Absoliutaus grožio išgyvenimai pagal Ievą Mariją Baranauskaitę

  • 2020 m. gegužės 5 d.

Kalbino Justina Paltanavičiūtė

Ieva Marija Baranauskaitė – kūrėja, netelpanti į jokio žanro ribas. Pati sako sąmoningai besistengianti į jas nepapulti, nes tai trukdo laisvai reikšti muzikinę mintį. Jos kūryboje pinasi džiazas ir akademinė muzika, įvairių tautų folkloras, teatras, literatūra, psichologija, filosofija ir dar labai daug kas, ką ji vadina patirtimi. Patirtis sugula įvairiuose kūrybiniuose projektuose: „Bazm – E Dāstāngo“ (arba „Laiškai iš Maroko“) simfoninės muzikos garsais ji kalba apie senovės arabų pasakotojų susiėjimą, grupėse „Esi“, „Jazz By Two“, „In albedo“, „Such‘a‘trip“ skleidžiasi vis skirtingos muzikinės ir idėjinės koncepcijos, bendruose projektuose dažnai sekama literatūros naratyvais. Menininkė laisvai traktuoja ne tik stilius ir žanrus, bet ir pačią muzikos sąvoką – sako, jog muzika jai tėra įrankis, padedantis išreikšti aukštesnes žmogiškąsias vertybes.

I. M. Baranauskaitė mokėsi B. Dvariono muzikos mokykloje, studijavo džiazo atlikimą Vilniaus kolegijoje, o magistrantūrai pasirinko akademinę kompoziciją LMTA. Nuo pat mokyklos laikų ji aktyviai reiškiasi tiek Lietuvos, tiek užsienio džiazo ir akademinės muzikos scenose, komponuoja teatrui, kinui, mados projektams, taip pat kuria dainų tekstus, organizuoja renginius, muzikos meno moko kitus – 2019 m. drauge su prestižinio Berklio koledžo absolventais kūrybine patirtimi dalinosi Dubajuje. Šiame žmoguje telpa tiek daug visko, kad sunku nusakyti žodžiais – norint suprasti, kas yra Ieva Marija Baranauskaitė, labiau vertėtų paklausyti jos kūrybos ir pajusti joje slypinčią harmoniją ir grožį.


Jūsų kūrybinė veikla labai plati: esate kompozitorė, vokalistė, tekstų autorė, aranžuotoja, renginių organizatorė, edukatorė... Ar tokie platūs veiklų ekskursai neardo jūsų, kaip kūrėjos, monolitiškumo? O galbūt atvirkščiai – vienas kitą papildo?

Nežinau, koks turėtų būti standartinis menininko paketas, bet naujos sritys mane įkvepia: kai neriu ten, kur nežinau, kas ir kaip bus, įsijungia toks vaikiškas stebuklo pojūtis, kad viskas galima. Kuo daugiau sau leidžiu, tuo daugiau ir įvyksta. Juk kai iš anksto žinai, kas bus, savotiškai užblokuoji smegenis strateguodamas darbą pagal turimą patirtį ir nebeatrandi daugelio naujų dalykų. Įvairovė man padeda išlikti nuolat besimokančia, tarsi švariam baltam lapui. Žinoma, besikaupianti patirtis irgi labai gerai, ir savo veiklose ją tikrai išnaudoju, bet laikausi požiūrio, kad muzikos kaip nors apibrėžti nereikėtų – niekuomet nedeklaruoju, kad ji yra mano gyvenimas ar kaip nors panašiai, nes man tai tėra įrankis išpildyti savo aukštesnius tikslus, savotiškus bendražmogiškus gyvenimo uždavinius, atspindėti vertybes. Man labai įdomu bendrauti su skirtingais žmonėmis, taip pat įdomi literatūra, tapyba, kinas, teatras ir daugelis kitų dalykų – tiesiog atsirasti bet kur ir pasižiūrėti, kaip galiu prisidėti su savo įrankiu – muzika.

Vis dėlto meno vartotojui tai gali kelti sumaištį. Jeigu reikėtų prisistatyti labai trumpai, kaip save identifikuotumėte?

Čia yra baisioji dalis. Anksčiau, šitaip paklausta, imdavau viską vardyti, tuomet pasimetę žmonės klausdavo, kokiu instrumentu groju arba kaip vadinasi mano muzikos grupė. Tad vieną kartą tiesiog susikūriau internetinį puslapį, ties kuriuo labai ilgai dirbau vien tam, kad nereikėtų atsakinėti į šį klausimą.

Ten viskas labai struktūruotai išvardyta ir paaiškinta, bet vis tiek – informacijos apie jus labai daug.

Taip jau yra. Ne tik mano veikla, bet ir muzikinė biografija labai marga: studijavau džiazą ir dainavimą, magistrantūroje šokau tiesiai į klasiką ir kompoziciją. Bet tuo savo margumynu labai džiaugiuosi, nes galiu pamatyti kūrybinį procesą iš kelių perspektyvų: studijuodamas džiazą, esi atlikėjas ir natos nėra taip svarbu, nes jose matai idėją, kurią pats interpretuoji. Kompozitoriai daugiau galvoja ne apie atlikėją, o apie tai, kaip kuo tiksliau partitūroje užfiksuoti ne tik pačią muzikinę mintį, bet ir jos interpretaciją. Man šios dvi skirtingos sritys padėjo pamatyti atlikėją kaip kompozitoriui ir atvirkščiai – kompozitorių atlikėjo akimis.

