Naujos Monikos Liu melodijos ir seni troškimai

  • 2020 m. balandžio 29 d.

Kalbino Rūta Giniūnaitė

Praėjusią savaitę lietuviškos muzikos kolekciją papildė nauja Monikos Liu plokštelė „Melodija“. Keturių kūrinių rinkinys, kaip pati teigia, pasakoja apie meilę, aistrą, ilgesį ir jaunystę – tai, ką išgyvena kiekvienas mūsų. Ji nesistengė nieko išgalvoti ar ieškoti dirbtinio įkvėpimo – tik aprašė savo jausmus. Ir pagaliau lietuviškai. „Kaip ten sako, savam krašte pranašu nebūsi? Bet aš norėjau juo pabūti! Tada ir pribrendau kurti lietuviškai ir grįžti čia“, – apie sprendimą sugrįžti į Lietuvą po išeivijos didmiesčiuose pasakoja dainų kūrėja.

Dar vienas karantininis pokalbis visiems liekant namuose. Vaikinams trumpais šortais irgi.


Kaip sekasi gyventi šiuo laikotarpiu?

Keista, bet man patinka, kad viskas nurimę – koncertai, filmavimai. Jaučiau didelį tempą ir norėjau šiek tiek daugiau ramybės. Maniau, kad karantinas bus labai produktyvus, bet nelengva kurti, kai jauti baimę ir esi užsidaręs namuose. Trūksta inspiracijų, bendravimo su žmonėmis, naujų potyrių. Tenka lįsti į savo vidų.

Kai anksčiau kurdavau, irgi būdavau savotiškame karantine – rašydavau tris dienas kėdėje nepersirengusi ir nevalgiusi. Bet tikiu, kad visas šis laikotarpis leis suvokti, koks svarbus mūsų gyvenime yra balansas ir kaip neverta niekur skubėti.

Neseniai išleidai trumpo metro albumą „Melodija“, primenantį senos estradinės muzikos skambesį. Ar kurdama perėjai kokius nors senų lietuviškų dainų archyvus? Pavyzdžiui, reperis Tyler, The Creator kasdien skiria bent 3 valandas naujos ir senos muzikos paieškoms. Koks buvo tavo procesas?

Tiesą pasakius, neieškojau. Kai kuriu, nenoriu įsivaizduoti jau esamos muzikos modelio, noriu kurti impulsyviai, būti akimirkoje. Bet kalbant apie stilistiką, senosios estrados garsas man visuomet patiko. Gal kalti ir genai – žymi dainininkė Stasė Laurinaitytė yra mano giminaitė, mama irgi turėjo gražų balsą, todėl mėgdavau melodingą muziką.

Bet „Melodijos“ nuotaika, vaibas, tekstai, garsas sugalvoti mano pačios. Albumo skambesys, nors ir primena retro, yra šviežias. Pavadinimas gali priminti buvusią įrašų kompaniją „Melodija“, bet man tai labai gražus ir svarbus žodis. Nors nieko blogo, jei klausytojai jį sies su sovietmečiu. Dabar įsivaizduočiau albumą skambant kur nors Brukline, vintažinėje įrašų parduotuvėje… Pagrindinis tikslas ir buvo sukurti kažką naujo, bet su praeities skambesiu.

Dirbai su prodiuseriu Milesu Jamesu, garso režisieriumi Christophu Skirlu bei muzikantu Marijumi Aleksa, kuris padėjo įrašyti instrumentines partijas. Kaip surinkai tokią komandą?

Projektas „Melodija“ yra sugalvotas mano ir Marijaus. Daug metų gyvenome Londone, susipažinome su svarbiais muzikos industrijos žmonėmis, tad žinojome, kad Christophas ir Milesas tiks geriausiai. Milesas dirbo su tokiais atlikėjais kaip Michaelas Kiwanuka, buvo jo gitaristas ir prodiuseris. Jis moka kurti minkštą, švelnų garsą, todėl labai susižavėjo mūsų idėja, iškart supratome vieni kitus.

