolektyvui kaip „Ministry of Echology“, galima įsivaizduoti, tai visada yra šis tas. Albumų viršeliai, dainų tekstai ir kintanti muzikinio skambesio visuma kaskart žadina vis kitokią intrigą. Įrašai visada yra susiję su postprodukcija, leidybinis procesas visada pilnas savų kūrybinių paslapčių. Kai kurios jų yra tokios tarsi pusiau paslaptys – prisiekusiam melomanui ar grupės gerbėjui vien užuominos apie jas yra puikus kabliukas leistis į albume atsiskleidžiančio muzikos pasaulio tankmes. 

Albumo leidyba sietina su kryptingai besipildančiu grupės repertuaru. Prieš šešerius metus, kai grupė jau pasijuto esanti ant debiutinio albumo slenksčio, į pagalbą atėjo mūsų bičiulis, nepriklausomos muzikos scenos autoritetas Dovydas Bluvšteinas („Zona Records“ / „Muzikos zona“). Albumo viršelių autorystė priklauso Pauliaus broliui Pijui Burakui. Į jo auksines rankas ši užduotis atitekdavo tik sutarus dėl albumo pavadinimo – o tai, atskleisiu paslaptį, „Ministry of Echology“ grupės viduje kaskart yra šioks toks iššūkis, ieškant vieningo sutarimo.

Kaip minėjo Martynas, koncertinė veikla sulig kiekvieno albumo išleidimu įgauna pagreitį. Albumą „Notes & Quotes“ pristatėme „Lofte“, grupė pasirodė keletoje didesnių festivalių Lietuvoje, grojo Prancūzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. „Wanderer“ koncertiniams turams buvo kuriamas naujas sceninis apšvietimas. Taip pat keliavome: grupė grojo Voroneže, Gdanske, keletoje Latvijos scenų. Lietuvoje išdrįsta groti mažesne sudėtimi, paįvairinti repertuarą. Trečiajį, pernai metų pabaigoje pasirodžiusį albumą „Mixed Feelings“ lydėjo šiokie tokie pokyčiai – tiek grupės sudėties, tiek muzikos. Atsirado daugiau mobilumo, galimybių vykti į koncertus, tad planuodami albumo pristatymus įtraukėm ir Latviją bei Lenkiją, o sugroję keliuose tų šalių miestuose jau planavomės ir tenykščių festivalių datas.Visgi gaila, kad pasaulyje susiklosčius karantino aplinkybėms vieną po kito tenka atšaukti suplanuotus renginius – šią vasarą planuota koncertuoti ne tik Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse, bet ir atverti dar vieną kryptį – pirmąsyk nuvykti į reggae muzikos festivalį Čekijoje. Bus matyt, kas ir kaip klostysis toliau – situacija suteikia galimybių kurti, įrašinėti ir dalintis idėjomis per atstumą, tad išleisti vieną kitą singlą gali ir pavykti, o su koncertais kol kas teks palaukti.

Karantino tema – anoks perliukas net sensacijų beisvaikantiesiems. Tačiau visai ją ignoruoti būtų ne tik nelogiška, bet ir kvaila. Ypač kalbant apie pozityvias nuotaikas skleidžiančią reggae grupę, kuriai visada svarbu gyvas betarpiškas bendravimas – tarpusavyje, akis į akį, ir su klausytojais. Rastamanų kultūrai, kuriai jūs labiau prijaučiate, nei patys priklausote, nesvetima ir ne viena vadinamoji cyber atmaina. Bet šioje vietoje kaip niekada tinka posakis – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių... Tuo metu, kai kalbamės, visi vieni kitiems tik ir linki saugoti sveikatą. Vis dėlto gyvenimas, net ir sustojęs vietoje kone tiesiogine prasme, visada atveria vienokią ar kitokią miglotą perspektyvą. Paulius dar prieš interviu užsiminė apie septynis atšauktus koncertus. Patys kalbate apie persikėlimą į namų studijas. Kaip jaučiatės, apie ką galvojate, kuo gyvenate?  