Bet visų šių iš pažiūros skirtingų dalykų neatskiriu, nes mano tikslas – labiau integruotis į tam tikrą muzikinę situaciją, naudojant savo įgūdžius ir įrankius, nei apsibrėžti, kas esu: atlikėja, kompozitorė, klasikos ar džiazo atstovė. Man įdomu, kaip muzika ar koks kitas meno reiškinys gimsta konkrečiame susitikime – būtent su tais muzikantais, būtent su tais režisieriais, būtent su tais aktoriais. Įsiminė kartą V. Tarasovo išsakyta mintis, kad, norint kažką pasakyti, neužtenka būti vien geram muzikantui – tam, kad turėtum ką pasakyti, turi domėtis aplinka ir ją apmąstyti. Tai nenutrūkstamas procesas. Menininko tikslas – atspindėti savo laiko meninį, politinį, psichologinį ir visokį kitokį kontekstą, turėti suvoktą ir suformuluotą poziciją visais klausimais, pasakyti ir, visų svarbiausia, pastebėti dalykus, kurie ne visuomet matomi plika akimi. Šis procesas svarbus dar ir tuo, jog menininkas dažnai turi ateities nuojautos dovaną, kurią, neretai net pats to nesuvokdamas, simboliais užkoduoja neverbalinėje kalboje. Domėjimasis, stebėjimas ir kontempliavimas padeda šią savybę išgryninti, nes, kaip sakė R. M. Rilke, „šitaip į mus įžengia ateitis, idant pavirstų mumis daug anksčiau, negu turės nutikti“.

Esate ragavusi ir džiazo, ir klasikinės kūrėjos duonos, galų gale šias patirtis jungiate. Kaip? Ar džiazas ir klasika nesukuria priešpriešos?

Sakyčiau, kad akademinė avangardinė muzika ir laisvasis džiazas yra tas taškas, kur šios dvi sritys susikerta, nes avangardinė muzika, ypač jos notacija, gana abstrakti – kompozitoriai sugalvoja individualius natų užrašymo būdus, savas technikas. Skirtumas labiau techninis: kai groji su džiazo muzikantais, idėja ar atmosfera sukuriama tam tikroje vietoje tam tikru laiku. O turėdamas kokį nors jausmą akademinėje muzikoje – net ir tam tikrą laisvę ar chaosą – ir norėdamas jį perteikti, turi užrašyti natomis. Man tai buvo nemenkas iššūkis. Bet ėmiau galvoti, kad abiem atvejais rezultatas gali būti panašus: pirmuoju atveju jis užfiksuotas atlikimo metu, antruoju jį reikia užfiksuoti partitūroje. Šis momentas mano mintyse buvo toks, galima sakyti, jungiamasis.

Bet šiaip manau, kad viskas kūryboje turi bendrą vardiklį – kiekvienas kompozitorius turi kažkokią patirtį, kurią sudeda į muziką. Ta patirtis gali būti visokia: klausoma muzika, matyti tapybos darbai, gyvenimiškos patirtys, oras, vėjas ir visokie kitokie dalykai. Skirtingi klasikinės muzikos komponavimo požiūrio taškai man atvėrė akis kitokioms džiazo aranžuotėms, kuriose išryškėja tembrinės spalvos, skirtingų registrų išnaudojimas ir panašiai, nes džiazo muzikantai pirmenybę teikia melodijai ir harmonijai. O džiazo išmanymas padeda rasti naujų spalvų, instrumentų panaudojimo technikų klasikinės muzikos kūryboje.

Užsiminėte, jog kūryboje svarbu pagalvoti ne vien apie idėją ir natas, bet ir apie atlikėją. O ar svarbu galvoti apie klausytoją?

Kaip atlikėja niekada nesiorientavau į populiarumą. Labai anksti nusprendžiau susikurti kelią, kuriuo eisiu, tikėdama, kad, sekant savo intuicija ir vertybėmis, savaime ateis ir klausytojas, o pati prieš save išliksiu sąžininga. Kartais tai atrodydavo labai kvaila, nes turėjau galimybių eiti į įvairius TV projektus, sekti jau sugalvotais, pavadinkime, išgarsėjimo algoritmais, ypač kai studijavau atlikimą. Bet man buvo labai svarbu susikurti įvaizdį darbais, o ne matomumu, todėl niekada negalvoju, kaip sužavėti klausytoją, – aš juo pasitikiu. Kuriant man visuomet svarbus tik tas vidinis balsas. Manau, kad kaip žmogus galiu lavinti šį savo vidinio klausymosi įgūdį, kruopščiai prižiūrėti savo vidinių ausų švarą, galiu rūpintis ir stebėti, kad tas kanalas neužaktų nuo pernelyg gausių gyvenimo nutikimų ir sukauptų patirčių, bet to balso kontroliuoti negaliu. Ir žinau, kad nereikia, nes, jeigu klausysiu intuicijos, viskas bus gerai. Tikiu, kad gyvenimas yra nusėtas mažais stebuklais, kuriais gali tikėti arba ne, – niekas nepasikeis, jeigu juos imsi aiškinti racionaliai.