Plokštelėje – keturios lietuviškos dainos. Visos apie troškimus, meilę, ilgesį. Sakyčiau, tekstus netgi galima skaityti kaip atskirus eilėraščius. Kiek žodis ir poezija svarbi tavo kūryboje?

Kai pirmuosius dainų tekstus parodžiau aktoriui Giedriui Savickui, jis pasakė: „O, pagaliau į Lietuvos popmuziką grįžo poezija!“ Priėmiau tai kaip komplimentą ir svarbią pastabą. Mantas Joneikis, mano grupės bosistas, irgi sakė: „Monika, kai paklausiau „Tiek jau to“, pagalvojau, jog čia koks nors Šekspyro sonetas!“ Labai juokiausi. Iš tiesų tik aprašiau tikruosius savo jausmus. Kai turiu ką pasakyti, lengva viską sudėti į tekstą – liūdesį, skausmą, ašaras. Sunkiau tada, kai visai nežinau, kas dedasi viduje.

Norėčiau labiau gilintis į poeziją ir skaitymą. Gėda prisipažinti, bet kartais net penkiolikai minučių sunku sukaupti dėmesį.

Ar pristačiusi plokštelę apie atvirus jausmus nesijauti šiek tiek apsinuoginusi?

Parašiusi dainą parodau ją artimam žmogui ir tada jaučiuosi apsinuoginusi. Prilyginu tai atviram pokalbiui, kai išpasakoju savo geras ir blogas istorijas. Po laiko taip nebesijaučiu – visas blogas emocijas tiesiog išmokau paleisti.

Esu nuoširdi prieš klausytoją ir pirmą kartą susiduriu su tokiu atgaliniu ryšiu. Žmonės rašo, kad susitapatina su mano dainomis, jaučiasi taip kaip aš. Tai nuostabus jausmas. Tikiu, kad mano klausytojas toks kaip aš – nebijo išgyvenimų, klauso savo širdies ir jaučia meilę, viltį, skausmą. Tai banalūs dalykai, bet tikri. Jie buvo ir bus amžinai. Labai smagu, kad muzika pasiekė įvairaus amžiaus žmones, pavyzdžiui, į kalėdinį koncertą Valdovų rūmuose susirinko daug močiučių! Jos taip plojo per „Vaikinai trumpai šortais“, kad pagalvojau: gal daina priminė nerūpestingus laikus, jaunystę?

Viename interviu minėjai, kad visada myli. Bet yra buvę etapų, kai buvo labai blogai – atsikeldavai ir jausdavaisi įstrigusi. Kaip mokaisi iš to išeiti?

Kai jaučiausi blogiausiai, net muzika nepadėjo, ranka nekilo rašyti. Vėliau išgyvenau įvairių etapų – intensyvios kūrybos, tada visiško nerašymo. Turėjau išlaukti ir išbandyti visus būdus, kurie man padėtų iš to išsilaisvinti. Reikia kantrybės ir nebijoti priimti pagalbos – kalbėtis su specialistais, kurie išmano, kaip veikia žmogaus mintys ir kūnas.

Kūrėjai yra jautrūs žmonės. Mes negyvename saugiai ir daug kuo rizikuojame. Nors norisi gyventi ramiai, patogiai, bet mūsų pajamos nestabilios. Kūrybos neparduodi kasdien, visuomet abejoji savimi ir nori daugiau. Bet kaip reiktų matuoti asmeninius pasiekimus? Ar šimtu sekėjų internete, ar tūkstančiu žiūrovų? Tie visi klausimai ypač mane veikė gyvenant didmiesčiuose, pavyzdžiui, Londone. Tada jaučiausi visai maža.