D. Kriščiūnaitė: Kaip čia geriau pasakius... Lengvas šokas, liūdna išties. Daug dirbom prie naujojo albumo, kurį išleidom tik pernai lapkritį. Buvom suplanavę koncertų užsienyje, ir – bam – pandemija. Ir šioks toks stresas, ir nemenkas nežinios pojūtis. Kartais atrodo – valio, galiu niekur neiti, niekur neskubėti, niekas manęs niekur nelaukia, galiu pailsėti nuo visko. Bet kažkas tavyje rėkia – tavęs niekas niekur neaišku kiek laiko nelauks ir viskas nuo šiol bus kitaip. Nejučia imi svarstyti, ar žmonės po karantino nebijos lankytis koncertuose, festivaliuose. Matyt, kurį laiką tokios ir bus realijos... Tai ant dešinio peties tupi smagi nežinomybė, o ant kairiojo delną padėjęs gerb. docentas stresas. „Miglota perspektyva“, – taikliai parinkti žodžiai.

Namų kasdienybė daugmaž tokia: darau mankštą, tvarkausi namus, žiūriu filmus, ką nors gana paprasto ir lengvabūdiško „YouTube“ kanale, bandau kurti. Kurti nelabai pavyksta – galbūt dėl streso. Valgyti pusryčius pradėjau. Nesijaučiu labai blogai, bet nesijaučiu ir gerai. Kiek liūdžiu dėl to, kas „nuplaukė“. Atsiradusi šiokia tokia nuostaba, kad viskas iš tiesų gali būti taip, kaip yra dabar.

P. Burakas: Apie tai, kas yra cyber reggae, galima turbūt ilgai improvizuoti. Man rodos, turimas omenyje laikmetis, kai visa kas ėmė kompiuterizuotis, skaitmenizuotis. Naujos stiliaus tendencijos radosi....

Taip, visa cyber kultūra radosi kartu su skaitmenine era. Tiesiogiai sakyti cyber reggae nebūtų tikslu, bet omenyje turiu įvairias nomadizmo formas, besiskleidusias tiek techno, tiek punk, tiek ir reggae muzikai artimose subkultūrose. Skaitmeninė era susijusi su naujomis to nomadizmo formomis. Bet karantino temos kontekste labai improvizuoti šiomis paralelėmis galbūt ir neprasminga – kažin ar šiuo požiūriu pasieksime kokią, madingai kalbant, cutting edge trajektoriją. Nuotaikos turbūt ne tos...

P. Burakas: Matyt, ir aš būčiau linkęs pakreipti pokalbį keletą kartų paminėto „Ministry of Echology“ pozityvumo link. Jeigu iš šalies žvelgiant tai juntama, galbūt taip didžiąja dalimi ir yra. Bet man atrodo, kad mūsų dainų tekstai nėra tokie jau išvien skleidžiantys vadinamąją positive vibrations žinutę. Yra ten ir ilgesio, ir liūdesio nemažai. Yra jautrių temų ir tikrai ne visos jos yra pozityvios banaliąja šio žodžio prasme. Galbūt gebėjimas apie tas temas išraiškingai kalbėti savąja muzika teikia vilties, kad tai ir yra pozityvumas.

Karantino metu susirašinėjam feisbuke, keičiamės ankstesniais įrašais, pasibandymais. Žiūrėk, gal ir kils idėja kokiam naujam leidiniui. Apmaudu, kad negalime tiktis studijoje, kurią ilgai įsirenginėjome – negalime susitikti pagroti kartu. Namie viskas. Būnam.

Kol kiekvienas esame apsupti karantino, reziumuodamas šį tik iš dalies savalaikį, bet išties intriguojantį mūsų pašnekesį per nuotolį, paprašysiu pasidalinti su skaitytojais muzikiniu linkėjimu. Pasirinkite vieną reggae albumą ar vieną to albumo dainą, kuri jums yra graži, įkvepianti, kelianti nuotaiką ar teikianti paguodą. Tokią dainą kaip ši.  

D. Kriščiūnaitė: Gal klasikos truputį – Sista Nancy. Kai išgirstu, niekada nesusilaikau nuo pagundos nors šiek tiek pajudėti.

R. Jasiūnas: „Duoda nuotaikos, įpučia valią, teikia jėgos“ – „Lipnūs Macharadžos pirštai“.

M. Gailius: Vakar klausiausi štai ko – „Mister Yellowman“.

N. Laukaitis: Toks vaizdas ir garsas galbūt visai tiktų ir patiktų – Jah9 & DUB FX ir jų „Steamers a Bubble“.

A. Gurinas: Kalbata & Mixmonster (feat. Mutabaruka) „Same Thing Everyday“.

E. Neniškytė: Jimmy Cliff „The Harder They Come“.

P. Burakas: Ras Michael & The Sons Of Negus „International Years Of The Child“. Ras Michaelas yra globojantis ir rūpestingas. Love, love!


0