Kaip kūrėjai man visuomet labai įdomu į tokią mąstymo perspektyvą įtraukti ir kitus menininkus, jiems parodant, kad kelių, kuriais gali eiti, yra begalė, tik kai kuriais keliauti gal ne taip drąsu, nes jie nepraminti, jais dar niekas nėjo, juos reikia atrasti, galbūt teks jais vesti ar einant drąsinti kitus, o ne sekti pačiam, galbūt ir suklupsi. Bet, manau, tik taip galima suformuoti savo vagą, sukurti savo legendą ir, galų gale, padovanoti pasauliui kažką naujo. Vidinis balsas man tarsi svertas, priimant sprendimus – tiek kūryboje, tiek gyvenime, tiek renkantis muzikinio kelio kryptis.

Daug kalbate apie patirtis, kurios vienaip ar kitaip sumuojasi muzikoje. Turite omenyje įkvėpimą ar ką kita?

Manau, kad patirtys ir įkvėpimas nėra tapatu. Domiuosi labai daug kuo: psichologija, metafizika, botanika, politika, daug skaitau grožinės literatūros – visa tai ir vadinu patirtimi. Patirtis kaupiasi – tai gali būti ir barnis, ir buitinis vaizdas, išgyventas jausmas, susitikimas ar dar kas nors – viskas sumuojasi ir galų gale virsta patirtimi, kuri pamažu įgauna idėjos pavidalą. O idėja nebūtinai yra muzikinė – tai tiesiog kažkokio reiškinio apmąstymas. Ir, kai ji ima gromuliuotis galvoje, dar nežinau, ką su ja daryti – tiesiog stebiu, kol išryškėja. Tuomet ieškau formų, kaip tą idėją išreikšti.

Apskritai gyvenime apie turinį ir formą dažnai galvoju bendrąja prasme. Forma yra tarsi apvalkalas, kuris gali turėti labai daug pavidalų: tai gali būti teatras, filmas, klasikos ir džiazo kompozicija ar tiesiog improvizacija. O turinys yra toji nusistovėjusi idėja. Bet, kai turinys labai svarbus, jis pats suformuoja formos gaires, ir tuomet labai lengva jį įdėti į apvalkalą.

Kas yra įkvėpimas ir ar jis nėra pervertinamas?

Kūrybos proceso stadijoje, kai formuojasi turinys, savo mintims duodu visišką laisvę, klausausi „to balso“ – tai galbūt ir galima pavadinti įkvėpimu. Gali atrodyti, kad įkvėpimas atėjo šią minutę, bet iš tiesų jis yra tarsi koks pirmųjų sąrėmių ženklas: atrodo – va, ką tik man gimė mintis, bet iš tikrųjų ji brendo ilgai, iš patirčių, kontempliacijos, laiko, kvapų ir dar daug visko. Tuo momentu, kai atrodo gimstanti, ji tiesiog jau yra pasiruošusi ištrūkti. O kai pradedu komponuoti, tiesiog suteikiu jai formą. Tokį veiksmą kompozitoriai vadina kūrybiniu procesu, o aš – formos suteikimu, nes tai jau racionalus darbas, kuriame intuicija nebelabai dalyvauja.

Formą sieju su mąstymu, o turinį – su širdimi. Turinio apipavidalinimas yra tarsi širdies turinio perkėlimas į galvos sritį, kuri, nori ar nenori, turi savus algoritmus, kuriais remdamasi rūšiuoja informaciją. Tame, vadinkime, kūrybiniame procese inspiracijų gali būti įvairių: galbūt tuo metu domiuosi arabų muzika, tuomet žiūrėsiu, kokie galimi garsų organizavimo variantai, o galbūt tiesiog bandysiu kitus informacijos dėliojimo būdus, žiūrėdama, kas tinka ir kas ne. Bet visa tai labai disciplinuotas darbas, ir aš jį atskiriu nuo to, kas galbūt vadinama įkvėpimu.

Kam muzikoje teikiate pirmenybę – kokia muzika jums yra graži?