Kartą sakei, jog laikas tarp 20-ties ir 30-ties metų jaunam žmogui turi būti pilnas ieškojimų, kelionių, atradimų. Kada įvyko lūžis, kai suvokei – iš Londono ir Bostono nori grįžti į Lietuvą, kurti sava kalba?

Gyvendama vienoje aplinkoje su žmonėmis iš viso pasaulio pradėjau galvoti, kas esu ir ką galiu papasakoti kitiems. Iš kur aš? Išeivijoje nuolat savyje girdėdavau šaukiantį tėvynės balsą, tada skaitydavau lietuviškus tekstus, klausydavau senų dainų ir braukdavau ašaras. Tuo pat metu eidavau į džiazo koncertus, hiphopo vakarėlius – kultūra maišydavosi tarpusavyje, bet labai pasiilgdavau savasties. Kaip ten sako, savam krašte pranašu nebūsi? Bet aš norėjau juo pabūti! Tada ir pribrendau kurti lietuviškai ir čia grįžti.

Singlas „Vaikinai trumpais šortais“ „YouTube“ platformoje surinko beveik pusę milijono perklausų. Kur jo sėkmės priežastis?

Tikiu, kad visiems labiausiai patiko tekstas. Vaikinai trumpais šortais... Kada paskutinį kartą kas nors apie tai kalbėjo? Daugeliui ji atrodo juokinga, bet iš tiesų tai labai rimtas kūrinys. Kartą važiuodama autostrada Klaipėda–Vilnius pradėjau svajoti, pamačiau senų laikų jaunimo nuotraukų ir prisiminiau pirmuosius savo pilnametystės metus, pirmąsias meilės patirtis, seksą. Tos patirtys nėra tokios fainos, kaip atrodo dainose ir knygose (juokiasi). Norėjau parašyti apie tą aistrą, norą, gaivumą. Man taip gražu matyti jaunus, įsimylėjusius žmones! Tai labai tikra. Su tokia nuotaika ir rašiau „Vaikinai trumpais šortais“.

Dabar albume tik keturios dainos. Gal kas ir nustebs, bet norėjau patikrinti, ar žmonėms toks stilius patinka, ar jie mane supranta. Atrodo, pavyko. Nekūriau muzikos galvodama, jog dabar tapsiu labai sėkminga. Mano svajonė buvo sukurti būtent tokį garsą. Norėjau, kad jis patiktų bent dešimčiai žmonių, kurių nuomonė man svarbi. Parodžiau tėvams, draugams, kitiems ir visi sakė: vau, geras, reikia leisti!

Daugelis į Moniką Liu atkreipė dėmesį po projekto „Lietuvos balsas“. Ką tau davė televizija ir kaip paveikė kūrybinį procesą?

Man labai patinka filmavimai, kameros, scena, projektai. Nepajutau nieko konkretaus, tik dabar sulaukiu daugiau simpatijų ir antipatijų. Girdžiu daug įvairių nuomonių, bet ir toliau darau savo. Gal tie žmonės, kurie manęs nemėgo, po „Melodijos“ pamėgs labiau?

Žiniasklaidoje tau apibūdinti dažnai naudojamas epitetas „ekscentriška“. Pati tokia jautiesi?

Jei taip sako, turbūt taip ir yra (juokiasi). Tai labai gražus žodis ir priimu jį komplimentą. Kartais tokia jaučiuosi, nors muzikoje ir yra tam tikri standartai. Bet viduje žinau, kas man patinka, kas esu ir ko noriu. Gal darau kažką kitaip nei visi, bet tai tik į gera!

Į ką turėčiau lygiuotis? Ar turėčiau rinkti milijoną peržiūrų, ar koncertuoti tik tūkstantinėms minioms? Aišku, po koncerto su keliais šimtais klausytojų salėje norisi tūkstančio. Kartais būna, kad groju šimtui žiūrovų, ir tokie vakarai labiausiai užpildo man širdį. Bet dar nesu koncertavusi stadionui. O visai norėčiau…


0