Turiu du muzikos klausymosi būdus. Vienas yra kompozicinis, kuris veikia kaip įkvėpimo šaltinis ar net, sakyčiau, kaip tam tikra mokykla, iš kurios galiu ne tik pasisemti kūrybinių minčių, bet ir ko nors išmokti. Į koncertus einu gana retai, bet eidama būtinai pasiimu užrašų knygelę ir muziką analizuoju visais įmanomais rakursais: mąstau, kaip ji sukurta, kas ir kodėl man joje patinka ar nepatinka. Tokiu būdu išgyvenu kūrinį iki pat šaknų. Kartą, po vienos vokiečių pianistės koncerto, gerdamos arbatą kalbėjomės, ir aš pradėjau pasakoti, ką jos muzikoje išgirdau, iliustruodama savo pastebėjimus gana smulkia muzikinių elementų analize. O ji man sako: „Vau, niekada apie savo muziką taip negalvojau, net nežinojau, kad joje naudoju tą ir aną, galbūt tikrai reikės pradėti komponuoti būtent taip, kaip tu sakai, iki šiol niekad nebuvau pastebėjus, kad būtent šie elementai suteikia būtent tokią spalvą ar sukelia būtent tokį efektą!“

Tada pamaniau: dažniausiai klausausi tos muzikos, kuri man įdomi kompoziciškai. Jos klausausi labai analitiškai, išskirdama ir pasižymėdama esminius momentus, kurie nulemia skambesio eigą, suvokimą, poveikį. Kartais net pats kompozitorius ar muzikantas veikiausiai nebūna tiek apmąstęs. Radusi kokių nors man patinkančių metodų ar technikų, juos dar pasitikrinu ir kituose kontekstuose – žiūriu, kur veikia ir kur ne. Išbandau. Manau, čia suveikia dvi skirtingos mano asmenybės pusės – kūrėjos ir kritikės, kuriomis niekuomet nebūnu abiem vienu metu. Kūrėjas retai kada analizuoja savo medžiagą, dažniausiai ji gimsta intuityviai, nes kūryba yra tai, kas gyvena jo viduje. Kritikas kūrinį suskaido į mažiausias ląsteles, bandydamas suprasti jų ryšį ir viską susisteminti. Sisteminimas padeda kūrėjui augti, suprasti savo privalumus ir trūkumus, stiprybes ir silpnybes.

Kritikės ir kūrėjos savybes taikote ir analizuodama savo kūrybą?

Taip, nors niekuomet neanalizuoju savo kūrinių kūrybos proceso metu, bet, praėjus laiko nuo kūrinio pabaigimo, vėl prie jo grįžtu taip, tarsi būtų svetimas, ir remdamasi konkrečiais kriterijais labai smulkiai išanalizuoju. Tai padeda suvokti, įsisąmoninti naujus intuityviai ir spontaniškai atsiradusius elementus, ir atvirkščiai – pastebėti kartojimąsi, suvokti, kas būdinga mano muzikiniam braižui, kuriuos kūrybinius niuansus norėčiau išsaugoti, o kuriuos – pakeisti.

O kitas klausymosi būdas?

Neanalitinis, suteikiantis estetinę patirtį, kai muzika tiesiog kažkuo graži, kažkuo jaudina. Tai gali būti gražus balsas, graži, nors ir visai paprasta, melodija, nuotaika, kuri inspiruoja ar rezonuoja su vidine būsena, ir taip toliau. Bet tikrai neturiu mėgstamo stiliaus ar žanro. Kita vertus, itin didelį estetinį malonumą klausydamasi patiriu ne taip jau dažnai – gal tik kelis meno kūrinius taip esu patyrusi – tą patyrimą ir vadinu grožio išgyvenimu. Taip nutinka tuomet, kai žiūrėdama filmą, spektaklį, koncertą esu pasiruošusi analizuoti, bet patyrimo metu apie tai tiesiog pamirštu, praradusi laiko ir vietos pojūtį. Tą būseną inspiruoja labai organiškas visų elementų derėjimas, kai negali atskirti vieno nuo kito – mano požiūriu, tai pats didžiausias meno kūrinio įvertinimas.

Gal pasidalinsite, kokie tai kūriniai?

Jų nedaug, galėčiau tikriausiai ant abiejų rankų pirštų suskaičiuoti. Ir nebūtinai jie yra kokie nors žinomi šedevrai. Vienas tokių buvo C. Graužinio spektaklis „Viskas arba nieko“. Žiūrint jį mano galvoje nežinia iš kur ir nežinia kaip atsirado daugybė istorijų – matyt, spektaklis labai gerai atspindėjo mano vertybes. Didelį įspūdį paliko ir „Sirenose“ matytas J. De Pauwo ir K. Defoorto bei šio trio atliekamas muzikinis spektaklis „Senasis vienuolis“, pastatytas pagal Theloniouso Monko biografiją. A. Sutkaus fotografijos. Filadelfijoje matyta privati impresionistų darbų kolekcija.

Tokios patirtys sunkiai paaiškinamos, tiesiog atsiduri kažkokioje euforijoje, kurią sukelia kažkas neapibrėžto – patirtis, kuri ateina per ausis ir per akis. Jautiesi taip, tarsi nieko neįvyko, bet kažkas įvyko. Dar man labai patiko S. Paradžanovo filmas „Granatų spalva“ – senas, kurtas 1969-aisiais, bet turi savyje kažkokios tobulos estetikos ir kokybės. Man patinka, kai meno kūriniai sukurti taip, kad vienaip juos mato paprastas žmogus, kitaip – kompozitorius, dar kitaip – koks nors filosofas.

Bet juk turi būti kažkoks kriterijus, nulemiantis, patinka kūrinys ar ne.

Tikriausiai tai pavadinčiau skoniu. Manau, kad skonis kiekvieno žmogaus gyvenime labai svarbus – būtent nuo jo priklauso visa žmogaus gyvenimo sėkmė, tad labai svarbu jį ugdyti kuo atidžiau, o tai reiškia – į save įsileisti kuo daugiau dalykų tam, kad galėtum aprėpti ir apibendrinti kuo daugiau pasaulio. Savąjį ugdau įvairiais rakursais: skaitau, seku naujoves, domiuosi praeities įvykiais, stebiu gamtą, iš senų žmonių mokausi ramybės, iš vaikų – svajoti, stengiuosi dirbti su kuo daugiau kūrėjų, kurie patys formuoja sroves, o ne palei jas plaukia, ir taip toliau. Esame diskutavę su broliu apie tai, kad skonis yra tarsi neįkainojama prekė, kurios nepagaminsi, bet už kurią mokami didžiausi pinigai: architektūroje, muzikoje, dizaine, restorane, klube grojant didžėjui.

Beje, skonis neturi būti kuo nors ypatingas ar rafinuotas, svarbu, kad būtų autentiškas, nes skonis – tai tu, tavo gyvenimo patirties eiliškumas, kuris, bet kokiu atveju, yra unikalus. Skiriant jam daug dėmesio, nebelieka grėsmės ką nors kopijuoti ar sekti kokiomis nors kryptimis, nes kai susiurbi į save daug skirtingos informacijos, viską viduje sufermentuoji, produktas išeina unikalus. Juk karvės, besiganydamos žydinčioje pievoje, vakare tuos žiedus paverčia baltu pienu, o tas pienas – kiekvienos kitoks, nes pati rinkosi, kurį žiedą skabyti, o kuris jai ne prie širdies; nes viena sena, kita jauna; nes vienos šeimininkė pikta, kitos gera. Ir čia turbūt yra viena iš priežasčių, kodėl kūryboje nemėgstu sekti tendencijomis ar laikytis vieno pavyzdžio – visuomet tikrinu, ar konkretus kūrinys randa manyje atgarsį, ar ne. Tikriausiai todėl ir visa mano kūryba tokia stichiška ir tarpdiscipliniška, nes svarbu, kad atitiktų mano skonį, o ne kokį nors žanrą ar taikytų į konkrečią publiką.

Jeigu aukščiausias grožio suvokimas aplanko neanalizuojant, ar verta tuomet analizuoti?

Analizuoti labai mėgstu, bet yra tokia istorija, kurią dažnai sau primenu: gyveno kartą mokslininkas, kuris augino vėžlį ir dirbo mokslinį darbą. Virš jo gyveno padauža vaikas, kuriam vieną kartą pasidarė labai nuobodu ir jis nusprendė senukui iškrėsti pokštą – įsmukęs pro balkoną jo vėžlį pakeitė į didesnį. Mokslininkas, grįžęs namo, vedamas savo profesijos ėmė aprašinėti sąlygas, kuriomis vėžlys netikėtai padidėjo. Po kiek laiko berniukas pamatė, kad mokslininkas ant jo bajerio pasimovė, ir pakeitė tą vėžlį dar didesniu. Istorija baigėsi tuo, kad išdaigininkui nusibodo ir jis vėžlį atkeitė. Mokslininkas vėl puolė tyrinėti sąlygas, elementus, faktorius, kurie daro vienokią ar kitokią įtaką vėžlio dydžio kaitai.

Šios istorijos moralas: labai smulkiai ką nors nagrinėdamas gali praleisti patį svarbiausią elementą, todėl niekuomet nereikia pamiršti, kad galbūt neįvertini to, ko dar nežinai, ir galbūt būtent tai yra lemiamas faktorius. Tad dalykus, kuriuos sužinau analizuodama, susidėlioju tam, kad galėčiau panaudoti kaip savo kūrybos įrankį, bet kartu stengiuosi likti atvira ir netikėtumui, nes, jeigu manau, kad kiekvieną rytą patekės saulė, tai nereiškia, kad būtinai patekės. Svarbu atvirai priimti naujoves ir kiek įmanoma išvengti išankstinio strategavimo, kas man yra labai sunku.

Vieną savo projektą – „Esi“ – pavadinote „filosofiniu džiazu“. Kas tai yra?

Filosofinis džiazas nėra kažkokia suformuota kryptis. Tiesiog reikėjo kaip nors apibrėžti projekto „Esi“ muziką, kas šiais laikais kartais pasirodo labai sudėtinga, nes dažnai tenka per kablelį vardyti kokius penkiolika muzikinių stilių, kad tikrai tos definicijos atskleistų visą paletę. Žinoma, galima naudoti ir vieną terminą, bet tuomet tarsi prarandi galimybę būti išgirstas kur nors kitur.

Šis projektas gimė iš pokalbių, kuriais ieškota, kaip atrasti psichologinį komfortą scenoje, kad galėtum klausytis savęs ir scenos partnerio pilnu pajėgumu, pilnai atvertomis vidinėmis ausimis ir negalvoti apie klausytoją – visiškai pasinerti į tokią improvizaciją, kuri iš tikrųjų leidžia pasakoti vidines istorijas taip, kad būtum tik tu ir tavo muzikinis pašnekovas, tavęs visiškai netrikdytų žiūrovai ir išorinė įtampa ar mintys apie tai, kad čia tavo pasirodymas, kad tave kažkas stebi ir kad turi gerai pagroti. Man atrodo, kad improvizacijoje svarbiausia užfiksuoti akimirką, nesvarbu, kad ji kartais būna nemaloni ar negraži. Bet tai labai sunku, nes grodamas koncerte natūraliai sieki, kad muzika būtų graži, ir tai atitraukia nuo pilnavertiško vidinio išgyvenimo.

„Esi“ projekto muzika gimė iš tokio proceso, kurį net pavadinčiau psichologiniu seansu: prieš grodamas susikuri trumpą muzikinę istoriją, apmąstai mintį ar vaizdą, kurį labiau galima patirti ir išgyventi, nei papasakoti. Kai gimsta mintis, ji skleidžiasi kaip pasaka, pavirsdama į nuotaiką, vaizdą, kvapą, galbūt pajunti net stingdančiai šaltą orą ar nuo tvyrančios tvankumos kakta pasrūva prakaitu. Tuomet tarsi tampi tos būsenos mediatoriumi, eini ir groji, nebėra vietos kitoms mintims, tik pastatytos vidinės ausys. Tai labai įdomus reiškinys, pirmą kartą jį patyriau Vokietijoje, viename laisvojo džiazo festivalyje grodama su džiazo asais – scenoje muzikantai net kvėpuoja sinchroniškai, tarsi virsdami vienu organizmu ir, nors muzika nesuplanuota, niekas nieko neužgožia: pasakyta tiek, kiek turi būti pasakyta, o improvizacija staiga pavirsta tikrų tikriausia kompozicija su visomis jai būdingomis formomis, dinamikos elementais ir panašiai.

Nuo to laiko bandžiau rasti techniką, kuri leistų repeticijų metu ne tik repetuoti muziką, bet kartu ir praktikuotis būsenos pajautimą, kuris tarsi susijęs su muzika, bet tarsi ir ne. Daug tuo domėjausi. Vienas iš įdomesnių darbų šia tema man buvo garsaus norvegų džiazo pianisto Tordo Gustavseno mokslinis darbas „The Dialectical Eroticism of Improvisation“, kurį man teko garbė gauti iš jo paties rankų. Jame autorius apjungia du studijuotus dalykus – džiazo muziką ir psichologiją, analizuodamas gebėjimą grojimo metu būti keliose dimensijose, taip pat tyrinėja laiko valdymą esamu momentu ir ilgoje perspektyvoje, ir panašiai. „Esi“ muzika mus nuvedė į gilius apmąstymus ir ieškojimus, o tam, kad ji gimtų, mums reikėjo visai kitokio pasirengimo, nei įprasta muzikantui, tad pavadinome šį žanrą „filosofiniu džiazu“ – be jokių pretenzijų būti filosofais ar išrasti naują muzikinį stilių.

Jūsų kūryboje gausu įvairių tautų folkloro, kuris liejasi ne tik su džiazu, bet kartais ir su filosofija: opera „Gentis“, kaip teigiate pati, yra savotiška lietuvių mitologijos ir indų filosofinių idėjų samplaika. Tad ką bendra turi lietuviška ir indiška kultūros?

Iš tikrųjų labai įdomu, kad jau vien lietuvių kalba panaši į sanskritą, tad tikriausiai yra ir kitų sąsajų. Bet „Gentyje“ gretinami kiti dalykai: lietuviška kultūra skleidžiasi per formą, o indiška – per idėją. Lietuvių tautosaka gana primityvi: vyrauja paprasti siužetai ir, nors joje labai daug simbolinių dalykų, jie iš pirmo žvilgsnio nepastebimi. Indų mitologijoje – atvirkščiai: aiškinami raštai, kurie paprastam žmogui nėra taip lengvai suprantami. Tad „Gentyje“ sugretinome šias dvi kultūras, labai panašią istoriją pateikdami dviem plotmėmis: Sovijaus mitas pasakoja istoriją apie kalvį, kuris nukalė saulę, ją prarado ir vėliau atsikovojo, o „Bhagavadgitos“ tekstuose perkeltinėmis prasmėmis kalbama apie tai, kad žmogus, įveikęs tamsumas viduje, šviesą gali susikurti pats. Šiuo atveju indų tekstas padeda išskleisti ir paaiškinti Sovijaus mite esančius simbolius. Lietuviška istorija atspindi išorinį veiksmą, o indų mitologija tą naratyvą perkelia į žmogaus vidų, ir visa tai kartu atspindi pagrindinius kūrinyje keliamus klausimus: ar žmogus pajėgus būti nepriklausomas? Ar likimas nulemtas iš aukščiau, ar jį dėliojame patys?

Kuo vakariečius kompozitorius taip traukia indų kultūra? Jos apraiškų gausu minimalistų, O. Messiaeno ir kitų kūryboje, ja žavisi ir kai kurie lietuvių kūrėjai.

Manau, kad iš kiekvienos kultūros muzikinių tradicijų galima daug ko pasisemti. Indijos klasikinė muzika įdomi tuo, kad yra viena seniausių, todėl joje nėra atskirties tarp folkloro, klasikinės ir populiariosios muzikos. Man labai įdomus ritmas, tad domiuosi tomis kultūromis, kuriose gilios ir išvystytos ritminės idėjos. Vakarų Europos muzikai neįprastos ritminės struktūros man dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu.

Pas vieną meistrą Indijoje mokiausi tablos kalbos – teko tikrai daug pasigilinti, kad ją suprasčiau. Bandžiau medžiagą, kurią man perteikė mokytojas, užsirašyti vakarietiška muzikine kalba, bet tai buvo beveik neįmanoma, nes indiškos muzikos žinios perduodamos žodine tradicija. Indams nesuvokiama, kaip galima žinias užsirašyti, o mes nesuvokiame, kaip galima ką nors išmokti neužsirašius – norint geriau pažinti tam tikros kultūros muziką, reikia suprasti ir daugelį kitų dalykų – religinę kultūros pusę, kartais mąstymą. Rytuose net ir profesionaliosios muzikos tradicija labai glaudžiai siejasi su buitimi, kasdieniais įpročiais. Kurį laiką pagyvenusi ir arabų kraštuose, galiu pasakyti, kad kultūros ir mentaliteto suvokimas labai padeda perprasti muzikinės tradicijos subtilybes. Bet šiaip tikrai nesu būtent indiškos muzikos fanatikė, tik šiuo atveju taip sutapo.

Lietuviško folkloro apraiškų ir inspiracijų jūsų kūryboje taip pat gausu. Ko semiatės iš savo tautos liaudies muzikos?

Lietuviškas folkloras mano pasaulyje užima išskirtinę vietą, nes tai mano šaknys, mano praeitis, mano prototipai – jis tiesiog yra manyje, negaliu šio ryšio nusakyti techniniais parametrais. Galbūt lietuvių, latvių, lenkų ar kitų šalia mūsų esančių tautų liaudies dainos dažnai ne taip labai ir skiriasi, bet lietuvių folkloras yra tai, kas esu aš: dar būdama vaikas iš mamos išmokau daugybę liaudies dainų, kurias dainuodavau visur, kur tik kokiame nors giminės susirinkime paprašydavo. Man tai buvo ir tebėra visiškai natūralu, nes tos dainos skamba, tarsi būtų mano dalis – kaip užuosdamas kvapą prisimeni ką nors, kas labai artima.

Tik vienas svarbus aspektas: profesionaliojoje muzikoje į jas žiūriu labai atsargiai, nes baisu tokias gražias sugadinti – jos tarsi žemėje pasodintas grūdas, kuriame užkoduota tiek daug, kad iš jo gali išaugti nuostabi gėlė, bet ta gėlė užauga viduje kaip praeities ir fundamentalios patirties jungtis. Per ją jautiesi tarsi susijęs su visais, kurie buvo ir kurie dar bus. Tad, man atrodo, labai pavojinga savo aranžuotėmis tą trapumą suprimityvinti. Daug yra pavyzdžių, kai lietuvių liaudies dainos pateikiamos kokia nors populiariosios muzikos forma, apipinamos harmonija, bet tai skamba banaliai. Man įdomiau tos liaudies kūrybos integravimas į muziką kaip patirties, kad ji nebūtų cituojama tiesiogiai, bet skambėtų tarsi aidas ir liktų tuo kodu, ta per laiką viduje išaugančia sielos gėle: galbūt melodiją galiu panaudoti bosinėje partijoje arba užkoduoti formoje. Labai svarbu, kad liaudies daina neprarastų sakralumo. Žinoma, tobulai man vis dar

nepavyksta, bet tai savotiškas iššūkis.

Jūsų kūryboje maišosi ne tik skirtingos kultūros, bet ir skirtingos meno sritys. Nemažai kuriate teatrui ir kinui. Kuo išskirtinė kūryba spektakliams ar kino filmams?

Bet kokiame kūrybiniame procese labai svarbu suprasti savo vaidmenį – kurdamas sau ar grodamas grupėje, kurioje lyderiauji, pats vedi pagrindinę mintį ir ieškai išpildymo būdų, o teatre ar filme ją veda režisierius, bet išpildymo būdų vis tiek ieškai tu. Toks procesas man labai įdomus, nes labai mėgstu menų sintezes, be to, įdomu stebėti aplinką ir iš jos mokytis naujų dalykų. Dirbdama kine ar teatre tiesiog žiūriu, kaip dirba režisierius – kaip iš jo galvos atsiranda spektaklio spalvos, kostiumai, aktoriai pavirsta personažais. Mano vaidmuo yra režisieriaus mintis paversti garsais. O kad tai pavyktų, privalo būti stiprus psichologinis ryšys, nes juk režisieriai kalba tokiomis sąvokomis kaip „niūru“, „tamsu“, „šviesu“, „džiaugsminga“. Tos pačios sąvokos gali reikšti viena režisieriui, ką kita – šviesų dailininkui ir kompozitoriui.

Labai įdomu tas sąvokas pamatyti režisieriaus akimis ir paversti muzikiniais garsais. Šis bendravimo procesas yra neverbalinis: tiesiog aklai klausausi režisieriaus, pasineriu į jo galvą, į jo būdą, mąstymą, bandau rasti jo vidinį vaizdą. Džiaugiuosi, kad režisieriai, su kuriais dirbu, duoda labai daug laisvės pasiūlyti idėjas, ir ne tik atmosferines: galiu nuspręsti, kur ta muzika reikalinga, ką ji turi pasakyti. Blogai būna tuomet, kai nesutampa vidiniai vaizdai – sudėtinga ieškoti išraiškos, su kuria asmeniškai nesi susisiejęs, tada viskas išeina labai apgraibomis. Todėl mėgstu dirbti su žmonėmis, kurie man yra autoritetai, kuriais pasitikiu ir žinau, kad tai, ką jie daro, bus gerai. Jeigu netikiu kūriniu – atsisakau.

Kurį laiką gyvenote Dubajuje, kur darbavotės „StudioRepublik“ – studijoje, kurioje meno atlikimo moko dėstytojai iš garsiausių pasaulio menų universitetų. Smalsu – koks Dubajaus kultūrinis gyvenimas?

Dubajuje susitinka labai daug kultūrų, bet jos nėra giliai įsišaknijusios. Nereikia pamiršti, kad pats miestas gyvuoja dar tik penkiasdešimt metų – nuo dykumos iki tokio, kokį matome dabar, nepraėjo nė vienas žmogaus gyvenimas. Kultūrų skirtumas jame pasireiškia įvairiai, bet gana paviršutiniškai, o musulmoniška tradicija visiškai skiriasi nuo europietiškos. Europos teatre labai išvystyti psichologiniai portretai, vidiniai dialogai ir kiti gilesni dalykai, o ten figūruoja paprasta ir primityvi vaidyba, kiekvieną žodį išreiškiant atitinkamu judesiu, nes teatre jie atsiremia į patį tekstą, kartais ir tiesiogiai.

Į vakarėlius Dubajuje atvažiuoja koncertuoti pasaulinio garso žvaigždės, bet kultūrai skirta erdvė visai kitokia – ten juk uždraustas alkoholis, tad daugelis muzikos klubų kuriasi viešbučiuose, kur turi galimybę prekiauti alkoholiu ir plėtoti rimtesnį muzikinį gyvenimą. Tad taip keistai išeina, kad viešbučiai tampa pramogų centru. Visas kitas miesto kultūrinis gyvenimas vyksta gana santūrios musulmoniškos tradicijos lygmeniu. Kita vertus, Dubajuje maždaug 80–90 procentų sudaro kitų šalių piliečiai su savu skoniu ir poreikiais. Į vietą, kurioje dirbau, atvažiuoja labai daug pasaulinio lygio specialistų, nes Dubajus šiuo metu yra labai tinkama vieta ir aukštajam menui – miestas ištroškęs įdomių kultūrinių patirčių. Buvo labai įdomu ten būti jau vien dėl to, kad į tuos dalykus, kurie mums, vakariečiams, atrodo seni ir pabodę, ten žiūrima kaip į naujovę. Ir tai visiškai nekeista, nes net užsienio piliečiai ten gyvena gana izoliuotai nuo likusio pasaulio, daug kas ateina pavėluotai, tad susidaro labai gera terpė kurti naujus dalykus ir edukuoti žmones.

O egzistuoja arabiškos ir europietiškos kultūros samplaika? Ar vis dėlto šios dvi kultūros nesipina?

Vieta, kurioje dirbau, buvo pastatyta prabangiame arabų regione, tikintis, kad ten mokytis ateis arabų vaikai, tad tarsi uždaviniu tapo kultūrų susiliejimas. Bet mes tą darėme labai atsargiai, nes arabų kultūra labai uždara, net ir pačiame Dubajuje tie 10 procentų vietinių gyventojų gyvena tarsi paralelinėje planetoje – jų gyvenimo stilius visiškai kitoks, nes dauguma nuo mažens yra aprūpinti finansais visam gyvenimui, todėl nedirba. Jie gyvena lėtai, visiškai kitokia filosofija nei mes, nuolat bėgantys vakariečiai. Šios dvi skirtingos kultūros susilieja ir mokosi viena iš kitos. Man tai buvo labai įdomu, juolab kad arabų kultūra domiuosi jau seniai. O pats muzikinis kontekstas gal ir nebuvo toks patrauklus išoriškai, bet turėjau galimybę netiesiogiai mokytis iš pasaulinio lygio šokio, teatro ir muzikos specialistų – stačiau spektaklį su italų aktoriumi, vaidinusiu seriale „Sopranai“, dirbau su Prancūzijos baleto meistrais, muzikinėje komandoje visi muzikantai (išskyrus mane) buvo iš Berklio koledžo, tad tikrai buvo labai naudinga ir idomu pasitikrinti savo jėgas tarptautiniame kontekste.


0